REFORMACIJOS DIENA: KODĖL DONELAITIS?

REFORMACIJOS DIENA: KODĖL DONELAITIS?

2014-ųjų metų lapkričio 4 dieną Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pastangomis Lietuvos Mokslų Akademijos (LMA) Mažojoje salėje, kurią puošė dailininkės Jūratės Buožienės tekstilės kūrinių ciklas „Donelaitis“, iškilmingai paminėta Reformacijos diena.

Reformacijos himną ir giesmes giedojo jungtinis „Giesmės“ ir „Pagirių dainorių“ choras (vadovė Janina Pamarnackienė), LMA Mokslininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė skaitė ištraukas iš Justino  Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ bei fragmentus iš Kristijono Donelaičio „Metų“. Gausių svečių tarpe buvo Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatė dr. Liucija Citavičiūtė; istorikė, viena ryškiausių Reformacijos tyrinėtojų Lietuvoje doc. dr. Ingė Lukšaitė; prof. Arnoldas Piročkinas; prof. Algimantas Krištopaitis; prof. Rimas Žaromskis bei protestantiškų konfesijų atstovai, žurnalistai.

„Prieš 497 metus prie Vitembergo bažnyčios durų buvo prikaltos 95 tezės. To plaktuko dūžiai per amžius nenutyla, jie ir šiandien Reformacijos pavidalu aidi mūsų krašte,a – kalbėjo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. – Minėdami šią iškilią dieną turime susimąstyti, kodėl iki šiol Lietuvos Respublikos atmintinų/minėtinų dienų sąraše nėra Reformacijos dienos, o juk greitai – 2017-aisiais minėsime 500-ąsias Reformacijos metines. Ši diena paminėta viename vieninteliame Lietuvos muzikų rėmimo fondo leidžiamame Muzikų kalendoriuje. Ačiū jo rengėjui Vaclovui Juodpusiui“. D. Balčiauskas taip pat paminėjo Slovėniją, procentine konfesijų sudėtimi labai panašią į Lietuvą, kurioje kaip ir kituose Europos protestantiškuose kraštuose oficialiai švenčiama/minima Reformacijos diena.

Susirinkusiuosius ypatingai sudomino disputas „Kodėl Donelaitis?“, kuriame įžvalgomis dalinosi prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė ir doc. dr. Darius Kuolys. Renginį vedė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narys, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios mėnraščio „Lietuvos evangelikų kelias“ redaktorius Kęstutis Pulokas.

K. PULOKAS: Šiemet minime liuteronų kunigo, Tolminkiemio klebono, lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Būtent šią temą parinkome mūsų vakarui. O ji lakoniška, tačiau labai talpi – „Kodėl Donelaitis?“. Kai kas, spaudoje ar kur kitur pamatęs šio disputo afišą, galėjo pagalvoti, kodėl Reformacijos diena ir kodėl Donelaitis, gyvenęs Prūsijoje? Kažin ar jis kada nors buvo persikėlęs į šią sienos pusę, kurioje dabar esame? Taigi, kodėl Donelaitis? Arba – tas žmogus gyveno 18 a., taigi kad ir kokie būtų jo nuopelnai, ar jis nėra įdomus tik istorikams? Ar tą laikotarpį tyrinėjantiems literatūros specialistams? Jis buvo kunigas, tai gal jis įdomus tik teologams? Pradėti norėčiau nuo įvadinio klausimo, nes netgi tie, kurie domimės šia tema, ir Donelaičio asmeniu konkrečiai, turbūt dažnai Donelaitį įsivaizduojame kaip vienišą asmenybę, bet bent jau be ryškesnio to laikotarpio konteksto nebūtų tikslu taip sakyti. Todėl norėčiau paprašyti mūsų prelegentų trumpai apibūdinti to meto Donelaičio kūrybos kontekstą, literatūrinę aplinką. Galbūt dabar negalvokime, kad jis gyveno Tolminkiemio parapijoje, tačiau apskritai pagalvokime apie bendrą to meto Prūsijos, kaimyninių valstybių kontekstą. Mums, aišku, Lietuva iš tų valstybių svarbiausia. Kartu galime prisiminti, kad 2014-ieji – taip pat ir latvių raštijos darbininko kun. G. F. Stenderio 300-osios metinės. Taigi, mūsų Donelaičio bendraamžis. Šis žmogus latvių kultūroje žinomas kaip švietėjas, kalbininkas. Tai, būtų vienas toks pavyzdys. Tačiau, manau, mūsų prelegentai apie tai galėtų pakalbėti plačiau.

D. POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ: Kodėl Reformacijos dieną minime Donelaitį? Tai nėra paradoksas ar netikėtumas. Donelaitis mums yra ryškiausia lietuviškos, protestantiškos tapatybės figūra. O protestantiškoji tapatybė ir yra evangeliškoji tapatybė. Jeigu sakytume labiau istoriškai, tai ir yra reformacijos rezultatas, vykęs 16 a. ir suformavęs tam tikras įvairias ir tautines, ir valstybines kultūros formas.

Kalbėdami apie literatūrinį Donelaičio kontekstą, turime kalbėti apie du kontekstus. Vieną lietuviškosios kultūros kontekstą, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Prūsų Lietuvoje ir kitą europinį literatūros kontekstą. Be jokios abejonės, dauguma mokslininkų ir tyrinėtojų  yra parodę kaip glaudžiai su europinės kultūros kontekstu yra susijęs Donelaitis. Tiek su antikinės, tiek su reformacijos istorijos ir minties kontekstu, tiek su pietizmo  teologijos ir pietizmo pasaulėvokos kontekstu. Galbūt tokie trys bendri dėmenys nulėmė jo tam tikrą europinę literatūrinę tapatybę. Nesinori leistis į ryšius, nusakančius Donelaičio ryšius su antika, pagrindiniais  reformacijos mąstytojais, pietizmo ideologais. Visų pirma, norisi iškelti europiniu literatūros istorijos mastu Donelaičio unikalumą. Vis dėlto tikriausiai matyt neatrasime Europos kultūros ir literatūros istorijoje kūrinio, kuris kažkuria prasme prilygtų bet kokioj nacionalinėj kultūroj 18 a. viduryje Donelaičio poemai tam tikrais unikaliais aspektais. Donelaitis sujungė poetiniame pasaulėvaizdyje, mano supratimu, liuteronišką arba evangelišką teologiją, kuri yra paslėpta. Išoriškai net nematoma. Jo pasaulėvaizdis yra nulemtas tam tikro teologinio  liuteronų pasaulėvaizdžio su gamtos filosofija. Tuo metu klasikinė gamtos filosofija baigia savo brandą, išgyvenimą 18 a. Ir paskui su 19 ir 20 a. prasideda kiti gamtos filosofijos procesai. Sakyčiau, Europos paveldo literatūroje tokio kūrinio nėra, kuris poetine forma reprezentuotų gamtos filosofiją ir tam tikrus liuteroniškus aspektus. Čia ir matyčiau vieną labai ryškų Donelaičio „Metų“ unikalumą. Antras europiniame kontekste išsiskiriantis aspektas – kaimo ir valstiečio pasaulėvokos pavertimas pagrindiniu poetikos principu kūrinyje. Jokiame kitame to meto Europos aukštosios  literatūros kūrinyje valstiečio, kaimo pasaulėvokos atskleidimo nerasime, kaip „Metuose“. Labai aiškiai atskleidžia kaimo žmogaus gyvenimą, kuris yra ir lietuvis. Tokiu būdu lietuvis, lietuvininkas atsiranda Europos literatūros istorijoje. 1818 m. Liudvikas Rėza, leisdamas šį Donelaičio kūrinį, pastebėjo jo išskirtinumą ir vadino jį išskirtiniu šedevru. Šiandien Donelaitis plačiausiai reprezentuoja lietuvių literatūrą pasaulyje. Turime 14 pilnų „Metų“ vertimų į kitas kalbas, taip pat versta į daugiau kalbų ir fragmentiškai.

