Lietuvoje 22-ąjį kartą vykusių Europos paveldo dienų, kurių tema šiemet – „Paveldėkime savo ateitį“, renginiai rugsėjo 18 d. pakvietė ir į Skaudvilės miestelį (Tauragės r.).
14.30 val. prie Skaudvilės kultūros namų suplevėsavo Europos paveldo dienų vėliava. Kultūros namų fojė atidaryta paroda „Skaudvilė valstybės kūrime“, surengtas Tauragės paveldo tarnybos vadovo Edmundo Mažrimo naujausios knygos „Skaudvilė. Kur priešai skaudžiai nusivylė“ pristatymas. Gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiama miestelio istorija, aprašomos jo religinės bendruomenės, išsamiai supažindinama su ev. liuteronų parapija.
Apžiūrėję Skaudvilės krašto muziejaus ekspoziciją, pavakare Europos paveldo dienų dalyviai lankė miestelio istorines bei architektūrines vietas, užsuko ir į evangelikų liuteronų bažnyčią, įsikūrusią rytiniame miestelio pakraštyje netoli pagrindinės aikštės.
Skaudvilės ev. liuteronų parapijos ištakos siekia XVIII a. vidurį. Pamaldos reguliariai laikytos aplinkiniuose dvaruose. Kada buvo pastatyta ir pašventinta Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčia, tikslių duomenų nėra. Teigiama, kad bažnyčia galėjusi būti pastatyta 1827 m. lapkritį. Tais metais Skaudvilės dvarininkas skyrė ev. liuteronų parapijai žemės sklypą bei lėšų bažnyčios statybai. Vis dėlto labiau tikėtina, kad medinis bažnyčios pastatas iškilo 1838 m. Tais metais pastatytas ir kantoratas – įrengtas kantoriaus butas ir patalpos atvykstančiam kunigui apsistoti. Nuo 1847 m. čia veikė ir parapijinė mokykla (po 1863 m. sukilimo uždaryta okupacinės Rusijos valdžios). 1886 m. Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota, pristatytas varpinės bokštas. Kadangi parapijoje vyravo vokiečių kalba, 1884 m. lietuviškai kalbantys parapijiečiai, vadovaujami kun. Jono Pipiro, įkūrė atskirą Batakių parapiją, kurios nauja medinė bažnyčia pašventinta jau 1885 m. spalio 27 d.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčią nusiaubė Rusijos kariuomenė, įrengusi čia grūdų sandėlį, o kurį laiką netgi arklides. Rusus išstūmus Vokietijos kariuomenei, parapija savo bažnyčią atgavo. Nepriklausomybės metais tarpukariu bendruomenė sustiprėjo, pamaldos kas antrą sekmadienį laikytos lietuviškai, o kas antrą – vokiškai. Savo nuolatinio Skaudvilėje gyvenančio kunigo parapija neturėjo, ją aptarnaudavo Tauragės ir Batakių parapijų kunigai. Nuo seno buvo nusistovėjusi tvarka, kad kunigas Skaudvilę aplankydavo tik keletą kartų per metus. Likusį laiką parapijiečių sielovada ir kitais reikalais rūpindavosi kantorius. Dėl to bažnyčioje įrengtos dvi sakyklos – į pagrindinę, virš altoriaus, lipdavo tik kunigas, o kitais sekmadieniais pamaldas laikantis kantorius pamokslaudavo iš mažesnės, kilnojamos sakyklos.
Senieji skaudviliškiai su didele pagarba prisimena ne vieną dešimtmetį parapijai ištikimai tarnavusį kantorių Hermaną Hessą, labai šviesų, išsimokslinusį, sukaupusį turtingą biblioteką, draugiškai bendravusį į visų tikybų žmonėmis. Kantoriaus dukros rūpinosi parapijos mokykla. Sūnus Jurgis Hessas buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas, žuvo 1927 m. per plečkaitininkų maištą Tauragėje. Kaip ir daugelis Skaudvilės liuteronų, 1941 m. pradžioje kantorius su šeima iš sovietų okupuotos Lietuvos „repatrijavo“ į Vokietiją, tačiau nepraėjus nė metams sugrįžo ir toliau tarnavo parapijai iki 1944 m. vasaros, kai nuo artėjančios naujos sovietinės okupacijos vėl teko trauktis į Vokietiją.
Po Antro pasaulinio karo negausi Skaudvilės ev. liuteronų parapija veikė toliau, tačiau jau 1947 m. sovietų valdžia užsimojo bažnyčią nacionalizuoti ir paversti grūdų sandėliu. Nepadėjo nė Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios kunigo senjoro Eriko Leijerio kreipimasis į LKP CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų. Tiesa, 1948 m. rugsėjo 18 d. Skaudvilės ev. liuteronų parapija buvo oficialiai įregistruota, o spalio 29 d. parapijai leista… išsinuomoti nacionalizuotos bažnyčios pastatą.
