Senosios Rambyno kalno mokyklos ir jų likimai

http://silaine.lt/silaine/senosios-rambyno-kalno-mokyklos-ir-ju-likimai/

Pristatome architekto, architektūros istoriko, daktaro Martyno Purvino straipsnį apie švietimo ir mokyklų padėtį Rambyno apylinkėse. Jis skelbiamas naujajame 2014 metų „Rambyno“ žurnalo 7 numeryje. 

dr. Martynas PURVINAS, J.Basanavičiaus premijos laureatas 

Senųjų baltų genčių gyventą kraštą vietos žmonių platesnio švietimo idėjos pasiekė XVI amžiuje, kai buvusios Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valstybės valdose buvo įkurta naujoji Prūsijos kunigaikštystė, savo valstybine religija pasirinkusi liuteronybę. Anuomet revoliucingas protestantizmas (ir liuteronybė, kaip viena iš jo pakraipų) siekė priartinti Dievo Žodį prie vietos žmonių, išmokyti juos pačius skaityti religinius tekstus. Todėl prie krašte kuriamų bažnyčių steigtos parapinės mokyklos, kuriose bent nedideli vietinių vaikų būreliai mokyti rašto ir kitų dalykų. Vėliau krašto švietimo sistema laipsniškai plėsta, gausėjo mokyklų ir jose besimokančiųjų.

Veikiausiai pirmoji (pagal krikščioniškosios Europos civilizacines nuostatas kurta) mokykla Rambyno apylinkėse buvo įsteigta XVI a. antroje pusėje Vilkyškiuose prie ten pastatytos liuteronų bažnyčios. Kol visos apylinkės priklausė Ragainės parapijai (jai netrumpai vadovavo lietuviškosios raštijos pradininkas Martynas Mažvydas), kur dar XVI a. viduryje veikė mokykla, galėtume spėti, kad toje mokykloje galėjo mokytis ir vaikų iš Rambyno apylinkių.

Žymesnis mokyklų steigimo vajus pradėtas XVIII a. pirmoje pusėje, kai po didžiosios maro epidemijos užsiimta krašto atkūrimu ir jo pertvarkymu. Manoma, kad apie 1726 m. mokykla įkurta Keleriškiuose, 1739 m. Lumpėnuose, gal 1740 m. Bitėnuose.

Dar vienas naujų mokyklų steigimo vajus pradėtas XIX a. pirmoje pusėje. 1835 m. mokykla įsteigta Šereiklaukyje, vėliau Opstainyje ir Lumpėnuose (tai jau buvo antroji mokykla toje vietovėje).

Anuometinį gyvenimą Rambyno apylinkėse apibūdina to laiko duomenys apie atskiras gyvenamąsias vietas ir ten buvusias mokyklas.

Antai XIX a. viduryje Bardėnų kaime gyveno 217 žmonių. Tenykščiai vaikai lankė Didžiųjų Lumpėnų mokyklą, kuriai jų tėvai kasmet privalėjo pristatyti daugiau kaip po 4 „šėpelius“ rugių, 2 „šėpelius“ miežių, nemažus kiekius šieno ir šiaudų. Tos mokyklos mokytojui bardėniškiai kasmet dar surinkdavo po 9 talerius ir 10 sidabro grašių. Pats Bardėnų kaimas anuomet priklausė atokesnei Piktupėnų parapijai, bet mokykla jau veikė arčiau – Lumpėnuose.

Tada Bitėnuose – Užbičiuose gyveno 449 žmonės, kaimas turėjo savo mokyklą. Kaimiečiai jai turėdavo kasmet surinkti po daugiau kaip 5 „šėpelius“ rugių, daugiau kaip 2 „šėpelius“ miežių bei nemažus kiekius šieno ir šiaudų mokytojo laikomiems gyvuliams ir kitoms reikmėms. Užbičių gyventojai kaimo mokytojui kasmet dar surinkdavo po 19 talerių, 4 sidabro grašius ir 2 pfenigius.

Tą pačią mokyklą tuomet lankė ir vaikai iš gretimo Bitėnų – Šilėnų kaimo, kuriame gyveno 253 žmonės. Jie mokytojui kasmet surinkdavo po daugiau kaip 3 „šėpelius“ rugių, daugiau kaip vieną „šėpelį“ miežių, nemažą kiekį šieno ir šiek tiek šiaudų. Šilėniškiai mokytojo atlyginimui dar kasmet surinkdavo po 11 talerių. Abejų Bitėnų kaimai tada priklausė Ragainės parapijai.

