Žymos archyvas: Reformacija

Pasirodė Reformacijos 500  metų jubiliejui skirtas leidinys „Disputai: idėjos, vizijos“

Išėjo iš spaudos Reformacijos 500  metų jubiliejui skirtas leidinys „Disputai: idėjos, vizijos“. Jame publikuojami Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos iniciatyva 2013-2015 surengti disputai, kuriuose diskutavo iškilūs Lietuvos mokslininkai  – Ingė Lukšaitė, Deimantas Karvelis, Darius Kuolys,  Dainora Pociūtė, Raimonda Ragauskienė. Taip sudaromos galimybės ne tik naujoje šviesoje įvertinti XVI–XVIII a. kultūros procesus, to meto asmenybes ir jų keltas idėjas, bet ir giliau pažinti Reformaciją, jos raidą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jos pralaimėjimo priežastis. Minėtų mokslininkų mintis taikliai papildo prof. dr. Deimanto Karvelio įvadinis straipsnis „Religijos tolerancija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tikėjimo disputų epochoje XVI–XVII a.“, analizuojantis tolerancijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje problemą, taip pat ilgamečio Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko prof. habil. dr. Sigito Kregždės straipsnis „Tiesos paieškos pasitelkus disputus“.

Teminėje-iliustracinėje leidinio dalyje, skirtoje Draugijos veiklos 25-mečiui paminėti, Draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir jo pavaduotojas Vytautas Gocentas apžvelgia Lietuvos  Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtus renginius, išleistus leidinius.

„Disputai: idėjos, vizijos“ leidybą finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos Reformacijos  istorijos ir kultūros draugija.

Protestantiškojo Lietuvos elito portretas naujausioje Dainoros Pociūtės monografijoje

selonija.lt

Kokias dovanas jubiliejaus proga dovanoja sau kūrybiškos šiandienos moterys? Savo kūrybos knygas. Atsakymas šiek tiek koketiškas, nes parašyti monografiją – tai ilgas ir kruopštus darbas. Bet vis dėlto – smagu, kai knygos pasirodymas sutampa su gražiu jubiliejumi.

Pirmąją birželio dieną Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje jubiliejų švenčianti profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė pristatė naujausią savo knygą – Nematomos tikrovės šviesa. Reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos. Kaip sakė vakaro vedėjas dr.Deimantas Karvelis – profesorės dovana pačiai sau ir Lietuvai.  Knyga yra dalis Reformacijos metų minėjimo valstybės programos renginių.

Knygos autorė profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Kęstučio Puloko nuotr.

Puiku, kad Lietuvos kultūros istorijoje vis mažiau lieka tuščių puslapių. Sovietmečiu su religija susiję kultūros istorijos įvykiai buvo pasakomi pusę lūpų, pusbalsiu paminint, kad tas ar kitas rašytojas buvo dvasininkas. Dar rečiau buvo kalbama apie konfesinę kūrėjų dvasininkų priklausomybę, tad net M.Mažvydas ar K.Donelaitis mažiau literatūros istorija besidominčiam lietuviui buvo ,,kažkokie“ kunigai. Tad D.Pociūtės nuoseklus ir kruopštus darbas prikeliant iš užmaršties ar pusiau užmaršties asmenybes, kuomet jų vardai žinomi tik siauram specialistų ratui, atkuria vis didesnį kultūros istorijos paveikslą. „Tinklas – Lietuvos kultūros gyvenimo, asmenybės, faktai ima jungtis į vientisą audinį, gyvą kultūros audinį“, – sakė senosios literatūros tyrinėtojas dr.Darius Kuolys.

D.Pociūtė jau daugel metų nuosekliai tyrinėja Reformacijos Lietuvoje istoriją. D.Karvelis tvirtino, kad geriausia, kas yra parašyta Lietuvoje apie Reformaciją, yra parašyta moterų, o profesorę pavadino Reformacijos sielos metraštininke. Jam pritarė ir D.Kuolys, sakydamas, kad Lietuvos kultūros istorijai pasisekė, kad turi aistringų, istorijai atsidavusių moterų. Literatūrologas juokavo, kad D.Pociūtė nesidavė suvedžiojama, ir, nors diplominį darbą rašė apie Konstantiną Sirvydą, daugiau katalikų jis nesugebėjęs įsiūlyti, nes labai greitai jaunoji mokslininkė pasirinko tyrinėjimų tikslu būtent reformatus.

