Renginys „Reveransas Lietuvos Renesansui” Vilniaus rotušėje

Registracija į renginį būtina – kartojame registracijos adresą – info@reformacija.lt . Iškilus papildomiems neaiškumams, kreiptis mob. tel.: 869876500, 869935744. (skambučiu arba sms žinute) 

Primename potencialiems rėmėjams:

Paramą paminklo tolimesniam kūrimui ir statymui maloniai prašome pervesti:
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija
Įmonės kodas 190763313
AB SEB bankas, sąskaita LT69 7044 0600 0090 8619
Paminklui „Reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams“

https://www.vilniausrotuse.lt/lt/renginiai/muzikinis-literaturinis-pastisas-reveransas-lietuvos-renesansui

Kultūros istorikei I.Lukšaitei įteiktas Švietimo ministerijos garbės ženklas

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija nuoširdžiai sveikina ilgametę valdybos narę, nuo 2023 m. valdybos Garbės narę, kultūros istorikę Ingę Lukšaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Garbės ženklo įteikimo proga.

LRIKD valdyba

Plačiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1859407/kulturos-istorikei-luksaitei-iteiktas-svietimo-ministerijos-garbes-zenklas

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos 30 metų kelias

Viktorija Liauškaitė

2022 metais Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija (toliau Draugija)  – nekonfesinė, nepolitinė, visuomeninė kultūros ir istorijos organizacija, vienijanti įvairių profesijų, konfesijų ir pažiūrų asmenis, siekiančius tarpusavio supratimo, tolerancijos ir pagarbos kitaip mąstantiems, minėjo savo veiklos 30-metį. Apie tai, kada, kam ir kur kilo mintis įkurti Draugiją; apie jos veiklos tikslus mintimis dalijasi pirmininkas Donatas Balčiauskas, vienbalsiai į šias garbingas pareigas trečiai kadencijai perrinktas XI-ajame Draugijos suvažiavime.  

Ir kokia gi buvo Draugijos pradžia?

1991 metais Biržuose vykusio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo metu jo dalyviams kilo mintis  Reformaciją  šlovinti ne tik protestantiškose bažnyčiose, bet ir Lietuvos visuomenei skleisti Reformacijos sąjūdžio šviesos reikšmę kultūrai, mokslui, švietimui. Jautėme, kad Reformacijos vertybėmis reikia sudominti žmones, kurie galbūt nėra Bažnyčios nariai, kad jie tame audringame  virsmo laikotarpyje norėtų apie Reformaciją ir jos reikšmę daugiau sužinoti ne konfesijos ribose, bet pasaulietinėje organizacijoje.

Būrelis entuziastų susirinkome Biržuose, Radvilų pilyje, pas tuometinį SĖLOS muziejaus direktorių Algimantą Baublį. Pirmajame mūsų iniciatyvinės grupės pasitarime dalyvavo Arūnas Baublys, Aleksandra Balčiauskienė, Jonas Jasiukėnas, Kostas Dagys ir aš.

