Gerbiami Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos nariai,
Draugijos Valdybos 2026 m. kovo 17 d. išplėstiniame posėdyje patvirtinta LRIKD metinė veiklos programa, kurioje numatyta š. m. balandžio 25 d., šeštadienį, 11.00 val., Vilniaus kultūros centro (buv. Mokytojų namai) mažojoje salėje (antras aukštas), sušaukti Draugijos XII-ą suvažiavimą. Pagal Draugijos įstatus, įregistruotus LR Teisingumo ministerijoje 1996 m. lapkričio 4 d., reg. Nr. 480-V ir atnaujintus 2019 m. spalio 21 d. (Juridinių asmenų reg. kodas 190763313), suvažiavimą šaukia Draugijos valdyba ne rečiau kaip kartą per 3 metus. Šių metų suvažiavimas ataskaitinis-rinkiminis. Pasibaigus Draugijos valdybos, revizijos komisijos, valdybos pirmininko ir trijų pavaduotojų kadencijai, prašome pagalvoti apie naujas kandidatūras į minėtas visuomenines pareigas. Žemiau pateikiamas suvažiavimo darbotvarkės projektas.
D A R B O T V A R K Ė
10.00 – dalyvių registracija.
11.00 – Muzikinis pasveikinimas. Smuiku kūrinį atlieka Muzikos akademijos studentas Liudvikas Lahayne. Draugijos Signatarės, Garbės narės prof. habil. dr. Ingės Lukšaitės ir svečių sveikinimai.
11.20 – Mandatų komisijos pranešimas ir darbotvarkės tvirtinimas.
11.25 – Draugijos pirmininko ir Revizijos komisijos ataskaitos.
11.40 – Paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams statymo Komiteto – fondo narių pranešimai.
12.00 – Diskusijos.
12.20 – Pertrauka.
12.30 – Naujos valdybos, pirmininko ir revizijos komisijos rinkimai.
12.40 – Padedamos gėlės prie istorinio paminklinio akmens šalia statomo paminklo Reformatų sode/skvere.
Bus galima įsigyti Draugijos ir jos narių bei rėmėjų knygų.Maloniai kviečiame atlikti Draugijos nario pareigą ir dalyvauti suvažiavime.
Pernai prisiminėme Pilypo Ruigio 350-ąsias gimimo metines. Karaliaučiaus universiteto absolventas, Mažosios Lietuvos raštijos darbuotojas, kalbininkas, Biblijos vertėjas, liaudies dainų skelbėjas, giesmių kūrėjas ir vertėjas, evangelikų liuteronų kunigas Pilypas Ruigys (vok. Philipp Ruhig) gimė 1675 m. kovo 31 d. Katniavoje, Stalupėnų apskrityje. Nuo 1708 m. kunigavo Valtarkiemyje, čia ir mirė 1749 m. balandžio 6 d.
2025 m. balandžio 2-3 dienomis Lietuvių kalbos institute Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Pilypas Ruigys ir Apšvietos epocha“ , kurią surengė Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centras ir Baltų studijų draugija (Gesellschaft für Baltische Studien e.V., Vokietija). O jubiliejaus metams baigiantis išleistas Pilypo Ruigio žodynas (Vilniaus universiteto leidykla, 2025). Tai pirmasis Mažojoje Lietuvoje išėjęs lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, išspausdintas Karaliaučiuje 1747 m., praėjus dviem šimtams metų po pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“.
Mokslinis žodyno leidimas publikuojamas pirmą kartą. Jį rengė LKI Raštijos paveldo tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. (HP) Ona Aleknavičienė ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė dr. Vilma Zubaitienė. Mokslo reikmėms išleistas žodynas skelbiamas trimis tomais: I – faksimilė (leidimui pasirinktas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje saugomas egzempliorius), II – kritinis leidimas ir studija (parengė V. Zubaitienė), III – lietuviškų žodžių indeksas ir studija (parengė O. Aleknavičienė). Solidų tritomį šiemet buvo galima išvysti Tarptautinės Vilniaus knygų mugės stenduose.
