Reformacijos ir „Sweczio“ šventė

„Gerai, kad Reformacijos šventė pas mus jau tapo ne darbo diena“, – maždaug taip pajuokavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, kviesdamas vilniečius parapijiečius pirmadienį, 2011 m. spalio 31 d., ruoštis vykti į Žemaičių Naumiestį.    

Reformacijos diena pažymima visose Lietuvos liuteroniškose bažnyčiose, tačiau vienoje iš jų kasmet surengiama visos Bažnyčios šventė – atvykstant į ją ir Vyskupui, ir įvairių parapijų kunigams. Šiemet Žemaičių Naumiestis pasirinktas neatsitiktinai: būtent čia prieš 100 metų kantorius Frydrichas Megnis išleido liuteroniškąjį laikraštį „Svečias“ (Sweczias) – taigi, 1911-aisiais, po carine letena vis dar esančiai Lietuvai mėginant vėl (1904-aisiais atkritus prievolei spraustis į graždankos rūbą) atgauti lietuvišką „kvėpavimą“, į gentainius liudyti sava kalba, savu raštu.    

Tokia ypatinga proga mes, vilniečiai liuteronai, išties subruzdome – gi mūsų parapijietis Algirdas Žemaitaitis, liuteroniškos spaudos ir visos istorijos tyrimų pasišventėlis, „Svečio“ svarbą jau buvo spėjęs viešai paliudyti. Bažnyčios paskatinti ir paremti, tą ankstyvą pirmadienio rytą į patogų autobusėlį susėdome kone dvidešimt žmonių. Tiesa, galėjome džiaugtis ir mes svečių turintys – kartu vyko ne tik aktyvi reformatė, laikraščio „Vilniaus reformatų žinios“ redaktorė Dalija Gudliauskienė, bet ir Lydos liuteroniškos parapijos kunigas Sergei Heil. Taigi visą ne taip artimą kelią turėjome progos ne tik pro langus žvelgti į vis dar gražiai rudenišką Lietuvos gamtą. Pasitelkdami mikrofoną, mūsų išprusimo spragas lopė: delegacijos vadovas Kęstutis Pulokas, orientavęs laukiančioje dienotvarkėje, A. Žemaitaitis, perteikęs sodrių anuometinio gyvenimo atspindžių iš „Svečio“ puslapių, Vytautas Gocentas, suteikęs reikšmės pravažiuojamiems miestams ir miesteliams, ir svečias iš Baltarusijos, trumpai apsakęs liuteroniškos Bažnyčios susikūrimo kadaise bei atsikūrimo dabar peripetijas. Na taip, buvo puiki proga prisiminti LDK istorijos puslapius, Lietuvos rašytus neatsiejamai nuo dabartinės Baltarusijos (ir netgi – ne lietuvių kalba) – S. Heil vis akcentavo: mūsų ir jūsų bažnyčios ištakos bendros.

Beje, visų žvilgsniams jau iš tolo krypstant į Žemaičių Naumiestį, kuriame kadais, anot A. Žemaitaičio, sugyveno ir katalikų žemaičių, ir liuteronų lietuvininkų, ir žydų bendruomenės, šį Paprūsės miestelį galėjome pajusti ir per asmeninius mūsų bendrakeleivių išgyvenimus – keletas iš jų, gausios, Gardame įsišaknijusios Žemaitaičių giminės atstovų, galėjo paliudyti: čia esame krikštyti, įžegnoti, čia lankėme mokyklą…

Beje, ir man, vis į Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą žvilgsnį kreipiančiai, buvo proga prisiminti, kad viena šeimos linija ateina būtent iš čia, iš Paprūsės, Žemaičių Naumiesčio – netolimame kaime augęs Tėvas jo liuteroniškoje bažnytėlėje buvo ir krikštytas, ir konfirmuotas. Savo bendrakeleiviams galėjau pasigirti iš Tėvo gavusi ir tiesiogiai su mūsų kelionės tikslu susijusią nuotrauką – Ž. Naumiesčio bažnyčios choras su vadovu kantoriumi F. Megniu, tarp choristų, jo liudijimu, ir Žemaitaičiai-tėvai esą…    

Tad jau pravažiavę Tauragę, Vainutą, pasiekę Žemaičių Naumiestį, pirmiausia sustojome prie miestelio pakraštyje įsikūrusių kapinių – kas skubėjo prie savo giminės kapų, o kas (ir aš tarp jų, nes ne šiose, o mažose kaimiškose kapinaitėse atgulę maniškiai) – ieškoti kunigo diakono F. Megnio kapo, pastovėti ties kukliu jo paminklėliu.    