Grįžęs į Vilnių pakviečiau į svečius  profesorę Ingę Lukšaitę, žymiausią XVI-XVII a. Reformacijos istorinio periodo tyrėją Lietuvoje. Bendravome su gerbiama Inge gal dvi valandas. Išdėsčiau mūsų viziją apie planus įsteigti Draugiją, apie Reformacijos reikšmės sklaidą šiandieninėje visuomenėje,  apie tai, kaip atrodytų pasaulietinė organizacija, propaguojanti Reformacijos vertybes, apie bendradarbiavimą su mokslo pasaulio asmenybėmis, tyrinėjančiomis  Reformacijos paveldą, apie tai, kaip sudominti ne protestantiškų konfesijų žmones domėtis Reformacijos skleidžiama šviesa ir kt. Nepastebimai pralėkė tos kelios nuoširdaus ir dalykiško pokalbio valandos, po kurio profesorė tarė: „Ilgai nedelskit, ir sėkmės būsimai draugijai“.  Mums šie jos žodžiai buvo kaip  „palaiminimas“ ryžtingai imtis tolimesnių veiksmų. Prasidėjo bendraminčių paieška, kurie savo kompetenciją ir brangų laiką galėtų skirti diskusijoms steigiamos draugijos veiklos gairėms ir kuriamų įstatų svarstymui.  Įvyko net 12 steigiamųjų iniciatyvinės grupės pasitarimų Vilniaus mokytojų namuose. Juose mums geranoriškai talkino tuometinis namų direktorius Duanas Timukas, kurio šaknys biržietiškos. Rinkdavomės ir Jaunimo teatre, kur tą galimybę suteikdavo direktorius, irgi biržietis Arvydas Kregždė. Valstybėje, visuomenės sąmonėje, tuomet vyko virsmas: atkurta Nepriklausomybė, žmonės ieško naujų veiklų, netrūko entuziastų iš įvairių konfesijų, mokslo ir meno, kultūros ir verslo bei kitų profesijų atstovų.  Mūsų iniciatyvinės grupės pasitarimuose susirinkdavo iki 40 žmonių. Po šių pasitarimų nutarėme įforminti Draugiją.

1992 metų balandžio 25-oji yra Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos gimimo diena. Neabejoju, kad ir po trisdešimt metų ją aiškiai prisimenate?

Tikrai taip. Steigiamasis suvažiavimas įvyko pilnutėlėje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje. Dalyvavo daug  akademinės bendruomenės narių, tarp jų ir profesorius Levas Vladimirovas, žymus lietuvių knygotyrininkas ir bibliotekininkas, dvi kadencijas ėjęs Jungtinių Tautų Organizacijos D. Hameršeldo bibliotekos Niujorke direktoriaus pareigas. Jis entuziastingai palaikė mūsų idėją steigti Draugiją, savo sveikinimo kalboje pakvietė: „ Jūs naudokitės manimi, kol turiu jėgų“. Neilgai trukus po suvažiavimo L.Vladimirovo pastangomis surengta didelė Reformacijos laikotarpio leistų knygų paroda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Taip Reformacija išėjo į pasaulietinę sceną, nes iki tol nei tokių pasaulietinių organizacijų, nei tokių parodų nebuvo.

Prisiminkite, paminėkite žymiausius darbus, kuriuos per tris savo veiklos dešimtmečius nuveikė Draugija.

Suskaičiavau, kad per tuos 30 metų įvyko daugiau kaip 300 Draugijos renginių, vienaip ar kitaip susijusių su Reformacija. Tai paskaitos, disputai, konferencijos, minėjimai, knygų leidyba, koncertai, ekskursijos. Taigi ši solidi veikla liudija apie gyvybingą Draugijos veiklą. Esu dėkingas profesoriui Sigitui Kregždei, pirmajam ir ilgamečiam Draugijos pirmininkui, kurio psichologijos profesoriaus gebėjimai ir filosofiškas požiūris į Draugijos keliamas užduotis, sutelkdavo mus ir mūsų rėmėjus bendrai kūrybinei veiklai. Susiklostė nuoširdus bendradabiavimas su Vilniaus universiteto, buvusio Pedagoginio uiversiteto, Klaipėdos universiteto profesūra, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkais, pritariančiais ir dalyvaujančiais Draugijos veikloje:  prof. I.Lukšaite, prof. D.Pociūte-Abukevičiene, prof. D.Karveliu, prof. A.Prašmantaite, prof. R.Žaromskiu, prof. D.Kirveliu, prof. A.Ragausku, prof. R.Ragauskiene, dr. S.Narbutu, dr. A. Baubliu, dr. L.Citavičiūte, dr. O.Aleknavičiene. Puikiai bendradarbiavome su šviesaus atminimo profesoriais A.Piročkinu, A.Tyla. Pirmuosius penkerius metus Draugijos renginiuose aktyviai dalyvavo ir prof. A.Bumblauskas. Visi paminėti mokslininkai neatlygintinai dalinosi savo profesinėmis žiniomis renginių metu, taip skleisdami Reformacijos žinią.  