O kovo 6 d. VU bibliotekoje, P. Smuglevičiaus salėje, surengtos žodyno mokslinio leidimo šventinės sutiktuvės. Pakiliame pristatymo renginyje kalbėjo tritomio rengėjos Ona Aleknavičienė ir Vilma Zubaitienė, leidinio recenzentė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vyr. mokslo darbuotoja doc. dr. Žavinta Sidabraitė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, Lietuvių kalbos instituto direktorius dr. Darius Ivoška ir kt. Renginį vedė LKK docentė dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė. Žodyno rengėjas, o ypač jubiliejų šventusią V. Zubaitienę, gausiai sveikino kolegos. Leidėjų parengtoje tritomio anotacijoje pažymima, kad šis kritinis leidimas – reikšmingas šaltinis lietuvių kalbos istorijos ir leksikografijos tyrimams, leidžiantis išsamiai pažinti XVIII a. lietuvių kalbos vartoseną ir raidą. Žodyno indeksas aktualus kalbos istorikams, leksikologams, leksikografams ir dialektologams, taip pat naudingas knygotyrininkams, paremiologams, religijotyrininkams. Kadangi Pilypo Ruigio žodynas yra Šviečiamojo amžiaus kūrinys, jame gausu duomenų etnografijos, piniginių vienetų ir mokesčių istorijos, žemės ūkio, botanikos, medicinos ir farmacijos istorijos tyrimams.
Vasario 20 -oji – pirmųjų skulptorės prof. Dalios Matulaitės mirties metinių diena. Tai progai Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija – paskutinio prof. D.Matulaitės kūrinio – Paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams statytoja – rengėsi iš anksto: sumanė originalaus formato memorialinį į(si)veiklinimo renginį, į organizatorių būrį įtraukė Lietuvos Dailininkų sąjungą, Valstybinę Saugomų teritorijų tarnybą, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnaziją, drauge telkė dalyvių pajėgas, kūrė renginio turinį, siekdama dviejų pagrindinių tikslų – iš vienos pusės, deramai prisiminti skulptorės Dalios Matulaitės iškilią asmenybę ir visai Lietuvai svarbius jos darbus, iš kitos – apmąstyti skulptorės darbų tęstinumo, puoselėjimo iššūkius, parodyti, kas daroma ir kas dar turi būti padaryta.
Tad minėtą vasario 20-ąją Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro salėje renginio moderatorė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja doc. dr. Ina Dagytė-Mituzienė, apžvelgusi veik šimtą susirinkusiųjų, vaižgantiška maniera pamatuotai konstatavo: susitelkta iš širdies ir svarbiu reikalu. Tarp dalyvių – Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir didžioji valdybos narių dalis, Lietuvos Dailininkų sąjungos pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė ir skulptoriai, menotyrininkai, kitų sričių meno kūrėjai,Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ilgametė vadovė Rūta Baškytė ir šios įstaigos darbuotojai, savo darbo lauke – saugomose teritorijose, Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose- pristatantys visą puokštę D.Matulaitės skulptūrų ir – aišku – jaunąją kartą atstovaujanti Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos mokinių grupė su direktorės pavaduotoja Vilma Junevičiene, dailės mokytojais. Popietėje dalyvavo ir buvo dėmesingai pristatyta skulptorės prof. Dalios Matulaitės giminaičių grupė – jos gentis, kaip skulptorė pati vadino savo giminę – sūnėnas Mindaugas Matulas su šeima, dukterėčia Rasa Matulaitė, pusseserės ir kiti gentainiai. Susirinko ir pulkas D. Matulaitės žemiečių iš Vilniaus žemaičių kultūros draugijos, vedini B.Vengalio, kuris šį renginį ir filmavo, gausus skulptorės bendražygių ir bičiulių ratas.
