Laiškas – autentiškas  liudijimas po „Kėdainiai – Lietuvos  kultūros sostinė 2026“  atidarymo renginio

Vilnius,                                                                                                                                                                                       2026 vasario 3

Per veiksmą pažinti ir pamilti „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ atidarymo renginio kūrėjai, organizatoriai, dalyviai,

speigingą sausio 31-osios vakarą visų mūsų, mačiusių šį įvykį, širdis ir protus sušildė ir įkvėpė išties kultūros sostinės formato vertas renginys. Tai buvo pagrįstai įspūdidinga, nes pažėrė ne atskirų fragmentų spiečių, o sukūrė platų ir gilų paveikslą – nuo Kėdainių pavadinimo, paties miesto atsiradimo, per šviesius ar grėsmingus įvykius, vienas prie kito besiglaudžiančius kaip istorinio grindinio akmenys– iki šių dienų. Į savo vietas stojo visa, kas ne tik Kėdainiams, bet ir visai Lietuvai svarbiausia – dėmesys pastangai, išsilavinimui ir darbui, paskata amatams, atvirumas geranoriškoms iniciatyvoms, meilė savo kraštui. Ir visa tai – nebojant ne sykį miestą niokojusių gaisrų, karų ir epidemijų.

Kas labiausiai krito į širdį, jaudino šiame renginyje, kėlė vertingą nepasipūtėliško pasididžiavimo bangą? Tai žinojimą turtinantis, emocijas harmonizuojantis tekstas, sakomas ramiu, įtikinančiu balsu. Glaudi teksto sąsaja su Nevėžio pakrantėje besirutuliojančiu veiksmu, kuriame taupiai tilpo pristatomų įvykių vizualika – valtis, judantys ratai, šviečiantys akmenys. Ir visa tai – gausiai į vyksmą įtrauktų kėdainiečių rankose. Vakaro tamsoje šviesos užteko. Pirotechnikos efektai tarnavo renginio idėjai. Dalyvių veiduose vis nušvisdavo nesumeluota džiugi nuotaika.

Per tai, kad tai buvo nuoširdi daugelio kėdainiečių šventė, ji tapo ir Lietuvos švente. Stebino režisierių, šviesos efektų kūrėjų gebėjimas apvaldyti tokį didelį plotą. Atrodė, kad renginyje dalyvauja ir namai, ir žmonės, ir dangus, ir upė. Net gulbės – pasirinkusios būti čia, o ne joms paruoštose vietose – ramiai lingavo savo kaklais, o jų šešėliai atsispindėjo dar neužšalusioje Nevėžio properšoje.

Tad buvo puiku. Mums, rašantiems šį laišką – liudijimą, labai reikia būtent tokių kultūros renginių – savų, tikrų, profesionalių rankų ir protų kuriamų, turinčių gausų būrį pasekėjų, palaikytojų, kurie per tai auga ir dvasiškai turtėja, tampa ne tik laisvalaikio, o giluminės kultūros dalimi.

Šį kartą nuoširdžiai dėkingi buvome LRT, tiesiogiai rodžiusiai šį renginį plačiai auditorijai. Ji garbingai atliko savo kaip visuomeninio transliuotojo (o kartu ir visos žiniasklaidos) pareigą – pateikė vertą apmąstymo ir išjautimo įvykį, nebruko savo paslaugiųjų žurnalistų nuomonių. Žinia, tai atitiko klasikinę žiniasklaidos veikimo formulę – žiniasklaida imasi atsakomybės, siūlydama vartotojui apie ką galvoti, bet nenurodo, ką galvoti.

Tad dar kartą dėkojame renginio kūrėjams už šviesų ir įkvepiantį kultūros impulsą mūsų galvoms, linkime sėkmingų ir įspūdingų visų metų puikiame Vidurio Lietuvos mieste. Šiuo laišku liudijimu mes ne tik dėkojame, bet ir nuoširdžiai atsiliepiame į jūsų parodytą veiksmą – dalinimusi įspūdžiais tarpusavyje, skleisdami žinią kuo plačiau, kas ir turi vykti sveikoje komunikacijoje. Ir nuoširdžiai laukiame kitų Kėdainių Lietuvos kultūros sostinės 2026 renginių, ruošiamės žygiams į Kėdainius.