Lietuvos kultūros mastu turime gana paradoksalią situaciją – 18 a. viduryje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje turime gana menkus lietuviškus raštus. Norėta kitų kalbų pagalba modernizuoti  lietuvių kalbą, bet to meto katalikiškoje kultūroje tas nepavyko. Donelaičiui pavyko lietuvių kalbą padaryti literatūrine kalba.

D. KUOLYS: Nesame iki šiol rimtai tyrinėję, iš kur Donelaitis ateina ir kodėl būtent jis toks didelis atsiranda 18 a. viduryje. Pritariu Dainoros nuomonei, jog tai yra tradicija nuo Mažvydo, Kulviečio, Rapalionio. Bet taip pat, tai yra vietos Prūsijos lietuvių ir Prūsijos prūsų kurta tradicija. Jonas Bretkūnas, būdamas prūsas, renkasi lietuvių kalbą ir lietuvių raštiją kaip baltų tautų atramą Prūsijos karalystėje. Bretkūnas rašo Prūsijos istoriją, kurioje garbina senuosius prūsus, baltus, kelia jų humaniškumą, kilnumą, aukština jų papročius. Bretkūnas deda pagrindus, kad tauta susikalbėtų su Dievu – išverčia į lietuvių kalbą Šv. Raštą, parašo Postilę. Su Bretkūnu išryškėja Prūsų Lietuvos tapatybė ir savigarbos jausmas. Pradedamas pasakojimas apie bendruomenės likimą ir išlikimą. Mažvydas, Kulvietis, Rapalionis ateiviai, o nuo Bretkūno apsisprendimo ir pasirinkimo prasideda prūsiškoji lietuvybė ir kultūra su ryškia vietos tapatybe. Pažvelkime į 17 a. viduryje į Danielio Kleino rašytas originalias maldas: viena malda kalba apie žiemą, kurią mes išgyvenam šiapus, kur viskas yra apmirę, bet visada tikimės sulaukti saulės ir pavasario. Šioje maldoje išaiškinama, jog žiema yra šiapusinis gyvenimas, saulė – Jėzus Kristus, pavasaris – amžinas anapusinis gyvenimas. Ši D. Kleino malda gali būti tam tikras raktas į Donelaičio „Metus“. Pasiekta kritinė riba, kai tautinė bendruomenė pajunta nebūties šaltį. 18 a. pradžios maras priverčia bendruomenę jausti ribą ir imtis tam tikros savigynos. Bendruomenė yra niekinama ir ji apie tai kalba atvirai. 1755 m. Adomas Šimelpenigis paskelbia eilėraštį, kuriame kalbama, jog lietuviai vokiečių „per kiaulę laikomi“, bet jie turi nepasiduoti ir tikėti, jog Dievas jų širdis mylįs „kaip ir karalių didelių“. Kalbama apie panieką, kurią patiria bendruomenė iš krašto valdančiųjų ir yra raginama tai paniekai priešintis. Taip pat Pylipo Ruigio, Donelaičio kaimyno, darbai duoda tam tikras atramas tautos egzistencijai. P. Ruigio žodynas, jo sūnaus gramatika ir P. Ruigio „Lietuvių kalbos tyrinėjimas“. Čia pabrėžiama, kad lietuvių kalba gimininga graikų kalbai ir dėl to verta ją išsaugoti, lietuviai verti išlikimo, smerkiama germanizacija. Donelaitis atsiranda šiame kontekste, kuriame kalbama: išlikti geru lietuviu yra svarbu, kai tų gerų lietuvių jau reta. Jis iš intelektualinės aplinkos, Karaliaučiaus, kuris pasauliui davė Immanuelį Kantą. Svarbus yra Donelaičio įsipareigojimas socialiai labiausiai žeminamai bendrijai – lietuviams baudžiauninkams. Atsistojimas greta jų, kalbėjimas iš jų pasaulio, jų kalba. Pasirenkamas hegzametras kaip įrodymas lietuvių kalbos unikalumo, jos giminystės su graikų, lotynų kalbomis, kaip argumentas už šios bendruomenės išlikimą.

