Žukuose pagerbtas kun. Oskaro Brüsewitzo gyvenimas ir darbai

Artėjant aštuoniasdešimt penktosioms kunigo Oskaro Alfredo Brüsewitzo (Briušvico, Briuzevičiaus), tragiško likimo kovotojo už krikščionių teises komunistinėje Rytų Vokietijoje, gimimo metinėms, sukaktis 2014 05 18 buvo prisiminta sekmadienio pamaldose Žukų ev. liuteronų bažnyčioje (kun. Edikas Šulcas), esančioje vos už poros kilometrų nuo jo gimtinės. Apie kun. O. Brüsewitzą prieš trejus metus rašėme „Lietuvos evangelikų kelyje“: Irena Tumavičiūtė. Gyvasis fakelas iš Mažosios Lietuvos// LEK, 2011 Nr.5, p.6-7. Dabar mūsų skaitytojams pateikiame dar vieną iš Vokietijos spaudos parengtą straipsnį.

Alfred Oskar Brüsewitz gimė 1929 metų gegužės 30 dieną Klaipėdos krašte Aušgirių kaime [kiti šaltiniai nurodo, kad gimė Vilkyškiuose, – red.]. Buvo trečias vaikas iš penkių. Jo tėvas Arthur Brüsewitz buvo evangelikas, o mama Agathe – katalikė. Tai turėjo didelę reikšmę Oskaro ir jo brolių bei seserų krikščioniškos pasaulėžiūros formavimuisi. Iki 1935 m. vyresnieji Oskaro broliai mokėsi Aušgirių mokykloje, kuri įkurta net 1737 metais. Tais pačiais metais šeima persikėlė į Viešvilę, kur Oskaras Brusiewitzas pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jis taip pat lankė pamaldas, skirtas vaikams, bei konfirmantų pamokas. 1943 m., likus dvejiems metams iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 14-metis Oskaras buvo konfirmuotas. Tais pačiais metais jis pradeda mokytis pardavėjo amato Kreuzingene (Didieji Skaistgiriai, dab. Bolšakovo), Heinrichswalde (buv. Gastų) apskrityje (dab. Slavsko rajonas). Kai 1944 metais Raudonoji armija pasiekė Rytų Prūsijos teritoriją, gyvenimas visiškai pasikeitė. Raudonajai armijai įžengus į Vokietijos apskritis, Oskaras turėjo mesti pradėtą mokslą. Karo ir okupacijos baisumai buvo čia pat. Kaip ir dauguma Rytų Prūsijos gyventojų, Brüsewitz šeima patraukė į Vakarus. Burgstate (Saksonija) Oskaras Brüsewitzas buvo pašauktas į Reicho darbo tarnybą, dirbo prie Roslebeno, vėliau prie Arterno. Netrukus buvo pašauktas tarnauti prieštankinėje (Panzerfaustschütze) tarnyboje. Bet nespėjus pakariauti, pateko į nelaisvę. Kartu su broliu Bernhardu buvo paleistas į laisvę 1945 metais.

Po karo chaoso išsibarsčiusi šeima vėl susirinko ir pradėjo kurti naują gyvenimą Burgstate netoli Chemnitzo. Oskaras tęsė anksčiau pradėtą pardavėjo mokslą, kartu pradėjo mokytis batsiuvio amato pas garsų batsiuvį-ortopedą Maxą Ogertschingsą, galiausiai baigė mokslus profesinėje mokykloje Mittweidėje. 1947-48 m. šeima persikėlė į Vestfalijos Melle miestelį, kur Oskaras pradėjo dalyvauti krikščioniškoje veikloje. 1949 m. Oskaras atidarė savo dirbtuves ir 1951 m. iš Osnabriuko prekybos namų gavo Meistro vardą.

