Dr. Martynas PURVINAS, KTU Architektūros ir statybos institutas, Kaunas
Tradicinio kaimo gyvenimui visados buvo būdingas konservatyvumas, stabilumas, atsparumas įvairiems pokyčiams. Tą lėmė tradiciniai verslai (nuo gamtos sąlygų priklausiusi žemdirbystė ir kt.), pati gyvensena, paremta ilgaamže patirtimi, įsišaknijusiomis tradicijomis (kai kada peraugdavusiomis į iracionalius prietarus ir pan.). Senasis kaimas vangiai reaguodavo į įvairius pokyčius ir išorinius poveikius, taip apdairiai vengdamas žymesnių nuostolių ir netekčių.
Vis tik Reformacijos procesų poveikis Mažosios Lietuvos kaimams buvo gana pastebimas. Kodėl ir kaip tai vyko?
Esminiai pokyčiai būsimosios Mažosios Lietuvos plote prasidėjo XIII a., į Baltijos pietrytinę pakrantę įsiveržus germaniškiesiems kariniams ordinams. Anuometinių užkariavimų laikais atvykėlių požiūrį į vietos gyventojus (eilinius kaimiečius ir kt.) atspindi eilutės iš Petro Dusburgiečio ir kitų kronikų: „…paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami“ (psl. 168), „Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“ (psl. 196) ir t.t. ir t.p. Skaitykite toliau →
Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. – tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su Reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.
Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga
Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.
Pirmosios lietuvių reformatorių bangos atstovai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sukurti Lietuvoje visą Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose būtų mokoma modernizuoto to meto mokymo turinio[1]. Reformacijos išvakarėse švietimo būklė Lietuvoje toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistemą sudarė tik pradinės mokyklos. Net ir pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio. Apie vidurines mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“) išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų“[2]. Skaitykite toliau →
Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose.
Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis. Šiai pozicijai pritarė dauguma Lietuvos pokario ir dabartinių istorikų, nurodydami skirtingas svarbiausias Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastis.
Sausio 10 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje prie apskrito stalo vyko būsimo Reformacijos paminklo kūrimo svarstymas – diskusija su skulptoriais, architektais, istorikais ir neabejingais mūsų krašto praeičiai bei ateičiai vilniečiais bei svečiais.
„Šiandien čia susirinkome tam, kad nupūstume laiko dulkes nuo tų objektų, kurie yra nederamai užmiršti, apleisti. Toks yra – Reformatų parkas. Džiugu, jog Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi šio nelengvo darbo – įprasminti šią istorinę vietą. Norėtume, jog šioje sakralinėje istorinėje erdvėje rastų savo vietą paminklas, skirtas Lietuvos raštijos ir Reformacijos pradininkams. Dar 1996 metais draugijos nariai, finansiškai remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Reformatų skvere atidengė paminklinį akmenį su įrašu: „Čia, buvusiose kapinėse bus pastatytas paminklas XVIa. Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams”, – teigė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.
Vilniaus plano architektė – projekto vadovė Jurga Silvija Večerskyte – Šimeliūnė susirinkusiems pristatė Reformatų parko rekonstrukcijos projektą. Šios vietos tvarkymo darbai planuojama, jog prasidės šių metų balandžio, gegužės mėnesiais.
Doc. habil. dr. Ingės Lukšaitės teigimu, stebuklas būtų Vilniuje, jei atsirastų toks paminklas. „Būtina padėkoti prieš 500 metų gyvenusiems žmonėms ir puoselėjusiems Reformaciją. Toks paminklas skirtas Reformacijai, būtų priminimas, padėka asmenybėms, padėjusioms pagrindus lietuvių kalbai, jos kultūrai“ – teigė I.Lukšaitė.
Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė pasidžiaugė tokia paminklo idėja. “Vilnius Europos istoriografijoje pripažintas vienas iš aktyviausių Reformacijos pirmtakų regione. Todėl šis miestas prašyte prašosi Reformacijos istorijos įamžinimo ženklų. Pritarčiau tokiai idėjai – įamžinti Reformaciją paminklu, “ – dalinosi savo mintimis D. Pociūtė-Abukevičienė
Reformacijos paminklo kūrimo svarstyme dalyvavo daugelis specialistų, kurie mielai pasidalino savo pastebėjimais. Savo mintimis dėl būsimo Reformacijai paminklo sukūrimo išsakė ir gausiai dalyvavęs skulptorių būrys.
Primename, jog šalia šio parko ev. reformatai įsikūrė prieš beveik 400 metų. 1639 m. birželio 21 d. teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Pylimo gatvėje esančias reformatų kapines. Reiškia, reformatai jau buvo įsteigę kapines dabartinėje vietoje Pylimo g. ir pasistatė bažnyčią – 1640 m. pastatoma šeštoji penktoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčia ir, manomai, tai buvo vis dėlto mūrinė, sugriauta per rusų invaziją 1655 m.
