Reformatų bažnyčia ir bendruomenė Klaipėdoje

http://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/mano-klaipeda/reformatu-baznycia-ir-bendruomene-klaipedoje-810107/,page.1

Ivona Žiemytė. Vakarų ekspresas. 2012-09-20

„Kažkada įtakingos reformatų bendruomenės istorija dar laukia išsamesnių tyrimų, tačiau jau dabar galime pasidžiaugti, kad jos dėka Klaipėdą drąsiai galime vadinti daugiakultūriniu miestu“, – sakė Klaipėdos universiteto Baltų regiono archeologijos ir istorijos instituto docentas, daktaras Arūnas Baublys, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje skaitęs paskaitą „Ankstyvasis Apšvietos amžius Europoje: Ernstas Danielius Jablonskis (1660-1741) – santarvės tarp Europos tautų architektas“.

Sakėte, jog reformatai, evangelikai reformatai – J. Kalvino mokymo sekėjai, kurį Martynas Liuteris vadino didžiuoju krikščioniu. O bažnyčios pavadinimas – trumpinys iš „Dievo žodžiu reformuota Bažnyčia“. Jos pasekėjų pasaulyje yra 70 milijonų. Lietuvoje šiuo metu yra vienuolika reformatų parapijų. Kaip reformacija atėjo į Mažąją Lietuvą?

Mažojoje Lietuvoje reformatų bendruomenės atsirado XVI a. vid. iš sėsliai įsikūrusių olandų ir škotų pirklių bei amatininkų, o vėliau pasipildė išeiviais iš Prancūzijos, vadinamaisiais hugenotais, Lietuvos, Lenkijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Šiai konfesijai įsitvirtinti krašte padėjo valdančiosios Prūsijos dinastijos kunigaikščio Jono Žygimanto (Johann Sigismund) 1613 m. perėjimas į reformatų tikėjimą. Jam tapus Prūsijos hercogu, liuteroniška krašto luomų dauguma, baimindamasi priverstinio reformatų tikėjimo protegavimo iš valdančiųjų pusės, buvo nusiteikusi priešiškai, todėl reformatai viešajame krašto gyvenime buvo ne iš karto pripažinti, ir jiems buvo leidžiama melstis pilies salėje arba privačiuose namuose. Pirmąsias reformatų pamaldas Karaliaučiuje laikė kunigas Jonas Krocijus 1616 m. spalio 20 d., o pamaldos su Šv. Vakariene įvyko 1617 m. Pirmosios viešos pamaldos Karaliaučiuje įvyko 1640 m.

klaipeda

Kada reformatų padėtis pagerėjo?

Kai vyko trisdešimtmetis karas, Brandenburgo – Prūsijos kunigaikščių rezidencija persikėlė į Karaliaučių. Juos užtarė 1645 m. ir katalikas, Abiejų Tautų Respublikos karalius. Nuo 1658 m. bendruomenė išlaikė garsiąją pilies mokyklą.

Tik valdant Friedrichui Vilhelmui (1620-1688) 1645 m. reformatai buvo pripažinti kaip lygiateisė krikščionių bendrija, tačiau galutinis jos pripažinimas buvo pasiektas 1657 m., kai Vėluvos (Wehlau) sutartimi Prūsijai buvo suteiktas suverenitetas, kas leido kunigaikščiui įgyti atsvarą liuteronų atžvilgiu. Konfesinę įvairovę ir jos lygiateisiškumą galutinai įtvirtino 1660 m. Olivos sutartis, nutraukusi leno ryšius su Lenkija. Nuo 1646 m. reformatai rinko savą konsistoriją, tačiau sinodo neturėjo.

Friedrichui Vilhelmui III 1817 m. rugsėjo 27 paskelbus kreipimąsi dėl vieningos evangelikų bažnyčios įsteigimo, buvo sukurta Prūsijos unijinė evangelikų bažnyčia. Reformatų parapijas administravo Karaliaučiaus Konsistorija, veikė dvi reformatų inspektūros – Karaliaučiaus ir Prūsijos-Olandijos. Karaliaučiaus inspektūrai priklausė vyskupo vadovaujamos Karaliaučiaus pilies bažnyčia, Karaliaučiaus lenkiškoji reformatų bažnyčia, Piluvos, Dionhofo ir Klaipėdos reformatų bažnyčios. Gumbinės provincijoje veikė viena inspektūra, kuriai vadovavo konsistorijos narys pasaulietis. Ji jungė bažnyčias Giorituose, Įsrutyje, Jučiuose, Gumbinėje ir Tilžėje. Trylikoje reformatų bažnyčių tarnavo 13 dvasininkų, kurių 11 buvo išlaikomi iš karališkojo patronato lėšų.

Kaip Klaipėdoje atsirado reformatų bendruomenė?

Religiniai karai Europoje sukėlė migracinius procesus, ir, įsivyravus religinei taikai, suaktyvėjo prekyba. Į kraštą kėlėsi ir dėl religinių persekiojimų pasitraukę asmenys iš LDK, verslo ryšius plėtojantys šveicarai bei religinių karų ir persekiojimų išvarginti vokiečių reformatai.

Klaipėdoje reformatai įsikūrė apie 1630-1635 m.,  kur jie galėjo naudotis pilies bažnyčia. Nuo 1667 m. jiems leista viešai laikyti pamaldas, 1669 m. jie isigijo tam tikslui namą, kuris 1678 m. didelio miesto gaisro metu sudegė.

Pirmoji bažnyčia dabartinėje Tiltų g. veikė nuo 1683 iki XVIII trečiojo dešimtmečio. Pastatas buvo nedidelis, su bokšteliu, specialiai projektuotas Prūsijoje, statybą asmeniškai kuravo krašto valdovas.

1725 m. Grįžgatvio gatvės rajone, bastiono vidinėje dalyje, įsteigtos kapinės, veikė mokykla.

Septynerių metų karo metu bažnyčia nukentėjo, todėl reformatai kurį laiką meldėsi katedrinėje Šv. Jono bažnyčioje, mergaičių mokyklos salėje. 1779-1782 m. senosios bažnyčios vietoje pastatoma nauja Klaipėdos barokui būdinga bažnyčia iš nedidelių olandiškų plytų, kas suteikė miesto architektūrai išskirtinį ir kartu kuklų vaizdą. 1835 metais bažnyčioje buvo pastatyti Karaliaučiuje Šervaičio (Scherweit) firmos pagaminti vargonai.

1854 metais, didžiojo Klaipėdos gaisro metu, bažnyčia sudegė. Pagal F. A. Štiulerio projektą itališko romaninio stiliaus bažnyčia atstatoma 1859-1861 metais. Ji priminė Veronos ir Modenos bažnyčias. Fasadą puošė neoromantikai būdingas arkatūrinis karnizas ir gotikinio stiliaus apvalus fasado langas – vadinamoji rožė.  Kampus puošė piliastrai, peraugantys į smailius bokštelius. Bažnyčios vidus buvo paprastas. Iš likusios bažnyčios vidaus nuotraukos, darytos 1930 metais, matyti, kad Dievo Stalas (taip reformatų bažnyčios tradicijoje vadinamas altorius) buvo apsidėje, kurios langai buvo dekoruoti spalvotais vitražais, juose matyti geometriniai ir augaliniai motyvai bei greičiausiai laiminanti Kristaus figūra. Galime tik spėlioti, kad kaip ir daugumos Klaipėdos viešųjų pastatų, taip ir reformatų bažnyčios interjeras buvo apšviečiamas dujiniais žibintais.

Sakėte, jog šios, kaip ir Jono bažnyčios bokštas buvo orientyras laivams, jo piešinių pasitaiko senuosiuose jūrlapiuose.

Bokštas – varpinė, anot istoriko J. Tatorio, priminė Parmos katedros bokštą. Jis buvo sudarytas iš trijų dalių. Viršų vainikavo aštuoniakampio plano piramidinis stogas. Jo apačia buvo siauresnė, todėl, kaip ir Jono bažnyčioje, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte kabėjo trys varpai ir laikrodis.

Kaip ir dauguma kitų Klaipėdos krikščionių bažnyčių, reformatų bažnyčia buvo nugriauta po Antrojo pasaulinio karo, taikos metais.

Klaipėdos reformatų kunigai buvo iškilios asmenybės, mokėjo senąsias kalbas: graikų, hebrajų, aramėjų, sirų, koptų, nes jomis parašyti senieji raštai.

Pirmąjį reformatų bendruomenės dvasininką Joną Vendeliną de Rodemą iš Karaliaučiaus atsikvietė Klaipėdos reformatai, kad keturis kartus per metus priimtų Šv. Vakarienės sakramentą.

1668-1670 m. kunigu Klaipėdoje buvo Petras Figulus Jablonskis iš Bohemijos (Čekija), garsaus pedagogo ir kunigo Jano Amoso Komenijaus žentas. Būtent šis kunigas pradėjo parapijos krikšto knygos vedimą, ten įrašydamas savo vaikus, kurie gimė Klaipėdoje. Jis aptarnavo reformatų parapijas Liepojoje ir Tilžėje. Jo sūnus Ernstas Danielis Jablonskis, kuriam ir yra skirta paroda Mažosios Lietuvos muziejuje, mūsų mieste baigė pradinę mokyklą, studijavo Frankfurto prie Oderio ir Oksfordo universitetuose, tapo Prūsijos karališkųjų rūmų pamokslininku ir Prūsijos mokslų akademijos steigėju bei jos prezidentu.