Sovietmečiu sunaikintame Jogaudų kaime ir tenykščiame dvare XIX a. viduryje gyveno 118 žmonių, jų vaikai lankė Bitėnų mokyklą. Patys Jogaudai tuomet priklausė Vilkyškių parapijai, bet Bitėnų mokykla gal buvusi arčiau. Kasmet Jogaudų žmonės mokyklai surinkdavo po daugiau kaip 2 „šėpelius‘ rugių, daugiau kaip vieną „šėpelį“ miežių, daug šieno ir šiaudų. Mokytojui kasmet dar reikėdavo mokėti po 7 talerius ir 20 sidabro grašių atlyginimo.

XIX a. viduryje Keleriškiai priklausė Vilkyškių parapijai, kaime gyveno 455 žmonės (įskaitant ir Klausiškių perkėlos sodybų gyventojus). Dideliame kaime veikė sava mokykla. Kasmet jos mokytojui buvo surenkama daugiau kaip 8 „šėpelius“ rugių, o miežių neduota visai (juokauta, kad to laiko mokytojas nedaręs naminio alaus ir jo negėręs, tikriausiai nelaikęs vištų). Matyt, mokyklos sodyboje nelaikyta ir žolėdžių gyvulių, nes mokytojas nereikalavęs pristatyti šieno, o tik šiaudų (galbūt kiaulių pakratams). Užtat mokytojui rinktas solidus atlyginimas – kasmet po 28 talerius, 18 sidabro grašių ir 4 pfenigius.

XIX a. viduryje Didžiuosiuose Lumpėnuose, kurie priklausė Piktupėnų parapijai, gyveno 480 žmonių. Dideliame kaime veikė sava mokykla. Jos mokytojas tada buvo ūkiškas žmogus – kasmet kaimiečiai jam surinkdavo po daugiau kaip 5 „šėpelius“ rugių, daugiau kaip 2 „šėpelius“ miežių, daug šieno, mažiau šiaudų. Mažiau mokėta piniginio atlygio – kasmet po 17 talerių ir 10 sidabro grašių.

Didžiųjų Lumpėnų mokyklą tuomet lankė ir vaikai iš gretimo Mažųjų Lumpėnų kaimo, kur gyveno 30 žmonių. Už negausų būrelį moksleivių tuomet rinktas nedidelis metinis atlygis – mažiau kaip po „šėpelį“ rugių ir miežių, šiek tiek šieno ir šiaudų. Pinigais tada mokėta tik 15 sidabro grašių.

XIX a. viduryje Opstainys ir juose buvę du dvareliai priklausė Vilkyškių parapijai, kaime iš viso gyveno 463 žmonės. Tuomet ten veikė sava mokykla, kurios mokytojui kasmet surinkdavo 12 „šėpelius“ rugių, 6 „šėpelius“ miežių, daug šieno ir nemažai šiaudų. Mokėtas ir didžiulis piniginis atlygis (jis skirtas gal ne vienam mokytojui) – kasmet po 62 talerius.

XIX a. viduryje Palumpių dvaras priklausė Vilkyškių parapijai, ten gyveno 117 žmonių. Palumpių vaikai lankė Kerkutviečių kaimo mokyklą, kurios mokytojui jų tėvai kasmet mokėdavo po 13 talerių ir 19 sidabro grašių piniginio atlygio. Jam dar surinkdavo po 4 „šėpelius“ rugių ir 2 „šėpelius“ miežių, nemažai šieno ir šiek tiek šiaudų.

XIX a. viduryje Vilkyškių parapijai taip pat priklausė ir Pempynės dvaras, kur gyveno 94 žmonės. Jų vaikai lankė Keleriškių kaimo mokyklą. Jos mokytojui kasmet būdavo surenkama po daugiau kaip 3 „šėpelius“ rugių, šiek tiek šiaudų. Mokėtas vidutiniškas piniginis atlygis – 9 taleriai, 11 sidabro grašių ir 8 pfenigiai.

Didžiajame Šereiklaukio dvare (su Dalnico palivarku ir Šereiklaukio kaimu) XIX a. viduryje gyveno 293 žmonės. Ten veikė ir sava mokykla, kurios mokytojui (ar mokytojams) kasmet mokėtas didelis 50 talerių atlygis. Pedagogų, anuomet užsiimdavusių ir ūkininkavimu, reikmėms dar tiekta po 12 „šėpelius“ rugių, daug šieno, 10 kaugių malkų.

