Stanislovo Rapolionio premija įteikta žurnalistui Vytautui Valentinui Česnuliui

www.voruta.lt

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje jau aštuonerius metus kasmet įteikia premiją už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą lietuvybę puoselėjančiam asmeniui. Šiemet premija skirta žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui, kuris dešimtmetį publikuoja savo straipsnius nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, yra dvylikos knygų, iš kurių keturias išleido VšĮ „Vorutos“ fondas(1), autorius ir bendraautoris.

2018 m. gegužės 11 d. (penktadienį) į Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo šventę Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje atvykusius Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius, VšĮ „Vorutos“ fondo atstovus šiltai sutiko gimnazijos direktorė Danuta Zuzo ir kolektyvas. Svečiams buvo priminta gimnazijos istorija, papasakota ir apie nūdienos tikslus, uždavinius, pasiekimus, kasdienybę.

Švietimo lietuvių kalba Eišiškėse šaknys glūdi netgi XV a. – žinoma, kad 1423 m. Eišiškėse buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o prie jos veikė ir mokykla, kurioje Dievo žodžio buvo mokoma lietuvių kalba. Ilgainiui lietuvių kalba buvo išstumta, mokykloje imta mokyti rusų ir lenkų kalbomis ir tik 1956 m., mokinių tėvams reikalaujant, buvo atidarytos lietuviškos klasės. 1992 m. rugsėjo 1 d. atkurtai lietuviškai mokyklai po vienerių metų buvo suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio vardas, tai taip yra ir viena pirmųjų gimnazija tapusių mokyklų Šalčininkų rajone – šis statusas jai suteiktas 2006 m. gruodžio 26 d. Kiek anksčiau gimnazijomis tapo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla (2005) ir Šalčininkų Jano Sniadeckio vidurinė mokykla (2005), tuo pat metu – Eišiškių 1-oji vidurinė mokykla (2006 m. gruodžio 22 d.). Šiuo metu gimnaziją lanko 331 mokinys, juos moko 44-ių pedagogų kolektyvas.

Svečiai buvo palydėti į mokyklos muziejų, kurio ekspoziciją pristatė 1992–2002 m. mokyklai vadovavęs Rytų Lietuvoje garsus pedagogas, vienas pirmųjų S. Rapolionio premijos laureatų Vytautas Dailidka. Nustebino eksponatų įvairovė, netikėta buvo pamatyti lietuviškais raštais margintas lovatieses, Adelės Verseckienės padovanotas audimo stakles, iš kartos į kartą perduodamą Moliadugnyje (Varėnos r.) gyvenusios
V. Dailidkos motinos verpimo ratelį, prosenelio ir senelio noragus. Visus nudžiugino ir lentynoje šalia senų vertingų, netgi spaudos draudimo metais išleistų knygų besipuikuojanti šių metų S. Rapolionio premijos laureato V. V. Česnulio knyga „Kalesninkų parapijos atgimimas“ (2013). Keletas stendų muziejuje skirti šios premijos įteikimo iškilmių akimirkoms. Direktorei paprašius, V. V. Česnulis paliko linkėjimus ir autografą muziejuje saugomoje gimnazijos garbių svečių knygoje.

Pažintis su gimnazija tęsėsi šviesioje, erdvioje bibliotekoje su patogia skaitykla. Ant karpiniais dekoruotos bibliotekos sienos mirga šį tą ir apie gimnazijos bendruomenę pasakantis įrašas didelėmis raidėmis: „Čia gyvena Meilė, Laimė, Juokas, Svajonės ir Mes.“ Tarsi antrindama šiam įrašui, direktorė priminė gimnazijoje puoselėjamas vertybes: toleranciją, pagarbą, meilę, pareigingumą, sąžiningumą sau ir kitiems, bendradarbiavimą. Šios vertybės – atramos taškai sklandžiam mokytojų ir mokinių bendravimui, žengiant kartais ir ne itin paprastu pažinimo keliu.