Draugija rengė tiek šviečiamojo pobūdžio paskaitas, tiek ir naujausių tyrinėjimų pristatymus. Įvyko susitikimų su protestantiškąjį paveldą tyrinėjančiais mokslo žmonėmis, svečiais iš lietuviškosios išeivijos, Draugijai savo veikla ar dvasia artimų Lietuvos bei užsienio visuomeninių organizacijų atstovais. Kasmet spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje Draugija ypatingu viešu susirinkimu pažymi Reformacijos dieną, daugelį metų buvusią išimtinai bažnytinę protestantiškų bendruomenių šventę. Ji minima atmenant Reformacijos pradžią Europoje – 1517 m. spalio 31 d., kai Martynas Liuteris Vokietijoje paskelbė 95-ias tezes. Minėjimo metu, kasmet vis kitose miesto salėse (Bonifratrų bažnyčioje, Menininkų rūmuose – dabar Prezidentūra, Vilniaus rotušėje, Rašytojų sąjungos namuose, pastaruosius dešimt metų – Mokslų akademijos salėje) skamba ir muzikos kūriniai. Reformacijos dienos minėjimuose dalyvavo vargonininkė N.Dainienė, solistai R.Maciūtė, I.Matulionytė, J.Malikonis, pianistės B.Šernaitė, V.Daugirdienė, reformatų choras „Giesmė“, ansamblis iš Nidos „Giedružė“

Į visus renginius kviečiami ne tik draugijos nariai, bet ir sostinės, Lietuvos visuomenė. Draugijos veiklą aktyviausiai plėtoja skyrius Vilniuje.  Įsteigti skyriai Kaune, Biržuose, Kėdainiuose, taip pat turime rėmėjų Tauragėje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Draugijos veikla susidomėjo Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (pirmininkas K.Fedaravičius), užsimezgė abipusiai partnerystės ryšiai. Nuoširdus bendravimas vyko su Vokietijoje veikiančiu LIONS klubo Šlezvigo Holšteino skyriumi – kasmet Lietuvą aplankydavę jų atstovai skaitydavo pranešimus, rinko ir teikė paramą Draugijos veiklai, leidiniams rengti ir leisti. Dalykiniai ir bičiuliški ryšiai palaikomi su Biržų krašto išeiviais, susibūrusiais „Krivulės“ klube, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Kėdainių krašto muziejumi, Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga bei atskiromis JAV ir Kanados lietuvių organizacijomis ir kai kuriais Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Švedijos mokslininkais, tyrinėjančiais Lietuvos reformacijos istoriją.  Gaila, Draugijos veiklą atspindėjęs leidinys „Amžių vėjai“ iškeliavus Amžinybėn redaktoriui V.Trečiokui, dienos šviesos nebeišvydo.

Pirmoji Draugijos tarptautinė mokslinė konferencija „Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis“ (1993) surengta Vilniaus universiteto centrinių rūmų Teatro salėje. Konferencijos medžiaga (27 prelegentai)  išleista atskira knyga (Vilnius, 1994). Vėliau buvo surengtos dar dvi lokalinės konferencijos: „Papilio mokyklai 400 metų“ (Papilyje 1996) ir „Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvių kultūros paminklas“ (kartu su Kėdainių krašto muziejumi 1998). Šių konferencijų metu skaityti pranešimai taip pat išleisti atskiromis knygomis (Kėdainiai, 2001 ir Biržai, 2002). 2002 m. lapkričio 8 d. Draugija Vilniaus universitete surengė  antrąją tarptautinę mokslinę konferenciją „Reforma ir reformacija“, skirtą Draugijos įkūrimo ir veiklos 10-mečiui. Po penkerių metų (2007 m. spalio 27 d.) ten pat įvyko trečioji tarptautinė konferencija „Reformacija – pilietinė visuomenė – valstybė“, skirta Draugijos 15 metų sukakčiai bei Reformacijos 490 metinėms paminėti.