Renginio pirmojoje – ritualinėje – dalyje nuskambėjo prof. Dalios Matulaitės atminimui skirti muzikos akordai – violončelininkas Valentinas Kaplūnas, beje, gimęs tais pačiais metais kaip ir skulptorė, atliko kompozitoriaus V.Jurgučio kūrinį. Žvelgdami į Skulptorės portretą, jos darbų miniekspoziciją, ramiai plevenant atminties aukurui, susirinkusieji pagerbė Kūrėją tylos minute. Nušvitus kino ekranui, publika turėjo progos vaizdais, gyvu D.Matulaitės žodžiu prisiminti ir autorę, ir jos darbus. A. Tarvydo filmas apie skulptorę D. Matulaitę – nors trumpas, bet informatyvus, įtaigus. Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė profesorišku žvilgsniu apžvelgė Dalios Matulaitės kūrybos pagrindinius bruožus, vieną kitą jos teiginį verta pacituoti: „ Dalią Matulaitę vertinu kaip vieną ryškiausių Lietuvos skulptorių, kurios kūryba daro didelę įtaką šalies kultūriniam laukui. Jos kūryba giliai įsišaknijusi Lietuvos peizaže, siekianti sujungti protėvių paveldą su šiuolaikine plastika. Skulptorės kūryba išsiskiria archajiška jėga, glaudžiu ryšiu su baltų kultūra, istorija ir tautosaka. Jos darbai, dažnai puošiantys viešąsias erdves, pasižymi monumentalumu ir simboline jėga. Pati autorė savo kūrybos kredo įvardijo kaip „didybę ir trapumą viename“. Kūryboje dominuoja mąslios moters, literatūrinio personažo ar istorinės asmenybės paveikslas. Pavyzdžiui, skulptūra „Neringa“ įkūnija herojišką legendos mergelę, o paminklai rašytojoms Lazdynų Pelėdai ar Ievai Simonaitytei („Šventvakarių Evė“) atspindi gilią pagarbą kultūros asmenybėms. Skulptorė siekė, kad jos darbai ne tik būtų matomi, bet ir „kalbėtų“ bei kurtų judesio įspūdį, nepaisant naudojamų sunkių medžiagų, tokių kaip akmuo ar bronza. Jos darbo techniką kritikai lygino su „samurajaus kardo kirčiais“ – tiksliais ir užtikrintais kalto smūgiais.”
Eglės Gandos Bogdanienės pranešimą papildė menotyrininkės dr. Danutės Zovienės įžvalgos, prisiminimai apie prof. Dalią Matulaitę. Architektų vardu susirinkusiems kalbėjo Alvydas Mituzas, dalykiškai ir įtaigiai pasakojo apie savo ir kitų architektų patirtis, bendradarbiaujant su neeilinio talento menininke prof. Dalia Matulaite. Architektas prisiminė, kaip jiedu lankė septynias žymiausias Žemaitijos kalvas ir Dalia ant kiekvienos kalvos geidavo pastatyti kokį tai atminimo ženklą tai vietovei, kalvai. „ Kartais mes patys net nesuvokiame kokio tai gylio buvo menininkė, ji sugebėdavo į akmenį sudėti mintį, kuri amžinai kalbės. Mes turime pasiekti, jog jau pastatyti Dalios paminklai kalbėtų, aiškintų, ką jie reiškia bei matytume jų kelią į ateitį“, – pabrėžė Alvydas Mituzas.
Renginio antrojoje – įsiveiklinimo – dalyje prasmingai buvo prisiminti prof. Dalios Matulaitės gausūs mokiniai, juos atstovavo artimiausiųjų penketas, vedinas Vilnaius Dailės akademijos profesoriaus A. Ališankos . Skulptoriai Daumantas Kučas, Marius Zavadskis aktyviai dalyvavo ne tik šio renginio vyksme, bet ir parengiamajame darbe – bendromis pastangomis buvo sudaryti ir renginio metu M. Zavadskio pristatyti svarbaus darbo – skulptorės darbų virtualaus žemėlapio – apmatai. Dabartinė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausioji patarėja Rūta Baškytė priminė, jog šalies saugomose teritorijose, kaip Sirvėtos regioniniame parke, yra vadinamasis Šventos pažintinis mitologinis takas, kuriame stovi ir prof. Dalios Matulaitės darbai. Ir patikino, kad Nacionalinių ir regioninių parkų informacijos centrai yra atviri rengiamo D. Matulaitės darbų virtualaus žemėlapio pristatymui, sklaidai.
Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus bibliotekos informacinių išteklių skyriaus vedėja Asta Kazakevičiūtė Bankauskienė atsiliepė į organizatorių kvietimą imtis D. Matulaitės bibliotekos, archyvo peržiūra ir daline apsauga.
Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Rūta Matonienė pasidžiaugė, jog Reformatų sodas tapo vilniečių ir miesto svečių mėgstama erdve, prie kurios sutvarkymo prisidėjo ir savivaldybė. R. Matonienė palinkėjo, kad šioje miesto dalyje kaip įmanoma greičiau stovėtų paminklas Reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams. Jai antrino Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, primindama skulptorės meilę muzikai ir jos kūrinių muzikinį skambesį, gilų dvasinį D. Matulaitės ryšį su S.Karoso paramos ir labdaros fondo siela, paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams rėmėja pianiste Birute Karosiene.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas pasidžiaugė, kad paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams atsiras Vilnijos krašte – Vilniuje. „Mes su bendraminčiais prieš 34 metus įkūrėme Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugiją. O prieš 32 metus atridenome atminimo akmenį į Reformatų sodą, kuriame įrašyta – jog čia bus pastatytas paminklas Reformacijos pradininkams. Praėjo Reformacijos 500 metų jubiliejus, po kurio vyko konkursas paminklui. Jį laimėjo du profesoriai – skulptorė Dalia Matulaitė ir architektas Jūras Balkevičius. Paminklo kaina -230 tūkstančių, atliktas didelis darbas – didžioji dalis jau surinkta, bet trūksta dar 40 tūkst. eur. Visus raginu pagal galimybes aukoti ir tikėkimės, jog paskutinis prof. Dalios Matulaitės darbas atsistos šį pavasarį Reformatų sode,“ – sakė D. Balčiauskas.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narė Aurelija Arlauskienė trumpai pristatė paminklo statymo situaciją. Jos pasakojimą gyvu žodžiu ir optimistine vizija papildė renginyje dalyvavęs UAB „Žybartuva“ direktorius Andžej Orlovski, kuris su prof. Dalia Matulaite bendradarbiavo daugelį metų – įmonė gamino veik visus jos svarbiausius darbus.
Renginio metu nuskambėjo ir Vilniaus M. Mažvydo progimnazijos – Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos aktyvios ir kūrybiškos partnerės balsas – jaunimui buvo žingeidu sužinoti, o patyrusiems – perduoti svarbias kultūrinio tęstinumo žinias ir patirtis. Visus susirinkusius vienijo supratimas, kad sava kultūra gyva per gilų jos supratimą ir kokybišką veiksmą. Tai šiame renginyje nuskambėjo tarytum gyvas gilios asmenybės, profesionaliosios mūsų skulptorės Dalios Matulaitės žodžių ir darbų lydinio aidas. O numatyti siekiai ir būsimi darbai, puoselėjant D. Matulaitės palikimą, sugulė į dalyvių memorandumą, pagarsintą renginio moderatorės ir priimtą bendru susirinkusiųjų nutarimu bei lydimą reginio dalyvių sąrašo.
Aišku, buvo ir pokalbių tęsiniai prie žolelių arbatos puodelio ir didelio balto sūrio, o kaip kitaip – dalyvius vos talpino salė, visi turėjo ką pasakyti, prisiminti ar priminti. Juk buvo susirinkta tikrai svarbiu reikalu ir iš širdies, kaip ir anonsuota renginio pradžioje.