Artėjant premijos įteikimo valandai, gimnazijos aktų salėje rinkosi ir kiti svečiai: atvyko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, 2016 m. S. Rapolionio premijos laureatė rašytoja, žurnalistė, gidė Aurelija Arlauskienė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius, docentas dr. Gediminas Kazėnas, verslininkas Mindaugas Vyskupaitis, Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazijos Ugdymą organizuojančio skyriaus vedėja Jolanta Novopašinienė ir gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Jolanta Gumbrevičienė. Prasidėjus renginiui, suskambo mokinių balsai – jie atliko gimnazijos himną, nuteikusį rimčiai ir susitelkimui. Ne mažiau iškilminga dalis – direktorės D. Zuzo sveikinimas. Ji sakė, kad gimnazijai didžiulė garbė organizuoti šias iškilmes, dalijosi džiaugsmu, kad jau tapo tradicija įteikti premiją būtent čia, bronzinio S. Rapolionio biusto puošiamoje salėje, tai jau aštuntas kartas. Pirmąkart premija buvo įteikta 2007 m. gegužės 11 d. per pirmąjį Rytų Lietuvos mokinių menų festivalį „Rytų Lietuvos žiedas“ Vilniuje, „Siemens“ arenoje, 2008 m. ceremonija vyko Vilniaus kongresų rūmuose, o nuo 2011 m. kasmet gegužę šiuo tikslu susitinkama Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ Rytų ir Pietryčių Lietuvoje skatina švietėjišką, literatūrinę, šio krašto istorijos tyrimų lauką turtinančią, lietuvybę puoselėjančią kultūros sklaidos veiklą, organizuodama konkursus S. Rapolionio ir Pietryčių Lietuvos metų mokytojo vardo premijoms gauti. Kaip teigė draugijos pirmininkas A. Masaitis, Pietryčių Lietuvos inteligentų siūlymui steigti S. Rapolionio premiją pritarė tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o šį panaikinus, premijų steigėjo funkcijas perėmė lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Pirmosios premijos buvo įteiktos 2007 m. Vytautui Dailidkai ir dr. Algirdui Kavaliauskui, po vienerių metų, 2008 m., – Viktorijai Lapėnienei, Antanui Karmonui ir Algimantui Masaičiui, 2009 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. –
dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 – m. prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, o 2017 m. premija skirta žurnalistei, poetei Marijai Šaknienei(2).

Šiųmetinės premijos įteikimo šventės dalyvius stebino, džiugino, abejingų nepaliko Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Laimos Bandalevičės ir muzikos mokytojos metodininkės Jadvygos Sinkevič paruošta literatūrinė-muzikinė kompozicija „Vaikai po lelijomis“, kurią atliko 5–8 klasių ir I gimnazinės klasės mokiniai.

Po meninės programos svarų, visų lauktą žodį tarė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas A. Masaitis ir paskelbė laureatą:

Atrodo, taip neseniai, lygiai prieš metus, mes čia buvome susirinkę, tokią pat gražią dieną, gegužį. Štai vėl susirinkome pagerbti to didžiojo lietuvio, kuris prieš daugelį metų gegužės 13 d. iškeliavo iš šio pasaulio, atminimo. Ne šiaip lietuvio. …Ir ant jo antkapio užrašyta: „Čia guli didis lietuvis.“ Džiugu, kad kasmet susirenkame čia, šioje nuostabioje Jūsų gimnazijoje, kuri ir nešioja to didžiojo lietuvio vardą – Stanislovo Rapolionio gimnazija.

Visuomet ši Stanislovo Rapolionio atminimo pagerbimo, o drauge ir premijos įteikimo, šventė vyksta paskutinę savaitės darbo dieną, penktadienį, kuris arčiausiai S. Rapolionio mirties datos. Tiksli jo gimimo diena nežinoma.

Taip jau susiklostė, kad atsirado galimybė įsteigti premiją, kuria kasmet būtų apdovanojama iškiliausia Pietryčių Lietuvos asmenybė. Šiandien bus įteikta jau 14-oji tokia premija, o šiame pastate 8-oji, aštuntus metus čia susirenkame. […]

Remdamiesi premijos skyrimo nuostatais, premiją už nuopelnus Pietryčių Lietuvos kraštui skiriame rašytojui, žurnalistui, mokytojui ar kitam veikėjui, tačiau dažniausiai ji atitenka žurnalistams. Šiandieną bus apdovanotas taip pat žurnalistas, rašytojas. Mano duomenimis, jis yra netgi dvylikos knygų autorius. Tris knygas norėčiau ypač išskirti, ne jose pateikta ir gana išsami „Ryto“ draugijos ir jos mokyklų istorija. Prisiminkime, juk prieš karą beveik kiekviename kaimelyje veikė „Ryto“ draugijos pradinė mokykla. Šis žurnalistas daug dėmesio skiria minėtai istorijai, o „Rytas“ didžiuojasi tokiais rašytojais, žurnalistais ir stengiasi įvertinti jų triūsą.