2017 metų spalio 26 dieną, švenčiant Reformacijos 500-ąjį jubiliejų, LDK valdovų rūmuose surengta ketvirtoji tarptautinė mokslinė konferencija „Reformacija Lietuvoje ir jos poveikis kultūros atsinaujinimui“.

1995 m. spalio 31 d. Draugija ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia įkūrė  Reformacijos istorijos muziejų – taip materializavosi dar pačioje Draugijos kūrimosi pradžioje gimusi mintis įkurti protestantiškąjį paveldą kaupiantį, eksponuojantį muziejų. Jai tada pritarė ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia, tuometinis jos vyskupas Jonas Kalvanas. Reformacijos istorijos muziejus jau sukaupė apie 1000 vnt. eksponatų, iš jų apie 100 vnt. yra pagrindiniame muziejaus fonde. Šio muziejaus direktorius yra Draugijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Gocentas. Apgailestauju, jog iki šiol muziejus neturi savų patalpų, nors jų paieškos trunka jau ne vieną dešimtmetį.

2021 m. liepos 14 dieną atidarytas Reformatų sodas – jauki erdvė  Vilniaus širdy, ilgus dešimtmečius buvusi apleista, neprižiūrima. Pasidalinkite savo prisiminimais apie šią istorinę vietą.

Sovietmečiu, apie 1983 metus, eidamas Pylimo gatve (tuomet Komjaunimo g.), pamačiau kaip  ekskavatoriais kasama buvusių reformatų kapinių teritorija, kaip verčiamos žemės kartu su senų palaidojimų (XVI-XIX a.) mūsų protėvių kaulais. Sukrėstas tokio vandališko proceso, nuskubėjau į šalia esančią Kultūros ministeriją. Pravėręs kabineto antrame aukšte duris, pamačiau prie lango stovinčius du tarnautojus, stebinčius naikinamą reformatų istorinio paveldo erdvę. Paklausiau, ar jie žino, kas vyksta čia, šalia Kultūros ministerijos. Jie atsakė: „Viską žinom, bet nieko negalim padaryti“.  

Skveras buvo suformuotas paskutinį sovietmečio dešimtmetį, buvusių reformatų kapinių ir buvusių reformatų Bažnyčiai priklausiusių pastatų vietoje. Sovietmečiu reformatų bažnyčia virto kino teatru „Kronika“. Paminklo „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“ statybos 1983 m. šiame skvere galutinai suniokojo beveik 500 metų istorines kapines. Buvo nugriauta ir vertinga, neblogai išsilaikiusi baroko stiliaus Šreterių šeimos koplytėlė. Skvere matomiausioje vietoje stovėjęs sovietinis paminklas vėliau perkeltas į Grūto parką.

Įdomi yra nuo 1996 metų Reformatų sode esančio akmens su užrašu: „Čia, buvusiose kapinėse, bus pastatytas paminklas XVI a. Lietuvos reformacijos pradininkams“ istorija, kurią bene geriausiai žinote jūs. Papasakokite prašom. 

1994 m. suvažiavime Draugija priėmė nutarimą buvusių reformatų kapinių vietą pažymėti bent lauko rieduliu su įrašu, kad čia bus pastatytas paminklas Reformacijos pradininkams.  Kreipėmės į Kultūros ministeriją dėl leidimo ir finansinės paramos. Šią mūsų idėją ministerija įvertino palankiai ir skyrė 3 tūkst. litų.

