2025 12 03 Lietuvos Reformacijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas, pirmininko pavaduotoja, Paminklo statymo komiteto-fondo kanclerė dr.Ina Dagytė-Mituzienė ir valdybos narė Aurelija Arlauskienė vėl lankėsi įmonėje „Žybartuva, gaminančioje paminklą Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams. „Įmonė informavo, kad jau išpjauta paskutinė, dešimtoji, paminklo kolona, kad jau pradėti ir kolonų graviravimo darbai, todėl norėjome patys tuo įsitikinti“, – apie vizito tikslą kalbėjo D.Balčiauskas.
Tai, kas tądien pamatyta, išgirsta, tikrų tikriausiai liudija, jog paminklo gamybos darbai išties sparčiai juda pergalingos pabaigos link. „Žybartuvos” direktorius Andžej Orlovski ir gamybos vadovas Šarūnas Jakucevičius nuvedė į cechą, kur iš Pietų Afrikos granito, atgabento ir skirto specialiai šiam paminklui, tą dieną išpjauta paskutinė, dešimta, kolona. Ši, kaip ir kitos devynios 4 metrų aukščio 40×40 cm pločio kolonos, pjauta po 2 metrus, kuri vėliau bus sujungta naudojant specialų klijų mišinį ir sustiprinta specialiais strypais.
Kitame įmonės ceche svečiai apžiūrėjo baigtą koloną, skirtą Jonui Bretkūnui – Biblijos vertėjui į lietuvių kalbą, lietuvių raštijos kūrėjui, istorikui. Kitoje patalpoje graviravimo darbams ruošiama kolona, skirta Abraomui Kulviečiui – Renesanso intelektualui, humanistui, antikinių kalbų mokovui, lietuviškų giesmių rengėjui, Reformacijos Lietuvoje pradininkui. Graviravimas – tai ne rankomis akmenyje kalamas tekstas. Tai atlieka šiuolaikinės technologijos, tačiau prieš joms patikint šį darbą, reikia kruopščiai viską paruošti: tekstą sumaketuoti kompiuteryje, atspausdinti jį ant specialios plėvelės, užklijuoti ant kolonos, ir tada jungti smėliasrovę. Ji galinga specialaus mišinio srove griaužia akmenį ten, kur jai nurodyta. „Ši technologija „Žybartuvoje“ jau naudojama daugiau negu ketvirtį amžiaus, – sakė gamybos vadovas Š.Jakucevičius, – ir tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. O atsakingiausias ir sunkiausias šio paminklo darbas dar laukia ateityje – sujungti visų kolonų abi dalis ir pristačius į vietą, jas sumontuoti. Jungti reikia itin atidžiai, nes menkiausias netikslumas gali pažeisti kolonos vientisumą ir visą darbą tektų pradėti iš naujo, o montuojant iškyla daug nenumatytų sunkumų (kur pastatyti kraną, kaip prikabinti 4 metrų ilgio kolonas, kaip užtikrinti, kad jos stovės tiesiai, iki susitings juos priklijuojantis mišinys)“.
Draugija, nuoširdžiai dėkodama rėmėjams už svarią finansinę paramą statomam paminklui Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams Vilniuje, Reformatų sode, kviečia ir toliau bet kokio dydžio auka prisidėti prie jo kūrimo
Paramą paminklo tolimesniam kūrimui ir statymui maloniai prašome pervesti : Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija Įmonės kodas 190763313 AB SEB bankas, sąskaita LT69 7044 0600 0090 8619 Paminklui „Reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams“
Baigta kolona, skirta Jonui Bretkūnui – Biblijos vertėjui į lietuvių kalbą, lietuvių raštijos kūrėjui, istorikui
Graviravimo darbams ruošiama kolona, skirta Abraomui Kulviečiui – Reformacijos Lietuvoje pradininkui
Draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir pirmininko pavaduotoja, Paminklo statymo komiteto-fondo kanclerė dr.Ina Dagytė-Mituzienė prie paskutinės dešimtos kolonos, kuri iš granito luito buvo išpjauta jų lankymosi įmonėje dieną
„Žybartuvos“ gamybos vadovas Šarūnas Jakucevičius (pirmas iš dešinės) su svečiais prie visų išpjautų kolonų įmonės teritorijoje
Graviravimo darbams ruošiama kolona, skirta Martynui Mažvydui – Reformacijos Lietuvoje pradininkui
Lapkričio 28 dieną minit Tilžės akto dieną „Širdings brolau“ medaliu apdovanotas mūsų draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. Nuoširdžiai sveikiname!
Laureatais šiemet taip pat tapo Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvikas Burzdžiuvienė ir lituanistikos paveldo skaitmeninimo projekto mokslininkų komanda: Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius ir Mikas Vaicekauskas.
Kristijono Donelaičio atminimo medalis „Širdings brolau“ skirtas skatinti Kristijono Donelaičio asmenybės, jo kūrybos, lietuvių kultūros palikimo nagrinėjimą, jo įamžinimą, Lietuvos ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities bendradarbiavimą kultūros ir/ar švietimo srityje. Apdovanojimo devizas „Širdings brolau“ yra kreipinys iš Kristijono Donelaičio 1777 m. birželio 10 d. lietuviško laiško Johanui Gotfrydui Jordanui.
