Milda KNIEŽAITĖ lzinios.lt
http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/k-donelaitis-ir-26-kg-200-g-sidabro/174882
Literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė pripažįsta, kad šiuolaikiniam skaitytojui gali būti sunkiau suprasti Kristijono Donelaičio kūrybą. Yra net kultūros žmonių, kurie mano, kad agrarinės kultūros literatūros apskritai nebereikia. Tačiau nepažindami jos ir nepadarę savastimi, prarastume kultūrinę atmintį. Nesuprastume ir Europos kultūros šaknų.
Antikos žinovė D.Dilytė pastaraisiais metais įsitraukė į lietuvių literatūros klasiko K.Donelaičio kūrybos tyrinėjimus. 2005 metais išleista knyga „Kristijonas Donelaitis ir Antika”, šiemet pasirodys „Kristijono Donelaičio pasakėčios”. Ir pašnekesys apie iškiliausią mūsų poetą „Lietuvos žiniose” vyko taip, kaip būtų, tyrinėtojos pastebėjimu, XVIII amžiuje, kai viskas tarsi šalia – ir Antika, ir dabartis. Ir XVIII amžius ne toks nutolęs, nors šiemet minime 300-ąsias lietuvių grožinės literatūros pradininko gimimo metines.
Paženklintas atradimo džiaugsmo
– Jokių konkretesnių duomenų, kaip atrodė poetas K.Donelaitis, nėra išlikę. Turime tik archeologo Vytauto Urbanavičiaus sukurtą skulptūrinę portreto rekonstrukciją pagal kaukolę, kaip manoma, K.Donelaičio, aptiktą kasinėjant Tolminkiemio bažnyčią. Yra dailininkų Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Jurkūno, Eriko Varno sukurti poeto portretai. Kokį jūs įsivaizduojate K.Donelaitį?
– Turbūt kiekvienas įsivaizduojame savaip. Man atrodo, kad tai būta žmogaus ne itin aukšto ūgio, lieso, ne apkūnaus, nes daug dirbo fizinio darbo, ne tik sėdėjo prie knygų ar savo kuriamų instrumentų. Veidą labai sunku įsivaizduoti, bet manau, kad poetas turėjo būti besijuokiančių akių žmogus. Šiaip ar taip, jo kūryba rodo tam tikrą optimizmą. Žinoma, į senatvę atsirado galbūt ir liūdesio ženklų. Poeto ištikimas draugas rašo, kad jis mirė nuo išsekimo. Kokia liga sirgo, nežinome, tačiau negalėjo būti senatvės negalia, nes mirė ne toks jau senas, 66 metų. Literatūros tyrinėtojas Vincas Kuzmickas yra iškėlęs hipotezę (gal kas ateityje imsis įrodyti, ištyręs palaikų DNR), kad poetas galėjo apsinuodyti gyvsidabriu, gamindamas termometrus ir barometrus. Manau, kad K.Donelaičio veide dar turėtų būti tam tikro kietumo, griežtumo, nes jam vis dėlto būdingas didelis reiklumas ir sau, ir kitiems.
– Manoma, kad tėvas buvo laisvasis valstietis, tačiau K.Donelaičio brolio Adomo palikuonių tikinimu, jis galėjęs būti juristas, gal kaimo teisėjas.
– Asmeniškai to klausimo netyrinėjau, domėjausi daugiausia kūryba, tačiau kiek žinau iš mūsų tyrinėtojų Leono Gineičio, Albino Jovaišo, Jurgio Lebedžio, kurie rėmėsi ir Franzo Oskaro Tetznerio (1863–1919) publikuota dokumentacija, rasta įrodymų, kad būta vis dėlto valstiečių šeimos, kuri už žemę mokėjo tam tikrą mokestį. Dar spėjama, kad tėvas galėjo būti kalvis, t. y. be žemės, vertėsi ir šiuo amatu. Apie motiną apskritai nieko nežinoma. Yra baltų dėmių K.Donelaičio biografijoje. Pavyzdžiui, nežinome, kodėl jis taip vėlai įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Kneiphofo lotyniškoje mokykloje mokėsi penkerius metus. Pradinę baigė turbūt Gumbinėje, netoli gimtųjų Lazdynėlių.
