1,2 proc. parama draugijai

Mielieji, kaip ir kasmet jau galime pildyti gyventojų pajamų mokesčių deklaraciją (GPM), o kartu ir skirti iki 1,2 proc. paremti pasirinktą ūkio subjektą. Jūsų parama labai laukiama.

kaip tai atlikti, galite rasti čia

Paramos gavėjo identifikacinis numeris (kodas) 190763313
Paramos gavėjo pavadinimas Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija 

Ačiū už Jūsų dosnumą!

Vytauto A. Gocento tapybos paroda

Nuo kovo 4 d. iki balandžio 2 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje veikia mūsų draugijos vicepirmininko Vytauto A. Gocento tapybos paroda ,,Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai”. Tad jeigu esate sveiki laikydamiesi saugumo reikalavimų jau galite apžiūrėti parodą bibliotekos galerijoje.

Maloniai kviečiame.

Apie autorių ir jo kūrybą

Vytautas A. Gocentas savo kūrybą skiria Klaipėdos kraštui. Jis sako, jeigu yra tėviškės rašytojas (vok. k.  – Heimatdichter), yra ir tėviškės tapytojas. Iš tėvų paveldėjęs meilę ir pagarbą krašto žmonėms svajonėmis ir mintimis liko ištikimas gimtajam kraštui. Prisipažįsta, kad begalinį tėviškės ilgesį užpildo dailės studijos, kita kūryba ir dosniai atlygina atradimais, eilėmis, rašiniais bei piešiniais, kurie apsigyvena straipsniuose, knygose, pranešimuose ar parodose.

V. Gocentas gimė ir augo Klaipėdoje, o nuo 1971 metų, kai atvyko stoti į universitetą, taip ir liko Vilniuje. Studijavo ekonomiką, įgijo socialinių mokslų išsilavinimą. Dirbo Finansų ministerijoje, Spaudos komitete, Bibliotekų kolektoriuje, o dabar – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Aktyviai dalyvauja įvairių visuomeninių ir kultūrinių draugijų veikloje.

Pasak V. Gocento, piešimo jis mokosi visą gyvenimą, o vėliau ir tapybos, grafikos. Pradinių klasių mokytoja mokė piešti, siuvinėti. Braižybos mokytojas suformavo gerus braižymo, piešimo pagrindus. Prieš 50 metų baigė pirmąją dailės studiją Klaipėdos kultūros rūmuose, kuriai vadovavo dailininkas Vaclovas Rimkus. Studijuodamas Vilniaus universitete mokėsi ir Estetinio lavinimo katedros dailės studijoje (vad. Kostas Dereškevičius). Trečioji dailės studija – ,,Paletė“  (mokytojai Rimas Bičiūnas ir  Vladimiras Nesterenka).

,,Niekados nežinau ką tą dieną konkrečiai piešiu ar tapysiu, bet einu, dairausi ir motyvas pats mane susiranda,” – pasakoja dailininkas. –  ,,Labai džiaugiuosi tapydamas Klaipėdos krašto gamtą, pastatus, vandenis. Vilniuje taip pat tapau – daug kampelių, motyvų, o ir žydų kultūros reliktai žavi. Juos esu matęs ir Izraelyje, bet ir mes turime Šiaurės Jeruzalę…” Jis atskleidžia, kad parodose matyti ekspresionistų darbai suteikė postūmį įsižiūrėti į nuolat kintančią gamtą, architektūrą, o ypač vandenis, jo judėjimą. Dailės istorikė Ingrida Korsakaitė dailininko darbus apibūdino kaip spalvingą ir įdomią ekspresionizmo stilistikos tapybą.

V. Gocentas yra surengęs daugybę personalinių parodų, dalyvauja pleneruose. Šiais metais tapybos paroda jau eksponuota Lemonto Lietuvių dailės muziejaus „Sielos“ galerijoje, perkelta į Čikagos galerijas, muziejus, keliaus į Niujorką.

,,Visa kūryba – ne tik tam, kad mėgautis, užimti laiką, bet ir pasidalinti, pasižiūrėti iš šono. Tam būtinos parodos, susitikimai su žiūrovu… Reikia grįžtančio aido, žinojimo kas tiko, kas dar reikalinga nupiešti ar nutapyti” – sako dailininkas.