Šiemet Reformacijos diena paminėta įdomia diskusiją apie evangelikų mokyklas ir švietimą Lietuvoje, vykusia Lietuvos mokslų akademijos Mažoje konferencijų salėje. Diskusijoje dalyvavo akad. prof. dr. Dainora Pociūtė, prof. dr. Aivas Ragauskas, doc. dr. Deimantas Karvelis. Minėjimas prasidėjo muzikiniu akordu – Reformacijos himnu „Tvirčiausia apsaugos pilis“, kurį iškilmingai sugiedojo Vilniaus ev. reformatų ansamblis „Giesmė“, vadovaujamas dr. Austės Nakienės, dar vien muzikine dovana susirinkusius pasveikino Liudvikas Lahayne. Renginyje taip pat dalyvavo Kėdainių Šviesiosios gimnazijos, šiemet švenčiančios 400 metų jubiliejų, taip pat Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos atstovai.
„Susirinkome paminėti Reformacijos sąjūdį Europoje, prasidėjusį prieš 508 metus – 1517 m. spalio 31 dieną ant Vitenbergo bažnyčios durų vienuolis Martynas Liuteris prikalė savo 95 tezes. Taip prasidėjo Reformacijos idėjų skleidimas, kurios neilgai trukus pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Džiugu, kad Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pastangomis Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą spalio 31-ąją , Reformacijos dieną, įrašyti į Lietuvos vastybės atmintinų dienų sąrašą. Taip ši diena tapo švenčiama, minima ne tik bažnyčiose, bet ir pasaulietiniame gyvenime“, – susirinkusius pasveikino Draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas.
Po iškilmingo vakaro atidarymo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja doc. dr. Ina Dagytė-Mituzienė pasveikino ir renginyje dalyvavusius Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos atstovus ir mokinius bei įteikė draugijos padėkas progimnazijos direktoriaus pavaduotojai Vilmai Junevičienei ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų orkestro Septima vadovams A.Korablikovui ir B. Skripkauskui, kurį atsiėmė klarnetininkas A.Zimnickas. Padėkose taip pat buvo padėkota kolektyvams ir administracijai. Tai bendra intencija – už indėlį, rengiant ir dalyvaujant Spaudos paradą Reformatų sode ir Atminties jurginų, akrostichų ir muzikos popietę Liuteronų sode.
Mokslininkų diskusiją moderavo akad. prof. dr. Dainora Pociūtė. “XVII a. daugiakonfesinis Vilnius, ne tik kaimynai ir bičiuliai, bet ir riaušės, kuriose dalyvavo ir įvairių konfesijų gimnazistai (XVII a. Vilniuje dar vadinti „pauperibusais“). Vilniuje gimė pirmosios evangelikų mokyklos, tačiau XVII a. katalikiškos valstybės valdovo mieste, jos neturėjo sąlygų plėtotis. Užtat 1625 m. buvo įsteigtos dvi istorinį vaidmenį LDK evangelikų švietime suvaidinusios aukščiausio lygio gimnazijos – Kėdainiuose ir Slucke. Pastarąją dar XX a. pradžioje baigė ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko Donato Balčiausko senelis”, – dėstė D.Pociūtė ir, pabrėžusi, kokia svarbi bei plati yra nagrinėjama tema, pasiūlė diskusijos dalyviams, visų pirma, žvilgtelti į Reformacijos ištakas ir jos asmenybes.
Doc. dr. Deimantas Karvelis atkreipė dėmesį, kad „jau 1517 metais Martynas Liuteris savo tezėse paskelbia, jog krikščionis reikia mokyti. Martynas Mažvydas savo raštuose žodį mokslas pavartojo net 35 kartus. Ankstyvojoje protestantiškoje kultūroje M.Liuteris yra teologijos tėvas. O edukacijos tėvas liuteronizme yra Pilypas Melanchtonas, kuris net ir vadinosi Vokietijos mokytoju. P. Melanchtoną galime įvardinti pagrindine figūra, įkvėpusią ir visos protestantiškos Europos mokytojus“. D.Karvelis paminėjo ir tai, jog į Kristų mokiniai kreipėsi „Mokytojau“. „Renesanso epochos humanistai įvedė visiškai naują požiūrį į švietimo sistemą, į mokyklos, švietimo paskirtį to meto visuomenėje. Didieji reformatoriai -Jonas Kalvinas, Ulrichas Cvinglis ir kt. teigė, kad suaugusiam krikščioniui labai svarbu tiek dvasiškai, tiek intelektualiai šviestis“.