– Tačiau neabejotinai K.Donelaičio išsilavinimas buvo puikus kaip to meto žmogaus.
– Ne tik kaip to meto – galime lyginti ir su šių laikų žmonėmis! Kneiphofo mokykloje mokėsi lotynų, taip pat senovės graikų kalbos ir, be abejo, skaitė visus antikinės literatūros autorius, kuriuos dabar skaito klasikinės filologijos studentai universitete. Vėliau randame ir Vergilijaus „Eneidos”, ir „Bukolikų” citatų, o mažytės citavimo klaidelės rodo, kad citavo atmintinai, nepažiūrėjęs kur nors. Negalėjo nemokėti ir vokiečių kalbos gyvendamas vis dėlto vokiškoje aplinkoje Karaliaučiuje. Įstojęs į visai neprastą anais laikais Karaliaučiaus universitetą, studijavo teologiją. Tikriausiai daug dėmesio buvo skiriama Martinui Lutheriui. Dar mokėsi prancūzų, o kad galėtų skaityti Bibliją – ir hebrajų kalbos. Be Biblijos ir teologinių raštų, skaityta ir antikinė literatūra. Iš jos buvo mokoma retorikos, nes kunigas turėjo mokėti sakyti pamokslus. Yra išlikę to laiko žymaus profesoriaus Johanno Christopho Gottschedo, dėsčiusio retoriką kituose universitetuose, raštai – ten labai daug remiamasi visa pasaulio literatūra. XVIII amžius žavus tuo, kad jis nebuvo schizofrenikų, suskilusios sąmonės žmonių, amžius. Tas skilimas prasidėjo nuo XIX amžiaus, o iki jo laikas, būtis, kultūra buvo suvokiama kaip vientisybė. Prancūzas Charles’is de Montesquieu rašo savo veikalą „Apie įstatymų dvasią” ir pradeda nuo romėnų, kitų teisinių sistemų – viskas šalia, nejaučiama, kad kas nors būtų labai seniai ir nutolę. Kaip dabar mums – ir XVIII amžius baisiai toli, tik mes vieni esame protingi. Kai J.Ch.Gottschedas rašė savo „Retoriką”, jis irgi pradeda nuo Antikos, o greta – jo laikų kalbos. K.Donelaitis absorbavo visą iki jo buvusią kultūrą. Nors mažai išlikę duomenų, iš jų matyti, kad buvo labai išsilavinęs žmogus, gyveno intelektualaus žmogaus gyvenimą.
– Poetas turėjo ir daugybę talentų, kaip matyti iš įvairiausių jo pomėgių.
– Pakreipčiau mintį taip: K.Donelaitis turėjo talentą, o talentas – 26 kg 200 g sidabro – yra graikų piniginis vienetas. Vėliau žmonės pamiršo, ką tai reiškia, ir pradėjo laikyti talentu vidines žmogaus ypatybes. To „sidabro”, kurio turėjo K.Donelaitis, užteko viskam. Gal tokie, kaip dabar madinga sakyti, genai: tarp brolių buvo ir auksakalys, ir juvelyras, o jei dar tėvas kalvyste vertėsi… K.Donelaitis truputėlį pralenkė savo giminaičius, turėjo, sakyčiau, tyrinėtojo, ieškotojo, kūrėjo gyslelę. Na, kam jam tas mikroskopas?! Vadinasi, žmogui buvo įdomu ir pasidarė jį, nors ir nelabai didinantį, kad galėtų tyrinėti paprasta akimi nematomą pasaulį. Beje, ne taip seniai mikroskopą buvo patobulinęs anglas Robertas Hooke’as. Dėl termometrų, barometrų galima aiškinti, kad jie – reikalingi buities daiktai. Kišeninis laikrodis su spiraline spyruokle irgi ne taip seniai, XVII amžiaus pabaigoje, buvo išrastas. K.Donelaitis imasi tokių dalykų, nes, matyt, buvo smalsus, imlus naujovėms ir nagingas. XVII amžiaus pabaigoje Italijoje išrastas fortepijonas Prūsijoje pasirodė 1745 metais. K.Donelaitis po septynerių metų pasidarė savo instrumentą. Pasodino ir sodą. Pats skiepijo vaismedžius. Sode augo rinktiniai medžiai. Matyt, išmanė ir veisles, žinojo, ką sodinti. Taigi šio žmogaus talentas visose srityse paženklintas ieškojimo, atradimo džiaugsmo. Tas pat matyti ir literatūros darbuose.
