Prof. dr. Jono Aničo straipsnis „Tarytum meteorai praskriejo atgimstančios Lietuvos padange…”. Voruta 2015 m. rugsėjo 26 d. Nr. 9 (815) ir 2015 m. spalio 31 d. Nr. 10 (816)

Skiriama Jono Yčo 135-mečiui, Martyno Yčo 130-mečiui

Tarytum meteorai praskriejo atgimstančios Lietuvos padange 9

Tarytum meteorai praskriejo atgimstančios Lietuvos padange 10

Lietuvos valstybės istorija

Tarytum meteorai praskriejo atgimstančios Lietuvos padange…

Skiriama Jono Yčo 135-mečiui, Martyno Yčo 130-mečiui

Prof. dr. Jonas ANIČAS, Vilnius

Jonas Yčas (1880–1931) – žymus istorikas ir pedagogas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras, lietuvių nacionalinės istoriografijos pradininkas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, dėjęs pagrindus profesionalių Lietuvos istorikų rengimui ir išugdęs jų pirmąją kartą.

Martynas Yčas (1885–1941) – žymus teisininkas ir politikas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.

Ištakos

Joną ir Martyną Yčus lietuvių tautai padovanojo šiaurės Lietuvos sodžius, kur ir sunkiausiais tautinės priespaudos laikais skambėjo lietuvių kalba, buvo gyva lietuviška dvasia. Toks buvo ir Biržų krašto Šimpeliškių sodžius, kuriame XIX a. pabaigoje ūkininkavo Martynas ir Zuzana (Dagilytė) Yčai. Jiems gimė keturi vaikai – Jonas, Zuzana, Martynas ir Stanislovas. Kaip matyti iš memuarinių šaltinių, Yčų šeimoje vyravo tautinio susipratimo atmosfera. Tėvai sąmoningai priešinosi rusifikacijai, skaitė ir platino draudžiamuosius lietuviškus raštus. Už tai tėvas Martynas Yčas buvo persekiojamas ir jam teko emigruoti į Ameriką. Jaunuosius Yčus nuo mažens brandino šeimoje ir aplinkoje vyravusi humanistinė protestantizmo etika, kuri ugdė aukštą dorovinę kultūrą, toleranciją ir demokratiškumą, darbštumą ir sąžiningumą, iniciatyvą ir ryžtingumą. Šviesus pavyzdys ir stipri moralinė atrama Jonui ir Martynui, kaip ir kitiems Yčų vaikams, buvo dėdė (motinos brolis) Stanislovas Dagilis (1843-1915)  – aušrininkas, pedagogas, labai apsišvietęs savo meto žmogus. Išskirtinę dėdės įtaką seserėnams M. Yčas taip apibūdino: „Mes, jo seserėnai, vis pas jį atsidurdavome. Kiek čia svarstyta, kiek čia visokių klausimų gvildenta. Bet visi jie sukosi apie vieną ir tą patį: tėvynės reikalus, mūsų tautos praeitį ir ateitį, jos kalbos turtus, apie mūsų, jos vaikų, dorų, teisingų, apsišvietusių žmonių pareigas. Tai jis mumyse visados troško matyti“ (Martynas Yčas, „A. a. profesorius S. Dagilis“,in: Lietuvių balsas, 1917 m. rugpjūčio 20 d.).