Parengė Janina Valančiūtė

Reformatas Bronius Skiauterė ir jo darbai Vilnijoje

Aurelija Arlauskienė

Istorinis ir kultūrinis Eišiškių (Šalčininkų raj.) paveldas apima ne vieną epochą, ne vieną įvykį ir ne vieną įžymią asmenybę. Tai ir Eišiškių piliavietė, kur XIII a. stovėjusi Eišio pastatyta pilis, vėliau priklausiusi Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tėvui Sudimantui. Tai ir XIV a. įspaudai – antkapiai senosiose Sveckūnų kapinaitėse, šalia buvusios Sveckų-Sveckevičių dvarvietės.

Manoma, kad būtent čia ilsisi lietuvių raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio tėvai bei giminės ir čia yra gimtosios šio iškilaus veikėjo vietos. Tai ir Gornostajiškių dvaro sodyba, kurią XIX a. įsigijusi Sekliuckių giminė jį iš esmės atgaivino – vietoj medinių pastatų įkūrė visiškai naują mūrinį dvaro ansamblį su parku. Už paramą 1863 metų sukilėliams, dvaro savininkui Vincentui Sekliuckiui, Lydos miesto teismo pirmininkui, apribotos naudojimosi dvaru teisės. Buvo ir permainingas XX amžius, taigi laikmetis, kuomet Gornostajiškės buvo kolūkio Lenino priesakai centras. Ir, galų gale,  XXI šimtmetis, kuriame randame jau apleistus, vietos gyventojo privatizuotus dvaro rūmus, nykstančius dvaro sodybos priklausinius ir sudarkytą St. Rapolionio paminklą.

Visą šį, aukščiau surašytą, taip pat ir archyvuose slypintį Eišiškių paveldą palikdami ateities tyrinėjimams, sustokime ties Broniumi Skiautere, buvusiu Vilniaus ev. reformatų parapijos nariu, laisvės kovų dalyviu, sąjūdiečiu, Amžinybėn išėjusiu po savo 89-ojo gimtadienio, 2013 metais. Dar viena Lietuvos patriotų Skiauterių iš Biržų atžala – Broniaus brolis, kovotojas už laisvę Povilas Skiauterė (1920-1948), apie kurį išsamiai rašė Reformatų žinia, 2020, Nr.3.

Bronius Skiauterė gimė Raščiūnų kaime, Papilio valsčiuje, reformatų Elžbietos (Naktinytės) ir Petro Skiauterių šeimoje, užauginusioje tris sūnus: Povilą, Joną, Bronių ir dvi dukras Mariją ir Valeriją.

Pokario įvykiai skaudžiai palietė jų šeimą: žuvo brolis partizanas Povilas, tėvai ir sesuo Valerija buvo ištremti.  Bronius išvengė Sibiro, bet gyventi Biržų krašte negalėjo. Slapstantis pas patikimus žmones, su įtartino legalumo dokumentėliu, tremtinių sūnui pavyko baigti Žemės ūkio technikumą. Visą gyvenimą Bronius geru žodžiu minėjo Dotnuvos akademijos Selekcijos stoties direktorių profesorių Joną Bulovą, kuris visaip skatino ir padėjo labai gabiam jaunuoliui. Jono Bulavo ir kitų gerų žmonių padedamas, Bronius darbą rado toli nuo gimtų vietų – tuometiniame Eišiškių rajone, kolūkyje Lenino priesakai. Iš pradžių dirbo zootechniku, agronomu, vėliau – ilgus metus jam vadovavo. Pirmininkaudamas neakivaizdiniu būdu baigė Veterinarijos akademiją. Ir buvo bene vienintelis Lietuvoje nepartinis kolūkio pirmininkas.  

Būtent čia, Gornostajiškėse, pas Bronių ir prisiglaudė po dešimt metų tremties į Lietuvą grįžusios ir valdžios į gimtuosius Raščiūnus nepriimtos motina ir sesuo, o tėvas, deja, mirė tremtyje. 92-uosius metus einanti Valerija Skiauterytė-Baltušienė puikiai prisimena dvarą, jo aplinką: Apsigyvenome centriniame pastate. Aš kolūkyje nedirbau, bet dažnai talkinau bitininkui – labai daug ir gero medaus prisukdavome. Jis puikiai tiko visokiems kyšiams. „Eidavo“ geriau už pinigą. Vėliau, kai aš po mamos mirties išėjau į Eišiškes, o Bronius gavo butą, tai dvare buvo atliktas didelis remontas. Pirmame aukšte įrengti kabinetai, didelė salė, kur filmus rodė, šokiai vykdavo. Antrame – kambariai praktikantams.