XIX a. viduryje Vilkyškių bažnytkaimyje gyveno 881 žmogus, ten stovėjo ir sava mokykla. Gyventojai jos mokytojams kasmet surinkdavo po 92 talerius, 13 sidabro grašių ir 4 pfenigius piniginio atlygio. Mokyklos ūkiui kasmet dar tiekta po 7 „šėpelius“ rugių, daugiau kaip 3 „šėpelius“ miežių, nedaug šieno ir daug šiaudų.

Gretimame Vilkyškių dvare tuomet gyveno 119 žmonių, kurių vaikai lankė tą pačią Vilkyškių mokyklą. Jie mokytojams kasmet mokėdavo po 24 talerius ir 19 sidabro grašių piniginio atlygio. Dar būdavo surenkama po vieną „šėpelius“ rugių, šiek tiek miežių, po nedidelį kiekį šieno ir šiaudų. Šie duomenys parodo, kad kai kurias kaimo mokyklas lankydavo ne vien aplinkinio kaimo vaikai. Tuometiniai mokytojai dar prisidurdavo ūkininkaudami – augindami karves ir kiaules, naminius paukščius irt. t. Mokyklose kepta sava duona, kartais gal darytas naminis alus.

Įdomių žinių apie anuometinių Rambyno apylinkių būklę ir vietos mokyklų veiklos rezultatus pateikta 1871 m. Vokietijos imperijos gyventojų surašymo duomenyse. Tuomet Bardėnų kaime su 244 gyventojais buvo 62 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš suaugusiųjų 120 mokėjo skaityti ir rašyti, 3 dar nebuvo baigę mokslų, o 59 žmonės buvo pripažinti beraščiais. Bitėnų – Užbičių kaime tuomet gyveno 444 žmonės, iš jų 97 vaikai. Tuomet suskaičiuota 16 beraščių ir 331 raštingas žmogus. Bitėnų – Silėnų kaime tuomet gyveno 285 žmonės, iš jų 70 vaikų. Ten aptikti 27 beraščiai ir 188 raštingi žmonės.

Jogaudų kaime gyveno 99 žmonės, iš jų 28 vaikai. Ten užfiksuoti net 32 beraščiai, 32 žmonės pripažinti raštingais, du dar nebuvo baigę mokslų.

Keleriškiuose su Klausiškiais tuomet gyveno 501 žmogus, iš jų 145 vaikai. Ten aptikti net 129 beraščiai, 22 dar nebaigę mokslų, 205 raštingi žmonės.

DidžiuosiuoseLumpėnuosetadagyveno591 žmogus, iš jų 165 vaikai. Aptikti net 199 beraščiai, o 227 žmonės buvo raštingi.

Mažuosiuose Lumpėnuose tada gyveno 30 žmonių, iš jų tik 3 vaikai. 25 kaimiečiai mokėjo skaityti ir rašyti, o du pripažinti beraščiais.

Opstainiuose tuomet gyveno 525 žmonės, iš jų net 121 vaikas. Kaime aptikti 105 beraščiai, vienas žmogus nebuvo baigęs mokslų, o 298 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti.

Palumpiuose gyveno 141 žmogus, iš jų 44 vaikai. Ten buvo net 46 beraščiai, o 51 žmogus mokėjo skaityti ir rašyti.

Pempynės dvare gyveno 78 žmonės, iš jų 24 vaikai. Ten aptiktas net 31 beraštis, dar du žmonės nebuvo baigę mokslų, 21 žmogus mokėjo skaityti ir rašyti.

Šereiklaukio dvare gyveno 278 žmonės, iš jų 82 vaikai. Ten užfiksuoti net 105 beraščiai, vienas žmogus nebuvo baigęs mokslų, o 90 žmonių mokėjo skaityti ir rašyti.

Vilkyškių dvare gyveno 164 žmonės, iš jų 43 vaikai. Ten aptiktas 51 beraštis, vienas žmogus nebuvo baigęs mokslų, o 69 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti.

Vilkyškių bažnytkaimyje anuomet gyveno 819 žmonių, iš jų 181 vaikas. Ten aptikta 110 beraščių, 18 žmonių nebuvo baigę mokslų, o 510 žmonių mokėjo skaityti ir rašyti.