Šiandien pasikalbėsime ir apie S. Rapolionį, ir apie minėtą žurnalistą, tas tris mane ypač sudominusias jo knygas. Viena iš jų – „Kalesninkų parapijos atgimimas“(3). Kalesninkų parapijoje daug metų dirbo garsus kunigas, švietėjas, „Ryto“ draugijos narys ir reorganizatorius Mykolas Rudzis. Šio kunigo vardu ir pavadinta Kalesninkų mokykla. Tai puiki knyga, tikiu, kad ją turite bibliotekoje ir būtinai perskaitysite. Kita taip pat įdomi knyga – „Kanauninkas Klemensas Maliukevičius“(4). Jis „Ryto“ draugijai labai brangus, nes yra draugijos signataras. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje, įvyko posėdis, kurio metu įsteigta „Ryto“ draugija, o jame vienas iš šešių dalyvavusių vyrų buvo Klemensas Maliukevičius. Šiuos šešis vyrus vadiname signatarais. Tai tikrai garbūs asmenys: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius – trys pasauliečiai ir trys kunigai. Šią knygą išties verta perskaityti jaunajai kartai, nes ji susijusi su šio krašto istorija. Skaitydami neabejotinai surasite paminėtų, aprašytų pažįstamų vietovių. Mane sudomino ir paskutinė jau išleista, bet tikiu, kad nepaskutinė šio autoriaus knyga – „Tarp ežerų ir girių“(5). Joje aprašyta Girežerio kaimo istorija ir net įdėtas „Ryto“ draugijos įsteigtos šio kaimo mokyklos istorijai skirtas skyrelis. Tai ir dokumentai, ir puikios istorijos.

Štai toks trumpas mano pasakojimas apie tai, kodėl mus sudomino šis žurnalistas, rašytojas ir buvo pasirašytas 2018 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 1 Stanislovo Rapolionio premiją skirti žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą. Kviečiu Vytautą Valentiną Česnulį atsiimti raštą ir Vytauto Landsbergio fondo dovanėlę, o Jus, gerbiami gimnazistai, kviečiu perskaityti šio rašytojo knygas ir sužinoti daugiau apie sau artimą ir mielą kraštą.

Garsiais plojimais palydėjus A. Masaičio žodžius, renginį vedusiai S. Rapolionio gimnazijos direktoriaus pavaduotojai ugdymui Eglei Kiriuškinienei paprašius, laureatas Vytautas Valentinas Česnulis taip pat tarė žodį:

Kas aš toks? Gimęs tai jau seniai, prieš 82-ejus metus, dabartiniame Varėnos r., o tada Vilniaus-Trakų apskr. Varėnos vlsč., Merkio upės kairiojo kranto paupyje. Merkiu kaip tik tada ėjo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Mano gimtasis Moliadugnio kaimelis minimas netgi žinomoje 1920 m. Suvalkų sutartyje. Pagal tą sutartį tas mano Moliadugnis su Varėnos geležinkelio stotimi turėjo likti Lenkijai, tačiau ilgainiui viskas keitėsi, keitėsi laikai, o lenkų valdžioje mes ir likome. Taigi man Pietryčių Lietuvos gyvenimas, istorija jau nuo seno žinoma, iš vaikystės prisimenu tėvų pasakojimus apie tai, kas ten dėjosi. Mokiausi trejus metus savo gimtajame sodžiuje, nes čia buvo likęs gražus lenkų pasienio kordono pastatas, kuriame 1939 m. pabaigoje įsteigta mokykla. Paskui baigiau I Varėnos vidurinę mokyklą, Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