1951 m. rugpjūčio mėnesį Oskaras vedė Resi Heinisch. 1952 m. birželio 15 d. gimsta dukra Renata. Deja, santuokinis gyvenimas nesusiklosto, santuoka pamažu byra ir įvyksta skyrybos. Kad išlaikytų dukrą, Oskaras perrašo verslą buvusiai žmonai, o pats 1954 metais išvyksta į Weißenfels miestą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur trumpai gauna kontrolieriaus darbą batų fabrike „Banner des Friedens“. Tuo metu jį ištinka sveikatos sutrikimai ir negalavimai. Oskarui pavyksta prisiglausti Kaynos klebonijoje (Zeitz apskritis). Sustiprėjęs išvyksta į Leipcigą, nes mato ten daugiau galimybių susirasti darbą. Pagaliau gauna darbą Leipcigo klebonijos raštinėje bei vienoje batų parduotuvėje Leipcige. 1955 metų pavasarį veda diakonisę Christą Roland, 1955 m. lapkričio 3 d., jiems gimsta sūnus. Žmona bando Oskarą įtraukti į aktyvesnę bažnyčios veiklą, tačiau dėl kitų darbų jis bažnytinėje veikloje nėra aktyvus. Tuo metu jau socializmą kuriančioje valstybėje į žmones, dalyvaujančius bažnytinėje veikloje, pradedama žiūrėti įtariai ir priešiškai. Tačiau Oskaro vaikystėje jo šeimoje religija buvo svarbi. Pažintis su diakonise, kuri tapo jo žmona, Oskarui suteikia naujų jėgų, jis darosi aktyvesnis, pradeda savo pasisakymuose kritikuoti tokį valstybės požiūrį, ir į jį atkreipia dėmesį Valstybės saugumas.

1959 ir 1960 metais šeima pasipildo dukromis Ester ir Dorothea. Pagausėjusi iki penkių asmenų šeima persikelia į Weißensee (apskritis Sömmerda) Tiuringijoje. Oskaras intensyviai ieško darbo, tačiau niekaip nepavyksta. Galiausiai jis įsigyja seną geležinkelio vagoną, kuriame įkuria dirbtuvėles. Besidarbuodamas jose, jis nepamiršta religijos, dalyvauja diskusijose ir aptarimuose, o tai nelieka nepastebėta valstybės saugumo ir įvertinama kaip kenkėjiška veikla. Komunistinę ideologiją Oskaras bandė įveikti Dievo žodžiu. Jis pradeda tam skirti vis daugiau laiko. Dalyvauja Biblijos skaitymo vakaruose, galiausiai tampa bažnyčios tarybos nariu, daugiausiai dėmesio skirdamas vaikams ir paaugliams. Jo dirbtuvės tampa vieta, kurią jis išnaudoja Dievo žodžio skleidimui. Jau tik įkūrus dirbtuves, jos buvo prijungtos prie gyventojų aptarnavimo kooperatyvo kaip filialas. Valdžiai neįtiko bažnytinė Oskaro Brüsewitzo veikla, tad filialas panaikinamas, 1964 m. rugpjūčio 5 d. jis vėl netenka darbo.

Nuo pat VDR sukūrimo socialistinė valdžia daug dėmesio skyrė jaunimo komunistiniam auklėjimui. Tuo tikslu, naudojantis nurodymais iš Maskvos, buvo sukurtos komjaunimo (FDJ), pionierių, kultūrinio švietimo, jaunimo sporto organizacijos. Bet jos, tiesą sakant, populiarumu nepasižymėjo. O kaip nurodoma liaudies milicijos ir valstybės saugumo pranešimuose, Oskaro Brüsewitzo organizuojamose renginiuose vaikams ir jaunimui susirenka iki 80 jaunuolių, tad „visada kažkas vyksta“.