Monografijos autorė teigė pasirinkusi kalbėti plačiau apie Reformacijos tyrimus, jos reikšmę Europai. Šiemet, visai Europai švenčiant Reformacijos jubiliejų, pasirodo tikrai daug įvairių tyrimų. Lietuvos (kartu ir Lenkijos) Reformacijos istorija itin domimasi, nes ji yra išskirtinė, savita, spalvinga. Mažai kas gali lygintis su Lietuvos (ir Lenkijos) įnašu į Reformacijos istoriją, teigė D.Pociūtė.

Anot mokslininkės, keistos yra Lietuvos Reformacijos šaknys. Vakarų Europoje jau viduramžiais būta daug proreformatoriškų impulsų – tai visų pirma vienuolynai, buvę  viduramžių intelektualios minties centrais, kuriuose brendo idėjų, kaip reformuoti bažnyčią ir tikėjimą (galų gale ir pats M.Liuteris buvo vienuolis!). Didžiulę įtaką turėjo ir besikuriantys universitetai. Lietuvoje  nebuvo nei vienuolynų su gausingom bibliotekom ir intelektualiom diskusijom, nei universitetų.

Lietuvoje, anot autorės, ištakos labai asmenybinės, lėmė atskirų asmenybių veikla.  “Niekur taip ryškiai su asmenybėmis Reformacija nėra susijusi kaip Lietuvoje,” – sakė D.Pociūtė. Tyrinėtoja teigė siekusi parodyti tų asmenybių vienišumą, o iš kitos pusės – atskleisti ryšį su Vakarų Europos mintimi, nes mūsų didikai mokėsi Europos universitetuose, tad šių mokslo židinių įtaka atkeliavo į Lietuvą per tuometinius studentus.
D.Pociūtė apgailestavo, kad nemažai asmenybių yra labai mažai ištirtos, deramai neįvertintos iki šiol – dažnai ir dėl objektyvių priežasčių. Kaip pavyzdį ji minėjo Simoną Budną, Biblijos kritinės egzegezės pradininką, kuris gyveno Gudijos užkampyje, tad tiesiog tuo metu ir negalėjo būti plačiau žinomas.

Renginyje kalbėjęs istorikas prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžė, kad ši knyga – visų pirma apie žmones. ,,Žmonės yra šios knygos centre. Pirmą kartą Reformacijos istoriją skaitome kaip žmonių istoriją”, – teigė istorikas.  Profesorius itin palankiai vertino būtent tai, kad iš akademinių tyrimų gimė platesniam skaitytojų ratui skirtas populiarus leidinys.

Tad belieka palinkėti rasti laiko šiai puikiai knygai, nes, kaip sakė D.Karvelis, ,,Reformacijos metais neturėti tokios knygos yra absoliuti nuodėmė.”

Dr. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos kaimo pokyčiai Reformacijos epochoje

Dr. Martynas Purvinas. www.voruta.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, KTU Architektūros ir statybos institutas, Kaunas

Tradicinio kaimo gyvenimui visados buvo būdingas konservatyvumas, stabilumas, atsparumas įvairiems pokyčiams. Tą lėmė tradiciniai verslai (nuo gamtos sąlygų priklausiusi žemdirbystė ir kt.), pati gyvensena, paremta ilgaamže patirtimi, įsišaknijusiomis tradicijomis (kai kada peraugdavusiomis į iracionalius prietarus ir pan.). Senasis kaimas vangiai reaguodavo į įvairius pokyčius ir išorinius poveikius, taip apdairiai vengdamas žymesnių nuostolių ir netekčių.

Vis tik Reformacijos procesų poveikis Mažosios Lietuvos kaimams buvo gana pastebimas. Kodėl ir kaip tai vyko?