Pažiūrėkime į „Metų“ turinį. Tai egzistencinis veikalas, raginantis neklausyti karaliaus įstatymų, priešintis primetamiems papročiams. Tai raginimas nepasiduoti, priešintis valdovo kolonijinei politikai. Tai pilietinis maištas, pilietinė Donelaičio drąsa.

Nesutikčiau su Dainoros teze, kad katalikiška Lietuva tuo metu jau lietuvybę, lietuvių kalbą laidojo. Taip, jai nepavyko subrandinti bendrinės lietuvių literatūrinės kalbos tuo metu. Bet ką Lietuva padaro Apšvietos laikais? Lietuvių kalba pradedama vartoti kaip antroji valstybinė kalba. Nuo 18 a. vidurio Vilniaus universiteto spaustuvė pradeda leisti lietuvių kalbos elementorių. Jis leidžiamas tūkstantiniais tiražais keletą dešimtmečių. Ketverių metų Seimo įstatymai verčiami į lietuvių kalbą. Tado Kosčiuškos sukilimas, Lietuvių Tautos Aukščiausioji Taryba, susirinkusi Vilniaus rotušėje, paskelbia atsišaukimą į tautą  lenkų ir lietuvių kalbomis. Pamokslai leidžiami taip pat abiem kalbomis sukilimo metu. Lietuvių kalba Apšvietos laikais Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, regis, ima atgyti.

K. PULOKAS: Palietėme to laikotarpio socialinius ir politinius aspektus. Paminėta ir leidyba. Žinome, kad Donelaitis savo kūrybos nepublikavo, bet nežinome, kiek žmonių jam gyvam esant skaitė jo kūrinius. Liudvikas Rėza išleido Donelaičio „Metus“ jau po autoriaus mirties. Esu ne kartą girdėjęs, kad jei nebūtų išsaugoti Donelaičio rankraščiai ir jei nebūtų atsiradę žmogaus, apsiėmusio juos išleisti,  šiandien greičiausiai Donelaičio „neturėtume“, gal net nežinotume, kas buvo tas Donelaitis? Ką galima pasakyti apie Donelaičio kūrinių leidybos reikšmę?

D. POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ: Bendruomeniškumas, lietuviška tapatybė, kuris buvo akcentuotas Donelaičio „Metuose“ taip ryškiai išryškėja. Tai buvo nulemta to, jog lietuviai gyveno svetimų valdomoje valstybėje ir tas susitelkimas į vieną organizuotą darinį tam tikroje teritorijoje nulemia maištininkiškus aspektus tos lietuvių bendruomenės. Kita vertus matyčiau Donelaitį gražioje harmonijoje kartu su tuometine Prūsijos kultūra. Dėl leidybos žinome, nors Mažojoje Lietuvoje lietuviškų knygų išleista kur kas daugiau, nei Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje per 16–18 a. Donelaitis ne išimtis, jog neišleista jo knyga ar raštai. Neišleistų pavyzdžių turime kur kas daugiau, kaip ir Bretkūnas su jo Biblija. Lietuvių kalba Prūsijoje, mano nuomone, turėjo nemažas teises. Tai buvo viešoji antroji kalba po vokiečių kalbos. Sunkiai galime pakomentuoti kodėl pats Donelaitis nesirūpino, neparengė savo kūrybos išleidimui, o gal mes dar daug ko nežinome…

Donelaitis buvo filosofiškos sanklodos žmogus. Todėl jam literatūrinė šlovė nebuvo aktuali. Nors kuomet Donelaitis gyveno 18 a. viduryje jau buvo parašyti Arnoldo, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, veikalai apie poezijos teoriją, jos rašymą. Manykime, jog Donelaitį veikė visa ši aplinka ir jo poezijos rašymas buvo sąmoningas jo savimonės aktas. Arnoldo poezijos teorijoje pasakyta, jog poetas lygus pamokslininkui. Todėl pamokslininkavimas, poetinio žodžio rašymas galėjo jam būti vienos paradigmos aspektais. Galime manyti, Donelaitis savo poetiniu žodžiu iš sakyklos yra ne kartą kreipęsis į parapijiečius. Nes tuo metu estetikos teorija tai skatino ir palaikė. Tai buvo įtvirtinta kaip tam tikra norma. Tikrasis poetas turi būti harmonijoje su Dievu. Ši teorija manau taip pat nesvetima Donelaičiui. Jo kūryboje dieviškos tvarkos požiūrio ekspresija yra labai ryški. Jam buvo svarbu įtvirtinti racionaliąją, poetinę teologiją, kuri jo kūrinyje ir reiškiasi.

