„Radviliados“ – iškilaus Lietuvos renesanso kūrinio, herojinės 4 giesmių poemos skaitymai

Parašykite komentarą

„Matė kilnus Radvila, kad karai šiurpulingi iš naujo/kyla ir semia laukus baisulys bei ugnis, ir didžiulį/skausmą, tėvynės žiauraus pralaimėjimo sukrėstas, jautė. Dieną ir naktį širdy įvairiausius sumanymus svarstė, nė nesudėjo akių per kankinamus rūpesčius tąsyk“, – taip rugsėjo 15 dieną Vilniuje, Reformatų sode, prie statomo paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams prasidėjo „Radviliados“ – iškilaus Lietuvos renesanso kūrinio, herojinės 4 giesmių poemos, kurią XVI a. sukūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas ir reformatas Jonas Radvanas skaitymai.

Ištraukas iš šio istorinio veikalo skaitė ir taip statomo paminklo personažų Radvilų žygius bei nuopelnus Tėvynei priminė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Austė Nakienė. Skaitymus iniciavusios Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas pasidžiaugė, kad „Radviliadą“ lietuviškai skaityti galime jau 25-erius metus (1997 -aisiais J.Radvano „Radviliadą“ išleido Vagos leidykla). „Ir tai didžiulis dr. Sigito Narbuto nuopelnas – jis ne tik iš lotynų kalbos išvertė šį iškilų kūrinį, bet ir parašė įvadą, komentarus, sudarė asmenų žodyną. Taip pat įvadą išvertė ir į anglų kalbą“ – sakė D.Balčiauskas ir kvietęs įsigilinti į šio kūrinio eilutes, taip aktualias šiomis dienomis: „Renkas didikai keli pasitarti, ko verkiant valstybei reikia, ir štai ką tada karžygys Radvila jiems pasako: „Niekas nemato geriau, iš kur didžiausias pavojus/ kyla, už jus, ką ginklu nuožmus kunigaikštis užpuolė. Baisų karą reikės su žiauria gentimi mums kariauti:/ji nesistengia gyvent sutartim, tikėjimu, teise –/vien tik jėga ir žmonių krauju! Tad savęs pagailėkit,/Maskvai tėvynės mielos ir mirčiai vaikų neišduokit,/stokit visos didelės Lietuvos Didenybę apginti;/šito su ašarom šiom vardan nelaimingos tėvynės/jūsų maldauju – skubiau atremkit didžiulę nelaimę!“

Aurelijos Arlauskienės tekstas ir nuotraukos