Jonas Yčas gimė 1880 m. liepos 21 d. 1890-1894 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Blogėjant Yčų ūkio reikalams (tėvui emigravus į Ameriką), Jonas buvo perkeltas į Slucko (Baltarusija) gimnaziją, kurią lankė remiamas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo ir dėdės Stanislovo Dagilio. Jonas gavo brandos atestatą ir sidabro medalį. Tais pačiais 1898 m. J. Yčas nusiuntė dokumentus į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą ir buvo priimtas, tačiau trūkstant lėšų, studijuoti neišvyko. Po metų (1899) jis įstojo į Peterburgo istorijos ir filologijos institutą, kurį buvo baigęs dėdė Stanislovas Dagilis. Mat institutas savo auklėtiniams davė visą materialinį išlaikymą. Ši aukštoji mokykla rengė plataus profilio mokytojus Rusijos mokykloms. J. Yčas studijavo istoriją ir senąsias graikų ir lotynų kalbas. Turėdamas palinkimą istorijai, šį dalyką jis studijavo su didžiausiu atsidėjimu, ypač daug dėmesio skirdamas Lietuvos istorijos klausimams. Jo diplominis darbas apie Lietuvos miestų atsiradimą buvo labai gerai įvertintas, o autorius gavo pasiūlymą likti institute rengtis profesūrai. Tačiau aplinkybės taip susiklostė, jog J. Yčas turėjo atsisakyti šio viliojančio pasiūlymo. Baigęs 1903 m. institutą, gimnazijos mokytojo vietą J. Yčas pasirinko universitetiniame Tomsko mieste, kur tikėjosi palankių sąlygų tolimesnėms istorijos studijoms. Be to, Sibire buvo mokami didesni atlyginimai, o J. Yčui reikėjo papildomų lėšų broliui Martynui į mokslus leisti. Šiame regione jis išgyveno 13 metų: 1903-1908 m. dirbo Tomsko gimnazijos mokytoju ir savo įkurtos privačios gimnazijos direktoriumi; 1908-1916 m. – Semipalatinsko gimnazijos inspektoriumi. Nors J. Yčą supo tiršta rusiška aplinka, tačiau nė akimirkai nebuvo nutrūkę jo dvasiniai saitai su toli likusia tėvyne Lietuva. 1907 m. Vilniuje įsikūrus Lietuvių mokslo draugijai, J. Yčas tapo jos nariu, atostogų metu atvykdavo į metinius susirinkimus, susirašinėjo su jos pirmininku Jonu Basanavičiumi; dalyvaudavo Evangelikų reformatų bažnyčios sinoduose; bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje; lankėsi gimtajame Šimpeliškių sodžiuje ir Biržuose. 1908 m. J. Yčas susituokė su Ona Neimanaite, kunigo Adolfo Neimano (1945-1921) dukra. Pasaulinio karo įvykiai nutraukė J. Yčo ryšius su tėvyne. Brolio Martyno Yčo – Valstybės dūmos atstovo – padedamas, J. Yčas 1916 m. palieka Sibirą ir persikelia į Voronežą, kur buvo didelė lietuvių karo pabėgėlių kolonija, veikė dvi M. Yčo įkurtos lietuvių gimnazijos, intensyviai plėtojosi tautinis kultūrinis gyvenimas. J. Yčas buvo paskirtas rusų gimnazijos direktoriumi. Išsiilgęs lietuviškos veiklos, jis pasinėrė į lietuvių kolonijos gyvenimą. Galvodamas apie būsimą atsikuriančios Lietuvos mokyklą, J. Yčas 1917 m. Voroneže suorganizavo privatų Lietuvių mokytojų institutą – pirmąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimosi įstaigą. 1917-1918 mokslo metais institutas turėjo 50 klausytojų, kuriems lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, pedagogikos, psichologijos ir didaktikos paskaitas skaitė Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, pats Jonas Yčas ir kiti jau tada garsėjantys specialistai. Dauguma instituto klausytojų vėliau tapo aktyviausi tautinės mokyklos kūrėjai nepriklausomoje Lietuvoje. Tai – Juozas Vokietaitis, Juozas Damijonaitis, Aleksandras Geniušas, Stasys Matijošaitis-Esmaitis ir kt.

1918 m. birželio pabaigoje Jonas Yčas su karo pabėgėlių ešelonu grįžo į Lietuvą ir iš karto buvo įtrauktas į valstybės atkūrimo darbus. Lietuvos Valstybės Taryba pakvietė J. Yčą vadovauti Švietimo komisijai. Jo pirmininkaujama komisija rengė metmenis Lietuvos švietimo sistemai kurti.

Kai Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. paskyrė pirmąją nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro, joje buvo ir du Yčai: švietimo ministras Jonas Yčas ir finansų ministras Martynas Yčas. Švietimo ministro pareigas J. Yčas ėjo trijuose ministrų kabinetuose iki 1919 m. balandžio 12 d.Dera pažymėti, kad J. Yčas, kuriam buvo pavesta formuoti ir įgyvendinti valstybinę švietimo politiką, nekopijavo nei rusų, nei vokiečių švietimo tradicijų, o turėjo savitą Lietuvos mokyklos viziją. 1919 m. kovą apsilankęs Vokietijoje ir susipažinęs su tenykšte švietimo sistema, J. Yčas priėjo išvadą: „ […] kas vokiečiui sveika, tas ne visai dera mums; kiekviena tauta tekuria sau tinkamą rūbą“ (Jonas Yčas, „Vokiečių mokykloje“, in: Švietimo darbas, 1921, Nr. 9/10, p. 84).

