Žymos archyvas: Arnoldas Piročkinas; Reformacija; Jurbarkas

Profesorius vedė lietuviškais Reformacijos keliais

Jurbarkosviesa.lt

2017-uosius Seimas paskelbė Reformacijos metais. Šiemet daugelis krikščioniškų šalių švęs 500-ąsias Reformacijos metines. Jurbarke šiai progai gegužės viduryje surengtas pirmasis renginys – Jurbarko rajono Garbės pilietis, habil. dr. prof. Arnoldas Piročkinas skaitė pranešimą „Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai“.

Kelios progos

Į Jurbarko viešąją biblioteką pasiklausyti profesoriaus susirinko nedidelis būrelis jo gerbėjų. Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė tikino, kad inspiracija suorganizuoti šį renginį buvo kunigo Mindaugo Kairio, kuris laiške Jurbarko r. savivaldybei išvardijo visus Reformacijos jubiliejui skirtus renginius ir priminė, kad Reformacija labai daug nusipelnė lietuvių raštijai.
Prof. Arnoldas Piročkinas lietuvių raštijos vystymosi tema buvo parengęs straipsnių ciklą, spausdintą dar 1996 m. „Gimtajame žodyje“, panašią paskaitą kalbininkas skaitė Šilutėje, o dalyvauti renginyje gimtajame Jurbarke, pasak profesoriaus, jam visada labai smagu.
Gegužės 12 d. vykęs renginys nenutolo ir nuo gegužės 7-ąją minėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Šiais metais sukanka 470 metų, kai 1547-aisiais Martynas Mažvydas išleido „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą.
79 puslapių iš penkių dalių sudaryta knygelė išleista 200-300 egzempliorių tiražu. Išliko tik du – Lietuvoje saugomas iš Odesos Maksimo Gorkio mokslinės bibliotekos gautasis ir Torunės universiteto bibliotekos mikrofilmas.
Pirmoji lietuviška knyga išleista praėjus vos 30 metų nuo reformacijos pradžios. Tai rodo, kokią įtaka reformacija turėjo raštijos vystymuisi ir kaip sparčiai plito švietimas bei lietuvių kalbos pripažinimas.

Tezės keitė pasaulį

Reformacija iš lotynų kalbos reiškia pertvarkymą. XV – XVII a. prasidėjęs ir suklestėjęs religinis sąjūdis užbaigė viduramžių epochą ir Europą negrįžtamai nuvedė švietimo, raštijos, progreso keliu. Religinis sąjūdis, davęs pradžią protestantizmui, liuteronizmui, anglikonybei, kalvinizmui, išaugo į visuomeninį, politinį ir ideologinį judėjimą.
Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d. , kai iš Saksonijos Vokietijoje kilęs buvęs vienuolis Martynas Liuteris  prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė „95 tezes“, nors dar iki jo kai kurioms naujovėms kelius tiesė anglas Džonas Viklifas ir čekas Janas Husas.
Tezės skelbė, kad žmogus savo veikla turi tarnauti Dievui, o krikščionys tikėjime privalo vadovautis tik Biblija. M. Liuteris pasisakė prieš lobstančią bažnyčią, ypač kritikavo indulgencijas – nuodėmių atleidimą už pinigus.
Pasak A. Piročkino, niekas nesitikėjo, kad šios tezės sukels pasaulinį judėjimą, atrodė, kad tai tik protestas prieš vienuolių ordiną. Tačiau jau po 10 metų tezės virto dokumentu, kuris darė įtaką visoms gyvenimo sritims.