Gavus leidimą ir pritarimą prasidėjo tinkamo paminklinio akmens paieškos. Ieškojo ir draugai, ir pažįstami, ir  kolegos, ir artimieji. Kartą žmona Lilijana pasakė, jog vaizdinguose Karoliniškių pušynuose ji mačiusi dideles akmenų sankaupas. Patikrinau. Iš tiesų, po kelių žvalgytuvių pavyko rasti puikią ledyno atridentą dovaną. Užsakiau sunkvežimį, kraną-keltuvą ir mes su kolega Vytautu Gocentu atvykome  į tą pamiškę paimti ir išsivežti akmenėlio. Buvo ankstyvas 1995 m. pavasaris, žiemos įšalas nenorėjo paleisti į laisvę mūsų pasirinkto akmens. Teko gerokai pavargti. Trūkinėjo storiausi metaliniai lynai, krano galiniai ratai iš karto pakildavo, kai tik bandydavom pakelti prišalusį akmenį. Ilgai plūkėmės, o akmenėlis – nė krust. Net tris kartus važiavau į namus piltis karšto vandens į didelę metalinę talpą. Nes tiek kartų  reikėjo pilti karštą vandenį ant akmens, kol pavyko jį atplėšti nuo įšalusio grunto ir išvežti į paminklų dirbtuves „Labradoras“. Neilgai trukus 1996 m. gegužės 5 d. akmenėlį iškilmingai atidengėme Reformatų skvere. Reformacijos dieną, Mirusiųjų minėjimo ir kitomis progomis prie jo uždegame žvakutę, padedame gėlių, pagerbiame savo protėvių atminimą.

Kai buvo rengiamas Reformatų sodo rekonstrukcijos projektas, prašiau architektės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnienės, kad būtų išsaugotas šis akmenėlis – pagarbos praeičiai žymuo. Jis ir dabar kukliai glaudžiasi šalia statomo paminklo, primindamas būsimo paminklo genezę.  

Šiuo metu vienas pagrindinių Draugijos veiklos tikslų – paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams Vilniuje, Reformatų sode, statyba. Visuomeninei organizacijai šiais neramiais laikais statyti paminklą yra didžiulis iššūkis.

Jau trisdešimt metų, taigi nuo Draugijos įkūrimo, paminklas yra mūsų siekiamybė. 2017 metais, minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, Draugija kreipėsi į Seimą, kad spalio 31-oji – Reformacijos diena, būtų įtraukta į Atmintinų dienų sarašą. Seimo posėdyje toks nutarimas buvo priimtas. Iki šio nutarimo tik Draugijos bičiulis, valdybos Garbės  narys  Vaclovas Juodpusis kasmet leisdavo Muzikinį kalendorių, kuriame spalio 31-oji būdavo pažymėta Reformacijos diena.

Įsimintinas ir pasiruošimas jubiliejiniams Reformacijos metams: kreipėmės į Seimą, prašydami 2017-uosius paskelbti Reformacijos metais, pateikėme eilę pasiūlymų, ką norėtume nuveikti per juos. Tarp pasiūlymų buvo ir paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams statyba Vilniuje. Buvome išgirsti – Vyriausybė per Kultūros ministeriją Draugijai skyrė 17 tūkst. eurų paminklo  konkurso reikalams.  2017 m. per Lietuvos dailininkų sąjungą įvyko paminklo kūrimo konkursas, prie kurio Draugija taip pat prisidėjo finansiškai (skyrė premijas pirmą, antrą ir trečią vietas laimėjusiems skulptoriams). Konkurso komisija nugalėtojais pripažino skulptorę prof. D. Matulaitę ir architektą prof. J.Balkevičių. Pasirašius sutartį su kūrėjais, prasidėjo paminklo kūrimo darbas, kuris tęsiasi iki šiol (pinigine išraiška paminklas pastatytas 57 proc. ). Draugijos indėlis yra apie 100 tūkst. Eur., o apie 130 tūkst Eur. yra Vilniaus miesto savivaldybės lėšos. Su savivaldybe sutarta, kad ji atliks Paminklo statybos darbų „nulinį ciklą“ (pamatų konstrukcija, inžinerinė įranga ir aikštelė apie paminklą), o Draugijos indėlis – viršutinė paminklo dalis. Paminklą gamina ir jo statybos darbus vykdo Švedijos –Lietuvos bendra akmens apdirbimo įmonė „Žybartuva“. Dabartinė pasaulinė atmosfera (karas Ukrainoje, Covid 19 pandemija) pristabdė aukų rinkimą. Tačiau rankų nenuleidžiame – 2023 m. vasario 6 d. Vilniaus rotušėje rengiamas paramos paminklo statybai vakaras – muzikinis literatūrinis pastišas su šiuolaikiniais Lietuvos Renesanso įprasminimo akcentais „Reveransas Lietuvos Renesansui“. Šio renginio koncepciją ir tekstą apie jį parengė Draugijos pirmininko pavaduotoja ir Paminklo statymo komiteto-fondo kanclerė dr. Ina Dagytė Mituzienė ir prof. Dainora Pociūtė Abukevičienė (plačiau apie šį renginį Muzikinis literatūrinis pastišas – REVERANSAS LIETUVOS RENESANSUI | Susitikime Rotušėje! (vilniausrotuse.lt)