Esant tokioms aplinkybėms, Oskaras Brüsewitzas apsisprendžia tapti kunigu. 1964-1969 m. mokosi Erfurte ir baigęs mokslus paskiriamas bandomajam laikotarpiui Droßdorf-Rippicha parapijoje. Jo pirmtakas bando jį atkalbėti nuo šio darbo, nes bažnyčia su klebonija yra prastos būklės, parapijos veikla yra labai varžoma. Oskarui Brüsewitzui tai naujas iššūkis. Jis pasižymi gerais organizaciniais sugebėjimais, suranda reikalingų medžiagų, surenka žmones ir per palyginus trumpą laiką sutvarko bažnyčią. Tai kaimo vietovės žmonėms palieka didelį įspūdį ir kelia jų smalsumą. Praėjus pusantrų metų nuo jo atsiradimo šioje parapijoje, Oskaras žino kiekvieną šių apylinkių namą ir pažįsta jų gyventojus. Dievas ima viešpatauti šiose vietose. Oskaras pagarsėja, kai ant bažnyčios kryžiaus pritvirtina skaisčiai šviečiančias neono šviesas. Tai sukelia valdžios nepasitenkinimą, ji reikalauja pašalinti kryžių, kunigas kategoriškai atsisako. Tada valdžios organai kreipiasi į bažnyčios aukštesniąją valdžią, bet klebonas nenori nusileisti. Galiausiai sutinka. Tačiau 1970 metų gegužės mėn. saugumo agentas praneša, kad kryžius vėl šviečia. Pokalbis Magdeburgo konsistorijoje irgi nieko nepakeičia. Oskaras atsako: „Kol šviečia Sovietų žvaigždė, tol ir mano kryžius švies!“. Galų gale kryžius liko šviesti ir po jo mirties dienos 1976 m.

Bandomajam laikotarpiui pasibaigus, bažnyčios vyresnybė apie Oskarą Brüsewitzą yra labai geros nuomonės ir 1970 m. lapkričio 29 d. jis įšventinamas kunigu ir tampa tikruoju Rippichos klebonu.

1971 metų vasarą Oskaras Brüsewitzas kviečia savo ir katalikų bei metodistų parapijas drauge organizuoti ekumenines jaunimo dienas. Miesto taryba šį renginį organizuoja pagal VDR renginių organizavimo tvarką, tačiau Oskaras Brüsewitzas mano, kad tai turėtų būti bažnytinis renginys. Valdžiai nesutikus, Oskaras Brüsewitzas atsisako dalyvauti, tuo praktiškai sužlugdydamas renginį. Valdžios struktūros skiria kunigui administracinę nuobaudą. Ir vėliau ne kartą viešai kunigo nuomonė nesutapo su vyraujančios ideologijos reikalavimais. Tuo metu visoje šalyje vis labiau stiprinama kova su religija. Anot kunigo dukters Ester, buvo vykdoma krikščionių diskriminacija profesine ir karjeros prasme. Oskaras Brüsewitzas pradeda suprasti, kad norint pakeisti bažnyčios padėtį valstybėje, reikia krikščionims sukilti, nes derybos su valdžia neįmanomos.

1976 m. rugpjūčio 18 d. ryte Oskaras Brüsewitzas atsikėlė anksčiau už kitus šeimos narius ir nuėjo į sodą už klebonijos. Grįžo jau sukilus namiškiams ir paprašė žmonos paruošti skanius pusryčius, paskui paprašė dukros pagroti jam mėgstamą melodiją. Šiaip rytas neatrodė kažkoks kitoks, buvo kaip ir visi. 9 valandą Oskaras nuėjo į bažnyčią. Netrukus iš jos išėjo, pasiėmęs medinį plakato rėmą, kurį buvo pasiruošęs anksčiau. Tuomet išvyko, prieš tai sutiktai klebonijos valytojai davęs du laiškus ir paprašęs perduoti juos dukrai po pusės valandos. Tai valytoją nustebino, nes ji žinojo, kad kunigo namiškiai yra klebonijoje.

Jis atvyko į Zeits miestelį prie Michaelis evangelikų bažnyčios, kur prasidėjo pėsčiųjų gatvė. Oskaras Brüsewitzas vilkėjo kunigo taliarą, o rankose laikė transparantą, kuriame buvo parašyta: „Pranešu visiems! Bažnyčia kaltina VDR komunizmą dėl vaikų ir jaunimo priespaudos!“ Transparantą kunigas užkėlė ant savo automobilio, kad iš aukščiau jis būtų geriau matomas. Pastebėję kažką neįprasto, žmonės rinkosi arčiau ir skaitė, kas parašyta plakate. Prisiartinęs liaudies milicijos darbuotojas suprato, ką kunigas daro, ir bandė jam sukliudyti. Kunigas tam buvo pasiruošęs, tad paėmęs benzino pilną indą apsipylė drabužius ir uždegė ugnį. Suliepsnojo kunigo rūbai, grindinys po juo ir automobilio galas. Degdamas kunigas pasileido bėgti link liaudies armijos komendantūros. Karininkai bandė gesinti degančius rūbus antklode, tačiau ji taip pat užsidegė. Buvo iškviestos milicijos pajėgos ir ugniagesiai. Liaudies milicija skubiai imasi priemonių padėčiai kontroliuoti Zeits mieste ir jo apylinkėse, tuoj pat pašalinamas kunigo iškeltas transparantas. Tik atvykus ugniagesiams pavyko užgesint liepsnas. Suvyniotą į antklodes, bet nepraradusį sąmonės kunigą išvežė greitosios pagalbos automobilis. Valdžios nurodymu jis išgabentas į Halle-Dohlau rajoninę ligoninę, kur nuo patirtų nudegimų rugpjūčio 22 d. mirė.