Grįžtant prie Donelaičio „Metų“ leidimo klausimo, tai nuo 1818 m. jo kūryba nuolatos leidžiama. 19 a. daug padarė Donelaičio labui, jo įtvirtinimui mūsų savimonėje. Taip buvo padėti pamatai Donelaičio reflekcijai dar 19 amžiuje.

D. KUOLYS: Manau, čia slypi kur kas paslaptingesni dalykai, kuriuos galėtume išsamiau panagrinėti. Garsus 18 a. Karaliaučiaus archyvaras Georgas Pisanskis  tuo metu rašė Prūsijos literatūros istoriją. Ir rankraštyje likusi istorija buvo rašyta dar Donelaičiui gyvam esant. Ten minimas poetas Donelaitis, pripažintas tų, kurie moka lietuvių kalbą, sakoma, kad jis yra parašęs daugiau kaip 5 tūkst. eilučių apie metų laikus, kurios yra išverstos ir į vokiečių kalbą. Ši Pisanskio žinutė rodo, jog Donelaitis buvo žinomas vokiečių akademinei bendruomenei. Donelaičio „Metų“ rankraščiai saugomi lLetuvių literatūros institute. Akademikas Kostas Korsakas juos buvo atidavęs teismų laboratorijai ištirti. Tyrimas parodė, jog Donelaitis labai rūpinosi tuo rankraščiu: trynė, perrašė žodelius ir t. t. Žmogus rašė ne sau, o kitam, kuris turėtų aiškiai suprasti, kas parašyta. Tai liudytų ir pati kultūrinė logika, įsipareigojimas lietuvybei, noras paremti šią tautinę bendruomenę. „Tai pavyzdinis veikalas lietuvių tautai“, – teigė Liudvikas Rėza. Greičiausiai jis ir buvo rašytas kaip nacijos veikalas, ją sutelkiantis, jos egzistencijos argumentus teikiantis pasauliui.

Visiškai neaišku, kodėl jaunas intelektualas Jordanas, Donelaičio draugas, turėjęs ryšių tarp Karaliaučiaus mokslininkų, nesirūpino išleisti Donelaičio „Metų“, kai jam buvo patikėtas šis kūrinys. Kita vertus, L. Rėza visų „Metų“ neišleido. Jis juos cenzūravo, išmetė obsceniškus žodžius, pasisakymus prieš vokiečių valdžią. Nors po autoriaus mirties buvo praėję keli dešimtmečiai, bet tekstas buvo dar per aštrus.

D. POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ: Gal buvau ne taip suprasta – jokiu būdu nemanau, jog Donelaitis rašė tik saviraiškai. Jis buvo labai racionalus žmogus ir tai, jog jis taip kruopščiai taisė savo rankraštį. Jis absoliučiai tikėjo filosofija, literatūra, aukštuoju menu. Jis manė, jog jo pašaukimas rašymas, tam tikro didelio veikalo sukūrimas, kuris turėjo perteiktas kaip įmanoma tobuliau. Tai atitinka Donelaičio liuteronišką įsivaizdavimą, jog paskutiniame teisme darbai bus įvertinti ir viskas pasaulyje išliks.

