http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-03-ruta-lazauskaite-donelaicio-metai-ir-metai/121467
Dar taip neseniai a. a. Marcelijus Martinaitis apgailestavo: mums „įdiegtas kompleksas, kad tai esanti poema tik apie būrų gyvenimą, jų vargus ir rūpesčius, šiupinio valgymą, apie metų kaitos grožybes ir vargus.
Tai vis dar gyvos sovietmečio interpretacijos. O juk K. Donelaitis buvo europinio išsilavinimo žmogus […]. Kaip galėjo atsitikti, kad jo kūrinyje atpažįstame tiek klasicizmo, tiek baroko įtaką?“[1]. Taigi, kaip galėjo atsitikti? Klausimo nagrinėti literatūros dėstytojų, doktorantų ir studentų grupė, per pačius (neįtikėtinus) karščius, išsirengė į autentišką įvykio – poemos parašymo – vietą, į pačią Kaliningrado sritį: čia liepos 21–24 d. vyko akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos IX“.
2014-ieji paskelbti poeto metais. Bet jau turėjome Čiurlionio, Maironio, Milošo metus… „Minėti“ apsipratome. Truputį vangiai prisimename, kad Donelaitis – „pirmasis mūzos palytėtasis“, tas, kurio atvaizdą šiandieniai rašytojai turėtų nešiotis piniginėje[2]. Pastebėtina ir tai, kad ši Donelaičio 300 metų gimimo (1714 01 01) sukaktis – fundamentali data, iš ankstesnių išsiskirianti dar ir politinėmis aplinkybėmis – pirmąkart Donelaičio gimtadienį švenčiame laisvoje Lietuvoje (kai tuo tarpu mūsų literatūros pradžios erdvė šiandien – vizų režimo ribojama paribio teritorija).
Seminaro svarstymai
Dalyviai apsigyveno Donelaičio kaimynystėje, Valtarkiemyje. Pranešimai tradiciškai buvo skaitomi gamtoje, todėl „Literatūros salas“ pradėjęs Darius Kuolys (VU) juokaudamas susirinkusiuosius pirmiausia kvietė pusvalandį pasiklausyti… Romintos čiurlenimo. Savo pranešime („Donelaičio mįslės“) jis pabrėžė būtinybę kalbėtis apie Donelaičio moralinės laikysenos ištakas, davė toną dienos diskusijoms ir suformavo bloką klausimų, mįslių, kurioms įminti vien filologo diplomo nepakanka. Sunkiausioji jų – kaip poetas (rašydamas) matė ateitį: „Metai“ – tai poema kaip antkapinis atminimo akmuo lietuvininkų bendruomenei ar kaip tekstas, atveriantis jai istorinę ateitį?
Pasakojimas kuria bendruomenę ir ją vienija – tą gerai jautė Donelaitis. Todėl vaizduodamas būrus moraliai pranašesnius už vokiečius (kurie čia savo praeities, savo „barzdotos gadynės“ neturi), poetas iškelia moralinį imperatyvą – išlikti, išlikti sąmoningiems, primena bendruomenei apie jai tenkančią atsakomybę ir toliau save kurti. Mokslininkas daro išvadą, kad „Metai“ – tai politinio pobūdžio tekstas, su aiškiai ir nuosekliai plėtojama tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programa, o gilesniam kūrinio perskaitymui padėtų tradicijos, kurioje gyventa ir kurta, rekonstrukcija. Pvz., susipažinus su pagrindiniais XVIII a. maldynais (neabejotinai žinomais uoliam liuteronų kunigui Donelaičiui), naujų prasminių atspalvių įgauna ir paprasti jo vartojami įvaizdžiai: pavasaris (amžinasis gyvenimas), saulė (Kristus).