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos vardu

Dr. Ina Dagytė Mituzienė, pirmininko pavaduotoja

Johanui Albrechtui Gotfrydui Šneideriui atminti 1931.12.02 – 2025.11.29

Ingė Lukšaitė

Praėjusių metų pabagoje 2025 m. lapkričio 29 d. į Amžinybę iškeliavo Vokietijos evangelikų liuteronų kunigas Johanas Albrechtas Gotfrydas Šneideris (Johann Albrecht Gottfried Schneider), plačios erudicijos asmenybė, studijavęs teologiją, filosofiją ir Rytų Europos istoriją Heidelbergo ir Berlyno universitetuose. 1963 m. pradėjo evangelikų liuteronų kunigo tarnystę. 1963-1973 m. Berlyno Reinickendorfo, o 1974 – 1994 m Zehlendorfo parapijose, nuo 2000 m. emeritas, persikėlė gyventi į Mark/ Storkową. Buvo parapijiečių labai gerbiamas ir mylimas.G. Šneideris buvo nuoširdus Lietuvos kultūros bičiulis. Lietuvai atstačius nepriklausomybę 1991 m. tuojau pat po sausio 13-tos dienos kreipėsi į vakarų Berlyno TSRS generalinį konsulatą vizai gauti ir vykti į Lietuvą. Gavęs vizą ir Berlyno evangelikų liuteronų vyskupo Martino Krause leidimą 1991 m. sausio 23 dieną atskrido su dviem lagaminais medikamentų į Vilnių. Lydimas Vilniaus liuteronų bendruomenės narės Annos Walter juos pristatė į tuo metu vadinamą I-ją Vilniaus, kitaip Jokūbo ligoninę, kur tuo metu buvo medikamentų surinkimo punktas. G. Šneiderio, Leono Stepanausko bei jų talkininkų suorganizuotas medikamentų labdaros Lietuvai tiltas veikė iki 1994 m. imtinai.Įsteigus Klaipėdoje universitetą, teikė dalykinę paramą Evangeliškos teologijos centro ir katedros organizavimui bei veiklai, buvo vienas iš trijų pirmųjų dėstytojų, kurie atvyko į Lietuvą neatlygintinai dėstyti tuos kursus, kurių specialistų nebuvo Lietuvoje. G. Šneideris daug prisidėjo, kad po ilgų dešimtmečių pertraukos, Lietuvoje būtų pradėti rengti kunigai Lietuvos evangelikų bažnyčioms. Klaipėdos universitete įsteigus 1993 m. evangelikų teologijos specialybę ir sudarius sąlygas Lietuvoje pradėti rengti evangeliškos teologijos bakalaurus, galinčius tęsti studijas užsienio aukštosiose mokyklose, 1993-2000 m. jis dėstė universitete sisteminę teologiją, Įvadą į Naująjį Testamentą, Naujojo Testamento graikų kalbą, hebrajų kalbą, ėjo vizituojančio docento pareigas. Gotfrydas Šneideris išmoko lietuviškai, dėstė lietuvių kalba. Dirbdamas Klaipėdos universitete, Jis važinėjo į Vilnių, kadangi Vilniuje iki 1996 m. nebuvo pastoviai gyvenančio liuteronų kunigo. Talkino Vilniaus liuteronų bendruomenei: lietuvių kalba atlikinėjo visus kunigo patarnavimus, apeigas, teikė metodinius patarimus, kaip organizuoti sekmadieninės mokyklėlės veiklą. G. Šneideris buvo kūrybingas Lietuvos ir Vokietijos kultūrinių ryšių plėtotojas, domėjosi lietuvių literatūra, Lietuvos istorija, o ypač Reformacijos istorija, lietuvių kalbos istorija. dalyvavo Klaipėdos universiteto mokslinėse konferencijose, vienoje jų nagrinėjo ir lygino Reformacijos laikų katekizmus ir Martyno Mažvydo katekizmą. G. Šneideris buvo aktyvus Berlyno baltistų ratelio narys, dalyvavo su pranešimais Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje suvažiavimuose. Savo iniciatyva išvertė į vokiečių kalbą Ingės Lukšaitės Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, jo vertimą vokiečių kalba 2017 m. išleido Leipcigo universiteto leidykla. Dirbdamas Klaipėdoje susidomėjo Kristijono Donelaičio kūryba. Pradžioje savo žmonai Christinei vertė ir skaitė Metų vertimą proza, o 2012 m. gegužės mėn. vykusioje Humboltų universitete baltistų konferencijoje, pranešė apie tai, kad išvertė iš naujo K. Donelaičio Metus hegzametru XXI a. skaitytojui artima vokiečių kalba. 2017 m. Leipcigo knygų mugėje buvo pristatyti jo išversti Kristijono Donelaičio ” Die Jahreszeiten”( Übersetzer: Gottfried Schneider, Langewiesche- Brandt Verlag, 2017). 2017 m.

2026 m. vasario 14 d. Jo išversti K. Donelaičio Metai bus skaitomi Storkowo bažnyčioje. Plačiau apie tai Metai bus skaitomi Storkowo bažnyčioje. Plačiau apie tai:

https://www.storkow-mark.de/veranstaltungen/2820814/2026/02/14/lesung-die-jahreszeiten-von-kristijonas-donelaitis.html

Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2017 m. G. Šneiderį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai” karininko kryžiumi.G. Šneideris palaidotas Berlyno žemėje Mark/ Storkowo kapinėse. Artimieji prašo, kad gedintieji pasodintų savo aplinkoje jam skirtą atminimo medelį.

Kun. Gotfrydas Šneideris ir sakytojas Jonas Kęstutis Gocentas pamaldose Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje apie 1992 m. Juozo Balčiūno nuotr.