Nors „Svečio“ leidėjo pagerbimas kapinėse buvo numatytas po iškilmingų pamaldų, bet vėliau paaiškėjo, kad neapsigavome tai padarę iš anksto – juk mūsų rūpestingasis parapijietis p. Algirdas, kaupiantis ne tik žinias, bet ir materialius anų laikų liudijimus, galima sakyti, portfelyje atsivežė parodėlę, kurios eksponatus – nuotraukas, „Svečio“ kopijų komplektus, vieną net autentišką jo egzempliorių, teminių publikacijų iškarpas – išdėstė ant stalų senojoje medinėje, jau varganoje klebonijoje, tad, kas norėjome, ir apžiūrėjome, ir išklausėme rengėjo paaiškinimų.

Bet tai jau buvo po pamaldų, kitiems patraukus į kapines, nes atvykti į bažnyčią spėjome kaip tik laiku – pusvalandis iki 12-tą numatytų iškilmių, o juk žmonių, ir vietinių, ir atvykėlių, jau gausiai rinkosi… Beje, važiuodami dar ir baiminomės – ar išvis sutilpsime mažoje Žemaičių Naumiesčio bažnytėlėje, gal iš Tauragės, Klaipėdos bus priplūdę… Bet, ko gero, buvome gausiausia delegacija, iš kitų parapijų matėsi daugiausia pavieniai atstovai; tad, nors gan kimštinai ir balkoną užėmę, sutilpo visi.

Taigi vaikštinėti, dairinėtis, įdomautis apie bažnyčią, neseniai po remonto išdailėjusią, atsinaujinusią, nebuvo kada. Akis galėjai ganyti tik žvelgdamas į neįprastą interjero sprendimą: sakyklą virš altoriaus; tiesa, ją ne lyg langelį įrėminančios dekortayvinės sienelės puošybą su ištapytomis kolonomis sau įsivardijau kaip „liaudiškai gražią“… Dar galėjome pavartyti ir šeimininkų maloniai dovanotąjį naująjį (2011 m. rugsėjo) „Svečią“, dabar kartą per metus „Žemaičių Naumiesčio krašto žmonėms“ leidžiamą, iškart pranešantį: „Žemaičių Naumiesčiui šie metai ypatingi. Sukanka 450 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose paminėta Žemaičių Naumiesčio vietovė, 90 metų sukanka, kai įsteigta mokykla, 100 metų, kai 1911 m. Žemaičių Naumiestyje pradėtas leisti savaitraštis „Svečias“ (Sweczias).“    

Taigi būtume galėję ir daugiau progų pažymėti, na, bet užteko ir šių – Reformacijos dienos (grįžimo prie krikščioniškų ištakų, Biblijos kaip vienintelio Viešpaties pažinimo šaltinio), kurios ir 500 metų jubiliejus ne už kalnų (2017 m.) bei Žemaičių Naumiesčio parapijoje pradėto leisti evangelikų liuteronų savaitraščio „Svečias“ šimtmečio.    

O pamaldos buvo išties iškilmingos, pakilios – juk įprastinę liturgiją perpynė „Svečio“ leidėjo pagerbimas ir žodžiu, ir muzika, ir daina!    Vyskupo vedama į pilnutėlaitę bažnyčią įžengė kunigų procesija – buvo proga pasidžiaugti, kad jų turime gausų būrį, ir garbaus amžiaus, bet daugiausia – jaunų, beskleidžiančių sparnus, kaupiančių savąją bei perimančių vyresniųjų išmintį. Sveikinimo žodžiu – primindamas ir tikėjimo atgimimo šventę, ir galimybės gimtuoju žodžiu šlovinti Viešpatį prasmę – pamaldas pradėjo Žemaičių Naumiesčio parapijos kunigas Mindaugas Žilinskis. Šventinę liturgiją su jos tradiciniais elementais – Dievo žodžio skaitymais, malda, Vyskupo sakomu pamokslu, Šventosios Vakarienės sakramentu, – suprantama, perpynė giesmė, ir choro, garbingai pratęsiančio kantoriaus F. Megnio tradiciją, ir visos bažnyčios iš širdies giedama.   

 O prieš baigiamąją giesmę – be abejo, šįkart giedota Reformacijos himnu laikoma Martyno Liuterio „Tvirčiausia apsaugos pilis“ – turėjome dar tai, ką Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas (dabartiniu „Svečiu“ besirūpinąs), sveikindamas ir dėkodamas, įvardijo kaip „beveik konferenciją“.