Pasitelkęs žymiausius to meto lietuvių šviesuomenės atstovus (Joną Jablonskį, Mykolą Biržišką, Praną Mašiotą, Antaną Žmuidzinavičių, Vincą Čepinskį, Tadą Ivanauską, Joną Vabalą-Gudaitį), J. Yčas suformavo Švietimo ministerijos aparatą ir ėmė kurti organizacinę švietimo struktūrą: paskyrė ministerijos įgaliotinius apskrityse, sudarė apskričių bei didesnių miestų švietimo komisijas. Iš vokiečių okupacinės valdžios buvo perimta 1500 pradinių mokyklų ir 2000 mokytojų, taip pat mokytojų kursai. Su ministerijos žinia savivaldybės bei švietimo draugijos steigė naujas mokyklas. Ministerija rūpinosi vadovėlių ir pedagoginės literatūros leidimu. 1918 m. gruodžio pabaigoje ministras J. Yčas sušaukė Vilniuje pirmąją nepriklausomos Lietuvos mokytojų konferenciją ir vadovavo jos darbui. Konferencijoje svarstyti klausimai ir priimti nutarimai buvo reikšmingos gairės kuriant tautinę švietimo sistemą. J. Yčo vadovaujama Švietimo ministerija daug nuveikė ir kuriant aukštojo mokslo sistemą bei plėtojant kitas kultūros sritis.1919 m. J. Yčas nuvyko į Karaliaučiaus universitetą, kuriame gilino istorijos studijas ir apgynė mokslų daktaro disertaciją. Grįžusį iš doktorantūros J. Yčą Švietimo ministerija skiria į Panevėžį vadovauti trims gimnazijoms. Tada buvusios Panevėžio realinės gimnazijos patalpose (dabar Juozo Balčikonio gimnazija) veikė šios savarankiškos gimnazijos: berniukų, mergaičių ir paralelės klasės su rusų dėstomąja kalba. 1920 m. birželio 15 d. J. Yčas pradėjo eiti šių mokyklų direktoriaus pareigas. Panevėžio gimnazijose J. Yčas subūrė pedagogų branduolį: rašytojus ir visuomenės veikėjus Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Matą Grigonį, skulptorių Juozą Zikarą, žymų zoologijos specialistą ir tautotyrininką Jurgį Elisoną, rašytoją kunigą Julijoną Lindę-Dobilą ir kitus. Tai buvo aukštos kultūros ir didelio pedagoginio talento individualybės, su atsidavimu ugdžiusios jaunąją kartą. Būdingiausias jų bruožas buvo nuolatiniai pedagoginiai ieškojimai. Didelė pedagoginė patirtis ir asmeninės savybės padėjo direktoriui J. Yčui sukurti pedagogų sutarimo ir bendradarbiavimo atmosferą. J. Lindė-Dobilas vėliau rašė: „Darbas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje – tai laimingiausios mano gyvenimo valandos […]. Direktoriaus J. Yčo išmintingas liberalizmas, mokėjimas suburti visas pedagogines jėgas į pozityvų darbą ir jo autoritetas sudarė mums tiek palankią atmosferą, kad mes ir sutardami, ir atsidavę, ir kartu entuziastingai ir blaiviai dirbome mokyklos ir kultūrinimo darbą“ (J. Lindė-Dobilas, „A. a. J. Yčas“, in: Mūsų kraštas, 1931 m. gruodžio 31 d.).1922 m. kovo 13 d. Vyriausybė paskyrė dr. J. Yčą naujai įkurto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi. Priimdamas šias pareigas, J. Yčas prašė švietimo ministrą Petrą Juodakį atleisti jį iš Panevėžio gimnazijų direktoriaus pareigų, tačiau ministras nesutiko, nes nebuvo kuo pakeisti. Tiesa, ministras sutiko, kad profesoriaus pareigos būtų pirmaeilės. Prasidėjo prof. J. Yčo gyvenimas „ant ratų“, gerokai pakenkęs sveikatai.