Žavinta Sidabraitė (LLTI, „Iš mažų dalykų daugsyk dyvai pasidaro…“) sutelkė dėmesį į Donelaičio lavinimosi Karaliaučiuje metus (1731–1740), gausius reformų ir permainų, aštriai tarpusavyje konfliktuojančių dėstytojų. Pranešėja aptarė istorine ir kūrybine prasme iššaukiantį „Metų“ pobūdį (aukštojo stiliaus forma + „žema“ kalba + buities tema), priminė apie prastai pavykusį eksperimentą – hegzametrą „matuoti“ vokiečių kalbai, – kurį Donelaitis studijų metais galbūt galėjo matyti ir susidomėti. Jo bandymus lietuviškai eiliuoti hegzametru turėjo lydėti ir stropus įsiklausymas į būrų kalbą, pastangos suprasti rupios jų kalbėsenos esmę – juk rašė būriškai, pats būru nebūdamas, išsilavinimu ir pareigomis priklausydamas visai kitam socialiniam sluoksniui.
Liucijos Citavičiūtės (LLTI), reziduojančios Vokietijos archyvuose ir atvykti negalėjusios, pranešimą „Lietuvių raštijos veikėjai Valtarkiemyje XVII–XIX a.“ perskaitė kolega Mindaugas Kvietkauskas. Jame pristatyti naujausi, aukštyn kojomis ankstesnes interpretacijas apverčiantys duomenys: pvz., Merkelis Švoba aiškėja esąs ne Danieliaus Kleino bičiulis, o didžiausias jo oponentas gramatikos modernizavimo ir tarmių klausimu. Akivaizdu, kad Citavičiūtės darbas Vokietijos rankraštynuose vaisingas ir ateityje ji pateiks nemažų staigmenų, – gal net naujų Donelaičio tekstų. (Taigi, o kaip raštijos istorija atrodytų, jei užsienio archyvus tiriančius mokslininkus skaičiuotume ne vienetais kaip dabar, o dešimtimis?..)
Pranešime „Kristijono Donelaičio įtaka Simonui Daukantui“ Roma Bončkutė (KU) priminė skirtingas Apšvietos žmogaus pažinimo idėjas – racionalią ir antropocentrinę, svarstė, kaip jos galėjo veikti Daukantą. „Metų“ svarbumas neabejotinas: jį liudija iš poemos gramatikos pavyzdžiams Daukanto išsirašyti žodžiai, ypač – pastabos paraštėse, tuos pavyzdžius aiškinantis (tai ir prielaida manyti, kad užrašyti žodžiai buvo kur kas palankesni prasmės tyrinėjimams nei pasivaikščiojimas po sodžių klausantis, kaip būrai šneka). Įdomu, jog lyginant su Simonu Stanevičiumi, Daukantas daug mažiau konservatyvus – rinkdamasis kalbos pavyzdžius, jis vulgarių pasakymų nebijojo ir nevengė.
Viktorija Šeina (LLTI, „Donelaičio recepcija tarpukario Lietuvoje“) aptarė, kaip švietimo sistema per laikotarpį keitėsi tris kartus, tačiau Donelaičio pozicija joje liko stabili. Poeto tekstai cirkuliavo kaip literatūros mokymo priemonė, todėl mokslininkė nagrinėjo klausimą, kaip vyko „Metų“ tapimo visai visuomenei priimtinu kultūriniu kapitalu procesas. Jos pastebėjimu, nesklandumus ir įtrūkius recepcijoje liudija poemos kalbos vertinimas kaip vulgarios ir stačiokiškos (taigi švelnintinos); papildomo pasiteisinimo prieš skaitytoją buvo reikalingas ir faktas, kad Donelaitis, gyvas būdamas, „nepasirūpino“ savo raštų išleidimu (taigi „nesusipratęs pilietiškai“); konfesiniams skirtumams „nurašytas“ neigiamas Donelaičio požiūris į liaudiškas (nekrikščioniškas) dainas. Atkreiptas dėmesys, kad sociologizuota Donelaičio (kaip „būrų užtarėjo“) interpretacija, vėliau maksimaliai išplėtota marksistinės kritikos, atsirado tarpukariu.