K. PULOKAS: Nagrinėjant Reformacijos temą Lietuvoje dažniausiai susitelkiame į 16 a. Donelaitis kaip tik mums leidžia pažvelgti į 18 a. padėtį. Jis gyveno nugalėjusios Reformacijos valstybėje Prūsijoje, kurioje liuteronybė buvo valstybinė religija nuo 1525 m., tačiau tai nereiškia, jog nevyko religinė polemika. Donelaičio gyvenamu metu baigiasi liuteroniškosios ortodoksijos laikotarpis. Plinta racionalizmo idėjos ir kaip atsvara joms – pietizmas, kuris vėliau taps labai svarbus Mažojoje Lietuvoje. Galbūt galėtume pažvelgti į Donelaičio poziciją religinės polemikos kontekste. Kokia buvo jo pozicija tiek nueinančios ortodoksijos, tiek racionalizmo ir pietizmo klausimu? O gal ji kito laikui bėgant? Nors Prūsija – liuteroniška valstybė, čia buvo ir kitų konfesijų. Koks Donelaičio požiūris kaip liuteronų kunigo į kitos konfesijos tikinčiuosius?

D. POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ: Karaliaučiuje Donelaičio gyvenimo laikais buvo apie 18 bažnyčių ir tai puikiai nusako konfesinį aspektą. Iš jų dvi – evangelikų reformatų ir viena katalikų bažnyčia. Dominuoja homogeniškas liuteronizmas, tačiau 18 a. jis patiria įvairių atgimimo impulsų.

Manau, jog pietizmas pačios liuteronų ortodoksijos dogmatikos nemodifikavo. Pietizmas  nekvestionavo dogmatikos. Pietizmas – vidinis liuteroniškosios savimonės gaivinimas. Pietizmas šiek tiek keitė antropologinį santykį su pasauliu. Atsirado labiau savarankiškas tikintysis, konfesiniais pagrindais suformuota etika įsitvirtino žemesniojo sluoksnio visuomenėje. Judėjimas buvo naudingas lietuvininkų bendruomeninei tapatybei. Tai skatino daugiau bendruomeniškumo, religinės reflekcijos, mažino hierarchiją, didesnį jautrumą gamtai, aplinkai, kurioje gyventa. Donelaičio studijų metais Karaliaučiaus universitete vyko susipriešinimas tarp ortodoksų ir pietistų. Jis yra pastarųjų simpatikas, Donelaičio gyvenimas ir kūryba, tai tam tikras pietizmo elgsenos rezultatas. Pietizmas yra ta liutetonizmo istorijoje kryptis, kuri daugelį teologinių klausimų redukavo į etinius klausimus. Etikos paradigmą labai aiškiai matome Donelaičio „Metuose“. Kūrinyje labai ryškūs vertybiniai kriterijai tiek vertinant gamtą, tiek žmogų. Atsiranda labai ryškus etinis momentas religinėje elgsenoje. Liuteronizmo tradicijos aspektas – žmogus turi dirbti ir naudoti savo darbo rezultatus. Darbas yra jo pašaukimas, tai žemiškas jo būsimo išganymo įrodymas. Donelaičiui gamta yra šlovinanti, suteikianti garbę Dievui. Todėl žmonės gamtos negali niokoti, vartoti ir naikinti, jie nėra jos valdovai. Donelaičio manymu viską galime vartoti ir valgyti, ką patys susikuriame, užsidirbame. Tai „viežlyba“, triūsti prisakė Dievas, o „nedorėliai“ ir ponų sluoksnis, kuris nedirba, naudojasi gamta ir kitų darbo vaisiais (valgo „varles bei rupuižes“), taip pažeisdami Dieviškąją tvarką.

K. PULOKAS: Kodėl Donelaitis nebuvo kviečiamas į tuo metu sudaromas religinių raštų rengimo komisijas ar Biblijos rengimo grupes? Ar tam gali turėti įtakos Donelaičio tikybinės nuostatos, kurios galbūt nesutampa su tuometinėmis dominuojančiomis pietizmo, racionalizmo ir ortodoksijos sankirtomis? Galbūt jūsų (D. Kuolio) minėtas pavyzdys, kuomet L. Rėza cenzūravo „Metus“?