Pasibaigus šiam karui 1661 m. pradėta statyti septinta bažnyčia. Pastaroji buvo visai sunaikinta per ketvirtąjį – paskutinį Lietuvos reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae (Lietuvos Vienata) pogromą. 1682 m. balandžio 2 d. rytą jėzuitų mokiniai ir suerzinta minia užpuolė reformatų bažnyčią ir kitus jai priklausančius pastatus. Pasigrobė varpus, kryžius, indus, dokumentus, iždą, nuvertė nuo kapų antkapius ir kryžius, ištraukė iš kapų mirusiuosius, juos apiplėšė, tyčiojosi, daužė akmenimis ir galiausiai sumetė į laužą. Po šio sugriovimo vėl toje pat vietoje apie 1685 m. buvo pastatyta jau tik medinė aštunta reformatų bažnyčia, išstovėjusi apie 150 metų.
Kapinėse stovėjo Šreterių šeimos mauzoliejinė koplyčia, pastatyta 1777 m. Boguslavo Šreterio iniciatyva. Iš biografinių žinynų yra žinoma, kad šiose kapinėse yra palaidotas garsus kartografas Šarlis Hermanas de Pertė (Karol Herman de Perthées, 1740–1815), 1768 m. sudaręs Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinį geografijos atlasą. 1980 m. šio žymaus žmogaus antkapinis paminklas su įrašu prancūzų kalba vakarinėje kapinių dalyje dar buvo. Šiuo metu kapo vieta nežinoma.
Vyriausybė patvirtino planą, kaip Lietuvoje kitais metais bus minimos 500-osios Reformacijos metinės. Plane numatyta organizuoti Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimo paminklo sostinės Reformatų parke skulptūrinių – architektūrinių idėjų konkursą.
Vyriausybė taip pat numato, kad kitąmet turės būti parengti turistiniai maršrutai reformacijos atminties keliais: „Protestantiškieji Radvilų keliai“, „Reformacija ir K.Donelaičio kelias“, „Lietuva ir reformacinė Europa: Vilnius-Vitenbergas-Siena-Vilnius“ bei išleistas kelionių vadovas.
Be kitų iniciatyvų, planuojama parengti ir išleisti evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų giesmių rinktinę bei kompaktinę plokštelę. Numatyta organizuoti ir įvairius seminarus, plenerus, diskusijas bei parodas reformacijos tema, leisti apie ją leidinius.
Reformacija buvo religinis sąjūdis, egzistavęs XV – XVII amžiaus Europoje. Jis siekė reformuoti Romos katalikybės doktriną, kultą ir bažnyčią. Reformacijos pradžia laikomi 1517 metai, kai Martinas Lutheris šiųmetinės Vokietijos mieste Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų.
Esmine reformacijos indėlio į europinės kultūros lobyną dalimi reikėtų laikyti tautinių kalbų reikšmės iškėlimą ir praktinį jų naudojimo gyvenime išplėtojimą. Tuo atžvilgiu reformacijai gali būti dėkinga ir lietuvių tauta.
Lietuvių kalba ką tik pasirodė dar 1999 m. išleistas ir nepaprasto susidomėjimo sulaukęs italų autorių Wu Ming (Luther Blissett) romanas „Q“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“), kuriame pasakojama apie Vokietijos religinius karus, reformacijos paplitimą bei Katalikų bažnyčios kovą su ja. Romano veiksmas apima 40 metų laikotarpį nuo reformacijos pradžios 1517 iki 1555 m. Kūrinys vien Italijoje buvo perleistas 10 kartų, išverstas į devyniolika pasaulio kalbų ir vis dar išlieka aktualus ir mėgstamas tarp skirtingas religijas išpažįstančių ir savitas istorines, politines ir socialines patirtis turinčių skaitytojų. Neretai romanas lyginamas su garsiojo italų rašytojo U. Eco kūriniu „Rožės vardas“.
Pagal paplitusią ir labai istoriografijoje įsigalėjusią nuomonę, vieno didžiausių krikščionybės raidoje sąjūdžių – reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 diena, kai augustinų vienuolis, Šv. Rašto profesorius Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalęs 95 tezes, kuriose buvo keliamos ypač skaudžios to meto Katalikų Bažnyčiai ir Vakarų Europos visuomenei religinio gyvenimo problemos. Jų centre būta atlaidų (indulgencijų) pardavinėjimo klausimo. Tos tezės ir buvo menka kibirkštis, iš kurios įsiliepsnojo didžiulis gaisras, veikiai pakeitęs Europoje intelektualinę struktūrą.