Aurelija Mykolaitytė (VDU) pateikė įdomią XX a. vokiškos donelaitikos autorių istorinę apžvalgą. Pranešime „K. Donelaičio tema J. Bobrowskio romane „Lietuviški fortepijonai“ ir H. J. Zierke novelėse“ kalbėta apie vokiečius, kūrybiškai panaudojusius Mažosios Lietuvos temą – aktualizavusius rašymo kalba, neturinčia literatūrinės tradicijos, iššūkį; pastebėjusius ir pabrėžusius Donelaičio krikščionišką poziciją, – būti su savaisiais sunkiausią valandą. Bobrowskis (1917–1965), – Lietuvoje gana žinomas rašytojas, išleistas pakartotinai, – aktyviai kritikavo vokiečių kultūros monologiškumą, už ką susilaukė sankcijų: buvo išstumtas iš savo kultūrinės aplinkos kaip nevertas vokiečio vardo, jo kūriniai publikuoti po mirties.
Dainius Vaitiekūnas (LEU) analizavo eiliuotos Mažvydo prakalbos atviro ir/ar paslėpto citavimo praktikas („Pirmojo eilėraščio atmintis naujausioje poezijoje“); jo apibendrinimas, kad dėmesio ir parafrazavimo sulaukia tik pirmosios eilutės, atrodo, taikliai reprezentuoja tiek pačių kuriančiųjų, tiek ir masinio skaitytojo įsiskaitymo į šį kūrinį gylį (tiksliau, seklumą) ir liudija negyvybingą santykį su tradicija.
Marijus Šidlauskas (KU) pristatė spalvingą ir talentingą asmenybę – vokiškai rašiusį tilžietį („Užmirštas ir neužmirštinas Hermannas Sudermannas“), XIX a. pab. persikėlusį į Berlyną, kuriame labai išgarsėjo: sukurtos dramos ir scenarijai atnešė šlovę ne tik jam, bet ir ne vienam aktoriui (pvz., Gretai Garbo). Mokslininkas apgailestavo, kad realus kandidatas 1912 m. Nobelio premijai gauti, Sudermannas Lietuvoje likęs nepastebėtas. Rimtų interpretacijų nesulaukė nė kūriniai lietuviška tematika – „Kelionė į Tilžę“ ir nebaigtas romanas „Kur upė nurimsta“, kuriuose sukurtas egzotizuotas lietuvio vaizdinys, Šidlausko nuomone, teiktų įdomios medžiagos diskusijoms.
Išvykoje dalyvavo ne tik lituanistai, bet ir prijaučiantieji. Seminare žodį tarė Aistė Andriušytė (VGTU, „Tradicinė Mažosios Lietuvos kaimo architektūra“). Multimedijos padedama, ji detaliai pristatė medinės architektūros paveldą: patalpų planavimo savitumus (ne tik nuo Didžiosios Lietuvos, bet ir tarpusavyje besiskyrusias laukininkų, žuvininkų, daržininkų, pievininkų etc. sodybas), puošybos elementus, aptarė architektūrinius pokyčius, kuriuos atnešė populiarėjantis miestiečių pomėgis vasaroti kaime. Svečias iš istorikų cecho – „Literatūros salų“ tradicija; šiais metais prisijungė Klaipėdos miestą bei Karaliaučiaus sritį tiriantis, produktyvumu garsėjantis Klaipėdos universiteto mokslininkas Vasilijus Safronovas. Pranešime „Vienas kraštas keturiose nacionalinėse kultūrose, arba apie Rytų Prūsijos simbolinį pasisavinimą“ kalbėta apie skirtingus, ypatingai XIX a. susikirtusius teisės į teritoriją principus: teisėto iškovojimo vs. etnografinio. Buvo pateikta gausios faktografinės informacijos, filologus papildančios ir, svarbiausia – juos patikslinančios.
