Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos suvažiavimo diskusijose pasisakiau apie savo kelią į draugiją ir Lietuvos Reformacijos istorijos muziejaus tolimesnę raidą.
Atgimimo dvasia nuo 1988 metų skleidėsi ne tik Vilniuje, bet visoje Lietuvoje. Išgirdau ir apie Reformacijos draugijos kūrimą – Jaunimo teatro salėje, kuriame direktoriavo biržietis Arvydas Kregždė, išvydau entuziastus, o jų priešakyje – reformatą Donatą Balčiauską. Jau buvo draugijos įstatų projektas, o jį dar tobulinome ir parengėme svarstymui. Beje, apie draugijos steigimo sumanymą draugijos 30-mečio proga 2022 m. iš Klaipėdos universiteto priminė ir buvęs biržietis muziejininkas doc. dr. Arūnas Baublys.
Mane, kaip ir D. Balčiauską, domino protestantiškojo paveldo pažinimas, saugojimas, sklaida. Pirmiausiai – reformatų ir liuteronų, jų bažnyčių pastatų, konfesinių kapinių likimas. Draugija tuo metu buvo labai reikalinga, nes parapijų aktyvas labiau rūpinosi kur susiburti, laikyti pamaldas.
1992 m. balandžio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos pilnutėlėje Didžiojoje salėje įvyko draugijos steigiamasis suvažiavimas. Pamaniau, kad tokiame susirinkime reikia ir svečių.
Žinia, į Vilnių iš JAV jau buvo atvykęs sociologas, visuomenės veikėjas, buvęs „Santaros“ draugijos pirmininkas, Santaros-Šviesos konferencijų dalyvis prof. dr. Vytautas Martynas Kavolis (1930-09-08, Kaunas – 1996-06-24, Vilnius), liuteronų kunigo dr. Martyno Kavolio sūnus. Tuo metu V. Kavolis skaitė paskaitas Vilniaus universiteto K. Donelaičio auditorijoje. Nuėjau į paskaitą, po jos maloniai pasikalbėjome – V. Kavolis sutiko aplankyti naujos draugijos steigiamąjį suvažiavimą, pritarė jos veiklai. Taigi, kūrėsi nauja lietuviška protestantiškos istorijos ir kultūros draugija – lenkų iki 1939 m. valdomame Vilniuje jau buvo veikusi analogiška lenkiška draugija.
Draugijos veiklą remiančiųjų susilaukėme ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – vokiečių labdaros ir kultūros LIONS klubo iš Šlėzvig-Holšteino, o taip pat Reformacijos tyrėjų ar simpatikų – Vokietijos bibliotekininko Arthuro Hermanno, bičiulių iš JAV – Jono Šliūpo sūnaus Vytauto Šliūpo, reformatų kunigės, visuomenės veikėjos Erikos Dilytės-Brooks, habil. dr. Gražinos Marijos Anysaitės-Slavėnienės, draugijos mecenato, bibliofilo Petro Jauniaus (Januševičiaus), kitų.
Steigiamojo suvažiavimo metu išrinkome draugijos valdybą, kuriai vadovauti sutiko iš Biržų krašto kilęs reformatas, tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto prof. habil. dr. Sigitas Kregždė. S. Kregždė – psichologas puikiai gebėjo telkti mūsų naują draugiją. Pamenu Reformacijos tyrinėtojos istorikės doc. dr. Ingės Lukšaitės pastebėjimą apie tai, kad Atgimimo metu steigėsi daug visuomeninių kultūros, istorijos, kraštiečių draugijų, o sėkmingai ligi šiol veikia Reformacijos draugija. Pasilieka atmintyje I. Lukšaitės akinimas ir rinkti, užrašyti protestantiškųjų bendruomenių tiek bažnytines, tiek gyvenimo nuostatas, papročius, pasielgimus.
Draugija didžiuoju metiniu savo renginiu pasirinko Reformacijos dienos minėjimą – ligi to meto jie vyko bažnytine tvarka pamaldose. 1992 m. lapkrityje Vilniaus Mažojoje baroko salėje buvo sukviestas viešas visuomenės susirinkimas – man buvo pavesta skaityti pranešimą, o pianistė, vargonininkė biržietė iš Kauno Virginija Daugirdienė atvyko su boso partiją atlikusiu Juozu Malikoniu. Mano pranešimas buvo skirtas Abraomo Kulviečio aukštesniosios mokyklos įkūrimui Vilniuje. Rėmiausi mokslininkų jau atliktais tyrimais apie Lietuvos jaunuolių rengimą studijoms Europos aukštosiose mokyklose – lotynų kalbos mokymas, giedojimo ir kitos praktikos. Mokykla 1542 m. buvo uždaryta – vyko kontrreformacijos kovos, bet pasėta sėkla sudygo kitur – A. Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas pasitraukė į Karaliaučių – jie buvo pakviesti profesoriauti, studijuoti į liuteronišką Karaliaučiaus universitetą, rengti pirmąją lietuviškąją knygą, katekizmą. Žinoma, Vilniuje taip pat mėginta neatsilikti – įkuriama biblioteka, o 1579 m. ir universitetas, skirtas katalikų jaunimui mokyti.