Rašyti apie Pietryčių Lietuvą pradėjau anksti, tai buvo kelios recenzijos respublikinei spaudai ir Varėnos rajono laikraščiui apie knygas, kurioseatsispindėjo Pietryčių Lietuvos gyvenimas arba tokių Varėnos krašto dainininkų kaip Rožė Sabaliauskienė, Petras Zalanskas veikla ir gyvenimas. Knygų jau turbūt aš daugiau nei dešimt išleidęs, bet be tų, apie kurias kalbėjo p. A. Masaitis, paminėčiau pirmąją apie gimtąjį Moliadugnio sodžių  „Moliadugnis ir jo apylinkės“(6), taip pat „Poringę apie Mergežerio sodžių“(7). Šios knygos drauge su šiandien jau minėta knyga apie Gi­režerio sodžių skirtos tos pačios mūsų seniūnijos kaimams, vietovėms, kuriose mano tėvai, protėviai nuo XVIII a. pabaigos buvo žinomi, gyveno. Varėnos kraštui skirtos „Varėnai 150 metų“(8), „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“(9), „Senoji Varėna 600“(10) (pastarosios esu bendraautoris), apie trumpai gyvavusius Varėnos šaulių būrius, II Varėnos ir Valkininkų geležinkelio stoties šaulių būrius, rašau knygoje „Varėnos krašto šauliai 1919–1940 metais“. Knygelėse apie Perlojos bažnyčias(11) irgi šiek tiek liečiu Merkio kairįjį krantą. Jau dešimt metų bendradarbiauju su „Vorutos“ laikraščiu, dar net neskaičiavau, kiek aš jam, turbūt kelias dešimtis, visokių rašinių esu parašęs, o daugelis iš tų rašinių kaip tik ir liečia Vilniaus kraštą, Vilniaus lietuvių spaudą, leistą tarpukariu, mokyklas ir t. t. Tai tokie dalykai.

Dėkoju premijos skyrimo komisijai, gerbiamam p. A. Masaičiui ir visiems kitiems tos komisijos nariams už gražią dovaną, už mano kuklios veiklos įvertinimą.

Į gimnazijos bendruomenę, svečius,
p. Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius kreipėsi 2011 m. S. Rapolionio premijos laureatas, nacionalinio Lietuvos istorijos laik­raščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius:

… Mums, žurnalistams ir „Vorutos“ laikraščio bendradarbiams, autoriams, šiandien didelė šventė, nes yra pagerbtas ir įvertintas mūsų autorius, žurnalistas ir rašytojas Vytautas Valentinas Česnulis. Tai ne šiaip žurnalistas, tai 1959 m. Vilniaus universiteto žurnalistų laidos atstovas (pirmoji laida – 1954 m.), likęs ištikimas žurnalistikai, daug rašęs ir parašęs. Džiaugiamės, kad beveik dešimtmetį jis bendrauja su „Vorutos“ laikraščiu ir savo energiją, laiką, pasiaukojimą skiria prieškario Vilniaus krašto istorijai ir savo gimtojo Varėnos krašto tyrinėjimui.

V. V. Česnulis yra labai gerbiamas Varėnos žemėje, mums ne kartą teko būti jo kūrybos vakaruose, tad labai džiugu, kad šiandien lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įvertino jo darbą. Žinote, žurnalistai nėra mėgstami, vertinami, retai pagerbiami, jie tos spaudos bitės, kurios turi daug dirbti, sėdėti archyve. Vytauto Valentino rašiniai ypatingi – jiems parašyti reikia gero lenkų, rusų, vokiečių kalbų išmanymo, jie atspindi kruopštų, atidų, nuoseklų, pasiaukojamą darbą archyvuose. Šis autorius mums atvėrė visą iki 1939 m. leistos lietuvių periodinės spaudos istoriją, kuri, iš esmės, buvo netyrinėta, pristatė lietuvių autorius, redaktorius. Visa tai sugulė „Vorutos“ puslapiuose ir bus prieinama tyrinėtojams, skaitytojams. Atskleidė ir daug „Ryto“ draugijos ir jos iki 1939 m. turėto lietuviškų mokyklų, skaityklų tinklo istorijos detalių apie draugijos milžinišką, tiesiog sunkiai įvertinamą darbą. […]

Būtų galima dar daug ką pasakyti apie Vytauto Valentino darbštumą, tikro dzūko darbštumą. Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, jos gerbiamas ir mylimas, aktyviai dalyvauja sąjungos veikloje, platina „Vorutos“ laikraštį ir rašo naujas knygas, tad tikimės, kad su juo dar ne kartą susitiksime.