Valerija pasakoja, kad Bronius nuo mažens buvo labai sumanus, gabus mokslams, o darbe neturėjo sau lygių. Žinoma, dėl to neišvengta ir pykčių, ir pavydo. Būta skundų, ypač tada, kai mes iš Sibiro pas jį atvažiavome. Skundė, kaip jis, banditų šeimos žmogus, gali kolūkiui vadovauti, – prisimena Valerija. – Tiek Bronius asmeniškai, tiek jo darbas buvo stebimas lyg pro padidinamąjį stiklą, jeigu kur būtų prasižengęs, tai Vilniaus nebūtų užtekę… Kolūkyje dirbo labai daug žmonių iš Baltarusijos (ji gi šalia Eišiškių). Vienas toks baltarusis, Bogdanas, melioracijos specialistas, ypač atkakliai veržėsi į Broniaus vietą – uoliai ir pastoviai skundus į įvairias instancijas rašė. Savo, savo žmonos, galų gale ir savo vaiko vardu. Galop darbe pridarė labai daug klaidų, grėsė kalėjimas, tai spruko neatsisukdamas į savo Baltarusiją ir daugiau akių Eišiškėse neberodė.

1961 metais Bronius Skiauterė sukūrė šeimą su kolūkio agronome Janina Palevičiūte. Čia, Gornostajiškėse, gimė visi keturi jų vaikai: Jonas, Gražina, Birutė ir Dalia. 1975 metais šeima persikėlė į pačių pasistatytą namą Eišiškėse. Deja, šeimos laimė truko neilgai – 1984-aisiais, būdama 45 metų, mirė Janina Skiauterienė, tad Broniui vienam teko rūpintis vaikais ir išleisti juos į gyvenimą: Jonas ir Gražina baigė Žemės ūkio akademiją, Birutė – Vilniaus universitete germanistiką, Dalia – Kauno Stepo Žuko aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, dailės pedagogiką. Sūnus Jonas, sukūręs šeimą, liko gyventi ir dirbti Eišiškėse. Dalia Skiauterytė po mokslų išvyko į Biržus ir tapo to krašto dailininke. Gražina Skiauterytė-Pupalaigienė ir Birutė Skiauterytė-Kalčienė su šeimomis gyvena Vilniuje. Jos ir pasidalijo prisiminimais apie tėtį: Nors mūsų mama buvo Dzūkijos katalikė, visi vaikai tėvelio iniciatyva (ir rizika) buvo pakrikštyti Biržuose ir konfirmuoti. Mus jis auklėjo patriotine ir reformatų dvasia, nors tais gūdžiais laikais tai buvo draudžiama. Visą gyvenimą, net ir eidamas vadovaujančias pareigas, tėvelis sugebėjo išlikti nepartiniu nepaisant didelio to meto funkcionierių spaudimo.

Pasak dukterų, tėtis nuo mažų dienų juos supažindino su tikrąja Lietuvos istorija. Sekmadieniais, susisodinęs vaikus ratu, išskleisdavo senąjį Atlasą ir rodydavo senąsias baltų žemes, pasakodavo apie lietuviškus kaimus, prijungtus prie Baltarusijos, kuriuos laisvą dieną savo automobiliu visi ir aplankydavo. Dar pasakojo apie savo tėvų ir giminių tremtį į Sibirą, vyriausiojo brolio Povilo partizanavimą ir žūtį. Prie Kūčių ir Velykų stalo visada paskaitydavo maldą arba giesmę iš Evangelikų Giesmyno ir ištraukų iš Šv. Evangelijos.