Nepamirštami draugijos vyresnieji nariai, jau besiilsintys Anapilyje. Draugija save skelbė nekonfesine, kultūros ir istorijos draugija ir čia nariais taipgi buvo prof. Levas Vladimirovas, akad. prof. Jokūbas Minkevičius, prof. Jonas Aničas, prof. Dobilas Kirvelis, kiti.
Laikas nenumaldomai bėgo ir kilo mintis veikti ne tik draugijos formate, bet ir atminties organizacijoje – pasiūliau ir parengiau dokumentus Lietuvos Reformacijos istorijos muziejaus steigimui. Signatarais sutiko būti Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas bei draugijos pirmininkas S. Kregždė. 2025 metais muziejus paminėjo savo veiklos 30-metį.
Ne tik manau, bet ir esu įsitikinęs, kad Reformacijos 500 metų jubiliejui skirti 2017 metai bei jų metu sumanytas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų paminklas, o taip pat Lietuvos Reformacijos istorijos muziejus – du svarbūs draugijos veiklos sąnariai. Abu dera vienas greta kito. Tai ne tik memorialiniai, atminties ir pagarbos liudininkai. Abiejų veiklos turinys skirtas jaunimui, visiems Lietuvos gyventojams, o taip pat valstybės svečiams. Jau šiandien jie gali ir veikia kaip mokymo ir auklėjimo (edukacijos), kitų renginių vieta ir turinys.
1995–2015 metais muziejus glaudėsi Panerių memorialiniame muziejuje – jį saugojo ir fondų apskaitą vedė istorikas muziejininkas Algis Karosas. Šis memorialas pasirinktas ne atsitiktinai – jo teritorijoje ilsisi nacių 1941 m. nužudyta Tilžės akto signataro Enzio Jagomasto šeima, kiti Lietuvos ir užsienio piliečiai – žydai, lietuviai, lenkai. Tarp jų ir kunigai, kiti inteligentijos atstovai.
2015–2025 metais muziejus glaudėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Aukų muziejuje – eksponatų dvi spintas priėmė ir saugojo istorikas muziejininkas Eugenijus Peikštenis.
Nuo 2025-ųjų muziejaus pagrindinis ir pagalbinis fondai perkelti į Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios patalpas Pylimo gatvėje. Buvusi Bažnyčios kanclerė Alė Klovaitė tarpininkavo ir muziejaus senųjų bei naujojo meto knygų rinkiniai bei paveikslai, nuotraukos, kiti dokumentai Bažnyčios vadovo generalinio superintendento kun. Raimondo Stankevičiaus pritarimu penkeriems metams priimti tolimesniam saugojimui.
Artėjant muziejaus įkūrimo 30-mečiui, draugijos valdybos narė, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė parengė projektą ir iš muziejaus pagrindinio fondo sudarė „Senųjų knygų parodą“, skirtą šiai muziejaus sukakčiai paminėti – draugijos XII suvažiavimo metu buvo paskelbta žinia ir pristatyta draugijos bei muziejaus padėka už muziejaus vertybių sklaidą. Minėta paroda eksponuota ir pristatyta 2025-ųjų metų Reformacijos dienos minėjime Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje.
Kokie tolimesni muziejaus darbai, aktualijos? Visi suprantame, kad būtina spręsti vis augančio pagrindinio ir pagalbinio fondų eksponatų ir dokumentų fondus, vykdyti jų tolimesnę apskaitą, rengti ekspoziciją, parodas, susitikimus su jaunaisiais ir visais muziejaus lankytojais.
Jau prieš kurį laiką prof. D. Pociūtė-Abukevičienė yra iškėlusi mintį kurti protestantizmo istorijos ir kultūros tyrimo instituciją. Man, muziejaus visuomeniniam vadovui, bibliotekininkui, t. y. atminties organizacijos atstovui ši profesorės mintis yra labai vertinga kelrodė – apie ją nuolatos galvoju bei tęsiu jos propagavimą.
Žinia, Vilniaus universitete veikia Konfucijaus institutas (M. K. Čiurlionio g.21), yra ir kitų analogiškų institucijų Vilniuje bei Lietuvoje. Šiuo atveju taip pat galėtų būti ir Rėzos institutas su Lietuvos bei užsienio šios temos tyrėjų padaliniu, o taip pat biblioteka, archyvas, gal net ir mokymo įstaiga ir, žinoma, muziejus.
Muziejus, veikiantis visomis šiuolaikinio muziejaus formomis ir funkcijomis – eksponuojantis dokumentus, jų vitrinas ar stendus, turintis visas interaktyvaus demonstravimo ir veikimo formas. Atveriantis ir savo saugojimo pagrindinį bei pagalbinį fondą, kurie būtų prieinami ne tik tyrėjams, bet ir lankytojams – moksleiviams, studentams, doktorantams.
Kur toji Rėzos instituto galima buveinė, jos patalpa?
