Žymų Archyvai: knyga „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“

Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Martynas Purvinas

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jaunimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir sveikintini.

Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi labai neįdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsivertus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmaningai parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi piešiniai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdildomą įspūdį.

Jau ne vienus metus tokios įspūdingos knygos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, kokiais keliais atėjome į XXI amžių.

Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bumblauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau beskaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų.

Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje fotonuotraukoje matome akmenyje iškaltą datą „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar blogesnius dalykus.

Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos periodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos civilizacijoms. Šiandieniniai gudresni vaikai gal ir patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje ar Naujajame pasaulyje. Deja, knygoje nerandame sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo pradmenys. Skaitykite toliau