Religija ir raštija

Raštijos ir gimtosios kalbos vystymuisi labai svarbu, kokią vietą ji užima bažnyčios gyvenime. Pirminės religijos buvo tautinės – jos rėmėsi vienos tautos mentalitetu, kalba. Vėliau jos tapo universaliomis, pasaulinėmis – krikščionybė, islamas, budizmas plito po visą pasaulį.
Su Kristumi gimusi krikščionybė buvo universali, o Jėzus mokė ją nešti visoms tautoms ir skelbti visomis kalbomis. Apaštalas Paulius platino evangeliją visomis kalbomis, o jo laiške buvo sakoma: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.“
Tuo metu kultūros kalba buvo graikų. Šia kalba krikščionybė plito Mažojoje Azijoje. Netrukus iki tol liturgijai naudotos tautinės kalbos pakeistos lotynų kalba. Kitoms kalboms liturgijoje vietos neliko. Sunku patikėti, kad Vatikano 2-asis susirinkimas tik 1962-1965 m. leido liturgiją švęsti žmonių kalbomis, o ne tik lotyniškai.
Nors lietuviai viduramžiais išvengė priklausomybės kitoms šalims, tačiau čia nebuvo sąlygų rastis lietuviškai raštijai. Manoma, kad Mindaugas galėjo būti apie 10 metų priėmęs krikštą ir tuo laiku pagrindinės maldos galėjo būti išverstos į lietuvių kalbą, bet tikrų duomenų nėra.
Su 1387 m. į Lietuvą Jogailos atneštu krikštu lietuvių kalba taip pat nesivystė – pasak A. Piročkino, katalikų bažnyčia abejingai žiūrėjo į savo religinių tiesų platinimą kitomis kalbomis, nors puikiai žinojo apaštalo Pauliaus mokymus.
1962 m. buvo rasta 1503 m. Strasbūre išleista knyga – traktatas kunigams, kurios gale įrašyti poteriai lietuvių kalba. Iškelta versija, kad jie nurašyti iš ankstesnių tekstų, o poterius galėjo išversti Jogaila ir Vytautas. Tačiau spartesnis lietuvių kalbos paplitimas prasidėjo tik su reformacija. Ir tai įvyko Mažojoje Lietuvoje.

Lietuvybė – už sienos

Prūsija ilgai buvo valdoma Kryžiuočių ordino. 1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis atsimetė nuo katalikybės, priėmė liuteronybę, tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu ir atvėrė kelią reformacijai ir švietimui. Jis ėmė platinti liuteronybę pagal Pauliaus mokymą – prūsų, lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis.
Pirmiausia buvo išleistos knygos prūsų kalba, tačiau ši tauta neturėjo, pasak prof. A. Piročkino, savo tautinių kadrų – inteligentų, todėl jie negynė savo kalbos. Kitaip buvo su lietuviais – išsilavinę žmonės dėl savo skleidžiamų reformacijos, lietuvybės idėjų turėjo palikti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), o prieglobstį rado Prūsijoje. Taip čia įsikūrė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Martynas Mažvydas ir kiti.
„Jei inteligentai nebūtų pabėgę iš Lietuvos, čia greičiau būtų plitusios reformacijos idėjos, atsiradę mokyklų, knygų. Deja…“, – priežastis, dėl kurių lietuvybė suklestėjo Prūsijoje, įvardijo A. Piročkinas. Emigrantai sudarė branduolį, aplink kurį spietėsi ir kitų tautybių žmonės, nusiteikę platinti lietuvybę – netgi vokiečių kunigai lietuviškose parapijose naudojo lietuvių kalbą.
1542 m. Prūsijos kunigaikštis įsteigė lietuvišką partikuliarą, kuriam vadovavo A. Kulvietis. Vėliau ši įstaiga tapo Karaliaučiaus universitetu. 1544-46 m. čia mokėsi 23 studentai iš LDK, jiems buvo mokamos stipendijos. Nieko stebėtina, kad tokiomis palankiomis sąlygomis buvo išleistas M. Mažvydo „Katekizmas“.
A. Brandenburgiečio įpėdiniai neapleido jo pradėtos veiklos. Vėliau Prūsijoje buvo įsteigtas Lietuvių kalbos seminaras, kuriame 3 metus po dvi paskaitas per savaitę buvo mokoma lietuvių kalbos, šį seminarą buvo lankę 1500 studentų. XVI-XVIII a. Karaliaučiaus universitetas ir Lietuvių kalbos seminaras dominavo ruošiant lietuvių kalbos specialistus.