Įsitikinęs, kad Vilniuje, o tyrėjai – ir Biržuose, ir Kėdainiuose, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Šilutėje ar kitur, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai ir Vilniaus universitetas, ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija Vilniuje. Neatmeskime galimybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės Santuokų rūmuose pradžioje gali būti ekspozicija. Gi Santuokų rūmai – „Vilniaus parkų“ Liuteronų sode. Jau 1993 metais buvo pradinis mėginimas tvarkyti šią sakralinę Vilniui, o ir jo senajam universitetui buvusių profesorių, net pokario rezistentų kapinių vietą. Parengti projektiniai pasiūlymai, schemos, atmintinų asmenų sąrašai, išleistas išsamus lankstinys, o muziejaus rubrikoje, esančioje draugijos svetainėje, yra ir kapinių antkapinių įrašų tekstai – juos parengė Vilniaus universiteto studentai, vadovaujami prof. Levo Vladimirovo. Žinoma, tuomet nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo ir tik 2024 metais buvo įgyvendintas šis sumanymas kaip „Vilniaus parkų“ sudėtyje veikiantis „Liuteronų sodas“ ant Tauro kalno.
Dabar ir keliama mintis bei veikiama kartu su Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija, o galimi ir kiti bendražygiai – tarp jų ir čia minėti „Vilniaus parkai“ bei kitos gimnazijos, mokymo ir studijų įstaigos, kad tiek šis, tiek ir „Reformatų sodas“ būtų ne tik poilsio, gamtos puoselėjimo, bet ir aktyvus miesto istorijos, kultūros kampelis su mokymo, edukacijos galimybėmis ir formomis.
Liekame dirbti ir veikti – reikia užbaigti Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų paminklo statybą „Reformatų sode“ Pylimo g., pargabenti čia LDK ir Rytprūsių sienų geografo kartografo Šarlio de‘Perte antkapinį akmenį iš Vilniaus atitinkamų saugyklų – yra akmens su įrašu nuotrauka, inventorinis numeris – paveldas laikinai iškeltas ir privalome sugrąžinti į jo nuolatinę vietą. Esu jį matęs, galiu nurodyti ir originalią jo stovėjimo vietą, o ir numanomą dabartinę jo saugojimo vietą.
Žinia, prie draugijos pradeda veikti teminiai komitetai. Suvažiavimo metu nuskambėjo ir muziejaus komiteto vardas. Iš draugijos valdybos pereinu dirbti į komitetą su patariamuoju balsu valdyboje, o į komitetą kviečiu istoriką muziejininką Eugenijų Peikštenį, o draugijos nariai pasiūlė rašytoją ir vertėją Arvydą Valionį. Su Vilniaus M. Mažvydo progimnazija taip pat kalbamės dėl jų pedagogo, istoriko ar muziejininko delegavimo į šį komitetą. Pasiūlymams ir veiklai šioje komisijoje yra vietos visiems. Muziejus yra ir veikia. Darbo ir veiklos sėkmė priklausys nuo kiekvieno iš mūsų draugijos nario, o ir rėmėjo konkretaus indėlio.
Čia jau saugomas kraštietės dailininkės Evos Erikos Labutytės (1938–2003) grafikos kūrinys-ofortas, skirtas Karaliaučiaus ir Vilniaus universitetams bei profesoriams Abraomui Kulviečiui, Stanislovui Rapolioniui, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos autoriui ir sudarytojui Martynui Mažvydui. Doc. dr. Ina Dagytė-Mituzienė jau pažadėjo perduoti iš liuteronų senojo vyskupo Jono Kalvano gautą menišką kavos servizą. Čia yra neatlygintinai perduoti mano tėvo teisininko, kraštotyrininko Jono J. Gocento ir mano senosios bažnytinės bei kitos knygos. Kėdainių muziejuje deponuotas ir naudojamas Bostone leistas „Lietuvių enciklopedijos“ komplektas, kuris skirtas jau minėto draugijos mecenato, bibliofilo Petro Jauniaus (Januševičiaus) Biržų reformatų bažnyčiai. Žinia, Reformatų sode pastatytas granito akmuo su įrašu, kad čia bus statomas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams, taip pat įgytas už muziejui skirtas lėšas (3,5 tūkst. litų) ir yra muziejinis lauko eksponatas .
Akivaizdu, kad muziejui reikia patalpos, kur galėtume toliau dirbti, saugoti, puoselėti, mums tėvų bei bendražygių perduotą Lietuvos protestantiškąjį palikimą, tęsti jo sklaidą.
P. S. Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet mini keletą mums visiems svarbių datų:
Sausio 1-ąją – lietuvių grožinės literatūros pradininko, liuteronų kun. K. Donelaičio gimtadienį;
Sausio 15-ąją – Klaipėdos krašto dieną;
Spalio 16-ąją – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną;
Lapkričio 30-ąją – Mažosios Lietuvos dieną: 1918-11-30 Tilžės aktu deklaruotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jungimasis.
Kviečiu ir draugijos narius bei kitus neabejingus žmones dalyvauti renginiuose bei atminti Lietuvos ir krašto istorijai reikšmingas dienas.
Vytautas A. Gocentas,
Lietuvos Reformacijos istorijos muziejaus direktorius
