Šis Reformacijos šventės apmąstymas pirmą kartą buvo spausdintas prieš du dešimtmečius Vilniaus ev. liuteronų parapijos leidinyje „Liuteronų balsas“ (1996 10 31, Nr.5, p.2,4). Tik truputėlį pakoreguotą dabar jį pateikiame mūsų skaitytojams.
Prieš keturis šimtus devyniasdešimt septynerius metus Vitenberge Martynas Liuteris paskelbė garsiąsias devyniasdešimt penkias tezes. Prasidėjo Reformacija. Ar 1517 m. spalio 31-oji yra mūsų Bažnyčios įkūrimo data? O gal ši data – 1530 m., kai Pilypas Melanchtonas suformulavo Augsburgo išpažinimą? Tačiau juk žinom, kad Bažnyčią įkūrė Kristus Sekminių dieną. Kur tad buvo Liuteronų Bažnyčia iki 1517 m.? Norvegų kilmės amerikietis liuteronų kunigas M.E. Hollensenas (1906–1998) savo knygoje „Is it true?“ (1958) teigia: „Toje Bažnyčios dalyje, kuri, nepaisydama oficialių klaidingų nurodymų, skelbė išganymą Jėzuje Kristuje vien per tikėjimą, iš malonės, kaip mus moko Šventasis Raštas“.
Kurti naujos, atskiros Bažnyčios Liuteris nė neketino. Remdamasis Šventuoju Raštu jis siekė grįžti prie Bažnyčios ištakų, apvalyti ją nuo svetimų, žmonių išgalvotų dalykų. „Aš prašau žmones nesiremti mano vardu ir vadintis ne liuteronais, o krikščionimis. Kas yra Liuteris? Galiausiai, ir doktrina nėra mano, nei aš buvau už kurį nukryžiuotas (…) Vienas Kristus yra Mokytojas. Jis moko mane ir visus tikinčiuosius vienos ir tos pačios doktrinos“, – 1522 m. rašė dr. M. Liuteris.
Liuteronų vardas pirmą kartą imtas vartoti 1521 m. anglų arkivyskupo Williamo Warhamo, neigiamai vertinusio Liuterį. Pats Liuteris, siekdamas pabrėžti Gerąją naujieną, norėjo judėjimą vadinti – evangelikai katalikai. Ir šiuo metu Amerikoje esama liuteronų atšakos, kuri save vadina evangeliškaisiais katalikais, pabrėždama ryšį su visuotine Bažnyčia (graikiškas žodis Katholikos reiškia visuotinis), o Airijoje esama grupės katalikų, vadinančios save tuo pačiu vardu, pabrėžiant ryšį su Evangelija. Galima teigti, jog vardas „liuteronai“ prigijo atsitiktinai. Juo vadinamės pabrėždami ne asmenį, o jo gintą doktriną. Beje, iki 1520 m. terminą „reformacija“ Liuteris vartojo tik kalbėdamas apie reformas savo universitete. Kalbėdamas apie Bažnyčią, jis vartojo žodį „atsinaujinimas“.
Ar mums šiandien Reformacija yra tik istorinis įvykis, nutikęs beveik prieš penkis amžius, kurį, aišku, prisimename ir netgi švenčiame? Reformacija atliko reikšmingą vaidmenį ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės bei politiniame gyvenime. Nesuklysime pasakę, kad ji paklojo pamatus šiuolaikinės Europos konstituciškumui bei pilietinės visuomenės, laisvos ir atsakingos už savo poelgius, formavimuisi. Nė vienas nėra įstatymas, o visi pavaldūs tam pačiam įstatymui, joks žmogus negali būti viršesnis už įstatymą. Paklūstama ne kurio nors žmogaus – valstybės ar Bažnyčios vadovo – autoritetui, bet kartu su tuo žmogumi paklūstama tai pačiai absoliučiai tiesai, kiek tai mums leidžia mūsų nuodėminga prigimtis. (Beje, normas kuriantis ir dargi pats jų nesilaikantis vadovas yra vienas kriterijų, leidžiančių atpažinti kultą ar sektą). Kitais žodžiais tariant, lojalumas ne pačiai valdžiai, o tam, kam tu ir ta valdžia tarnaujate. Šis suvokimas lemia tiek mūsų veiklą, tiek kasdienio gyvenimo poelgius.
Ar Reformacija – tai tik įvykęs faktas, įdomus vien istorijos atžvilgiu? Jei taip tvirtintume, parodytume nesuprantą jos esmės. Reformacija, tas Bažnyčios atsinaujinimas, tarsi augimas Kristuje, šventėjimas, yra nuolatinis procesas. Ir Liuteris nebuvo pirmasis Bažnyčios istorijoje. Vis dėlto būtent nuo Reformacijos galime skaičiuoti naujos eros Europoje ir visame pasaulyje pradžią. Ne viską anuomet pavyko įgyvendinti – teko derintis su buvusia tvarka bei šio pasaulio netobulumu. Ir Reformacijos bažnyčiose dėl žmogiško silpnumo radosi tiek tikro bei tariamo rigorizmo, tiek ir veidmainiško ar paviršutiniško pamaldumo, papročiais paremtų apeigų – išganymui nebūtinų dalykų, apnašų, nuo kurių Bažnyčia nuolat turėtų apsivalyti, jų nesureikšmindama.
Ant kai kurių liuteronų bažnyčių stogų smailių galime išvysti gaidį. Tai – budėjimo simbolis. Tad budėkime. Nesileiskime užliūliuojami neva viską geriau žinančiųjų. Žiūrėkime, ar kitais vardais ir pavidalais į Bažnyčią negrįžta indulgencijos, pasninkai, visokie blizgučiai ir kiti dalykai, kurių manėme seniai ir visiems laikams atsikratę. Ribotumas, kurį dažnai mėgstame priskirti kitiems, neišnyko, o tik atsitraukė, laukdamas menkiausios progos vėl sugrįžti. O gal iki galo jo ir nebuvome atsikratę? Amžinąsias vertybes, tikrą tikėjimą pakeičia paviršutinis apeigiškumas, „sekmadieninė krikščionybė“. Ir tai nieko naujo. Ar nesureikšminam savo įpročių, prisiminimų, taisyklių, neprisirišam prie formų, pastatų, pamiršdami, kad tai tėra priemonės? Pernelyg sureikšmintos, jos – tarsi dulkės ant Viešpaties veido, jį dengiančios ir iškraipančios kontūrus. O gal jos pačios mums tokios svarbios ir brangios? Gal nė netikim po jomis kažką esant?
Bažnyčios institucijai nuolat iškyla naujų uždavinių, naujai suformuluotų klausimų, į kuriuos ji privalo atsakyti. Jei jaunas vynas bus pilamas į senus vynmaišius, jie sutrūks – nebeturėsim nei vyno, nei vynmaišių. Ar nevertėtų, tad, naujais vynmaišiais pasirūpinti? Beje, tam tikrą laiką vyną laikyti galima ir ąsočiuose bei kitose talpose. Klauskime, kas svarbiau – indas ar jame laikomas skystis? Indai sukurti tam, kad juose būtų laikomi skysčiai, o ne skysčiai tam, kad būtų ką laikyti induose. Tušti gražūs indai atlieka tik estetinę funkciją, tačiau ištroškusiam keleiviui jie nenaudingi. Svarbu ir kas induose įpilta.
„Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems“ (1 Kor 8, 9).
Kęstutis Pulokas
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.10-11
Martynas Liuteris skelbia 95 tezes. Iliustracija iš Gustavo Freytago (1816–1895) knygos „Martin Luther“1897 m. leidimo