Tiems, dėl kurių skaudėjo širdį
– Rašytojas Rimantas Černiauskas yra kėlęs kaip svarbiausią klausimą apie K.Donelaičio kūrybą – kam ir kodėl jis rašė „Metus”. Jei būtų siekęs šlovės, vokiškai rašydamas būtų labiau išgarsėjęs. Galbūt poetas turėjo praktinių sumetimų pamokyti, paauklėti, palaikyti būrus, gal net skaitė jiems poemos ištraukas per pamokslus.
– Ar K.Donelaitis skaitė savo kūrinius parapijiečiams – tokiam spėjimui pradžią davė vokiečių tyrinėtojas F.O.Tetzneris, įrodyti gal ir nebūtų labai svarbu. Bet kuriuo atveju svarbiau bendras adresatas, kam poetas skyrė savo kūrybą. Tai, be abejo, Mažosios Lietuvos lietuvių, lietuvininkų, bendruomenė, dėl kurios jam skaudėjo širdį, kuria jis rūpinosi ir kuriai paliko „Metus” kaip Šventąjį Raštą. Poemoje atsiskleidžia ir pagoniškos pasaulėjautos dalykai, tarkim, saulės ratas, ir krikščioniškosios moralės postulatai, ir bendruomenės gyvenimas, buitis, ir būtis, bendruomenės išlikimo klausimas, raginimas nepasiduoti svetimtaučių įtakai. Jei būtų rašęs vokiškai, gal būtų dominusi kita tematika. Pavyzdžiui, išlikęs vokiškai parašytas užuojautos eilėraštis visai kitos stilistikos, skirtas intelektualiam skaitytojui. Jame poetas žaidžia sąvokomis „Niekas” ir „Viskas”, mini Heraklitą, čia nėra „Metams” būdingos demokratinės nuostatos. Jei būtų rašęs vokiškai, gal būtų sukūręs ką nors panašaus į Ewaldą Christianą Kleistą arba Friedrichą Gottliebą Klopstocką, išleidusį „Mesiadą”, eiliuotą taip pat hegzametru. Neabejoju, kad tokio talento ir išsilavinimo poetas kaip K.Donelaitis vokiškai rašydamas būtų labiau išgarsėjęs. Turime džiaugtis ir nusilenkti jam, kad rašė lietuviškai, pasirinko gimtąją kalbą. Jei K.Donelaičio nebūtų buvę, iš XVIII amžiaus ne ką ir turėtume.
– Esate ne kartą pabrėžusi, kokie milžiniški K.Donelaičio nuopelnai lietuvių ir net pasaulio literatūrai, nes panašaus epo kaip „Metai” XVIII amžiuje niekas nebuvo sukūręs. K.Donelaitis suformavo ir savitos rūšies hegzametrą, parodydamas visiems, kokia savita ir ypatinga yra lietuvių kalba.