Paramą paminklo tolimesniam kūrimui ir statymui maloniai prašome pervesti : Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija Įmonės kodas 190763313 AB SEB bankas, sąskaita LT69 7044 0600 0090 8619 Paminklui „Reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams“
Per veiksmą pažinti ir pamilti „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ atidarymo renginio kūrėjai, organizatoriai, dalyviai,
speigingą sausio 31-osios vakarą visų mūsų, mačiusių šį įvykį, širdis ir protus sušildė ir įkvėpė išties kultūros sostinės formato vertas renginys. Tai buvo pagrįstai įspūdidinga, nes pažėrė ne atskirų fragmentų spiečių, o sukūrė platų ir gilų paveikslą – nuo Kėdainių pavadinimo, paties miesto atsiradimo, per šviesius ar grėsmingus įvykius, vienas prie kito besiglaudžiančius kaip istorinio grindinio akmenys– iki šių dienų. Į savo vietas stojo visa, kas ne tik Kėdainiams, bet ir visai Lietuvai svarbiausia – dėmesys pastangai, išsilavinimui ir darbui, paskata amatams, atvirumas geranoriškoms iniciatyvoms, meilė savo kraštui. Ir visa tai – nebojant ne sykį miestą niokojusių gaisrų, karų ir epidemijų.
Kas labiausiai krito į širdį, jaudino šiame renginyje, kėlė vertingą nepasipūtėliško pasididžiavimo bangą? Tai žinojimą turtinantis, emocijas harmonizuojantis tekstas, sakomas ramiu, įtikinančiu balsu. Glaudi teksto sąsaja su Nevėžio pakrantėje besirutuliojančiu veiksmu, kuriame taupiai tilpo pristatomų įvykių vizualika – valtis, judantys ratai, šviečiantys akmenys. Ir visa tai – gausiai į vyksmą įtrauktų kėdainiečių rankose. Vakaro tamsoje šviesos užteko. Pirotechnikos efektai tarnavo renginio idėjai. Dalyvių veiduose vis nušvisdavo nesumeluota džiugi nuotaika.
Per tai, kad tai buvo nuoširdi daugelio kėdainiečių šventė, ji tapo ir Lietuvos švente. Stebino režisierių, šviesos efektų kūrėjų gebėjimas apvaldyti tokį didelį plotą. Atrodė, kad renginyje dalyvauja ir namai, ir žmonės, ir dangus, ir upė. Net gulbės – pasirinkusios būti čia, o ne joms paruoštose vietose – ramiai lingavo savo kaklais, o jų šešėliai atsispindėjo dar neužšalusioje Nevėžio properšoje.
Tad buvo puiku. Mums, rašantiems šį laišką – liudijimą, labai reikia būtent tokių kultūros renginių – savų, tikrų, profesionalių rankų ir protų kuriamų, turinčių gausų būrį pasekėjų, palaikytojų, kurie per tai auga ir dvasiškai turtėja, tampa ne tik laisvalaikio, o giluminės kultūros dalimi.
Šį kartą nuoširdžiai dėkingi buvome LRT, tiesiogiai rodžiusiai šį renginį plačiai auditorijai. Ji garbingai atliko savo kaip visuomeninio transliuotojo (o kartu ir visos žiniasklaidos) pareigą – pateikė vertą apmąstymo ir išjautimo įvykį, nebruko savo paslaugiųjų žurnalistų nuomonių. Žinia, tai atitiko klasikinę žiniasklaidos veikimo formulę – žiniasklaida imasi atsakomybės, siūlydama vartotojui apie ką galvoti, bet nenurodo, ką galvoti.
Tad dar kartą dėkojame renginio kūrėjams už šviesų ir įkvepiantį kultūros impulsą mūsų galvoms, linkime sėkmingų ir įspūdingų visų metų puikiame Vidurio Lietuvos mieste. Šiuo laišku liudijimu mes ne tik dėkojame, bet ir nuoširdžiai atsiliepiame į jūsų parodytą veiksmą – dalinimusi įspūdžiais tarpusavyje, skleisdami žinią kuo plačiau, kas ir turi vykti sveikoje komunikacijoje. Ir nuoširdžiai laukiame kitų Kėdainių – Lietuvos kultūros sostinės 2026 renginių, ruošiamės žygiams į Kėdainius.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos vardu –