Eidamas ordinarinio profesoriaus pareigas, J. Yčas, kartu su profesoriais Mykolu ir Vaclovu Biržiškomis, Vincu Krėve-Mickevičiumi, Augustinu Janulaičiu, docentais Ignu Jonynu, Marija Rudzinskaite-Arcimavičiene ir kitais kūrė Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyrių, jo katedras ir kitus padalinius, dėjo pagrindus nacionalinių istorijos specialistų rengimui. Pagrindinė prof. J. Yčo specializacija buvo Lietuvos istorijos tarpsniai iki Vytauto Didžiojo laikų. Be to, jis dėstė Lietuvos istorijos šaltinius, viduramžių istoriją, prūsų žemės istoriją, vokiečių tautos istoriją, latvių tautos istoriją, vedė seminarus. Prof. J. Yčas išugdė pirmąją profesionalių Lietuvos istorikų kartą: Zenoną Ivinskį, Antaną Kučinską (Kučą), Adolfą Šapoką, Paulių Šležą, Juozą Jakštą, Joną Puziną, Antaną Sužiedėlį ir kt. Prof. J. Yčas padėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos universitete būtų įsteigtas (1925) Evangelikų teologijos fakultetas.1925 m. balandį Švietimo ministerija paskyrė prof. J. Yčą Klaipėdos krašto direktorijos decernentu (patarėju) švietimo reikalams. Eidamas šias pareigas iki 1927 m. spalio 31 d. jis nemažai nuveikė, stiprindamas lietuvybę Klaipėdos krašte, diegdamas ten lietuviškojo švietimo tradicijas.Savo pašaukimu Jonas Yčas laikė Lietuvos istorijos problemų tyrinėjimą. Jis svajojo atsiduoti vien šiam darbui, tačiau trumpame gyvenimo kelyje, deja, nebuvo lemta šiai svajonei išsipildyti. Daugiausia laiko, kaip matėme, atimdavo kiti darbai, o mokslui – kas likdavo. Tačiau ir tokiomis sąlygomis jis vienas pirmųjų pradėjo  l i e – t u v i o  i s t o r i k o  akimis tyrinėti Lietuvos istorijos klausimus. Todėl Joną Yčą pagrįstai galima laikyti nacionalinės istoriografijos pradininku. Pirmasis J. Yčo darbas iš Lietuvos istorijos (neskaitant minėtojo diplominio darbo Peterburgo Istorijos ir filologijos institute) buvo studijėlė Kaip lietuvis 1382 m. Maskvą nuo totorių gynė. Tai darbas apie lietuvį kunigaikštį – Algirdo anūką – Astiejų (Ostėjų), kuris 1382 m. organizavo Maskvos gynimą nuo Aukso ordos chano Tochtamyšo ir žuvo. 1910 m. darbas buvo paskelbtas Lietuvių mokslo draugijos raštų „Lietuvių tauta“ 1-ame tome. Kita studija – apie Žalgirio mūšį – parašyta remiantis šaltiniais bei literatūra vokiečių, lenkų, rusų, lotynų kalbomis. 1914 m. ji išspausdinta „Lietuvių tautos“ 2-ame tome. 1919-1920 m. Karaliaučiaus universitete J. Yčas tyrinėjo vokiečių XVI a. kronikininko Simono Grunau darbus, jo „Prūsų kroniką“ ir parengė disertaciją Simono Grunau, XVI amžiaus kronisto, reikalu, už kurią 1920 m. liepos 28 d. universitetas jam suteikė du mokslo titulus: filosofijos daktaro ir laisvųjų menų magistro. Beje, Karaliaučiaus universitete prasidėjo produktyvus J. Yčo bendradarbiavimas su vokiečių mokslininku, daug nusipelniusiu ir Lietuvos mokslui bei kultūrai. Be to, J. Yčas parašė studijinių straipsnių apie Mažąją Lietuvą, Vytautą Didįjį, Janušą Radvilą. J. Yčo mokslinio darbo „gulbės giesmė“ buvo monografija Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė, išleista 1931 m. Jai medžiagą mokslininkas rinko Švedijos archyvuose.

Jonas Yčas mirė 1931 m. gruodžio 17 d. sutrikus širdies veiklai, eidamas 52-uosius metus. Nekrologe, be kitų dalykų, buvo pažymėta: „Lietuvių ir Lietuvos praeities meilė padarė velionį istoriku. Jis svajojo nuvalyti senų archyvų dulkes ir atskleisti pasauliui lietuvių ir Lietuvos praeitį visoj jos didybėj, kuria ji iš tikrųjų yra buvus. Per palyginti neilgą savo gyvenimą velionis daug tuo atžvilgiu ir iš tikro padarė. Daug pasiekė, nors ir įvairių sunkių gyvenimo aplinkybių kliudomas“ („A. a. prof. d-ras Jonas Yčas“, in: Lietuvos aidas, 1931 m. gruodžio 17 d.). Palaidotas senosiose Kauno evangelikų kapinėse (šalia katalikų kapinių Vytauto prospekte).

Šioje vietoje dera paliesti bene visų skausmingiausią dalyką – prof. Jono Yčo palaikų likimą. Senųjų Kauno kapinių, kuriose 1931 m. gruodžio 20 d. buvo supiltas prof. J. Yčo kapas, nebėra; jos sovietmečiu (apie 1960 m.) buvo dėl politinių motyvų likviduotos, o mirusiųjų palaikai perkelti į kitas miesto kapines. Nesant kam pasirūpinti palaikų perkėlimu, paminklai buvo nugriaunami, o kapai užlyginami. Prof. J. Yčo artimiesiems pasitraukus į Vakarus, velionio palaikais niekas nepasirūpino, jie liko ten, kur buvo palaidoti. Beje, toks pat likimas ištiko ten pat evangelikų sklype palaidotų generolo Silvestro Žukausko (1861-1937) ir dr. Juozo Purickio (1883-1934) palaikus.