„Studentų pievoje“ reiškėsi jaunesnieji. Skaityti tokie pranešimai: „Kolektyvinės atminties raiška S. Šaltenio pjesėje „Lituanica““ (Viktorija Jonkutė, LLTI); „Medituojame: XVI Karmapos meditacija ir Vydūno „Susivokimo malda““ (Rima Kasperionytė, LEU); „Lietuviškoji kultūrinė atmintis Juozo Grušo dramaturgijoje“ (Milginta Palubinskaitė, KU); „Individualus laikas istorinio laiko tėkmėje: atmintis, užmarštis, anamnezė Juozo Apučio „Skruzdėlyne Prūsijoje““ (Ieva Volungevičiūtė, VU); „Augalai lietuvininkų tautosakoje“ (Vilija Balčiūtė, VU). Atrodo, lyg ir pristigta drąsos kalbėti apie patį kanoninį autorių – jo figūra rodos tokia didelė, jog vìsa lieka praryta jo šešėlio. Svarstymų svoriu iš kitų išsiskyrė doktorančių Akvilės Rėklaitytės (LLTI) „Būriškoji pasaulėjauta Marcelijaus Martinaičio poezijoje“ ir Erikos Malažinskaitės (VU) „Lietuvių vertimo mintis tarpukariu“ pranešimai. Pirmajame prisimintas eilėraštis „Motina žemė“ („Dirbk, kaip dirbo Donelaitis, / kaip tie būrai žemę arė, / kol druska išeis iš kūno, / kojos šaltį kol pajus…“) ir pateikta subtili, nors ir nevienareikšmė jo interpretacija, o antrajame labai taikliai pristatyta vertimo tradicijos formavimosi problematika, kuri Lietuvoje yra nepakankamai aktualinama, nepelnytai apleista tyrimų sritis.
Į seminarų ciklą įsiterpė ir su juo kontrastavo iš Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus (Калининградский областной историко-художественный музей) atvykusios atstovės perskaitytas apžvalginis pranešimas apie proginius renginius, muziejaus organizuotus Donelaičio garbei (su jų chronologiniu sąvadu galima susipažinti adresu kd300.ru. Paradoksas, bet turbūt tik šiame puslapyje ir pamatysite naudojamą VDA studentės Gražinos Komarovskos Donelaičio metams sukurtą logotipą). Jos pasakojimas, kaip buvo uždegta 300 žvakių ir dar tiek pat balionų pakilo į dangų poeto gimimo dieną, skambėjo kažkaip anekdotiškai. Viena vertus – o kas belieka, jei 275 ąžuoliukai Lazdynėliuose lietuvių jau pasodinti (1989 m.)? Antra vertus, tai skausmingai primena paviršutinišką (sovietinių) minėjimų tradiciją, kurioje nebesame. O gal?..
Donelaičio žemė, žodinis testamentas ir dvi literatūrologų kartos
Tai liūdesio kraštas, kuriame destrukcijos procesas atrodo sunkiai besustabdomas. Bažnyčių griovimas (ar jų suvisuomeninimas: pavertimas vaikų darželiais, fermomis) šiame krašte vadinamas „rekonstukcija“; didžiausias paradoksas ir nuoskauda, kad toks masinis naikinimas ne karo padarinys, bet komunistinė pokario politika.