Savo asmeniniu pavyzdžiu mums jis diegė darbštumą, skatino norą lavintis ir plėsti savo akiratį, – prisimena Birutė. –  Jo pagrindinis siekis buvo užauginti mus dorais žmonėmis. Ir nors buvome „pirmininko vaikai“, vasaromis darbavomės ne tik šeimos ūkyje, bet ir kolūkio laukuose. Dar gyvendami Gornostajiškėse (mūsų šeimos butas buvo dvaro tarnų name), nuolat jutome tėvelio rūpestį kultūriniu paveldu, stebėjome kasmet jo iniciatyva organizuojamas Eišiškių piliakalnio ir dvaro parko tvarkymo talkas. Kasmet rudenį visą savo mėnesio algą jis paskirdavo leidinių prenumeratai. Nors pats buvo kilęs iš kito krašto, labai domėjosi Eišiškių istorija ir žmonėmis. Dar iki Atgimimo, kartu su Vilniaus universiteto mokslo žmonėmis, atskleidė faktą, kad Stanislovas Rapolionis – vienas iškiliausių Lietuvos švietimo pradininkų – gimęs Eišiškių apylinkėse bei inicijavo įamžinti šio švietėjo atminimą prie Gornostajiškių dvaro – 1986 metais čia pastatytas įspūdingas monumentas St. Rapolioniui. Dar daugiau. Ties kolūkio ir Eišiškių miestelio riba iškilo jaunų kolūkio specialistų šeimoms skirti namai, ir tokiu būdu Eišiškėse atsirado St. Rapolionio gatvė

Bronius Skiauterė, kilęs iš darbščios ūkininkų šeimos, savo vadovaujamą kolūkį tvarkė pavyzdingai ir rūpinosi ne tik ūkiu, bet ir jo žmonėmis. Už kolūkio veiklos pasiekimus ne kartą buvo apdovanotas ne tik rajono, Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu. Po daugiau nei 30 pirmininkavimo metų išėjo į pensiją ir toliau darbavosi žemės ūkio srityje: dalyvavo Agrarinės komisijos žemės privatizavimo klausimais veikloje, dirbo Vyriausybės atstovu žemės ūkio privatizavimo klausimams Šalčininkų rajone.

Atgimimo laikais Br. Skiauterė aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Vadovavo Eišiškių Sąjūdžio skyriui ir 1988 m. dalyvavo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Ne visi Vilniaus krašto gyventojai palankiai žiūrėjo į Sąjūdį ir į tėvelio tuometinę veiklą, – liudija seserys Skiauterytės. – Dėl to ne kartą buvo sulaukęs grasinimų. Tėtis rūpinosi ir partizanų atminimo įamžinimu Papilyje. Vietoje, kur buvo užkastas 1948 m. žuvęs brolis, partizanas Povilas ir jo kovos draugai, 1991 m. inicijavo Eišiškių krašto meistrų Bugailiškių išdrožtų paminklinių kryžių pastatymą. 1995 m. nusprendė grįžti į tėviškę ir persikėlė gyventi į Biržų kraštą, Likėnus. Vedė reformatę Danutę Trečiokaitę. Nepriklausomybės laikais atgavęs savo tėvų žemę, rūpinosi ja ir sodybviete Raščiūnuose. Pasinaudojęs  Europos paramos lėšomis, apsodino gimtosios sodybos teritoriją mišku. Ten dažnai rengdavo talkas ir giminės susitikimus.

Artimųjų liudijimu, gyvendamas Eišiškėse, Br. Skiauterė nuolat juto trauką savo tėviškei ir minėdavo, kad norėtų būti palaidotas Raščiūnų kapinaitėse, šalia savo artimųjų. Tačiau vėliau išreiškė valią amžinojo poilsio atgulti Eišiškių kapinėse, šalia žmonos Janinos, savo vaikų motinos. 2013 metų kovą Bronius Skiauterė palaidotas Eišiškių kapinėse, palydėtas Vilniaus evangelikų reformatų parapijos kunigo ir gausiai susirinkusių žmonių. Iki šiol Eišiškių krašto žmonės prisimena jį – šiltą ir šviesų žmogų, supratusį jų problemas ir lūkesčius.