Esminiai pokyčiai būsimosios Mažosios Lietuvos plote prasidėjo XIII a., į Baltijos pietrytinę pakrantę įsiveržus germaniškiesiems kariniams ordinams. Anuometinių užkariavimų laikais atvykėlių požiūrį į vietos gyventojus (eilinius kaimiečius ir kt.) atspindi eilutės iš Petro Dusburgiečio ir kitų kronikų: „…paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami“ (psl. 168), „Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“ (psl. 196) ir t.t. ir t.p. Skaityti toliau

Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida

Logotipas_Reformacijai500

Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. – tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su Reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.

Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga 

Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.

Pirmosios lietuvių reformatorių bangos atstovai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sukurti Lietuvoje visą Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose būtų mokoma modernizuoto to meto mokymo turinio[1]. Reformacijos išvakarėse švietimo būklė Lietuvoje toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistemą sudarė tik pradinės mokyklos. Net ir pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio. Apie vidurines mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“) išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų“[2]. Skaityti toliau

XVI–XVII a. Reformacijos Lietuvoje reikšmė: naujovių keliai

Dr. doc. Ingė Lukšaitė

Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose.

Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis. Šiai pozicijai pritarė dauguma Lietuvos pokario ir dabartinių istorikų, nurodydami skirtingas svarbiausias Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastis.

I.Luksaite Skaityti toliau

Reformacijos paminklo kūrimo svarstymas

Viktorija Liauškaitė

Sausio 10 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje prie apskrito stalo vyko būsimo Reformacijos paminklo kūrimo svarstymas – diskusija su skulptoriais, architektais, istorikais ir neabejingais mūsų krašto praeičiai bei ateičiai vilniečiais bei svečiais.

 „Šiandien čia susirinkome tam, kad nupūstume laiko dulkes nuo tų objektų, kurie yra nederamai užmiršti, apleisti. Toks yra – Reformatų parkas. Džiugu, jog Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi šio nelengvo darbo – įprasminti šią istorinę vietą. Norėtume, jog šioje sakralinėje istorinėje erdvėje rastų savo vietą paminklas, skirtas Lietuvos raštijos ir Reformacijos pradininkams. Dar 1996 metais draugijos nariai, finansiškai remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Reformatų skvere atidengė paminklinį akmenį su įrašu: „Čia, buvusiose kapinėse bus pastatytas paminklas XVIa. Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams“, – teigė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

Vilniaus plano architektė – projekto vadovė Jurga Silvija Večerskyte – Šimeliūnė susirinkusiems pristatė Reformatų parko rekonstrukcijos projektą. Šios vietos tvarkymo darbai planuojama, jog prasidės šių metų balandžio, gegužės mėnesiais.

Doc. habil. dr. Ingės Lukšaitės teigimu, stebuklas būtų Vilniuje, jei atsirastų toks paminklas. „Būtina padėkoti prieš 500 metų gyvenusiems žmonėms ir puoselėjusiems Reformaciją. Toks paminklas skirtas Reformacijai, būtų priminimas, padėka asmenybėms, padėjusioms pagrindus lietuvių kalbai, jos kultūrai“ – teigė I.Lukšaitė.

Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė pasidžiaugė tokia paminklo idėja. “Vilnius Europos istoriografijoje pripažintas vienas iš aktyviausių Reformacijos pirmtakų regione. Todėl šis miestas prašyte prašosi Reformacijos istorijos įamžinimo ženklų. Pritarčiau tokiai idėjai – įamžinti Reformaciją paminklu, “ – dalinosi savo mintimis D. Pociūtė-Abukevičienė

Reformacijos paminklo kūrimo svarstyme dalyvavo daugelis specialistų, kurie mielai pasidalino savo pastebėjimais. Savo mintimis dėl būsimo Reformacijai paminklo sukūrimo išsakė ir gausiai dalyvavęs skulptorių būrys.

Primename, jog šalia šio parko ev. reformatai įsikūrė prieš beveik 400 metų. 1639 m. birželio 21 d. teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Pylimo gatvėje esančias reformatų kapines. Reiškia, reformatai jau buvo įsteigę kapines dabartinėje vietoje Pylimo g. ir pasistatė bažnyčią –  1640 m. pastatoma šeštoji penktoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčia ir, manomai, tai buvo vis dėlto mūrinė, sugriauta per rusų invaziją 1655 m.