– „Metai” turi be galo daug gelmių ir sąsajų – per tuos pačius epinės kūrybos principus – su Antikos epais, Homero „Iliada” ar „Odisėja”. Tačiau svarbiausia, mano manymu, kad K.Donelaitis ne vien sekė, bet sukūrė apskritai naują epo formą. Jis sujungė didaktinio ir herojinio epo ypatybes. Pamokymų „Metuose” yra daug ir tai, be abejo, perimta iš didaktinių epų. Tačiau „Metai” turi ir veikėjus, o tai jau būtų herojinio epo kategorija. Apskritai metų laikų tematika būdinga XVIII amžiui ir tokių kūrinių parašyta daugiau. Sakykim, vokietis E.Ch.Kleistas sukūrė poemą „Pavasaris”, prancūzas Jeanas François Saint Lambert’as – „Metų laikus”. Tokio pat pavadinimo kūrinį angliškai parašė škotas Jamesas Thomsonas. Tačiau visos tos poemos yra aprašomojo pobūdžio. Jose nėra tokių veikėjų kaip K.Donelaičio būrai – turintys savo nuomonę, tvirtą poziciją, vertybes. „Metai” tiek žanru, tiek siužetu visiškai naujas, tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtas kūrinys.
Apie balaną, graikus ir romėnus
– Vis dėlto mūsų visuomenėje neretai girdėti priekaištų, kodėl reikia skaityti K.Donelaitį mokyklose, nes jis tokio amžiaus vaikams, ypač miestiečiams, nesuprantamas, ir galbūt apskritai jo kūryba dabar neaktuali. Kokios būtų jūsų rekomendacijos skaitant ir vertinant K.Donelaitį?
– Yra net kultūros žmonių, kurie mano, kad agrarinės kultūros literatūros apskritai nereikia. Išmetame K.Donelaitį, Juozą Tumą-Vaižgantą… Romualdą Granauską – irgi… Tai kas tada lieka? Gal rastume, kad šis tas liktų, tačiau būtume pliki nuogi. Neturintys jokios kultūrinės atminties. Žinoma, skaityti ir suprasti – ne tik K.Donelaitį – yra problema. Kai dar dirbau universitete, studentai jau nebežinojo, kas yra lajus. Juo Homero „Odisėjoje” Penelopės jaunikiai ištepa Odisėjo lanką, tikėdamiesi, kad lengviau bus įtempti. Vėliau studentai pradėjo nebesuprasti, ir kas yra balana. Mano manymu, agrarinę kultūrą reikia pažinti, padaryti savastimi. Labai teigiamai vertinu įvairias edukacines programas. Kaip suprasi Vaižganto „lino mūką”, „lino kančią”, jei nežinosi, kaip linai apdirbami. Nesuprasi ir R.Granausko, jei nebūsi matęs, kaip duoną kepa. Jei atsisakysime agrarinės kultūros literatūros, vienas dalykas, neturėsime jokios kultūrinės atminties, būsime kaip zombiai, o kitas dalykas, nesuprasime ir Europos kultūros šaknų. Negaliu kalbėtis su studentais, kurie nežino, pavyzdžiui, kas yra balana, apie graikų ar romėnų kultūrą, nes ir jie pasišviesdavo balanomis ir turėjo įtaisą joms laikyti, panašų į lietuvių „diedą“. Man taip pat labai gaila, kad iš mūsų vartosenos pasitraukia agrariški frazeologizmai. O štai vienas Prancūzijos prezidentas net per naujametinę kalbą taip gražiai pasakė: „Revenons à nos moutons”. Pažodžiui būtų: „Grįžkime prie savo avinų”, t. y. prie to, kas anksčiau kalbėta. Pastaruoju metu dažnai esu kviečiama į mokyklas. Be abejo, pasitaiko, kad skundžiasi ir mokytojai, ir vaikai: ne viską supranta K.Donelaičio „Metuose”, nemoka skaityti hegzametro. Galbūt vertėtų leidinyje mokykloms, paliekant hegzametrui reikalingą tarminį