Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

Viktorija Liauškaitė

Šiemet Reformacijos diena paminėta įdomia diskusiją apie evangelikų mokyklas ir švietimą Lietuvoje, vykusia Lietuvos mokslų akademijos Mažoje konferencijų salėje. Diskusijoje dalyvavo akad. prof. dr. Dainora Pociūtė, prof. dr. Aivas Ragauskas, doc. dr. Deimantas Karvelis. Minėjimas prasidėjo muzikiniu akordu – Reformacijos himnu „Tvirčiausia apsaugos pilis“, kurį iškilmingai sugiedojo Vilniaus ev. reformatų ansamblis „Giesmė“, vadovaujamas dr. Austės Nakienės, dar vien muzikine dovana susirinkusius pasveikino Liudvikas Lahayne. Renginyje taip pat dalyvavo Kėdainių Šviesiosios gimnazijos, šiemet švenčiančios 400 metų jubiliejų, taip pat Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos atstovai.

„Susirinkome paminėti Reformacijos sąjūdį Europoje, prasidėjusį prieš 508 metus – 1517 m. spalio 31 dieną ant Vitenbergo bažnyčios durų vienuolis Martynas Liuteris prikalė savo 95 tezes. Taip prasidėjo Reformacijos idėjų skleidimas, kurios neilgai trukus pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Džiugu, kad Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pastangomis Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą spalio 31-ąją , Reformacijos dieną, įrašyti į Lietuvos vastybės atmintinų dienų sąrašą. Taip ši diena tapo švenčiama, minima ne tik bažnyčiose, bet ir pasaulietiniame gyvenime“, – susirinkusius pasveikino Draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.

Po iškilmingo vakaro atidarymo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja doc. dr. Ina Dagytė-Mituzienė pasveikino ir renginyje dalyvavusius Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos atstovus ir mokinius bei įteikė draugijos padėkas progimnazijos direktoriaus pavaduotojai Vilmai Junevičienei ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų orkestro Septima vadovams A.Korablikovui ir B. Skripkauskui, kurį atsiėmė klarnetininkas A.Zimnickas. Padėkose taip pat buvo padėkota kolektyvams ir administracijai. Tai bendra intencija – už indėlį, rengiant ir dalyvaujant Spaudos paradą Reformatų sode ir Atminties jurginų, akrostichų ir muzikos popietę Liuteronų sode.

Mokslininkų diskusiją moderavo akad. prof. dr. Dainora Pociūtė. “XVII a. daugiakonfesinis Vilnius, ne tik kaimynai ir bičiuliai, bet ir riaušės, kuriose dalyvavo ir įvairių konfesijų gimnazistai (XVII a. Vilniuje dar vadinti „pauperibusais“). Vilniuje gimė pirmosios evangelikų mokyklos, tačiau XVII a. katalikiškos valstybės valdovo mieste, jos neturėjo sąlygų plėtotis. Užtat 1625 m. buvo įsteigtos dvi istorinį vaidmenį LDK evangelikų švietime suvaidinusios aukščiausio lygio gimnazijos – Kėdainiuose ir Slucke. Pastarąją dar XX a. pradžioje baigė ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko Donato Balčiausko senelis”, – dėstė D.Pociūtė ir, pabrėžusi, kokia svarbi bei plati yra nagrinėjama tema, pasiūlė diskusijos dalyviams, visų pirma, žvilgtelti į Reformacijos ištakas ir jos asmenybes.

Doc. dr. Deimantas Karvelis atkreipė dėmesį, kad „jau 1517 metais Martynas Liuteris savo tezėse paskelbia, jog krikščionis reikia mokyti. Martynas Mažvydas savo raštuose žodį mokslas pavartojo net 35 kartus. Ankstyvojoje protestantiškoje kultūroje M.Liuteris yra teologijos tėvas. O edukacijos tėvas liuteronizme yra Pilypas Melanchtonas, kuris net ir vadinosi Vokietijos mokytoju. P. Melanchtoną galime įvardinti pagrindine figūra, įkvėpusią ir visos protestantiškos Europos mokytojus“. D.Karvelis paminėjo ir tai, jog į Kristų mokiniai kreipėsi „Mokytojau“. „Renesanso epochos humanistai įvedė visiškai naują požiūrį į švietimo sistemą, į mokyklos, švietimo paskirtį to meto visuomenėje. Didieji reformatoriai -Jonas Kalvinas, Ulrichas Cvinglis ir kt. teigė, kad suaugusiam krikščioniui labai svarbu tiek dvasiškai, tiek intelektualiai šviestis“.

