Klaipėdos miesto šviesuoliai, lietuvių literatūros mėgėjai ir puoselėtojai Klaipėdoje sausio 1-ąją tradiciškai susitinka prie paminklo Kristijonui Donelaičiui, paminėti rašytojo gimimo dieną.
Tradicija pratęsta ir šiais metais. Vidurdienį, pliaupiant lietui, prie paminklo būriavosi daugiau kaip pusšimtis K. Donelaičio kūrybos gerbėjų. Bičiuliškas susiėjimas ir nusifotografavimas prie paminklo įgauna renginio pavidalą su vis ilgesnėmis kalbomis.
Rašytojas, I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis susirinkusiuosius informavo apie situaciją lietuvių poeto tėviškėje Tominkiemyje.
K. Donelaičio gimnazijos moksleiviai K. Donelaičio poemos „Metai“ ištraukas deklamavo lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis, suteikdami įvykiui reikšmės ir tarptautiškumo, nors užsienienčių susitikime lyg ir nebuvo matyti.
Su Naujaisiais metais susirinkusiuosius prie K. Donelaičio sveikino, aukštos kaip būrų moralės, vienybės ir darnos linkėjo literatūrologas Marijus Šidlauskas. Vicemerė J. Simonavičiūtė ragino žmones nekeikti blogo oro, nes blogas jis buvo ir K. Donelaičio laikais, nes tokia yra Lietuva, kurioje lietūs lyja, tačiau tai neturi trukdyti žmonėms vieningais būti.
Seimo narė Irena Šiaulienė priminė, jog patriotizmą ir meilę šiais metais puoselėsime prisimindami ne tik K. Donelaitį, bet ir minėdammi Lietuvos valstybės 100-metį, Vydūno 150-ąsias metines, Tėvo Stanislovo atminimą ir kitas svarbias datas.
Politinis ir visuomenės veikėjas Vytautas Lupeika pažymėjo, kad K. Donelaičio atminimą reikėtų puoselėti ne vien tik jo gimimo dieną, bet visus metus, kad bent jau paminklo apšvietimą derėtų sutaisyti, nes paminklas vakarais paskęsta tamsoje.
Sveikinimo kalbas ir kritiką vainikavo prasmingos poetės Daivos Molytės-Lukauskienės eilės, dedikuotos K. Donelaičiui bendra visų renginio dalyvių fotosesija.
Pasak kraštotyrininko, fotožurnalisto, K. Donelaičio asmenybės ir kūrybos tyrinėtojo Bernardo Aleknavičiaus, tradicija pirmąją Naujųjų metų dieną švęsti K. Donelaičio gimtadienį prie jo paminklo, puoselėjama nuo 1989-ųjų, kai tokiu būdu buvo minimos 275-osios poeto metinės.
Neperskaitytas eilėraštis Kristijonui
Būk pasveikintas, Kristijonai, šį vėlyvą rytmetį.
Saulelė nepakyla aukštai. Šerkšnoti mūsų žvilgsniai
Atsimuša į tavo veidą ir subyra ledo šukėmis.
Kieno akyje palieka krislas, o širdyje ledas?
Kam daugiau atseikės, kiek ir ko duos?
Varvekliai nutįsę nuo gatvės šviestuvų.
Sklidinos kontroversiškų pamąstymų ir mintys.
Rūsčiomis atminomis sustingsta sniegas,
Tarsi eitum per marias slidžiu ledu,
Į kitą krantą, kitą gyvenimo pusę.
Santūriai ieškant kažin ko neatrasto ir
Nesuprasto, tarsi tos meilės, kuri žydi tik
Tris mėnesius arba visą likusį gyvenimą.
Ir po jo. Šypsausi sakydama:
Iš jaunystės žydinčių pievų ir laukų…
Ten, prie iškirsto miško,
Kur pirkioj gyvena
Būrai Emilija ir Petras Pilinkos,
Kur nužydėję sodo obelys neužmezga vaisių,
Pakrypęs svirnas ir žemėn sminganti praeities
Atomazga, nykstanti kas kartą
Su iškeliaujančiu pašalu.
Aidinti Liudviko van Bethoveno „Likimo simfonijai“,
O gal „Mėnesienos sonatai“ pripildant namus:
-Aš skambinu šį kūrinį fortepijonu, –
Pasakoja man ji, moteris, kurios nepažįstu,
Bet žinau, kad jos žodžiai
Atsiskleidžia įvairiais talentas
Ir spalvomis pripildo mano tuščią,
Nusižudžiusių svajonių erdvę.
Negaliu patikėti, kad klausomės
Klasikinės muzikos,
Susėdę svetainėje ant sofutės.
Į mus žvelgia Kristijonas ir Bethovenas.
Eliza, prigludusi prie peties,
Karštai bučiuoja į lūpas.
Ką dabar pasakytum?
Būk pasveikintas.
Būk.
Daiva Molytė-Lukauskienė