Svečiuose pas skulptorę

luma.lt

Susitikimo pradžią ir pabaigą sujungianti skulptorės įžvalga:  “ Šiandien  Lietuvoje turime kurti ne bauginančius  mirties koridorius, o gyvenimą tvirtinančius dalykus’

2017 gruodžio 1, po LUMA Respublikinės valdybos išvažiuojamojo posėdžio Vilniuje, jungtinė grupė lumiečių ir zontiečių apsilankė skulptorės Dalios Matulaitės studijoje Antakalnyje. Vizito intencija buvo keleriopa. Visų pirma – noras plačiau susipažinti su skulptore, kurios darbų kraitėje gausu kūrinių, skirtų iškilioms Lietuvos moterims: simbolizuotoms Gražinai ir Neringai,  rašytojoms Ievai Simonaitytei, Lazdynų pelėdai ir k t.  Juk  ir LUMA, ir ZONTA, tarptautinių tinklų narės, buria išsilavinusias moteris, daug dėmesio skiria moterų įveiklinimui, dabarčiai ir istorijai,  moterų darbų įvertinimui, sklaidai. Antra, domino asmenybė, kuri savo kūrinijoje giliai ir meistriškai kuria ir taiko komunikacinių ženklų sistemą. Trečia, skulptorė sėkmingai dalyvavo Reformacijos 500 metų sukakties proga organizuotame skulptūrinių idėjų konkurse, kurio laimėtoją Lietuvos Reformacijos  istorijos ir kultūros  draugija – Kultūros ministerijos organizuoto konkurso partnerė, remiantis konkurso sąlygomis,  pakvies sukurti skulptūrą Reformatų skvere Vilniuje, Pylimo gatvėje.  Visi trys  intencijos aspektai žadėjo įdomų, gyvą, kupiną  kultūrinio turinio, susitikimą. Taip ir įvyko. Žvelgdamos į susimąstyti apie mūsų dabartį ir ateitį nuteikiantį D.Matulaitės sukurtą  “Europos suolelį”, radusios vietą tarp studijoje esančių   modelių ir realių skulptūrų, retsykiais gurkštelėdamos karšto vyno skonio arbatos iš santūrią eleganciją mėgstančios skulptorės išraiškingų puodelių, viešnios susidomėjusios klausė profesorės pasakojimo apie Budapešte pastatytą jos iškilų darbą – paminklą Jadvygai ir Jogailai, Druskininkuose – per Augustavo sutarties įženklinimą pristatytą ne vien tarpusavio meilės, bet ir meilės savo šaliai Žygimanto Augusto ir Barboros istoriją… Skulptorė nevengė atsakymų į keblius viešnių  klausimus dėl  visuomenę jaudinančios situacijos Lukiškių aikštėje, dėl paminklo J.Basanavičiui, kuriame buvo pateikusi paraišką dalyvauti, bet biurokratiniai viražai sutrukdė. Visos galėjo apžiūrėti jos parengtą šiam konkursui darbą, kuris taip ir liko tarp studijos sienų. Stebino profesorės gebėjimas bet kuriuo atveju išlikti santūria ir taktiška, gilias savo įžvalgas pateikti Ezopo kalba. Linkėdamos jai stiprybės ir sveikatos, išsiskirstėme, galvodamos apie būsimą paminklą Lietuvos Reformacijai, jos puoselėtojams, lietuviškos raštijos ir spaudos kūrėjams. Ir apie savo atsakomybę, reikiamą indėlį šio darbo visuomeninėje  talkoje .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.