Todėl geografinė klausimo „Kur mes buvome?“ pusė – kur kas aiškesnė nei kultūrinė. Galima net išvardyti, kur buvo sustota, – tik kas iš to? Kelionė labai groteskiška, takai į lankytinas vietas užžėlę neįžengiamai ir nepravažiuojamai, – o ir tai, kas dar pasiekiama, kelia prieštaringus jausmus. Pvz., socialiniai butai ir užuolaidų parduotuvė Mažvydo bažnyčioje Ragainėje. Arba Valtarkiemis. Tai čia, Donelaičio kaimynystėje, klebonavo Pilypas Ruigys, kuris „1747-aisiais išleisto Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyno pratarmėje teigė, kad germanizavimo siekiai prieštaraujantys Dievo tvarkai ir tęsiantys senąją Kryžiuočių Ordino politiką. Tais pačiais metais vokiškai pasirodžiusiame Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime Ruigys, paskelbęs tris lietuvių liaudies dainas ir kitų tautosakos tekstų, įrodinėjo lietuvių kalbą esant savarankišką“[3]. Jo bažnyčios vietoje teradome avarinės būklės užrakintą sandėlį. Beliko grožėtis gandralizdžių gausa (prie kurios akis greit pripranta).
Karštis sekino, sužalota architektūra glumino. O juk atvykta ne tik svarstyti „Metų“ aktualumo šiandienai, praeities ir dabarties sąlyčio taškų bei susikalbėjimo galimybių, bet ir pamatyti, atpažinti kraštą. Gal net viltasi susitikti Donelaitį… Tačiau laiko mašina sugebėjo grąžinti tik pora dešimčių metų atgal – į gendančių ekskursinių autobusų ir tirpios kavos šlovės laiką. Ir vargetų, išmaldos prašančių įžūliai ir kukliai tuo pačiu metu: nors sekundei pasijunti kapitalistu, už jų kaulijamas kapeikas jau nenupirksi nieko (100 rublių kainuoja ne tik „Švyturio“ alus (sic!) prekybos centre, bet ir stiklinė gervuogių „pas bobutę“).
Svarbiausias lankytinas taškas, žinoma, buvo Tolminkiemis. 1940 m. „Metų“ publikacijos rengėjas Juozas Brazaitis (turėjęs laimės būti pirmu iš lietuvių – po Rėzos – prieš karą gavusių teisę naudotis Karaliaučiaus archyvuose saugomais autografais ir J. F. Hohlfeldto nuorašais, ir paskutiniuoju, dirbusiu su vėliau dingusiais rankraščiais), 1936 m. metais irgi buvo išsiruošęs į panašią „piligriminę“ kelionę. Prisimindamas rašė: „Donelaičio gyvenimo kelią pasekdamas, […] leidausi traukiniu į Tolminkiemį, esantį […] prie tos pačios Romintos upės kaip ir Gumbinė, vienoje geografinėje platumoje su Vištyčiu […]. Geležinkelio stoties užrašas buvo „Tolmingkehmen“.“[4] Nors stotį (ir net užrašą!) suradome, traukinių atvykstant čia niekas nelaukė.
Tačiau pasidžiaugta atsodintu vaismedžių sodu (Donelaitis buvo aistringas sodininkas), paspėliota, kuris ąžuolas ar liepa gali būti „dar iš tų laikų“, savo lapija vėsinusi ir džiuginusi patį Donelaitį. Apžiūrėta nedidelė ekspozicija klebonijos pastate (kuris, skirtingai negu primena 1985 m. nuotrauka[5] iš Napalio Kitkausko archyvo, – nebegriūvantis). Memorialiniame muziejuje – „bažnyčioje, bet nebažnyčioje“ – žvelgiant į pastato centre vitražuose įprasmintą ne Dievą, bet Donelaičio figūrą, prisiminta sovietinė Mieželaičio poema „Žmogus“.