Įvykio vietoje buvo susirinkę keli šimtai žmonių. Kaip vėliau sakė rajono komunistų partijos komiteto sekretorius, buvo manoma, kad tik nedidelė dalis žmonių spėjo perskaityti kunigo transparantą. Valdžia baiminosi, kad šis kunigo poelgis paskatins žmones juo sekti. Valdžia ruošė veiksmų planą, kaip užkirsti kelią VDR smerkimui Vakarų Vokietijos žiniasklaidoje. Pačioje VDR informacija apie kunigo susideginimą protestuojant prieš režimą buvo neviešinama, tik leista pranešti per pamaldas Zeitse ir Rippichoje. Pati bažnyčia nepasmerkė kunigo veiksmų, tačiau tai vertino kaip asmeninį jo poelgį. Buvo laikomasi „draugiškumo su valdžia“ kurso.

Nepaisant valdžios pastangų, žinia apie kunigo poelgį pateko į Vakarų Vokietijos žiniasklaidą. Šis poelgis vertintas ne kaip savižudybė, bet kaip signalas apie krikščionių padėtį VDR. Tada VDR spaudoje pranešta, jog tai buvęs psichiškai nesveiko asmens poelgis. Tai paskatino bažnyčią solidarizuotis su kunigu, nes ji nesutiko su tokia šio įvykio interpretacija.

1976 m. rugpjūčio 26 d. Oskaras Brüsewitzas buvo palaidotas Rippichoje. Laidotuvės vyko atidžiai prižiūrint valstybės institucijoms. Iš bažnyčios reikalauta laidotuvėse „vengti politikavimo“. Visur buvo pilna valstybės saugumo „Stasi“ agentų, sutelkta nemažai liaudies milicijos. Nepaisant visko, Vakarų Vokietijos žurnalistai pateko į laidotuves ir jas nufilmavo. Iš visos VDR į laidotuves atvyko beveik 400 žmonių. Jose dalyvavo liuteronų ir katalikų kunigai.

Oskaro Brüsewitzo poelgis sukėlė didžiulį atgarsį ir atkreipė Vakarų Vokietijos dėmesį į realią krikščionių padėtį Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. 1977 metais VFR buvo įkurtas Brüsewitzo centras, kurio tikslas buvo kalbėti ir skleisti informaciją apie žodžio, susirinkimų, religinių įsitikinimų laisvės pažeidimus VDR. Centro veikla sulaukė nemažo dėmesio ir politikų, verslo, bažnyčios, krikščioniškų partijų paramos. Aišku, ir pačioje VFR buvo ir kitokio šio reikalo interpretavimo, nes baimintasi žmonių bruzdėjimų. Taip pat spaudoje vyko diskusija apie viešas savižudybes. Vėlesniu laikotarpiu įkurtasis centras organizavo konferencijas, seminarus apie žmonių teises, diskusijas su vyriausybės ir bažnyčios atstovais. Iki pat Vokietijos susivienijimo 1990 m. centro veikla buvo stebima VDR saugumo, nes laikyta priešiška VDR atžvilgiu.

Pagal Kathrin Mileta. Leben und Wirken von Oskar Brüsewitz. – Berlin: Bundesstiftung zur Aufarbeitung der SED-Diktatur, 2006

Parengė ir išvertė Raimondas Genutis

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr. 4-5