Martynas YčasGimė 1885 m. lapkričio 13 d. Kai jam buvo penkeri, tėvas, kaip minėta, turėjo emigruoti į Ameriką, nes grėsė ištrėmimas į Sibirą už draudžiamųjų lietuviškų raštų platinimą. Pradinį mokslą Martynas išėjo Biržų liaudies mokykloje. 1900 m. brolis Jonas nusivežė Martyną į Peterburgą, kuriame pats studijavo, ir parengė jį stoti į gimnaziją.1903 m. M. Yčas įstojo į Pernavos (Pernu) gimnazijos trečiąją klasę. Kodėl buvo pasirinkta Pernavos gimnazija? Tai, matyt, lėmė religiniai ir tautiniai motyvai. J. Yčas, tikintis ir praktikuojantis katalikas reformatas, norėjo, kad brendimo metais Martynas gyventų sau artimoje religinėje aplinkoje. Kita vertus, Pernu buvo stiprus estų tautinės kultūros centras. Estų kultūra, jų tautinio atgimimo idėjos turėjo stiprios įtakos M. Yčo brendimui. Vėliau jis rašė: „Kiekvieną sykį, kada man tenka aplankyti tą mažą kaimyninę tautelę, juntu, tarytum koks sveikas vėjas ant manęs pūstelėjo, juntu kažkokią ypatingą kultūrą dvelkiant“ (Martynas Yčas, „Tarp igaunių pasidairius“, in: Vairas, 1915, Nr. 3, p. 14).

1906 m. Martynas, baigęs Pernavos gimnazijos šešias klases, išvyko į Tomską pas brolį Joną. Čia jis mokėsi privačiai ir 1907 m. išlaikė abitūros egzaminus. Tais pačiais metais Tomsko universitete pradėjo studijuoti teisę.

Dar gimnazijos suole išryškėjęs Martyno talentas organizuoti ir veikti, studijų metais suspindėjo visu ryškumu. Per atostogas su broliu Jonu jis vykdavo į Lietuvą, lankydavosi gimtuosiuose Biržuose, dalyvaudavo Lietuvių mokslo draugijos metiniuose susirinkimuose ir Evangelikų reformatų bažnyčios sinoduose. Publicistiniuose straipsniuose („Laiškai iš Siberijos“), kuriuos spausdino „Vilties“ laikraštis, pliekė carinę Sibiro kolonizavimo politiką, rašė apie Sibiro lietuvių gyvenimą. Šia veikla studentas M. Yčas tvirtai įsiliejo į jaunųjų tautinio atgimimo veikėjų gretas.1911 m. Martynas Yčas baigė studijas. Jo diplominis darbas Evangelikų bendruomenės atsiradimas, organizacija Lietuvoje ir kunigo padėtis joje buvo įvertintas aukso medaliu, o autoriui pasiūlyta likti universitete ir rengtis profesūrai. Tačiau M. Yčas apsisprendė gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tais pačiais metais jis atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti prisiekusiojo advokato Petro Leono padėjėju.

1912 m. Martynas Yčas jau žinomas visuomenės veikėjas. Tais metais vyko rinkimai į Rusijos IV Valstybės dūmą. Visuomenę nustebino į Dūmą kandidatavusio M. Yčo rinkimų kampanija. Jis surengė koncertų turą po visą Kauno guberniją. Arkliais traukiamu vežimu kartu su kandidatu į Dūmą keliavo žinomas kompozitorius, vargonininkas, pirmosios lietuviškos operos autorius, žaviu tenoru dainavęs Mikas Petrauskas ir dvi profesionalios pianistės – Papilio reformatų kunigo dukros Elena ir Jadvyga Neimanaitės. Koncertuota Linkuvoje, Raseiniuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Kupiškyje, Rokiškyje, Zarasuose, Biržuose. Šis koncertų turas gerokai pranoko agitacinės paskirties rėmus. Tai buvo pirmoji vieša koncertinė kelionė rusų okupacijos metais, kurios metu klasikinė muzika bei lietuviškos melodijos panaudotos tautinei sąmonei žadinti ir stiprinti.

Iš Lietuvos gubernijų į Dūmą buvo išrinkti M. Yčas, Pranas Keinis, Mykolas Januškevičius, Feliksas Račkauskas, kun. Juozas Laukaitis, žydų atstovas Naftalis Fridmanas, rusų dvarininkas Ilarijonas Vasilčikovas. Išskirtinis vaidmuo teko tautinių aspiracijų kupinai Martyno Yčo asmenybei. Aukštas Valstybės dūmos pareigas jaunas politikas profesionaliai panaudojo gyvybiškai svarbiems lietuvių tautos reikalams viešai kelti ir ginti. Iš Dūmos tribūnos (per visą kadenciją plenariniuose posėdžiuose kalbėjo 26 kartus), taip pat laikraščiuose M. Yčas kritikavo rusų švietimo politiką Lietuvoje, kėlė lietuvių kalbos mokyklose, valsčių įstaigose, teismuose reikalą. Jis siūlė taikos teisėjais skirti žmones, mokančius vietos, taigi ir lietuvių, kalbą, smerkė steigimą cerkvių mokyklų, kurios buvo rusinimo ir stačiatikybės skleidimo įrankis, reikalavo įvesti Lietuvoje luominę savivaldybę. Tai buvo ne vien lietuvių tautos reikalų kėlimas, bet ir apskritai carinės tautų engimo politikos kritika.

Lemtingą reikšmę M. Yčo asmeniniam gyvenimui turėjo pirmoji kelionė į Ameriką 1913 m. Tada jis kartu su Jonu Basanavičiumi lankė JAV lietuvių kolonijas ir rinko aukas Tautos namams Vilniuje statyti. Skrantone (Scranton) įvyko susitikimas su aušrininku Jonu Šliūpu, kur jis su šeima gyveno, vertėsi gydytojo praktika ir plėtojo lietuvišką veiklą. Čia Martynas susipažino su J. Šliūpo dukra Hypatija. Išvykdamas paliko jai savo nuotrauką su tokia dedikacija: „Vakarų žvaigždei p-lei H. Šliūpaitei atminčiai mano apsilankymo Scrantone 1913 m. Martynas Yčas“. Po trejų metų (antrosios viešnagės Amerikoje metu 1916 m.) Hypatija tapo Martyno Yčo žmona.

Lietuvos atgimimui itin reikšmingos buvo Martyno Yčo kelionės 1916 m. gegužę ir birželį su Valstybės dūmos delegacija į Europos valstybių sostines bei vizitai pas aukščiausiojo rango valstybių bei vyriausybių vadovus: Didžiosios Britanijos karalių Jurgį V, Prancūzijos prezidentą Raimoną Puankarė (Poincaré), Belgijos karalių Albertą I, Italijos karalienę Eleną bei ministrą pirmininką Viktorijų Emanuelį Orlandą. Prisistatydamas „Lietuvos delegatu“, M. Yčas tarp aukštųjų šeimininkų, politikų bei diplomatų garsino Lietuvos vardą, rengė dirvą jos nepriklausomybei. Prasidėjus Pasauliniam karui, Martynas Yčas, naudodamasis Valstybės dūmos atstovo statusu, 1914 m. lapkričio 21 d. Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku. Kol vokiečiai okupavo Lietuvą, draugija buvo įsteigusi 144 savo skyrius. Daugiausia lėšų šalpai ji gaudavo iš didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komiteto, kurio narys buvo ir M. Yčas. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, dalis draugijos Centro komiteto su M. Yču pasitraukė į Rusiją ir įsikūrė Peterburge (vėliau persikėlė į Voronežą). Rusijoje, lietuvių karo pabėgėlių susitelkimo vietose, draugija įkūrė per 250 skyrių, kurie globojo daugiau kaip 100000 pabėgėlių bei tremtinių, teikė jiems materialinę paramą, steigė mokyklas, padėjo plėtoti kultūrinį gyvenimą. M. Yčo vadovaujama Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti tapo reikšminga politine, moraline ir materialine atrama lietuviams kovojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Per draugijos skyrius bei jos atstovus užsienyje M. Yčas 1915-1917 m. surengė tris politines lietuvių konferencijas (Stokholme, Lozanoje, vėl Stokholme), kuriose įvairiais aspektais buvo diskutuojami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimai. 1916 m. birželio 11 d. M. Yčas, kaip Lietuvių draugijos pirmininkas, gavo audienciją pas Katalikų bažnyčios vadovą popiežių Benediktą XV ir prašė jį morališkai paremti lietuvių tautos siekį išsivaduoti iš tautinės priespaudos bei per bažnyčias organizuoti materialinę pagalbą nukentėjusiems dėl karo. Draugijos narių pastangomis visoje Rusijoje, kur tik buvo lietuvių, vis labiau stiprėjo Lietuvai nepriklausomybės judėjimas. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Valstybės dūmos Vykdomasis komitetas Martyną Yčą skyrė vyriausiuoju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pakvietė jį užimti švietimo viceministro postą. Eidamas šias aukštas pareigas, M. Yčas rūpinosi, kad naujoji Rusijos valdžia paskelbtų nepriklausomos Lietuvos pripažinimą. 1917 m. kovo 18 d. M. Yčas kartu su M. Januškevičiumi ir V. Bielskiu aplankė Laikinosios vyriausybės pirmininką kunigaikštį Georgijų Lvovą ir įteikė jam Rusijoje tuo metu veikusios Lietuvių tarybos rezoliuciją dėl Lietuvos ateities. Pagrindinis reikalavimas buvo taip suformuluotas: „Visa etnografinė Lietuva privalo būti nepriklausoma valstybė, nuolatinai neutrali“. Lietuvos nepriklausomybės siekį M. Yčas nuosekliai gynė Rusijos lietuvių seime 1917 m. gegužės 27 d.-birželio 3 d. Naudodamasis savo aukštu valstybiniu postu, M. Yčas padėjo organizuoti Rusijos armijoje tarnavusių lietuvių tautinius dalinius, kurie, jo nuomone, turėjo būti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazga.

Po bolševikų perversmo M. Yčas su kitais lietuvių veikėjais (M. Sleževičiumi, kun. J. Jasinskiu, kun. J. Vailokaičiu, E. Draugeliu, S. Šilingu, J. Vokietaičiu, Z. Žemaičiu, kun. P. Penkaičiu ir A. Varnu) buvo suimtas ir įkalintas Voronežo kalėjime. Ištrūkęs iš kalėjimo, jis slapstėsi ir 1918 m. balandžio 17 d. grįžo į vokiečių okupuotą Lietuvą.

Apsistojęs Vilniuje, M. Yčas nedelsdamas įsitraukė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbus. 1918 m. birželio pradžioje Lietuvos Taryba skyrė jį savo atstovu Ukrainoje ir pavedė tvarkyti karo pabėgėlių bei tremtinių grąžinimo reikalus. 1918 m. liepos 13 d. M. Yčas kartu su J. Alekna, E. Draugeliu, J. Purickiu, S. Šilingu ir A. Voldemaru buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo 1918 m. lapkričio 11 d. Martynas Yčas – pirmosios Laikinosios Lietuvos vyriausybės finansų ministras. Šias pareigas jis ėjo iki 1919 m. balandžio 12 d. Šalies finansų ūkį jam teko tvarkyti, galima sakyti, sunkiausiu ir kritiškiausiu mūsų valstybės atkūrimo laikotarpiu. Ministras M. Yčas Lietuvai išrūpino 100 milijonų markių Vokietijos paskolą. Tai buvo materialinis pagrindas valstybei kurti, ypač kariuomenei organizuoti. Vadovaudamas Finansų ministerijai, M. Yčas kurį laiką ėjo ir prekybos bei pramonės, taip pat susisiekimo ministrų pareigas.

1919 m. kovo 7 d. Martynas Yčas tapo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijos nariu, buvo išrinktas delegacijos pirmininko Augustino Voldemaro pavaduotoju. Kartu su Ernestu Galvanausku, Petru Klimu, Bronium Balučiu ir kitais delegacijos nariais M. Yčas gynė Lietuvos teisę į savarankišką gyvenimą, atliko didelį parengiamąjį darbą, kad būtų pripažinta jos nepriklausomybė. Kartu M. Yčas ėjo Vyriausybės finansų įgaliotinio pareigas ir sėkmingai vedė derybas dėl paskolų Lietuvai bei reikalingiausių prekių gavimo.

Martynas Yčas buvo vienas pirmųjų Lietuvos bankininkų, padėjęs kloti šalies ekonomikos pamatus. 1918 m. gruodžio 1 d. jis su Adomu Prūsu, Saliamonu Banaičiu ir kitais įkūrė Prekybos ir pramonės banką, kuris, pasak prof. Vlado Jurgučio, „[…] nemažai yra pasidarbavęs […] Lietuvos pramonės ir prekybos ugdymui“ (Vladas Jurgutis, Bankai, Kaunas, 1940, p. 295). Deja, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, šis bankas 1926 m. bankrutavo.

1. Yčas buvo vienas žymiausių Lietuvos verslininkų. Nuo 1920 m. jis sukūrė šias akcines pramonės ir prekybos bendroves: „Lietuvos garlaivius“, „Eglyną“ (miškams eksploatuoti), „Ringuvą“ (aliejui spausti), „Patrimpą“ (žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo), „Butą“ (Kauno miesto statyboms plėsti), „Dubysą“ (importo ir eksporto), „Nemuną“ (ketaus liejinių ir mašinų gamybos), verpimo ir audimo fabriką Panevėžyje. Didesnė dalis M. Yčo sukurtų bendrovių neišplėtojo veiklos, nes neatlaikė rinkos konkurencijos.
2. Yčas, būdamas įvairiapusio talento asmenybė, išvarė plačią vagą lietuvių publicistikoje bei žurnalistikoje. Jo bibliografiją sudaro daugiau nei 200 originaliosios kūrybos bei vertimų. Jis rašė „Vilniaus žinių“, „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitiems laikraščiams bei žurnalams, redagavo ir leido „Vairo“ žurnalą (1914-1915), „Lietuvos balso“ laikraštį (1916-1918). 1912 m. M. Yčas Biržuose įsteigė spaustuvę ir su kun. P. Jakubėnu redagavo bei leido „Biržų kalendorių“ (1911-1915). Su žmona Hypatija Yčiene įsteigė ir redagavo evangelikų reformatų laikraštį „Mūsų žodis“ (1922-1923). Galima tvirtinti, kad didžiausias M. Yčo publicistikos kraitis yra atsiminimai. 1935-1936 m. išėjo trys atsiminimų knygos bendru pavadinimu „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais“. Tai buvo pirmas toks solidus ir reikšmingas memuarinės lietuvių literatūros kūrinys. M. Yčas buvo žymus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios veikėjas. Dar 1912 m. jis išrenkamas kuratoriumi, vėliau daug kartų buvo renkamas sinodų pirmininku (direktoriumi). Kartu su J. Šernu, J. Dučinsku, H. Yčiene ir kitais 1922 m. įsteigė Lietuvių evangelikų reformatų draugiją, buvo jos pirmininkas.

Traukdamasis nuo sovietinės okupacijos, M. Yčas su šeima 1940 m. birželio 25 d. emigravo į Vakarus, tikėdamasis netrukus pasiekti Amerikos krantus. Tačiau kelionė karo metais buvo ilga ir sunki: per Vokietiją, Portugaliją, Braziliją. Rio de Žaneire M. Yčą ištiko stiprus širdies priepuolis. Eidamas 56 metus, Martynas Yčas 1941 m. balandžio 5 d. mirė. Jo palaikus priglaudė Rio de Žaneiro Šv. Jono Krikštytojo kapinės.

*   *   *

Jonas ir Martynas Yčai tarytum meteorai praskriejo atgimstančios Lietuvos padange, palikdami ryškų pėdsaką kiekvienoje srityje, prie kurios prisilietė jų visapusiški talentai.

Jonas Yčas sunkiomis kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės sąlygomis pradėjo kurti šalies švietimo sistemą, savo mokslo darbais dėjo nacionalinės istoriografijos pamatus, plėtodamas akademinę veiklą Lietuvos universitete išugdė pirmąją profesionalių Lietuvos istorikų kartą.

Visas Martyno Yčo sąmoningas gyvenimas buvo kupinas nesibaigiančio rūpinimosi tėvynės Lietuvos likimu. Sumaniai naudodamasis Rusijos Valstybės dūmos atstovo statusu, jis prabilo kaip pavergtos tautos atstovas, garsino Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje. Teisininko kompetencija ir politinės veiklos patirtis lėmė jo vaisingą darbą aukštuose nepriklausomos Lietuvos postuose. Kaip publicistas, redaktorius ir leidėjas įnešė svarų indėlį į tautinės kultūros lobyną. Jonas ir Martynas Yčai – vieni spalvingiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos šviesuolių. Jų puoselėta humanistinė tolerancijos dvasia ir demokratiškumas, jų darbštumas, iniciatyva bei ryžtingumas traukė ir traukia tiek visuomenės bei valstybės veikėjus, tiek bręstantį, idealų ieškantį jaunimą.

Literatūra

Jonas Aničas, Jonas ir Martynas Yčai. Gyvenimas ir darbai Lietuvai, Vilnius: Vaga, 2007, 504 p.

Iš Agaro krašto. 1885–1941 [Apie Martyną Yčą], Autorius ir sudarytojas Martynas Yčas [jaunesnysis], Kaunas: Candela, 2009, 528 p.

Voruta, Nr. 9 (815), 2015 m. rugsėjo 26 d., p. 7; Voruta, Nr. 10 (816), 2015 m. spalio 31 d., p. 7; Voruta, 11 (817), 2015 m. lapkričio 28 d., p. 7.