Visuomeninei organizacijai šiais neramiais laikais rinkti lėšas paminklui išties sunku. Nes dar, deja, ne visi suvokia, kad kuriamas ir statomas paminklas – tai duoklė dvasiniam mūsų Tautos paveldui, pagarba mūsų praeičiai, pamoka ateičiai, pagarba ir atmintis lietuvų kalbos rašto kūrėjams.  Jeigu ne jie, tai kažin kokia kalba mes šiandien kalbėtume ir rašytume?

Kviečiame neabejingus mūsų istorijai, paveldui bei lietuvių kalbai dalyvauti kuriant ir statant mums visiems brangų monumentą. Visa informacija apie paminklą, lėšų aukojimą jo statybai rasite čia: https://reformacija.lt/wordpress/parama/paminklas-reformacijos-pradininkams/

Grupelė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos XI suvažiavimo, įvykusio 2022 m. lapkričio 12 d., dalyvių (pirmininkas D.Balčiauskas šeštas iš kairės) prie statomo paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams Vilniuje, Reformatų sode

GRUODŽIO 20 DIENĄ ĮVYKO ADVENTO VAKARAS, SKIRTAS LIETUVIŠKOS RAŠTIJOS PRADININKAMS

Vilniaus žemaičių kultūros draugijos (VŽKD) paskutinis šių metų renginys – gruodžio 20 dienos Advento vakaras buvo skirtas prisiminti Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkus. Reformacija arba 1517 m. Martyno Liuterio pradėtas judėjimas išgrynino Evangelijos žinią, kad Dievas krikščionių gyvenime ir be Romos bažnyčios kunigų tarpininkavimo suteiks vilties ir paguodos… Nors Reformacijai Lietuvoje nepavyko plačiai įsitvirtinti, reformatų gretos niekada nebuvo ir po visų istorinių pervartų nėra gausios, bet jos idėjų reikšmė ir įtaka visuomenės švietimo, naujovių priėmimo, lyčių lygybės, giesmių giedojimo, kultūros ir kitais klausimais iki šiol ryšku. Su reformacija susijusi ir lietuviška knyga, ir vaikų (lygiai berniukų ir mergaičių) mokymas bei auklėjimas, ir lietuviška raštija…1547 m. Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga „Katekizmusa prasti žadei“. Ją parengė tuomet Karaliaučiaus universitete studijavęs Martynas Mažvydas. 

 „Jis išnyra iš istorijos ūkų kaip „išsilavinęs jaunuolis“ ir nežinia nei kur gimė, nei kada“, – sakė renginio viešnia – lietuvių literatūrologė ir kultūrologė, akademikė, profesorė, habil.dr. Dainora Pociūtė. Pasak jos, tiek Martyno Mažvydo, tiek daugelio kitų Lietuvai svarbių Reformacijos asmenybių gyvenimo faktai bei išvaizda tebėra neįmintos mįslės. Kai buvo sumanyta Reformacijos 500 metų sukaktį paminėti atgaivinant istorinį Reformatų sodą (dabar skverą) Vilniuje, Pylimo gatvėje ir čia pastatyti paminklą Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams, asmenybių priskaičiuota daug. Pasirinkta dešimt. Paminklo autorė, skulptorė prof. Daliutė Ona Matulaitė pasiūlė sukurti jų skulptūrinius portretus. Ir čia paaiškėjo, kad nėra žinoma, kaip jie atrodė. Istorijos bėgyje išliko jų darbai, mintys, idėjos, bet kai kurių nėra net literatūrinio pasakojimo, koks kurio buvo veidas, figūra, eisena ar manieros. Iš kur kilę, kas tėvai?

