Su profesoriumi Sigitu Kregžde turėjome susitikti trumpam – reikėjo kelių minčių straipsniui dėl ateinančių metų paskelbimo Reformacijos metais. Paprašiau Profesoriaus kaip ilgamečio Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pasakyti keletą minčių apie šią idėją. Mūsų pokalbis virto ilgu kavos gėrimu su giliomis Profesoriaus įžvalgomis apie Reformaciją, lietuvių literatūrą, kultūrą ir tiesiog gyvenimą.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija pasirašė kreipimąsi LR Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkei Irenai Degutienei, Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui ir Švietimo ministrei Audronei Pitrėnienei. Rašte kviečiama 2017 metus Lietuvoje paskelbti Reformacijos metais. Kodėl tai svarbu Lietuvai? Juk evangelikų Lietuvoje statistiškai nėra daug – 2011 metų surašymo duomenimis, evangelikų liuteronų yra 18376 , ev.reformatų – 6731.
(Daugiausiai liuteronų yra Klaipėdos mieste ir rajone, Tauragės rajone, Kaune, Jurbarko ir Šilutės rajonuose ir Vilniuje. Reformatų daugiausiai yra Biržų rajone, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje – red.).
Tai būtų puiki proga pasakyti, kad Lietuvai, Lietuvos tautiniam sąmoningumui Reformacija davė didelį impulsą. Reformacija leido pilnavertiškai atsiverti, vieni kitus papildyti. Iš istorijos žinome, jog Lietuvoje nugalėjo kontrreformacija. Bet tai yra medžiaga, kurią dabar, esant atitinkamam atstumui, verta permąstyti. Reformacija leido šnekėti, galvoti, kėlė idėją, kad mes visi – lygiaverčiai, kas labai svarbu, jeigu įsivaizduojame, kokia buvo tuometė paprastų, nekilmingų lietuvių padėtis. Lietuvio lygiavertiškumo įsisąmoninimui Reformacija duoda stiprų pagrindą, protestantizmas – pagrindas lygiavertiškumui. Atėjusi per Radvilas, reformacija žaibiškai platino naujas Vakarų idėjas, ir platino jas labai demokratiškai. Pažiūrėkim, kad ir tokiuose Biržuose – daug bažnyčių, religinė tolerancija nuo senų laikų.
Reformacija leidžia mąstyti apie mokslo prioritetą, baigtinių tiesų nebuvimą – kas yra privalumas prieš šiandieninį daiktiškumą, ir tai būtų prasminga pristatyti. Nėra išankstinių tiesų – būtina diskutuoti, ir tada galima rasti teisingą kelią. Diskutuoti – o ne laikytis nuostatos „mano šventa tiesa“, nes tada jau kelio sunku ieškoti.
Reformacija rėmė nacionalumą, per Biblijos vertimus formavosi nacionalinės kalbos. Ne tik lietuvių – vokiečiai savo literatūrinę kalbą taip pat suformavo per Biblijos vertimą.
Švietimas, mokslas – didelės vertybės, kurios yra protestantizme užfiksuotos. Žinome, pas protestantus būtina išmokti skaityti Bibliją. Visi turėjo mokėti skaityti bent tiek, kad galėtų skaityti Šventą Raštą.
Protestantų kunigai turėjo baigti universitetą. Tai buvo didelė vertybė ir pagarba mokslui.
Ir pačiai Romos katalikų bažnyčiai tai buvo stimulas peržiūrėti savo dogmas, atsinaujinti. Ši diskusija, t.y. M.Liuterio ginčas su Romos katalikų bažnyčia bei skilimas, atnešė daug reformų ir į katalikybę.
Didžioji dalis lietuviškosios raštijos pradininkų buvo kunigai, ir būtent protestantų kunigai. Išties daugelis apie tai pamiršta, o mokykloje tas nelabai ir pabrėžiama. Kad ir pirmosios knygos autorius – Martynas Mažvydas, Just.Marcinkevičiaus dramoje pavaizduotas kaip romantizmo herojus, lietuvių kalbos puoselėtojas, o kunigavimas kaip ir nėra labai svarbu.
Mažvydui teko pabaigti A.Kulviečio darbą. Faktiškai Katekizmas būtų buvęs A.Kulviečio. Kada pastarasis tragiškai mirė (nesulaukęs keturiasdešimties mirė nuo džiovos – V.R.), Mažvydui teko baigti pradėtą darbą. Justinas Marcinkevičius paima Mažvydą kaip idėjos, kalbos žmogų, leidžia diskutuoti su juo pusbroliui Vilentui ir kitais, mėgina kalbos prasmę pasverti.
Kai dirbau Vilniaus pedagoginiame institute (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas – V.R.), vesdavau studentes lituanistes pas teologę Kristiną Ivanauskienę, kad jos suprastų geriau Donelaitį. Taigi, kai mes susitikdavom su studentėm lituanistėm liuteronų bažnyčioj su ponia Kristina, tai ne viena jų nustebdavo, sakydavo, mes nežinojom, kad Donelaitis buvo liuteronų kunigas.