Reformacija – ne tik konfesinis reiškinys
Iš pradžių tų tezių paskelbimas ir svarstymai rodėsi esą tik nuo seno nesutariančių dviejų vienuolijų – augustinų ir dominikonų – ginčų, kaip vertinti atlaidų pardavinėjimą, nereikšmingas atvejis. Paskui ginčai išaugo į diskusiją kardinaliais krikščionių religijos postulatais. O baigėsi jos kruvinais karais ir protestantiškųjų Bažnyčių atskilimu nuo Katalikų Bažnyčios. Taigi reformacija daugelio žmonių akimis buvo tik konfesinis reiškinys. Toks požiūris tebėra paplitęs ir mūsų laikais, XXI a. pradžioje. Todėl esama realaus pavojaus, kad kitais metais, kai bus minima 500 m. sukaktis nuo reformacijos pradžios, žmonės tų konfesijų, kurios yra priešiškos ar abejingos reformacijos kryptims, neatkreips dėmesio į šią sukaktį. Tad iš anksto galima pasakyti, kad prielaida, jog reformacija esanti tik konfesinio pobūdžio, kliudė ir kliudys tokiems žmonėms ją įvertinti objektyviau, teisingiau.
Kas be ko, reformacija, kad ir mūsų tituluojama kaip pasaulinio masto reiškinys, toli gražu neturėjo poveikio visam pasauliui. Pirmaisiais jos šimtmečiais ji tiesiogiai nepasiekė Azijos tautų. Vargu ar kokių atgarsių sukėlė Rusijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Ko gero, jos būta ne tokios veiksmingos Italijoje, Prancūzijoje ar Austrijoje, Vengrijoje.
Tačiau šalia religinio poveikio reformacija ypač ryškių pažangių impulsų davė tokioms tautoms kaip šveicarai, vokiečiai, olandai, skandinavai, estai, latviai. Tikriausiai ir anglų dvasinio pasaulio raidą yra smarkiai paveikusios reformacijos idėjos. To poveikio esama tokio svaraus, kad jo ignoruoti negalėtų nė reformacijos konfesiniai priešininkai. Skaitykite toliau →
Seimas pradėjo svarstyti Seimo LSDP frakcijos seniūnės Irenos Šiaulienės pristatytą siūlymą 2017-uosius paskelbti Reformacijos metais.
Šį sprendimą Seimui siūloma priimti atsižvelgiant į tai, kad 2017 metais didelė dalis krikščioniškų šalių švęs 500-ąsias Reformacijos metines, kai 1517 m. Martynas Liuteris paskelbė savo tezes.
Nutarimo projekte pažymima, kad Reformacija suteikė Lietuvai daug iškilių asmenybių, kūrusių kalbą, veikusių raštijos ir kultūros srityje, formavusių švietimo sistemą (Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Kristijono Donelaičio „Metai“, Jono Bretkūno pirmą kartą išversta „Biblija“, Abraomo Kulviečio veikla), paskatino naujus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius procesus, palikusius didelį pėdsaką ir Lietuvoje.
Kaip teigė I. Šiaulienė, Vatikane buvo sukurta bendra liuteronų ir katalikų komisija, parengusi dokumentą „Nuo konflikto iki bendrystės“, kurio intencija yra padėti Reformos sukaktį paminėti kaip bendrą tikėjimo išpažinimą, bendras vienybės paieškas.
Teikiamu nutarimo projektu Vyriausybei siūloma sudaryti Reformacijos metų komisiją, kuri iki 2016 m. gruodžio 1 d. parengtų Reformacijos metų programą; taip pat jai siūloma 2017 m. valstybės biudžete numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti.
Po pristatymo už Seimo nutarimo „Dėl 2017 metų paskelbimo Reformacijos metais“ projektą (Nr. XIIP-4113) balsavo 48 Seimo nariai, prieš balsavusių nebuvo, susilaikė 12 parlamentarų. Pritarus projektui po pateikimo, toliau jis bus svarstomas pagrindiniu paskirtame Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Prie šio klausimo svarstymo Seimo posėdyje planuojama grįžti gegužės 12 d.
Su profesoriumi Sigitu Kregžde turėjome susitikti trumpam – reikėjo kelių minčių straipsniui dėl ateinančių metų paskelbimo Reformacijos metais. Paprašiau Profesoriaus kaip ilgamečio Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pasakyti keletą minčių apie šią idėją. Mūsų pokalbis virto ilgu kavos gėrimu su giliomis Profesoriaus įžvalgomis apie Reformaciją, lietuvių literatūrą, kultūrą ir tiesiog gyvenimą.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija pasirašė kreipimąsi LR Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkei Irenai Degutienei, Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui ir Švietimo ministrei Audronei Pitrėnienei. Rašte kviečiama 2017 metus Lietuvoje paskelbti Reformacijos metais. Kodėl tai svarbu Lietuvai? Juk evangelikų Lietuvoje statistiškai nėra daug – 2011 metų surašymo duomenimis, evangelikų liuteronų yra 18376 , ev.reformatų – 6731.Skaitykite toliau →
Lietuvių kalba ką tik pasirodė dar 1999 m. išleistas ir nepaprasto susidomėjimo sulaukęs italų autorių Wu Ming (Luther Blissett) 