Po J. Vercinkevičiaus kalbėjusi 2016 m. S. Rapolionio premijos laureatė žurnalistė, rašytoja, gidė, Merkio aukštupio krašto bendruomenės pirmininkė Aurelija Arlauskienė tarsi tesėjo A. Masaičio duotą pažadą papasakoti apie S. Rapolionį, tad pristatė išsamų pranešimą apie šį lietuviškos raštijos pradininką, paminėdama ir kitas iškilias Eišiškių krašto asmenybes, priminė su Gornostajiškių dvaro sodyboje esančio S. Rapolionio paminklu susijusias problemas (visą pranešimą ketinama spausdinti kituose „Vorutos“ numeriuose – red. pastaba). Gimnazijos bendruomenei buvo smagu gauti A. Arlauskienės sudarytą knygą „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“(12).

Su dovanomis atvyko ir 2007 m. Stanislovo Rapolionio premijos laureatas, pedagogas, dailininkas, poetas Vytautas Dailidka. Jis ne tik perskaitė savo eiles, priminė mūsų tautos šventenybes, kurias turi branginti ne vien Pietryčių Lietuvoje gyvenantys lietuviai, bet ir įteikė kruopščiai savo paties rankomis parengtus savilaidos leidinėlius.

Mokiniams ir mokytojams sugrįžus į pamokas, svečiai neskubėjo išsiskirstyti. Dar viena svarbi S. Rapolionio premijos įteikimo šventės dalis – aplankyti S. Rapolioniui skirtą paminklą Gornostajiškių dvaro sodyboje.

___________________________________

1 Kalesninkų parapijos atgimimas, Trakai: Voruta, 2013, 90 p.; Nutilę varpai, Trakai: Voruta, 2015, 136 p.; Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai: Voruta, 2016, 160 p.; Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija, Trakai: Voruta, 2016, 168 p.+40 p. nuotraukų.

2 Algimantas Masaitis, Atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 2004–2012 metais, Trakai: Voruta, 2013, p. 22–24.

3 Vytautas Valentinas Česnulis, Kalesninkų parapijos atgimimas, Trakai, 2013, 90 p., 600 egz.

4 Vytautas Valentinas Česnulis, Kanauninkas Klemensas Maliukevičius, Trakai, 2016, 160 p., 1 000 egz.

5 Vytautas Valentinas Česnulis, Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija, Trakai, 2016, 168 p.+40 p. nuotraukų, 500 egz.

6 Vytautas Valentinas Česnulis, Moliadugnis ir jo apylinkės, I leidimas – Vilnius, 2007, 204 p., 120 egz., II leidimas – 2008 m., 212 p.+Moliadugnio kaimo žemių planas, 160 egz.

7 Vytautas Valentinas Česnulis, Poringė apie Mergežerio sodžių, Vilnius, 2011, 200 p.+36 p. nuotraukų, 250 egz.

8 Vytautas Valentinas Česnulis, Varėnai 150 metų, Vilnius, 2012, 112 p.+32 p. nuotraukų, 550 egz.

9 Vytautas Valentinas Česnulis, Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos, Vilnius, 2006, 136 p., 200 egz.

10 Senoji Varėna 600, sud. Tomas Andrius Valuta, Senoji Varėna, 2014, 272 p., 1 000 egz. V. V. Česnulis yra apie 40 proc. šios knygos teksto autorius.

11 Vytautas Valentinas Česnulis, Senoji Perlojos bažnyčia, Vilnius, 2006, 55 p., 150 egz.; Vytautas Valentinas Česnulis, Perlojos bažnyčios, Vilnius, 2008, 76 p., 200 egz.

12Jašiūnų dvaras – kultūros židinys, sud. Aurelija Arlauskienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, 280 p.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr.  5 (847), 2018 m. gegužės 26 d., p. 1, 8, 16.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *