TAURAGĖS ISTORINĖS KAPINĖS

Edmundas Mažrimas. „Tauragės istorinės kapinės“. Leidėjas – Tauragės kultūros centras, 2016 (200 egz.).

  Knygos įvade parašyta: „Į  senąsias Tauragės miesto kapines reiktų žvelgti kaip į miesto meno ir istorijos paminklą, kuris per čia palaidotų žmonių gyvenimo istorijas atspindi XIX-XXI a. krašto istoriją, o per antkapinius paminklus – skirtingo laikmečio paminklinės skulptūros meno kryptis ir tendencijas. Čia glūdi miesto istorija, kurią reikia pažinti ir vertinti. Dalį miesto istorijos dar dabar galima atsekti, tik vargu ar galima sustabdyti nykstantį paveldą – antkapinius paminklus“.

 „Šios kapinės įkurtos dar XIX a. viduryje, uždarius senąsias kapines, veikusias šalia dabartinių Tauragės kultūros rūmų. Praėjus daugiau nei šimtmečiui, t. y. 1971 m., sovietinė valdžia uždarė ir šias kapines. Tuo metu pasklido kalbos, kad kapinės apskritai būsiančios panaikintos, todėl dalies mirusiųjų palaikai perkelti į kitas laidojimo vietas. Tik 1990 m. miesto taryba priėmė potvarkį, leidžiantį ir toliau laidoti į šeimos kapus“. (p.4).

virselis

 Knygon įdėtas kapinių planas, kuriame matome Romos katalikų bažnyčios konfesinę kapinių dalį, Evangelikų liuteronų bažnyčios konfesinę dalį, Rusų Stačiatikių cerkvės konfesinę kapinių dalį, Jungtinės metodistų bažnyčios konfesinę kapinių dalį ir karių kapines.

 Tolimesni knygos skyriai „Pirmosios miesto kapinės“, „XIX a. Tauragės kapinės“, „Pirmosios Lietuvos Respublikos metai“ patvirtina knygos įžangoje parašytus žodžius, kad „čia glūdi miesto istorija, kurią reikia pažinti ir vertinti“. Todėl knyga skaitytina kaip Tauragės miesto istorijos šaltinis ar net vadovėlis.

 „Kaip atrodė [senosios] kapinės, sužinome iš dailininko Adomo Varno fotografijų, kada jis 1923 m. ir 1926 m. keliaudamas per Žemaitiją fotografavo kryžius ir kitus dailės kūrinius. Šių kelionių metu Adomas Varnas lankėsi ir Tauragės apylinkėse bei Tauragės kapinėse. Dailininkas fotografuodamas sudarydavo metrikas, iš kurių sužinome, kad katalikų pusėje buvo XIX a. pabaigoje statyti didžiuliai meniški, ažūriniai mediniai kryžiai. Statyti mediniai antkapiniai paminklai XX a. pradžioje buvo jau mažesni, atsirado koplytstulpių. Bendrasis kapinių vaizdas nebuvo toks, koks yra šiandien – išpuoselėtas, kai kada primenantis sodybų darželius. Bendrą kapinių vaizdą sudarė saikinga antkapinių kryžių, paminklų ir bendrosios aplinkos darna. Iš tauragiškių atsiminimų žinome, kad sunykusius kapinių medinius kryžius, koplytėles, koplytstulpius surinkdavo ir sudėdavo prie kapinių tvoros, o per Vėlines sudegindavo. Taip buvo ir prisilaikoma normos, kad šventintas daiktas gali būti tik sudeginamas“. (p.11).

 Rašydamas apie evangelikų liuteronų kapinių dalį, autorius pateikia įdomios statistikos. Štai 1967 m. Tauragės evangelikų liuteronų parapijai priklausė 5453 žmonės, o 1893 m. – apie 6000. Iš jų 4000 lietuvių, apie 2000 vokiečių.

 „Lietuvoje, tuo pačiu ir Tauragėje, 1936 m. įsisteigė Lietuvių evangelikų sąjunga, kurios tikslas buvo grįsti tikėjimą tautiniu pagrindu. Sąjunga siekė suartinti ir vienyti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvius evangelikus, kartu rūpintis lietuvių evangelikų  jaunimo dvasiniu, tautiniu, kultūriniu auklėjimu. Šis judėjimas iššaukė parapijos  vokiškosios ir lietuviškosios dalių karštas diskusijas ir aštresnius susikirtimus“. (p.45).

 Evangelikams liuteronams skirtoje istorinių kapinių dalyje yra išlikusių vertingų XIX-XX a, sandūros meniškų šeimyninių kapų metalinių tvorelių, metalinių lietų ir kalvio kaltų kryžių, antkapinių paminklų, žinomų, nusipelniusių tauragiškių palaidojimų. Čia yra tauragiškio paminklų meistro Vincento Ramanausko praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje sukurtas meniškas, modernių formų akmeninis antkapinis paminklas, skirtas Legantų šeimyniniam kapui. Čia stovi tauragiškio žinomo skulptoriaus S. Juškos (1953–2015 ) akmeninis paminklas, skirtas žymiam menininkui, antkapinių paminklų meistrui A. Martinaičiui (1921–1995). Čia palaidotas leitenantas Jurgis Hessas (1903–1927 ), žuvęs 1927 m. Tauragės sukilimo metu. Štai kaip knygoje rašoma apie J. Hesso žūtį: „Skaudvilė į Tauragės sukilimą neįsijungė, priešingai, rengėsi atremti sukilėlių antpuolį. (…) Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios kantoriaus Hermano Hesso sūnus, 2-ojo ulonų LDK Birutės pulko leitenantas Jurgis Hesas atostogavo pas savo tėvus Skaudvilėje. J. Hessas surinko vietos šaulius ir Skaudvilės prieigoje, ant Ančios kranto, padarė užkardą sukilėliams atremti. (…) Kai iš Tauragės pusės pro Pužus Skaudvilės link atvažiavo kariuomenės būrys malšinti įtariamo sukilimo, Jurgio Hesso vyrų būrys ir atvykęs kariuomenės būrys susišaudė. Abu apsiginklavę kareivių būriai nepažino vieni kitų. J. Hessas, norėdamas išvengti kraujo praliejimo, paėmęs baltą vėliavėlę, ėjo derėtis su kariuomenės būriu. Kai Jurgis Hessas priėjo Ančios upelio tiltą, jis buvo nušautas. Tik tada kariuomenės būrys suprato, kad čia įvyko nesusipratimas“.

(p.58–59)

 Jurgis Hessas gimė 1903 m. Ariogaloje, mokėsi privačiai ir 1920 m. įstojo į Kauno realinę gimnaziją. 1922 metų pavasarį stojo savanoriu į 3-čią dragūnų „Geležinio Vilko“ pulką. Tų pačių metų rudenį, pildydamas savo svajonę, įstojo į Karo mokyklą. 1924 m. ją baigė. Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Palaidotas 1927 m. rugsėjo 11 d. su kariškomis iškilmėmis. Jis buvo vokiečių kilmės, bet tikras atsikūrusios Lietuvos Respublikos patriotas. Knygos autorius reiškia nuomonę, kad begriūvantis Jurgiui Hessui pastatytas paminklas nusipelno mūsų dėmesio.

 Šiose kapinėse ilsėjosi ir ilgametis evangelikų liuteronų Tauragės parapijos kunigas Augustas Vymeris (1869–1942 ). Jis į Tauragę atsikėlė 1911 metais ir tarnavo iki mirties. Uždarius Tauragės istorines kapines ir sklindant kalboms, kad kapinės bus sunaikintos, kunigo A. Vymerio, jo žmonos Leontinos (1869–1957 ) ir dukters Margaritos (1902–1965) palaikai buvo perkelti į Joniškės kaimo evangelikų liuteronų kapines. Aptariamos knygos autorius rašo, kad Joniškės kapinės yra tapusios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios panteonu, nes čia palaidoti du Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupai: Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis (1914–1995) ir Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003).

 Knygoje plačiai aprašytos Romos katalikų ir kitų konfesijų kapinių dalys, įdėtos 99 fotografijos, tvarkingai pateiktas literatūros sąrašas. Antai, rašydamas apie Lomių dvaro savininko, kavalerijos generolo Morico fon Šulco šeimos kapą, autorius rėmėsi ir lomiškės mokytojos Elenos Bazinienės tyrinėjimais bei rašiniais. Panaudotas mokytojos kraštotyrininkės Almos Mizgirienės palikimas.  1989 m. rajono laikraštyje ji tada, kreipdamasi į valdžią, rašė: „Prašome palikti nesulygintas senąsias mūsų miesto kapines, tegul jos tarnauja žmonėms, kurie, atidavę viską, turi teisę į vienintelį ir paskutinį pasirinkimą. Skubėdami, griaudami, likome skolingi Tauragės istorijai. Jeigu žmogus pasirašė po prašymu, reiškia jis dar tiki. Neapvilkime!“

 Iš vaikystės kapines prisimenu ir aš. Sovietų aktyvistus laidodavo raudonuose karstuose, o ant kapo pastatydavo iš lenelių sukaltą į viršų smailėjantį bokštelį, jo viršuje įtvirtindavo raudoną žvaigždę. Laidojant sakydavo kalbas. Jas sakydami, garsiai šaukdavo.

 Kapinėse buvo išmūrytų laidojimo rūsių. Jie atrodė paslaptingai, todėl knietėjo iš arčiau juos apžiūrėti. Rūsiai buvo užrakinti. Pro grotas matėsi padėti karstai. Įsiminiau durpynų savininko, o gal ir bankininko, Juozo Zableckio rūsį. Įsiminiau gal dėl to, kad girdėjau pasakojimų apie tai, kad rūsys buvęs apiplėštas, o mirusysis iškeltas iš kasto. Tai dirgino vaiko vaizduotę.

 Palaidojimų rūsiuose neišliko, tai gal dėl to aptariamoje knygelėje apie juos nieko nerašoma.

Knygos autorius Edmundas Mažrimas yra likimo (istorijos) dovana Tauragei. Jis vienas pirmųjų atskleidė Tauragės istorijos klodus. Besimokydamas Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje (ją baigiau 1959 metais) apie miesto istoriją nieko negirdėjau. Vadinamaisiais tarybiniais laikais (sovietmečiu) istorija buvo tyčia nutylima. Žinios jaunimui apie prieškarį ir senesnius laikus buvo „žalingos“. Taip ir gyvenome prieblandoje.

 Galvoju, kad būtų naudinga iš Edmundo Mažrimo darbų sudaryti vieną didelę knygą ir ją platinti ne tik per knygynus, bet ir per mokyklas bei kultūros įstaigas. Tarnybos vietą užimti skirtuose konkursuose pretendento galėtų būti klausiama: ar žinai Tauragės istoriją?

                                                                                                                Jonas Kairevičius

                                                                          „Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.10-11

 

pliciuv

Prie metodistų kunigo Petro Plyčiuvaičio kapo Tauragės senosiose kapinėse Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas V. Kalvanas (dešinėje) ir Lietuvos jungtinės metodistų bažnyčios superintendentas William F. Warnock su prižiūrinčia kapą metodistų parapijiete p. Mejeryte-Jurkšaitiene, 1998 m. liepą atnaujintą paminklą pašventinus. Nuotrauka iš J. Kairevičiaus albumo.

capture

Leitenantas Jurgis Hessas, 1923 m. žygio į Klaipėdą dalyvis, žuvęs per plečkaitininkų maištą 1927 m.

 capture-kapas-hesui

Taip liūdnai antkapinis ltn. J. Hesso paminklas atrodo šiandien… 

1 komentaras apie “TAURAGĖS ISTORINĖS KAPINĖS

  1. Raimundas

    Laba diena gerbiamieji ,rašo Jums Kauno miesto gyventojas renkantis istorinę medžiagą apie Tauragės gyventoją AUGUSTINĄ PUDŽIUVELĮ ( Tarailių kaimas ) mirusį 1931.02.09. ir palaidotą senose Tauragės kapinėse. Neturiu paaiškinimo kaip pokaryje kapas buvo prarastas, buvo kalbamakad ji buvo užlaidotas Onos Čepienės palaidojimu , neva ji po kurio laiko buvo perkelta į naująsiasmiesto kapines . Tad turiu prašymą ar nenurodytumėt koordinates žmogaus su kuriuo galėčiau pasikalbėti šiuo klausimu .Su pagarba Jums

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.