Bronius Skiauterė prisimenamas ne tik kaip sumanus kolūkio pirmininkas, bet ir kaip drąsus žmogus. Jau minėta, kad jo rūpesčiu 1986-aisiais, taigi metais, kada nei apie Atgimimą, nei tuo labiau apie lietuvių kalbą, kaip valstybinę, dar niekas nekalbėjo, prie Gornostajiškių dvaro rūmų (kolūkio raštinės), minint 500-ąsias Stanislovo Rapolionio gimimo metines, buvo pastatytas paminklas šiam žymiajam kultūros veikėjui (skulptorius Konstantinas Bogdanas, architektai Rimantas Buivydas ir Juras Balkevičius). Paminklas sukurtas iš bronzos ir granito. Pagrindinis akcentas – ant pjedestalo pastatytas Rapolionio bronzinis biustas (43 cm). Portretas realistinis. Rapolionis vaizduojamas su mokslų daktaro kepuraite, ilgais garbanotais plaukais, smulkių veido bruožų. Yra bronzinių raidžių užrašas: Stanislovas Rapolionis / 1485-1545. Visa tai smulkiai rašau todėl, kad nepriklausomos Lietuvos metais paminklas stovi apleistas ir vienišas, sunkiai įskaitomos raidės. Ir be bronzinio Rapolionio biusto, kuris, saugantis vagių, perkeltas į Eišiškes, St. Rapolionio gimnazijos salę. Kiekvieną kartą atvykusi su turistais prie Gornostajiškių dvaro, sulaukiu klausimų, kodėl tinkamai neprižiūrimas tiek pats dvaras, tiek ir Rapolionio paminklas. Ieškoti atsakymų į šiuos ir kitus su Gornostajiškėmis susijusius klausimus mane įpareigoja ir prieš keletą metų gauta St. Rapolionio premija. Jos įteikimo metu viešai pasižadėjau tuos 400 Eurų skirti paminklo tvarkybai. Deja, niekaip nepavyksta išjudinti biurokratų. Prieš kurį laiką, kartu su žymiu skulptoriumi Antanu Žukausku, lankėmės Gornostajiškėse, St. Rapolionio gimnazijoje, pas Šalčininkų rajono savivaldybės merą Zdzislavą Palevičių. Skulptorius sakė galįs iš labai tvirtos, nebrangios medžiagos sukurti tokį pat St. Rapolionio biustą ir įstatyti į žiojėjančią monumento skylę – ir paminklas atgytų, o originalus bronzinis biustas toliau saugus gimnazijoje būtų. Deja, tam nepritarė Kultūros paveldo departamento specialistai, aiškindami, jog paminklas yra… nedalomas ir turi būti vienis. Suprask, bronzinis (ne kažkoks pakaitinis) biustas turi susijungti su monumentu. Žinant, kad ši vieta atvira, neprižiūrima, tampa aišku, kad bent artimiausiu metu gerosios iniciatyvos bus užgesintos. Tad turistams ir toliau teks rodyti sovietmečio fotografijas su puikiai prižiūrėtais Gornostajiškių dvaro rūmais, vientisu paminklu ir, žinoma, prisiminti nepartinį kolūkio pirmininką Bronių Skiauterę, reformatą nuo Biržų, sugebėjusį ir gūdžiais sovietų laikais išlaikyti tvirtą stuburą, pelnyti vietinių žmonių pagarbą ir nepamiršti savo šaknų.

Baigdama rengti šį straipsnį, gavau Birutės Skiauterytės-Kalčienės elektroninį laišką, kuris vertas būti paskutiniu šio straipsnio akcentu: Matant, koks šiandien apleistas Gornostajiškių dvaras, o tiksliau —  išniekintas, darosi nepaprastai liūdna… Bet kartu kyla noras sugretinti praeities ir dabarties refleksijas. Ir, žinot, dabarties refleksijos tikrai nepralaimi! Suvedusi į google.maps du vietovardžius – Raščiūnai ir Gornostajiškių dvaras – pamatau žemėlapyje, kad šie, tarsi kokie poliai, yra išsidėstę beveik statmenoje linijoje nuo šiaurinio iki pietinio Lietuvos pasienio. Kelio ilgis: 261 kilometrai. Ir tėvelis misionieriškai įveikė šį atstumą, įprasmindamas Stanislovo Rapolionio, Reformacijos pradininko Vilniaus krašte, atminimą bei palikdamas po savęs šiame krašte gyventi net tris kartas savo palikuonių – reformatų.

https://www.ref.lt/istorija/1159-reformatas-bronius-skiautere-ir-jo-darbai-vilnijoje