To laiko duomenys rodo, kad gyventojų raštingumas atskirose Rambyno apylinkių gyvenvietėse labai skyrėsi. Antai Bitėnuose – Užbičiuose beraščiai sudarė vos 5 procentus suaugusiųjų kaimo gyventojų skaičiaus, o Jogaudų kaime – net 45 procentus. Nors anuometinė beraščių apskaita kartais galėjo būti ir ne visai patikima, tačiau bendros tendencijos rodo, kad padėtis atskiruose kaimuose skyrėsi. Gali būti, kad daugiau raštingų žmonių buvo ten, kur vietos mokyklos veikė nuo seno, kur rūpestingiau darbavosi mokyklose dirbę pedagogai. Galėjo būti ir savų tradicijų, madų. gyventojų nuostatų, kažkokių lokalinių aplinkybių. Pavyzdžiui, Bitėnų raštingumą veikiausiai skatino gretimas Ragainės miestas, į kurį kaimiečiai vykdavo dažnai, ten lankydavo pamaldas bažnyčioje. K.ai kur raštingumo siekį galėjo paskatinti vietos dvasininkai, administracijos darbuotojai, pavieniai šviesuoliai ar kiti.

Seniausių mokyklų pastatai (kitaip nei karinės tvirtovės) veikiausiai nebuvo patvarūs ir ilgaamžiai. Minėta, kad 1356 m. karo veiksmų metu buvo sunaikinta bene pirmoji šiose apylinkėse mokykla prie vienuolyno Ragainėje – veikiausiai medinis statinys. Vėliau minėti moliniai mokyklų pastatai. Žiniose apie atskiras krašto mokyklas neretai minima, kad jų trobesiams reikia remonto. Žinoma, kad ne viena apylinkių mokykla būdavo ne kartą perstatoma, susidėvėjus senam pastatui.

Praeityje paplitusius medinius ir molinius kaimo mokyklų trobesius tik XIX a. – XX a. pradžioje kai kur keitė patvaresni mūriniai pastatai. XIX a. pabaigoje sėkmingai vystantis Prūsijos ekonomikai, daugiau dėmesio pradėta skirti valstybės pakraščiams, mažoms gyvenvietėms ir kaimams. Tuometinė valstybė ėmėsi finansuoti naujų administracinių pastatų, bažnyčių ir mokyklų statybą. Buvo parengti kaimo mokyklų kartotiniai projektai, atpiginę valdiškas statybas (pagal tą patį projektą būdavo pastatoma keletas ar keliolika vienodų ar panašių mokyklų skirtingose vietovėse). Nutarta, kad bus praktiškiau statyti patvaresnius mokyklų statinius, kad jų nereikėtų dažnai remontuoti. Tuometiniams pastatams mūryti leista naudoti geros kokybės raudonas plytas, brangesnes, bet patikimesnes. Buvo suformuota valdiškų statybų sistema, užsakomi projektai, parenkami statybų rangovai, tikrinama statinių kokybė ir pan. Krašto apskrityse (taip pat ir Ragainės apskrityje) veikė statybos inspekcijos ir kiti administraciniai padaliniai, ten kauptos žinios apie vykdomas statybas ir pan.

Valdinių statybų sistema buvo svarbi ir politiniu propagandiniu požiūriu. Anuometiniai raudonplyčiai pastatai turėjo būti išvaizdūs, solidūs ir patvarūs, tinkamai reprezentuoti Prūsijos karalystės (ir Vokietijos imperijos) didybę ir galybę. XIX a. – XX a. pradžios įspūdingi savo išvaizda ir patikimumu pastatai turėjo „auklėti“ imperijos pavaldinius, įteigti jiems deramą pagarbą valstybei ir jos valdžiai.

Anuomet perstatant mokyklų sodybas, dažniausiai būdavo nugriaunami senesni (dažnai susidėvėję) trobesiai, todėl žinių apie senąsias mokyklas nėra daug. Gausesnės informacijos yra likę apie naujesnį krašto mokyklų gyvavimo periodą (XX a. pirmąją pusę).

Ilgai formuota mokyklų trobesių perstatymo, atnaujinimo ir naujų kaimo mokyklų statybų valstybinė programa žlugo Pirmojo pasaulinio karo metais. Nuo 1923 m., Klaipėdos kraštą valdant Lietuvos Respublikai, daugiau lėšų bei išteklių buvo investuojama į reikšmingesnius objektus. Štai Pagėgių mieste buvo pastatyti du stambūs švietimo įstaigų kompleksai: lietuviškoji gimnazija ir vokiškoji realinė mokykla. Rečiau paramos sulaukdavo kaimų mokyklos.

Dauguma senųjų mokyklų pastatų ir sodybų nukentėjo sovietinės okupacijos dešimtmečiais.