Didžiulių pastangų dėka parapijiečiams pavyko bažnyčią išsaugoti, o 1952 m. iš dalies susigrąžinti, tačiau kantoratas 1957 m. nugriautas. Sunaikinti ir bažnyčios vargonai. Itin neramiais ir permainingais laikais parapijos tarybos (komisijos) pirmininku 1910–1952 m. buvo Benjaminas Noreika, o 1952–1997 m. jo sūnus Augustas Noreika. Tačiau ypač pasiaukojamai bažnyčios išsaugojimu sovietų okupacijos metais rūpinosi parapijietė Eugenija Babkinaitė (1907–1999). Dar per karą ji buvo įsikūrusi kantorate ir prižiūrėjo bažnyčią bei jos ūkį. 1956 m. valdžiai užsimojus kantoratą nugriauti, atsisakė iš jo išsikraustyti, o galiausiai apsigyveno bažnyčioje – iš pradžių prieangyje, o po to zakristijoje. Šiose nešildomose patalpose ji gyveno kelerius metus, kol grėsmė parapijai netekti bažnyčios atslūgo. Ir vėliau E. Babkinaitė nenuilsdama rūpinosi bažnyčia, ieškojo lėšų remontui, rašė ne vieną raštą vietos valdžiai. 1981 m., nepaisant valdžios trukdymų, parapijiečių pastangomis buvo suremontuotas bažnyčios stogas, bokštelis ir vidus.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė galimybė gauti Pasaulio Liuteronų Sąjungos paramą: bažnyčios pastato išorė ir vidus iš pagrindų renovuoti, teritoriją apjuosė tvorelė, iš aikštės pusės pastatyti vartai. Bažnyčios remontui lėšų skyrė ir Lietuvos Respublikos vyriausybė, dosniomis aukomis parėmė išeivija. Atsigauti ėmė ir dvasinis parapijos gyvenimas. 1997 m. pamaldos laikomos jau du kartus per mėnesį, o miestelio mokyklose vedamos liuteronų tikybos pamokos. Nuo 1998 m. po ilgos pertraukos parapijoje vėl vyksta konfirmacijos šventės. Skaudvilėje nuo 1997 m. tarnauja tauragiškis Edikas Šulcas (diakonu įvestas 1996 12 25 Tauragėje), 1999 m. spalio 3 d. Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčioje ordinuotas kunigu. Jo pastangomis imamas leisti parapijos leidinukas „Liuteronai Skaudvilės krašte“ (išėjo du numeriai – 1998 ir 1999 m.). Pirmą kartą parapijos istorijoje Skaudvilė turi savo liuteronų kunigą (nuo 2000 m. vasaros kun. E. Šulcas dar aptarnauja Lauksargių, o nuo 2011 m. pavasario ir Piktupėnų bei Žukų parapijas).
Nuo 2002 m. Skaudvilės ev. liuteronų parapijos tarybos pirmininkė yra Daiva Bakšienė (vieną kadenciją, 2005–2011 m., buvusi LELB Konsistorijos nare). Tais pačiais metais užmegzti glaudūs ryšiai su Fylbruno (Vielbrunn) ev. liuteronų parapija Heseno žemėje, Vokietijoje. Finansuojant parapijiečiams, pastaraisiais metais bažnyčia naujai nudažyta, praplatinti laiptai pritaikyti neįgaliesiems, įrengtas informacinis stendas.
Europos paveldo dienų dalyvius Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčioje pasitiko kun. E. Šulcas. Apie parapijos istoriją susirinkusiesiems papasakojo ką tik pristatytos knygos autorius E. Mažrimas. Mintimis pasidalijo medžio restauratorius Audronis Skurvydas. Pastarasis drauge su tautodailininku Vidmantu Lietuvininku kūrė Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčios altorių (eskizą braižė Kultūros paveldo departamento darbuotojas Algirdas Remeikis). Naujasis altorius pastatytas 2008 m., finansuojant Fylbruno parapijai, lėšomis ypač rūpinosi jos tarybos narys Waldemaras Fingeris (1941–2005), talkinęs ir kitoms Lietuvos parapijoms. Iš viso altoriui skirta 11402 litai (ąžuolas, uosis, drožyba ir kt.). Kad darbai būtų iki galo baigti, dar reikės papildomų lėšų abiem sakykloms atnaujinti bei altoriaus tvorelei įrengti.
Kęstutis Pulokas
Nuotraukos Edmundo Mažrimo
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.10-11
Skaudvilės ev. liuteronų bažnyčioje Europos paveldo dienų dalyvius pasitiko kun. Edikas Šulcas
Naujasis bažnyčios altorius
Pristatytoji E. Mažrimo knyga
Kalba restauratorius Audronis Skurvydas