Pasibaigus šiam karui 1661 m. pradėta statyti septinta bažnyčia. Pastaroji buvo visai sunaikinta  per ketvirtąjį – paskutinį Lietuvos reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae (Lietuvos Vienata) pogromą. 1682 m. balandžio 2 d. rytą jėzuitų mokiniai ir suerzinta minia užpuolė reformatų bažnyčią ir kitus jai priklausančius pastatus. Pasigrobė varpus, kryžius, indus, dokumentus, iždą, nuvertė nuo kapų antkapius ir kryžius, ištraukė iš kapų mirusiuosius, juos apiplėšė, tyčiojosi, daužė akmenimis ir galiausiai sumetė į laužą. Po šio sugriovimo vėl toje pat vietoje apie 1685 m. buvo pastatyta jau tik  medinė aštunta reformatų bažnyčia, išstovėjusi apie 150 metų.

Kapinėse stovėjo Šreterių šeimos mauzoliejinė koplyčia, pastatyta 1777 m. Boguslavo Šreterio iniciatyva. Iš biografinių žinynų yra žinoma, kad šiose kapinėse yra palaidotas garsus kartografas Šarlis Hermanas de Pertė (Karol Herman de Perthées, 1740–1815), 1768 m. sudaręs Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinį geografijos atlasą. 1980 m. šio žymaus žmogaus antkapinis paminklas su įrašu prancūzų kalba vakarinėje kapinių dalyje dar buvo. Šiuo metu kapo vieta nežinoma.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gedimino Zemlicko nuotraukos

Patvirtintas Reformacijos metų planas

© Lietuvos žinios

Vyriausybė patvirtino planą, kaip Lietuvoje kitais metais bus minimos 500-osios Reformacijos metinės. Plane numatyta organizuoti Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimo paminklo sostinės Reformatų parke skulptūrinių – architektūrinių idėjų konkursą.

Vyriausybė taip pat numato, kad kitąmet turės būti parengti turistiniai maršrutai reformacijos atminties keliais: „Protestantiškieji Radvilų keliai“, „Reformacija ir K.Donelaičio kelias“, „Lietuva ir reformacinė Europa: Vilnius-Vitenbergas-Siena-Vilnius“ bei išleistas kelionių vadovas.

Be kitų iniciatyvų, planuojama parengti ir išleisti evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų giesmių rinktinę bei kompaktinę plokštelę. Numatyta organizuoti ir įvairius seminarus, plenerus, diskusijas bei parodas reformacijos tema, leisti apie ją leidinius.

Reformacija buvo religinis sąjūdis, egzistavęs XV – XVII amžiaus Europoje. Jis siekė reformuoti Romos katalikybės doktriną, kultą ir bažnyčią. Reformacijos pradžia laikomi 1517 metai, kai Martinas Lutheris šiųmetinės Vokietijos mieste Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų.

bazn_vln_2013_d

Reformacijos Europoje jubiliejų pasitinkant

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-25-reformacijos-europoje-jubilieju-pasitinkant/147986

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

DainoraLietuvių kalba ką tik pasirodė dar 1999 m. išleistas ir nepaprasto susidomėjimo sulaukęs italų autorių Wu Ming (Luther Blissett) romanas „Q“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“), kuriame pasakojama apie Vokietijos religinius karus, reformacijos paplitimą bei Katalikų bažnyčios kovą su ja. Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo reformacijos pradžios 1517 iki 1555 m. Kūrinys vien Italijoje buvo perleistas 10 kartų, išverstas į devyniolika pasaulio kalbų ir vis dar išlieka aktualus ir mėgstamas tarp skirtingas religijas išpažįstančių ir savitas istorines, politines ir socialines patirtis turinčių skaitytojų. Neretai romanas lyginamas su garsiojo italų rašytojo U. Eco kūriniu „Rožės vardas“.

Skaityti toliau