Daugiakalbė LDK 

Lietuvybės klestėjimą Prūsijoje nutraukė Prancūzijos-Prūsijos karas, po kurio Mažojoje Lietuvoje lietuvių ėmė mažėti – kraštas ėmė vokietėti ir mažoms tautoms vietos nebeliko. Bet iki to laiko lietuvininkai spėjo daug nuveikti, ko negalima pasakyti apie didžiąją Lietuvą.
Pirmieji reformacijos šalininkai LDK buvo persekiojami, todėl išvyko į Mažąją Lietuvą, o pačioje Lietuvoje reformacija plito ne taip sparčiai. Tačiau ir čia, tik vėliau, radosi šviesuolių – 1595 m. Mikalojus Daukša išleido iš lenkų kalbos išverstą lietuvišką „Katekizmą“. Tai buvo pirmoji LDK lietuviškai išleista knyga. 1599 m. tas pats autorius išleido ir „Postilę“, kurioje aukštino lietuvių kalbą.
XVII a. pirmoje pusėje Lietuvoje jau buvo griežtai smerkiamas nacionalinių jausmų reiškimas. Išaukštinta lenkų kalba. Kunigai buvo raginami mokėti lietuvių kalbą, bet ja nesižavėti. Norint mokytis kalbos reikia vadovėlių – tuo laiku lietuvių kalbos gramatiką, žodynų išleido lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas.
1822 m. šviesuolis Kazimieras Kontrimas siūlė Vilniaus universitete steigti lietuvių kalbos katedrą, tačiau jo idėjoms nebuvo pritarta. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII-XVIII a. katalikybėje vangiai naudota lietuvių kalba, greičiau buvo priešiškas nusiteikimas. Tik XIX a. atsirado kunigų – kalbos puoselėtojų.
Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba buvo nuolat gniaužiama, naikinama – tiek lenkų, kurių kunigai dar XIX a. pradžioje kartojo, kad „Dievas nemoka lietuviškai, kalbėkite lenkiškai“, tiek vokiečių, kuriems Lietuva su savo kalba baigėsi ties Jurbarku.

Atnešė šviesą

„Vokietinimu kai kas mėgina kaltinti ir evangelikų liuteronų bažnyčią. Gal tai darė vienas kitas vokietis, tačiau pati bažnyčia prie vokietinimo nesijungė. Šiose bažnyčiose pamaldos vyko lietuviškai iki pat 1944 m., kada atėjo rusinimo laikas“, – tikino prof. A. Piročkinas.
LDK nebuvo sąlygų plisti lietuviškai raštijai, tai su kaupu padarė lietuvininkai Prūsijoje. 1547-1600 m. LDK buvo išleistos 8 lietuviškos knygos, o Mažojoje Lietuvoje – 22, 1701-1750 m. LDK – 28 leidiniai, o Mažojoje Lietuvoje – 111. O juk LDK gyventojų buvo kelis kartus daugiau nei Mažojoje Lietuvoje.
Evangelikai reformatai į lietuvišką raštiją, kultūrą ir švietimą įnešė didžiulį indėlį – leido be baimės, aktyviai reikštis lietuvių inteligentams ir šviesuoliams. Kalbos ir tautos mentaliteto išlikimui labai svarbus visuomenės požiūris. „Kas savo negiria, tą iš turgaus varo“, – savo močiutės žodžius dabartinei situacijai pritaikė A. Piročkinas. Profesorius konstatavo, kad šiandiena taip pat verčia susimąstyti, nes žmonės nebemyli savo kalbos, ja nesididžiuoja.
Renginį papuošė Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro artistų skaitomos eilės ir M. Mažvydo laiškai bei parodytos ištraukos iš 1976 m. Klaipėdos teatre pastatyto spektaklio „Mažvydas“.
Gaila, kad šiame renginyje nesimatė jaunų veidų. Tokiose paskaitose šimtą kartų geriau nei sausose pamokose suvoki, kiek paaukota, nuveikta ir sukurta, kad dabar galėtume kalbėti lietuviškai. O kai įdomiąją istoriją pasakoja puikus oratorius – kalbininkas A. Piročkinas, belieka gėrėtis gimtosios kalbos grožiu ir stiprybe.
Jūratė Stanaitienė

Skaityti toliau