Pagerbus poeto kapą, vyko diskusija „Donelaičio žemė: palikimas be paveldėtojo?“, vadovaujama LLTI direktoriaus Mindaugo Kvietkausko. Lietuviai čia gyveno autochtonų teisėmis; konstatuoti, kad Kaliningrado kraštas po II Pasaulinio karo liko be tikrųjų savo gyventojų, o naujieji yra (1) svetimšaliai; (2) nespėję čia įsigyventi – lyg ir paprasta. Šiuo aspektu viskas niūriai aišku: Donelaičio žemė – be tiesioginių palikuonių. Tų, kurie turėjo paveldėti, nebėra; o kas dar galėtų? „Istorijos konvulsija šioje Donelaičio erdvėje sunaikino žmones, sunaikino socialines santvarkas, sunaikino kultūras“; bet čia tebėra gyvas „gamtos modelis, pagal kurį Donelaitis parašė savo poemos gamtovaizdžius“[6]! Tad vedėjas kvietė dalintis nuomonėmis, koks yra Didžiosios ir Mažosios Lietuvos santykis, kiek mes Donelaičio žemėje esame ar galėtume būti savi. Kiek privilegijų ir atsakomybės tenka mums? Nebent – ar taip gali būti? – Donelaitis rašė tik Gumbinės apylinkių būrams?
Diskusija ėjosi sunkiai. Daug ko – iš to, ko atvykome pamatyti – paprasčiausiai nebėra. Nors, kadaise suvokietinti, autentiški lietuviški vietovardžiai senuose žemėlapiuose yra atpažįstami: Gelleschinen/Geležiniai, Ischlausen/Išlaužos, Lengkischken/Lenkiškiai… (o šiandien nuo jų pasinagrinėjimo mus skiria vienas kitas piršto bakstelėjimas telefone). Tačiau dabarties klausimas nebe prieigos, o reikšmės ir santykio. Todėl vieni savęs klaus: „Ar ši išvyka buvo sėkminga?“; kiti: „Ar ji apskritai turėjo kokią nors prasmę?“ Juk, kaip kitu praeities vertinimui aktualiu klausimu svarstė vienas internetinis komentatorius, „galų gale vis tiek laimėjo sovietai? Taip partizanai buvo didvyriai […] bet galų gale jie pralaimėjo. Skamba žiauriai bet iš lūzerių nelabai ką pasimokysi, nebent gražiai pralošt, kas nėra ypatingai didelė vertybė“ (Vaidotas Zemlys)? Ar tik nėra nesąžiningame geopolitiniame žaidime ir Donelaitis koks lūzeris? Bent jau Bradūnas stotų poeto pusėn: „Tada tu metei / Viską laiminčią kortą – / Paklojai „Metus“. Bet taip pat – daugiau nei akivaizdu, kad po 50 m. (tiek jau to, lyginkime monumentalias jubiliejines datas) analogiška kelionė Donelaičio pėdomis atrodys dar nykesnė – proporcingai prabėgusių metų skaičiui.
Tokiame kontekste diskutuojamas klausimas tapo ypač opus. Objektyvus dabarties vaizdas slopino mintis apie bet kokias lietuvių teises į šį kraštą, o veiduose įsirėžęs nusivylimas bylojo apie skeptišką jaunųjų dalyvių požiūrį į paties tokio klausimo legalumą (sutrikusią komunikaciją tarp jauniausios kartos ir jubiliato rodė jau „Studentų pievai“ pasirinktos temos, besisukę kažkur aplink, tačiau ne apie patį Donelaitį). Bet Rusijos administracija čia – ar ji bent kiek legalesnė? Ar gali būti, kad ši tarp Lenkijos ir Lietuvos įsiterpusi sala – tai Rusija? Teritorija tebuvo „įsisavinta“ (kaip ir Lietuvoje) formaliai: naikinant praeities ženklus, keičiant gatvių ir miestų pavadinimus, griaunant paminklus ir statantis naujus.