1990 – 1991 m., registruojant tradicinės architektūros paveldą Rambyno apylinkėse, susipažinta ir su tuometine senųjų mokyklų sodybų būkle. Iš praeityje egzistavusių 7 mokyklų (Bitėnuose, Keleriškiuose, Lumpėnuose (pirmoji ir antroji mokyklos), Opstainyje, Šereiklaukyje ir Vilkyškiuose) pagal savo ankstesnę paskirt; tebenaudotos tik Vilkyškių ir Lumpėnų pirmoji mokyklos.

Po 1944 m., niokojant Mažosios Lietuvos istorinį ir etnokultūrinį regioną, iš kurio buvo išstumti beveik visi senieji gyventojai, naikinant senuosius trobesius, sodybas ir ištisus kaimus, kraštas buvo apgyvendintas pokariniais ateiviais. Pagal sovietinę sistemą tuomet steigtos elementarios gyventojus aptaraujančios įstaigos, taip pat ir mokyklos, nuo 1944 m. dar atlikdavusios ir politinių propagandinių centrų funkcijas. Tuo tam tikro stabilumo laikotarpiu pagal ankstesnę paskirtį  būdavo panaudojama ir dalis kaimo mokyklų sodybų. Vėliau, pamažu žlungant sovietinei žemės kukio sistemai ją įvairiai pertvarkant (stambinant ūkius bei gyvenvietes ir pan.), dauguma krašto kaimų nyko, pokariniams ateiviams ir jų palikuonims išsikeliant į miestus ar išmirštant. Tuštėjant kaimiškoms teritorijoms, pokariu dar naudotos senųjų mokyklų sodybos vėliau nebebuvo reikalingos. Jų trobesiai atitekdavo kitiems naudotojams ar būdavo likviduojami.

Po 1944 m. nukentėjo visos apylinkių mokyklų sodybos. Pagal XX a. pradžioje nustatytą tvarką veikusioje kaimo mokykloje turėdavo būti visas statinių kompleksas: pagrindinis pastatas su viena ar keliomis klasėmis, butu mokytojui ar keliems pedagogams, ūkinis pastatas su tvarto ir daržinės dalimis (ten laikyti mokytojo gyvuliai, pašarai), dažnai atskiras rūsio pastatas atsargoms laikyti. tvarkinga keliavietė išvietė mokiniams ir kt. Senoji mokykla turėdavo nemažą kiemą. Jame mokiniai praleisdavo pertraukas. Ten būdavo numatoma vieta gimnastikai, sporto pratyboms ir pan. Mokyklos sklypas dažnai būdavo apsodinamas medžių juosta, prie mokyklos sodinti dekoratyviniai medžiai ir krūmai, įrengti gėlynai. Pagal anuometines oficialias nuostatas, pačių gyventojų ir pedagogų supratimą, iki 1944 m. mokyklos sodyba turėjusi būti tvarkos ir švaros pavyzdžiu, aplaidumas ten nebuvo toleruojamas. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais to dažnai nebepaisyta, nors kai kur tvarka mokyklų sodybose rūpindavosi savo darbui atsidavę vietiniai pedagogai, sugebėję išsaugoti kultūringos įstaigos dvasią bei įvaizdį.

Iki 1990 m. bene geriausiai buvo išlikusi Lumpėnų antrosios mokyklos sodyba, kur tebestovėjo ne vien pagrindinis pastatas, bet ir visas senųjų ūkinių pastatų kompleksas. Vilkyškiuose ir Lumpėnų pirmojoje mokykloje buvo išlikusios senųjų sodybų dalys. Likusios kaimų mokyklos po 1944 m. įvairiai nukentėjo. Antai labai nuniokotame Bitėnų kaime, sunaikinus daugumą senų sodybų ir trobesių, likviduojant buvusius želdinius ir kitus tradicinio gyvenimo pėdsakus, apnykusi mokyklos sodyba liko plyname lauke. Vėliau raudonplytis pagrindinis mokyklos pastatas nevykusiai perdirbinėtas, sudarkant buvusį dailų statinį. Esminių pokyčių neišvengė ir kitų mokyklų sodybos. Taigi, toliau naikinama svarbi Mažosios Lietuvos kultūros paveldo dalis, galėjusi priminti apie šimtmečiais krašte puoselėtą lietuvybę, ilgai gyvavusias lietuviškosios raštijos ir lietuviško švietimo tradicijas.

Vilkyskiu_mokykla_Skipiciocio_f+ Lumpenu-mokykla_Skipicio_f+ Bardenu-mokykla_Skipicio_f+

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.