Dar norėtųsi prisiminti Samuelį Hartmaną, gimusį 1627 m. Prahoje, studijavusį ir daktaro disertaciją apgynusį Oksfordo universitete. Vienas žymiausių Klaipėdos kunigų buvo Konradas Melis, atvykęs iš Mintaujos (Jelgava, Latvija). Jis mokė katekizmo ir parapijoje įvedė presbiterinę santvarką. Zembrickis jį apibūdino kaip kalbų žinovą ir teologą – apologetą. Kadangi jo studijų laikotarpis buvo susijęs su Pietizmo judėjimu Vokietijoje, tai įvedė tam tikrų naujovių bažnytinėje veikloje. Karaliaučiaus universitete apgynė teologijos daktaratą ir tapo universiteto istorijoje pirmuoju ne liuteronų teologu, kuriam buvo suteikta profesoriaus vieta. K. Melis garsėjo polinkiu senosioms kalboms ir bibline archeologija. Tačiau ypač didelį dėmesį jis skyrė tuo metu dar visai naujai veiklai evangelikų bažnyčioje – misijoms. Palaikydamas gerus santykius su mąstytoju Gotfrydu Leibnicu  jis pristatė pastarojo samprotavimus apie misijos reikšmę ir svarbą Heseno princui Friedrichui ir Brandenburgo princesei Luizai Dorotėjai, be skrupulų siūlydamas misijinio darbo patyrimo semtis iš Jėzuitų ordino. K. Melis savo misijų veiklos programoje tvirtino, kad misijinio darbo tarp pagonių vedliais turėtų tapti evangeliškų žemių didikai. Beje, misijas jis suprato ne kaip agresyvų naujovių nešimą tautoms, beatodairiškai keičiant jų kultūrinį kontekstą, bet kaip jų kultūros gerbimą. Dėl originalių minčių 1701 m., G. Leibnico iniciatyva, K. Melis tapo Prūsijos mokslų akademijos nariu. 1701 m. Karaliaučiuje įsteigė paramos fondą našla

Kunigas Diedrichas Balleris, kilęs iš Brėmeno, iki 1691 m. buvo Brandenburgo princesės Sofijos Elžbietos pamokslininku Mintaujoje. Vėliau buvo Klaipėdos reformatų vyskupas. Jo rūpesčiu buvo įsteigtos atskiros kapinės reformatams bei mokykla.

1758 metais savo darbą Klaipėdoje pradėjo iš Karaliaučiaus atvykęs Kristupas Liudvikas Kochijus, kurį Zembrickis vadina reikšmingiausiu XVIII a. Klaipėdos reformatų pamokslininku. Jo veikla sutapo su jau minėtomis septynerių metų karo pasekmėmis, todėl jam teko rūpintis naujo pastato statyba. Jo laikais parapija išaugo iki 500-600 asmenų.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, reformatų parapija jau nebuvo labai didelė. Labai įdomūs ir vertingi yra tarpukario Klaipėdos reformatų parapijos nario L. Knopfmilerio atsiminimai apie šią parapiją ir jos priešpaskutinį kunigą Teodorą Prysą, išspausdinti JAV reformatų išeivių iš Lietuvos spaudoje. Kai 1926 m. vasarą į Klaipėdą atvyko Lietuvos Respublikos prezidentas dr. K. Grinius, miestiečius nustebino dalyvaudamas pamaldose reformatų bažnyčioje. Parapijiečių atmintyje kun. J. Prysas išliko kaip tolerancijos visų tautybių tikintiesiems simbolis, kurio dėka parapija išvengė tarpukario laikotarpiu kilusios nacionalinės neapykantos apraiškų.

Skiriasi liturgija

„Reformatai nenustato griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių. Nėra vienuolijos ir kunigai nesilaiko celibato. Iš 7 Romos katalikų sakramentų pripažįstami tik krikštas ir komunija. Kunigui neatliekama išpažintis, nėra garbinama Marija. Mūsų tikėjimas moko, kad geri darbai – gyvo tikėjimo vaisius, ženklas, kad žmogus apdovanotas Kristaus teisumu. Martynas Liuteris manė, kad ne darbai, ne išteisinimo būsena, nuolankumas ir netgi ne atgaila, tik tikėjimas daro nusidėjėlį teisų“, – sakė Klaipėdos reformatų evangelikų parapijos kunigas Tomas Sakas.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.