Po Vyskupo pamokslo į sakyklą pakilęs savaitraščio leidėjo F. Megnio veiklą apžvelgė kunigas dr. Darius Petkūnas, jo nuopelnus pažymėjo iš Klaipėdos universiteto atvykusi dr. Janina Janavičienė, savo sukauptomis žiniomis pasidalijo Algirdas Žemaitaitis. Taigi išryškėjo ir šio sulietuvėjusio latvio gyvenimo kelias, ir kai kurios asmenybės detalės. Gimęs 1873-aisiais latvių ūkininkų šeimoje, baigęs Karalienės mokytojų seminariją, 1896 m. tapo Batakių vargonininku bei kantoriumi, o 1899 m. atvykęs į Žemaičių Naumiestį, nors dažnai ir pareigos šaukiamas, ir negandų iš čia ištraukiamas, tapo su šiuo miesteliu, jo parapija, konfesiniu bei kultūriniu gyvenimu neatskiriamai susijęs. Net ir neturėdamas teologinio išsilavinimo, buvo uolus liuteroniškosios bažnyčios talkininkas. Ž. Naumiestyje jis iškart suorganizavo vokiečių, o netrukus ir lietuvių bažnytinius chorus. Spaudos draudimo laiku slapta mokė konfirmantus ne tik tikybos tiesų, bet ir lietuviško rašto. Matyt, ryškiausiai įrašyti Istorijoje ir išliks jo nuopelnai liuteroniškai – ir visai lietuviškajai – spaudai: 1911-aisiais „Evangeliško tikėjimo lietuvininkams“ imtas leisti laikraštis „Svečias“ (Sweczias), kurio adresą „rėdytojis“ gavo nurodyti ir rusiškai: „Kantor F. Megne, M. Aleksnadrovskoje [taip, tai tuometinis Naumiestis, tiesa, vietiniai gyventojai, regis, vartojo lietuviškąjį vardą – A. P.] Kovenskoj gub. Ross.u.“

1913-aisiais Tilžėje F. Megnis išspausdino „Raktelį“, elementorių, arba, kaip pats tikslino: „pradžiamokslį evangeliškiems lietuvių vaikams“. 1914–ųjų pabaigoje jam teko ypatingi išbandymai: įskųstas, rusų valdžios apkaltintas šnipinėjimu vokiečiams, karo lauko teismo nuteistas sušaudyti – tik paskutiniu momentu šį nuosprendį atšaukus, ištremtas į Jakutiją. 1921-aisiais grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą, įvairiose vis to paties Paprūsės krašto parapijose dirbo vadinamuoju vidaus misijų diakonu (tik negalėdamas tuokti ir teikti Šventosios Vakarienės sakramento). Nuo 1932-ųjų keletą metų vėl buvo Žemaičių Naumiesčio kantorius, čia vėl grįžo – prieš karą dar pasidarbavęs Laugalių senelių ir našlaičių prieglaudoje, karo metais patyręs įvairių negandų – 1945-ųjų pavasarį. Daugumai kunigų ir iš Klaipėdos krašto, ir iš Paprūsės pasitraukus į Vakarus, 1947-aisiais ordinuotas kunigu diakonu. Neilgai begalėjo pilnavertiškai patarnauti savo parapijiečiams – 1950-ųjų spalio 9-ąją miręs atgulė, matyt, jau savu tapusio, miestelio kapinėse.    

Kalbėtojai ne vien sausus faktus minėjo. Štai, tarsi susiedamas šiandieną su nutolusiais laikais, A. Žemaitaitis paliudijo: „Kunigo Megnio ranka yra ir mano kaktą lietusi“ (t. y. jo krikštytas). O dr. D. Petkūnas priminė pokario „prižiūrėtojų“ pastangas užverbuoti kunigą F. Megnį ir šio atsaką: „Esu senas, blogai matau ir girdžiu, o ir tai, ką išgirstu, tuoj pamirštu…“

Dr. J. Janavičienė emocingu žodžiu kėlė būtinybę, įveikus visus biurokratinius barjerus, pritvirtinti prie senosios klebonijos lentą F. Megnio atminimui – žinia, pirma pačią kleboniją prikėlus naujam gyvenimui.    

O visų susirinkusiųjų širdis atsiverti – ir Dievui, ir Tėvynei Lietuvai – kvietė dainininkas, šio krašto žmogus Liudas Mikalauskas. Jo šiai progai parinktosios dainos išties į šventę įpynė dar vieną dvasingo lietuviškumo giją: po bažnyčios skliautais nuskambėjo „Viešpaties lelija“, „Dieve, laimink Lietuvą“, „Šaukiu aš tautą“…    

Svetingų šeimininkų pavaišinti, kupini įspūdžių ir pakilios nuotaikos, nemaža patyrę bei sužinoję, vėl leidomės į kelią – į Vilnių, į namus, ne vienam išaugusiems iš istorinės šio krašto gelmės.

Astrida Petraitytė, Vilnius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.