O žodinis testamentas? Kaip kadaise teigė Justinas Marcinkevičius – vargsim yra paskutinis „Metų“ žodis. Taigi ir testamentinis žodis, o paveldėtojų santykis su testamentu dažnokai būna sudėtingas. O ir filologams tenkanti atsakomybė kur kas didesnė. Bet didesnės ir galimybės – galima, prisiminus pirmąjį „Metų“ leidėją Rėzą, kritikuoti jo motyvus dėliojant Donelaičio poetinį žodį į kompoziciškai vientisą kūrinį… Žodžiu, esame laisvi nusistovėjusią kūrinio pateikties tradiciją dekonstruoti. Tik kaip dekonstruosi neskaitęs?.. Todėl diskusijoje iš(si)sakyti ir priekaištai, kad šiandien esame per daug arogantiški, per mažai dialogiški. Per mažai prieteliaujamės su Donelaičiu, esame linkę užmiršti, kad antikos autorius jis skaitė originalo kalba, skęstame nore jo kūrybą suprimityvinti (arba sumitinti), paskirti tinkamą klasifikacinę lentynėlę ir… užmiršti. Taikliai eiliavo jau cituotas Marcinkevičius: „Privalom iš savęs kažką išmesti, kad Donelaitis tilptų širdyje…“ O tuomet Donelaitis tikrai mūsų – su liepom Tolminkiemy ir ąžuolais Lazdynėliuose (nors „Donelaičio laikais turėjo būti gausu ir „lazdynų“…“[7]).
Apibendrinant
Iš esmės lankėme ir turėjome „matyti“ tai, kas pasislėpę praeityje, ko šiandien – nors prieš šimtą metų dar egzistavo, – nebėra. Post factum įsigilinus į Rusijos politiką, vienareikšmiškas tampa atsakymas į klausimą, – ar galėjo ši akademinė/minėti skirta išvyka būti kitokia? Nepaisant skirtingų svarstymo perspektyvų bei periodiškai jaunimą ištikusių tapatybės krizių („Ką mes čia pametėme?“), galėtume apibendrinti: kaip Donelaičio skulptūrą[8], taip ir šią kelionę lydėjo mažesni, kartais didesni nesusipratimai, užglaistyti „Literatūros salų“ organizatorės Aistės Kučinskienės rūpesčiu ir sumanumu, ir todėl neverti papildomo dėmesio.
O nuo šiandien (2014 09 01) – tam tikra prasme – turime naują Donelaitį[9]. Ir tai gali būti dar vienas kvietimas, iš daugybės, skaityti jį, skaityti ne sovietiškai.
[1] Marcelijus Martinaitis, „Kristijonui Donelaičiui – 300“. Metai, 2013, Nr. 1, prieiga per internetą: www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7098-kristijonui-donelaiciui-300-marcelijus-martinaitis?catid=743%3A2013-m-nr-01-sausis
[2] Vaidas Šeferis, „Kristijonui Donelaičiui – 300“. Metai, 2013, Nr. 1, prieiga per internetą: www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7099-kristijonui-donelaiciui-300-vaidas-seferis?catid=743%3A2013-m-nr-01-sausis
[3] Darius Kuolys, „Laimei, Donelaitis“. Bernardinai.lt, 2014 m. sausio 2 d., prieiga per internetą: www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-01-darius-kuolys-laimei-donelaitis/112178
[4] Juozas Brazaitis, „Kristijono Donelaičio pėdomis“. Aidai, 1964 Nr. 3, p. 99–102
[5] „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas. Biografija“, prieiga per internetą: mab.lt/Donelaitis/biografija.html
[6] Juozas Brazaitis, „Kristijono Donelaičio pėdomis“. Aidai, 1964 Nr. 3, p. 99–102
[7] Juozas Brazaitis, „Kristijono Donelaičio pėdomis“. Aidai, 1964 Nr. 3, p. 100
[8] Aistė Kisarauskaitė, „Stiklo plastikas ir Kristijonas Donelaitis“. Šiaurės Atėnai, 2013 m. birželio 28 d., prieiga per internetą: www.satenai.lt/2013/06/28/stiklo-plastikas-ir-kristijonas-donelaitis
[9] „Vilniaus universiteto kieme atidengtas naujas paminklas K. Donelaičiui“, prieiga per internetą:www.balsas.lt/naujiena/804666/vilniaus-universiteto-kieme-atidengtas-naujas-paminklas-k-donelaiciui