Grįžtant prie dramos „Mažvydas“, tai noriu pastebėti, kad Justinas Marcinkevičius taip giliai suvokė protestantizmo esmę savo trilogijoje, kad aš juo negalėjau atsidžiaugti (su Profesoriumi kalbėjomės dar prieš Patriotų premijos skandalą – įdomu būtų išgirsti, kaip jis vertina visą šią nesimpatišką istoriją – V.R.).
Kiek aktualios Reformacijos idėjos šiandien?
Aš keliu idėją – reformacija turi didelių potencijų ir dabar. Sumaterialėjom, vyrauja laukinis kapitalizmas, ką ypač pagilina sovietiniai nepritekliai ir pan. Iš Reformacijos istorijos galėtume paimti, pagilinti dvasinį pradą. Suprantama, tas pradas yra, bet jis leisgyvis: visi tik skaičiuoja, kur ta pridėtinė vertė, visur akcentuojamas tik sėkmingas verslininkas, kuris, deja, dažnai nėra pasikaustęs visapusiškai. Žiniasklaidoje, pokalbiuose visiems svarbu tik pinigai, verslas, bet nekalbama apie tai, kad nemažai verslo žmonių yra gana ribotos, nekūrybiškos asmenybės. Deja, daug spragų yra Lietuvos švietimo sistemoje, kurioje iki šiol stokojame aiškios švietimo koncepcijos.
Kuriant įvairius švietimo modelius ir koncepcijas, buvo praleista nacionalinis charakteris, mentalitetas. Romėnų istorikas Tacitas kažkada taikliai parašė: tautinį charakterį formuoja gamta, istorija. Mes pagal klimatą ir geografiją mentalitetu turėtume būti artimesni skandinavams, bet juos formavo kita istorija. Jiems nebuvo primesta svetimos valios, tad, nors ir būdami pakankamai lėti, skandinavai neprarado pilnavertiškumo jausmo, nes nebuvo okupuoti. Daug Skandinavijos tautoms pridėjo ir protestantizmas, kaip svarbiausią bruožą minėčiau paprastumą. Katalikai statė turtingas dideles bažnyčias, o protestantai – mažas, kuklias. Ir tai, kad mes – žemdirbiai, irgi turėjo įtakos mentalitetui. Iš to mūsų lietuviška kantrybė, sėslumas, darbštumas – žemės darbuose yra ciklas, negalima nieko praleisti, ir negali nesėjęs pjauti arba pjauti anksčiau, negu subręsta, kaip ir negali ilgam palikti namų, nes kiekvienas darbas turi griežtus laiko rėmus.
Mes turime tokių specifinių bruožų, kurie turėtų mus stumti į priekį, bet mūsų ekonomistai į juos nesigilina. Lietuvis kiek sulėtintas, melacholiškas, gamta tokia – dažni lietūs, tamsios girios, palyginti nedaug saulėtų dienų, o ir istorija tokia – lietuvis muštas labai. Bet būtent lietuviška kantrybė, darbo padarymas iki galo, atkaklumas ir yra tai, ką vadiname lietuviškumu, ir tas lietuviškumas yra didžiulė vertybė.
Tarp Pirmosios Respublikos politikų ir žymių žmonių turime ne vieną evangeliką. Tačiau netgi užimdami labai reikšmingus postus, jie nepasinaudojo proga sutvirtinti savo bendruomenės pozicijas anuometinėje Lietuvoje, o apsiribojo dažnai vietinės reikšmės kultūrine ir šviečiamąja veikla.
Ekumenizmas ir nacionalumas jiems buvo svarbiau. Pavyzdžiui, aš labai gerai pažinojau Yčų šeimą. Jų tarpe religija nebuvo esminis dalykas. Lietuviškumas, tautiškumas, mokslas, valstybė, Lietuva jiems buvo svarbiau negu religiniai reikalai. Beje, Yčų fondas buvo palikęs penkiasdešimt tūkstančių dolerių Vilniaus universitetui su sąlyga, kad kas treji metai būtų pakviestas pasaulinio garso mokslininkas į Lietuvą.
Iš kitos pusės žiūrint, daug buvo katalikų kunigų, kurie daugeliu atvejų vadovavosi Reformacijos nuostatomis, to gal ir nesiekdami. Pavyzdžiui, man Vaižgantas – pats protestantiškiausias katalikų kunigas. Artimi protestantai buvo ir monsinjorui K.Vasiliauskui, imponavo jam. V.Aliulis sakydavo, kad Liuterio ginčas su Bažnyčia pagerino katalikybę.
Kokie turėtų būti jubiliejiniai metai?
Man labai svarbu ir netgi nerimą kelia, o ką gi per tuos metus padarysim, pasakysim?
Reikalinga tiems metams pamąstymai. Tada ir protestantai būtų priversti aktyviau veikti, padaryti pranešimų, renginių.
Reformacijai irgi reikia reformuotis, nuolat reformuotis – tas žmogaus dvasinis pradas pereina į mintį, į žodį, net ir į sveikatą. Viskas pradeda priklausyti nuo minties. Ir todėl labai svarbu – kokia gi ta mintis bus?
Dėkoju už pokalbį.
Profesorių kalbino Vaiva Radikaitė.