D.Karvelis išsamiai dėstė, kodėl Reformacija laikoma viena ryškiausių dvasinių judėjimų krikščionybės istorijoje: „Nes ji pirmoji suvokė vieną naują dalyką, kad tikėjimo neužtenka skleisti. Tikėjimo reikia mokyti. M.Liuterį traukė ne tik bažnytinė reforma, bet ir švietimo reforma to meto visuomenėje. M. Liuteris yra parašęs kelis labai stiprius traktaktus apie švietimą. Jo vizijoje išsilavinimas buvo galimybė geriau tarnauti Dievui bei parengti savo artimą, nes išsilavinęs žmogus geriau susidoroja su savo egzistenciniais iššūkiais nei žmogus be išsilavinimo. Štai citata iš Martyno Liuterio 1524 metų traktato, skirto visų Vokietijos miestų valdžioms, kodėl reikia steigti krikščioniškas mokyklas: „Mano mieli ponai, kasmet mes turim išleisti tokias dideles sumas ginklams, tiltams, keliams, užtvankoms, kad užtikrintume miestų žemiškąją gerovę, tai kodėl gi nepaskirti daug daugiau lėšų vargšui apleistam jaunimui?“ Manau ši M. Liuterio mintis aktuali ir šių dienų kontekste. Didieji reformatoriai nors gyveno ištisų karų laikais, bet švietimui teikė prioritetą. Beje, ir asmeninė Liuterio švietimo patirtis irgi labai svarbi. Štai kaip Reformacijos tėvas pasisakė apie mokyklą, kurioje mokėsi: „Mano mokyklos mokytojai elgėsi su mumis, kaip kalėjimo prižiūrėtojai su vagimi. Mokykla priminė pragarą, skaistyklą“. Tokioje Europos švietimo sistemoje augo ši iškili istorinė asmenybė. M.Liuteris mokyklą laikė vieta, skirta praturtinti vaiką įvairiomis žiniomis ir organizacija gebančia geriausiai išauklėti žmogų krikščioniškų dorybių dvasia. 16 a. pab. Vokietijoje jau buvo įkurtą per 100 liuteroniškų mokyklų“.
Tęsdamas pasisakymą apie tai, kodėl protestantams taip rūpėjo švietimo sistema, D.Karvelis pabrėžė, kad tai susiję su tuo, ką nauja atnešė pati Reformacija – suvokta, kad šalia bažnyčios ir šeimos reikalinga dar viena labai svarbi institucija – mokykla.
Prof. dr. Aivas Ragauskas dalinosi žiniomis apie Kėdainių Šviesiają gimnaziją, kurios istorija siekia XVII a. pradžią ir yra glaudžiai susijusi su Reformacijos judėjimu Lietuvoje. „Šviesiojoje gimnazijoje buvo ugdomi ne tik Kėdainių, bet visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyderiai. Ir ne bet kokie lyderiai, o evangelikų reformatų! Evangelikai reformatai – protestantiška konfesija, gyvavusi šalia evangelikų liuteronų ir XVII–XVIII amžiuje buvusi absoliučia mažuma. Vis tik ir Slucke, ir Kėdainiuose XVII amžiaus trečiame dešimtmetyje sukurtos gimnazijos užpildė vidurinio mokslo pakopą ir prisidėjo, kad šita bendruomenė galėtų ugdyti pirmiausia dvasininkus, – pabrėžė A. Ragauskas. – Antra – mokytojus, o trečia – bajorijos lyderius. Tai vyko ir Kėdainių gimnazijoje, ir Slucko, o ši buvo skirta rusėniškoms žemėms, nes tuo metu buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kalbėdami apie šį istorinį laikotarpį, turėtume galvoti ne apie dabartinės Lietuvos teritoriją, o apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – visas kultūrinis, politinis ir ekonominis gyvenimas vyko būtent tos milžiniškos didvalstybės rėmuose.“
Pasak A. Ragausko, tiek Kėdainių, tiek Slucko gimnazijose mokėsi mokiniai iš įvairių kraštų, kuriuos ugdė iš skirtingų Europos šalių atvykę pedagogai. Mokslininkas išreiškė viltį, kad ateityje 400 metų jubiliejų švenčianti Kėdainių Šviesioji gimnazija vėl gali tapti tarptautiška. „Gal tos investicijos, puikūs pastatai, čia vykdomos veiklos leis Šviesiajai gimnazijai pasiekti labai aukštą lygį, ir čia vyks ne tik mokymo procesas, bet ir moksliniai tyrimai, kuriuose dalyvaus ir mokytojai, ir mokiniai. Juk Gymnasium Illustre – labai aukšto lygio vidurinio mokslo ugdymo įstaiga. Šis pavadinimas įpareigoja”.
Vakaras baigėsi nominalaus Lietuvos Reformacijos muziejaus, šiemet švenčiančio trisdešimtmetį, knygų paroda. Tarp 30 D.Pociūtės šiai parodai atrinktų leidinių buvo 1713 m. Sirvydo žodynas, eilė XVIII-XX a. pradžios Mažosios Lietuvos leidinių, XX a. pradžios evangelikų-reformatų giesmynai, tarp jų, 1910 m. Vilniaus bei 1917 m. Petrapilio leidimai, XX a. pirmosios pusės protestantizmo istoriografijos leidiniai, kitos senosios retos knygos.