Su skulptore prof. D. Matulaite šį paminklą kuriantis architektas prof. Jūras Balkevičius Vilniaus žemaičiams parodė paminklo eskizų skaidres. Dešimt asmenybių – granito stulpų stovi ratu: tai Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Andrius Volanas, Juodasis ir Rudasis Radvilos, Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas. Apie kiekvieną iš jų bus galima išklausyti garsinį įrašą. Tik kada? Paminklo statybai trūksta lėšų. „Paminklas kainuoja beveik tiek, kiek Vilniaus šv.Kalėdų eglė -“tortas“, – sakė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja, paminklo komiteto – fondo kanclerė dr. Ina Dagytė Mituzienė. 

Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų temą gražiai tęsė Vilniaus mokytojų namų ansamblis TYKLĖ. Vadovaujamas Vitalijos Brazaitienės ansamblis atliko senovines giesmes iš M. Mažvydo sudaryto giesmyno. Kiekvieną giesmę vadovė pakomentuodavo, kuris iškiliųjų reformatų sukūrė arba išvertė iš svetimos kalbos ir kuo ji ypatinga. 

Advento renginį vedė VŽKD tarybos narys istorikas Virginijus Jocys.

VŽKD pirmininkas Alvydas Strička padėkojo renginio dalyviams už auką paminklo Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams statybai ir pasveikino visus su artėjančiomis šv. Kalėdomis. 

Tekstas Aldonos Armalės. Nuotraukos Virginijaus Jocio, Rasos Jocienės

Iš Vilniaus miesto istorijos: Reformatų sodas

Šių metų paskutiniame Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“, be kita ko, išspausdintas labai išsamus Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narės, habil.dr. Aldonos Prašmantaitės straipsnis „Iš Vilniaus miesto istorijos: Reformatų sodas“. Jame skaitytojas ras įdomių istorinių faktų apie šią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo erdvę Vilniaus mieste, apie jos niokojimus ir niekinimus. Taip pat apie čia, Reformatų sode, iškilsiantį didingą paminklą, kuriuo bus pagerbti dešimt iškilių istorinių veikėjų – Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų.    

Ateityje prakalbės ir paminklas Reformatų sode

Vilniuje, Reformatų sode, statomas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams bus dar vienas iš „kalbančiųjų“ sostinės objektų. Kitaip tariant, miestelėnai ir svečiai informaciją apie patį paminklą, apie juo įamžinamas istorines asmenybes turės galimybę išklausyti lietuvių, lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis. „Tai – Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (toliau Draugijos) projektas „QR kodo statomam paminklui Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams sukūrimas“, kurį dalinai finansavo Kultūros ministerija, – teigė viena iš projekto sumanytojų, Draugijos valdybos narė, žurnalistė Aurelija Arlauskienė. – Už skirtas valstybės biudžeto lėšas (3400 Eur) projekto vykdymo laikotarpiu, t.y nuo liepos pradžios iki gruodžio pabaigos, atlikti visi sutartyje numatyti įsipareigojimai“. Taigi paminklo QR kodas parengtas, tačiau, kada ir kur bus tvirtinama atitinkama lentelė, kviečianti išklausyti kalbantį paminklą, yra ateities klausimas. „Dėl to bus tariamasi, visų pirma, su paminklo autoriais – skulptore profesore Daliute Matulaite ir architektu profesoriumi Jūru Balkevičiumi, kitais specialistais, – pabrėžė A.Arlauskienė. – QR kodas įgalintų supažindinti plačiąją visuomenę su statomu paminklu, galėtų būti panaudojamas mokyklinio ugdymo procese (pvz. istorijos pamokai lietuvių raštijos susiformavimo tema). Galėtų tapti svarbiu įrankiu kultūros paslaugų plėtrai Vilniaus mieste“.

Aurelija Alauskienė