D. KUOLYS: Donelaitis nebuvo ignoruojamas: Gotfrydas Ostermejeris jį kvietė redaguoti giesmyną, bet jis atsisakė dėl sveikatos problemų. Žmonės, skaitę lietuviškai Donelaitį, gerbė jį kaip poetą. Įdomus Donelaičio santykis su Apšvieta, jos filosofija. Pritarčiau Dainorai, kad konfesiniai skirtumai vargu ar rūpėjo Donelaičiui. Jis matė ateizmo pavojų. Jam labai svarbu, jog lietuvininkų tautinė bendruomenė nebėgtų peklon su visais, atsispirtų tam bėgimui, išliktų su Dievu, išliktu darnoje su gamta, artinančia prie Dievo. Gamtos sudievinimas ypatingas, tai tam tikra valstietiška, sena, tradicinė pasaulėjauta. Santykiai tarp gamtos ir žmonių yra šilti. Toks pat santykis ir su Dievu.

Santykis su Apšvieta sudėtingas. Iš vienos pusės, ateizmo baimė, tam tikta atsiverianti pekla, o iš kitos puses, pažiūrėkime, kaip kalba Donelaičio valstietis. Vos ne Voltero tezes jis išsako. Valdžios kardas duotas ginti silpniesiems. Visi gimstame lygūs. Apšvietos idėjos išsakomos ir ginamos. Kita vertus, yra tam tikra Apšvietos baimė. Donelaitis iš tikrųjų polemizuoja su Apšvietai būdingu pažangos mitu.

D. POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ: Apšvieta yra pamatinis, gyvenamasis Donelaičio kontekstas ir sunku pasakyti, kaip jis jį vertina. Sutikčiau su tuo, jog donelaitišką apšvietą sąlygoja religinis kontekstas, reiškinius, laikomus bedieviškais, Donelaitis smerkia. Donelaičio „Metai“ – šviesus, optimistiškas kūrinys, turint galvoje, jog Donelaitis pasitiki pasaulį sukūrusia Dieviška išmintimi ir providencija. Tačiau tuo pačiu jis nėra naivus ir net gana pesimistiškai vertina pasaulio ir žmonijos likimą. Kaip tikintis krikščionis, liuteronas, Donelaitis mano, kad pasaulio pabaiga neišvengiama. Pasaulio pabaigos refleksiją matome visuose keturiuose jo metų laikuose. Jis tai pateikia subtiliai, metaforiškai. Pasaulis, kaip dylantis peilis – viena iš jo minčių. Ši metafora yra labai esminga, nes Donelaitis neturi daug iliuzijų dėl pasaulio likimo.  Jis mato, jog blogio yra daugiau pasaulyje nei gėrio. Lietuvių bendruomenė tampa lyg gerųjų krikščionių būrelis. Jie, nors ir su ydomis, vaizduojami tarsi idealioji bendruomenė, tų tikrųjų krikščioniškųjų vertybių saugotojai iki laikų pabaigos.

K. PULOKAS: Kaip žinoma, 1914 m. buvo minimas 200 metų Donelaičio jubiliejus. Buvo sudaryta komisija, planuotas statyti paminklas. Galbūt tos pastangos įamžinti didžio poeto atminimą aprėpė ne tik Mažąją Lietuvą, bet ir gerokai plačiau, galbūt siekė netgi abipus tuometinės Vokietijos ir Rusijos sienos? 2014-aisiais – jau 300 metų. Kokie buvo patys esmingiausi metų renginiai, galbūt turėsiantys ir išliekamąją vertę, paskatinsiantys tolesnes Donelaičio asmenybės ir kūrybos, jos konteksto studijas? Pradedant jubiliejaus metus buvo labai gražus simbolinis renginys – Donelaičio gimimo dieną sausio 1-ąją Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko gimtadienio šventė, „Metų“ ištraukų skaitymas. Gerbiamas Darius buvo vienas pagrindinių to vakaro iniciatorių ir dalyvių.

D. POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ: Man atrodo, jog 2014-ieji davė labai daug. Ameniškai man teko labai maloni pareiga kalbėti lituanistų, mokytojų konferencijose (tarp jų ir organizuotoje lituanistų išvykoje į Karaliaučių ir Tolminkiemį), minėjimuose įvarių Lietuvos rajonų išvykose, teko Donelaičio jubiliejų pažymėti ir keliuose renginiuose užsienyje, JAV (Čikagoje, Niujorke) ir Švedijos Stokholmo universitete. Donelaitis įvairių iniciatyvų dėka sutiktas ir minėtas labai plačiai tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje. Puikus rezultatas – du nauji „Metų“ vertimai. Vilniaus universitete iniciavome vertimą į ispanų kalbą, taip pat pasirodė vertimas ir į italų kalbą. Nuo 1991 metų nebuvo išliesta jokių naujų „Metų“ vertimų. Išskirčiau ir Lietuvos Mokslų Akademijos ir Vilniaus universiteto inicijuotą konferenciją Donelaičiui. Gražus ir tęstinumas. Kai 1964 m. buvo minimos 250 Donelaičio metinės, tai programa buvo aiškiai valstybiškai struktūruota, nes Doneliatis jau laikytas lietuvių literatūros viršūne. Vyko renginiai Filharmonijoje, Vilniaus universitete, taip pat atidengtas maketas Bogdano skulptūros Donelaičiui šalia Vilniaus universiteto. Po 50 m., šiemet, rugsėjo 1-ąją atidengėme tikrąją išlietą iš bronzos skulptūrą Donelaičiui Vilniaus universitete. O Donelaičio maketas išvežtas į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą, kur iškilmingai atidengtas savitoje liuteroniškos architektūros aplinkoje. Manau, šių metų derlius Donelaičiui buvo didelis tiek mokslo rezultatais, tiek įvairiais šviečiamaisiais renginiais.

D. KUOLYS: Lietuva visus 2014 metus įvairiai minėjo Donelaitį. Mano nuomone, labai svarbus buvo tylus mokslininkų darbas. Išleistas faksimilinis Donelaičio rankraščių rinkinys, Dalios Dilytės monografija apie Donelaičio pasakėčias, leidžiama Vaido Šeferio monografija apie „Metų“ poetiką. Archyvuose atrasti vokiški Donelaičio laiškai. Taigi Donelaitis dar ne visas atrastas. Mes, lietuviai, ir po 300 metų nesame dar viso Donelaičio atradę, ištyrinėję. Donelaičiui pasisekė, kad jį atrado aktorius Rolandas Kazlas. Tai, kad puikus šių dienų aktorius atranda Donelaitį ir padeda jį atrasti įvairioms lietuvių kartoms, yra labai svarbus dalykas.

Galima buvo pasigesti intelektualinės erdvės, labiau intriguojančių viešų diskusijų apie Donelaitį ir jo vaidmenį lietuvių kultūroje. Televizija, radijas eina lengviausiu keliu: transliuoja Donelaičio „Metų“ skaitymus. Gerai, kad šių metų Vilniaus knygų mugėje jie vyko. Tačiau nesugebėjome sukurti nei šiuolaikiško dokumentinio filmo, nei kultūrinių laidų ciklo. Prancūzai minėdami Alberto Camus 100-metį transliavo daug radijo laidų, kuriose filosofai, literatūrologai, istorikai gyvai nagrinėjo jo kūrybą, karštai diskutavo. Mes, matyt, nelabai įsivaizduotume tokias diskusijas savo lėkštoje erdvėje.

Viename paskutinių savo interviu poetas Marcelijus Martinaitis, atsakinėdamas į „Metų“ žurnalo klausimus, pastebėjo, jog esama tam tikro „Donelaičio kodo“. Jis veikia lietuvių kultūroje. Krizių momentais prie „Donelaičio kodo“ grįžtame, juo remiamės, esame jo jungiami. Šį kodą mėgino įminti Maironis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas. Regis, Donelaitis ir šiemet gebėjo lietuvių bendruomenę telkti.

 Parengė Viktorija Liauškaitė

 

 

 

L1110255

Diskusiju0173 metu pasisaku0117 ir dabil.dr.Ingu0117  Luku0161aitu0117 Giedamas Reformacijos himnas

L1110242

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.