D.Karvelis išsamiai dėstė, kodėl Reformacija laikoma viena ryškiausių dvasinių judėjimų krikščionybės istorijoje: „Nes ji pirmoji suvokė vieną naują dalyką, kad tikėjimo neužtenka skleisti. Tikėjimo reikia mokyti. M.Liuterį traukė ne tik bažnytinė reforma, bet ir švietimo reforma to meto visuomenėje. M. Liuteris yra parašęs kelis labai stiprius traktaktus apie švietimą. Jo vizijoje išsilavinimas buvo galimybė geriau tarnauti Dievui bei parengti savo artimą, nes išsilavinęs žmogus geriau susidoroja su savo egzistenciniais iššūkiais nei žmogus be išsilavinimo. Štai citata iš Martyno Liuterio 1524 metų traktato, skirto visų Vokietijos miestų valdžioms, kodėl reikia steigti krikščioniškas mokyklas: „Mano mieli ponai, kasmet mes turim išleisti tokias dideles sumas ginklams, tiltams, keliams, užtvankoms, kad užtikrintume miestų žemiškąją gerovę, tai kodėl gi nepaskirti daug daugiau lėšų vargšui apleistam jaunimui?“ Manau ši M. Liuterio mintis aktuali ir šių dienų kontekste. Didieji reformatoriai nors gyveno ištisų karų laikais, bet švietimui teikė prioritetą. Beje, ir asmeninė Liuterio švietimo patirtis irgi labai svarbi. Štai kaip Reformacijos tėvas pasisakė apie mokyklą, kurioje mokėsi: „Mano mokyklos mokytojai elgėsi su mumis, kaip kalėjimo prižiūrėtojai su vagimi. Mokykla priminė pragarą, skaistyklą“. Tokioje Europos švietimo sistemoje augo ši iškili istorinė asmenybė. M.Liuteris mokyklą laikė vieta, skirta praturtinti vaiką įvairiomis žiniomis ir organizacija gebančia geriausiai išauklėti žmogų krikščioniškų dorybių dvasia. 16 a. pab. Vokietijoje jau buvo įkurtą per 100 liuteroniškų mokyklų“.

Tęsdamas pasisakymą apie tai, kodėl protestantams taip rūpėjo švietimo sistema, D.Karvelis pabrėžė, kad tai susiję su tuo, ką nauja atnešė pati Reformacija – suvokta, kad šalia bažnyčios ir šeimos reikalinga dar viena labai svarbi institucija – mokykla.

Prof. dr. Aivas Ragauskas dalinosi žiniomis apie Kėdainių Šviesiają gimnaziją, kurios istorija siekia XVII a. pradžią ir yra glaudžiai susijusi su Reformacijos judėjimu Lietuvoje. „Šviesiojoje gimnazijoje buvo ugdomi ne tik Kėdainių, bet visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyderiai. Ir ne bet kokie lyderiai, o evangelikų reformatų! Evangelikai reformatai – protestantiška konfesija, gyvavusi šalia evangelikų liuteronų ir XVII–XVIII amžiuje buvusi absoliučia mažuma. Vis tik ir Slucke, ir Kėdainiuose XVII amžiaus trečiame dešimtmetyje sukurtos gimnazijos užpildė vidurinio mokslo pakopą ir prisidėjo, kad šita bendruomenė galėtų ugdyti pirmiausia dvasininkus, – pabrėžė A. Ragauskas. – Antra – mokytojus, o trečia – bajorijos lyderius. Tai vyko ir Kėdainių gimnazijoje, ir Slucko, o ši buvo skirta rusėniškoms žemėms, nes tuo metu buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kalbėdami apie šį istorinį laikotarpį, turėtume galvoti ne apie dabartinės Lietuvos teritoriją, o apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – visas kultūrinis, politinis ir ekonominis gyvenimas vyko būtent tos milžiniškos didvalstybės rėmuose.“

Pasak A. Ragausko, tiek Kėdainių, tiek Slucko gimnazijose mokėsi mokiniai iš įvairių kraštų, kuriuos ugdė iš skirtingų Europos šalių atvykę pedagogai. Mokslininkas išreiškė viltį, kad ateityje 400 metų jubiliejų švenčianti Kėdainių Šviesioji gimnazija vėl gali tapti tarptautiška. „Gal tos investicijos, puikūs pastatai, čia vykdomos veiklos leis Šviesiajai gimnazijai pasiekti labai aukštą lygį, ir čia vyks ne tik mokymo procesas, bet ir moksliniai tyrimai, kuriuose dalyvaus ir mokytojai, ir mokiniai. Juk Gymnasium Illustre – labai aukšto lygio vidurinio mokslo ugdymo įstaiga. Šis pavadinimas įpareigoja”.

Vakaras baigėsi nominalaus Lietuvos Reformacijos muziejaus, šiemet švenčiančio trisdešimtmetį, knygų paroda. Tarp 30 D.Pociūtės šiai parodai atrinktų leidinių buvo 1713 m. Sirvydo žodynas, eilė XVIII-XX a. pradžios Mažosios Lietuvos leidinių, XX a. pradžios evangelikų-reformatų giesmynai, tarp jų, 1910 m. Vilniaus bei 1917 m. Petrapilio leidimai, XX a. pirmosios pusės protestantizmo istoriografijos leidiniai, kitos senosios retos knygos.