kirčiavimą (pavyzdžiui, „kódėl“), atsisakyti tarmybių (pavyzdžiui, rašyti ne „trūsus“, o „triūsus“), kad būtų lengviau suprasti?! Prie kiekvieno leidinio paprastai yra žodynėliai. Galima juos papildyti platesniais komentarais. Galima būtų aiškinti net tokius dalykus, tarkim, „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…” Mažybinės formos, rodančios ne mažumą, o meilumą, malonumą, būdingos senajai lietuvių kalbai ir literatūrinei tradicijai. „Saulelę” radau jau giesmynuose, išleistuose prieš K.Donelaitį. Arba: „Šalčių pramonės su ledais sugaištį pagavo…” Galbūt irgi reikėtų jau aiškinti, kad „pramonė” yra „pramanas”, „sumanymas” ir jau vėliau atsirado žodis „pramonė” – kaip sumanytas gaminys, kas nors pagaminta. Žinoma, reikėtų ir padoraus mokslinio komentaro. Pavyzdžiui, „į nieką pavirto”, mano nuomone, yra germanizmas. Junginį „In Nichts zerfallen” aptinkame ir K.Donelaičio proginiame eilėraštyje vokiečių kalba: „Kol virsdavo Nieku savajame Nieke” (Jono Graičiūno vertimas) ir viename Johanno Wolfgango Goethe’s eilėraštyje: „Nebūtyje subirk į Nieką“ (Albino Bernoto vertimas).
– Kaip jūs atradote K.Donelaitį, nes esate vis dėlto Antikos literatūros tyrinėtoja?
– Kartą profesorius Arnoldas Piročkinas paprašė paskaityti pranešimą per K.Donelaičio draugijos rengiamą minėjimą. Laiko turėjau gal du mėnesius, pradėjau gilintis ir pamačiau, kad labai daug kas dar neištirta, einama tik paviršiniais keliais. Taip pamažu ir įsitraukiau. Iš pradžių rašiau straipsnius, vėliau išėjo ir knyga. Šiemet bus išleista dar viena – apie K.Donelaičio pasakėčias. XVIII amžiuje buvo parašyta be galo daug pasakėčių. Vien Prancūzijoje 10 tūkst. priskaičiuota. Perskaičiau gal kokius 5 tūkst. vokiškų, prancūziškų, lotyniškų (lotyniškai irgi dar buvo rašoma). Jų fone K.Donelaitis atrodo gana modernus ir originalus. Mat pasakėčios žanras kito, ypač XVIII amžiuje atsirado naujų bruožų. Nebesinaudojama tradiciniu, o kuriamas naujas siužetas, arba savaip pakreipiamas perimtas iš Antikos pasakojimas. Pavyzdžiui, pasakėčia apie lapę ir gandrą, kaip vienas kitą vaišino, pasikvietę į svečius, žinoma nuo romėnų pasakėtininko Fedro laikų. Jos moralas būtų toks: kaip šauksi, taip ir atsilieps, jei darysi bloga kitam, ir pats patirsi blogį. XVIII amžiuje Gottholdas Ephraimas Lessingas šią pasakėčią pakreipia visai kitaip: nėra jokių vaišių, lapė, sutikusi gandrą, klausia, ką matė, daug keliaudamas po pasaulį, ir šis pasakoja apie kiekvieną balą, kur skaniausios varlės. Atitinkamas ir moralas: „Pone, jūs neseniai grįžote iš Paryžiaus – kur ten geriausias restoranas ir vynai?” K.Donelaitis tarsi laikosi tradicinio siužeto, tačiau pirmiausia pasirodo esąs originalus tuo, kad jo gandras neruošia keršto lapei. Atkeršija netikėtai – išalkusiai numeta atrytą rupūžę: „Štai, tarė, – rasi gana bus už čėstavojimą tavo!” Vis dėlto poetas pasmerkia ir gandrą. Jis cituoja Naujajame Testamente penkis kartus pakartotą Dievo įsakymą: „Artimą savo mylėk kaip myli tu save patį” ir dar morale plačiai aiškina, kad tiek lapė, tiek gandras elgiasi nedorai. Taigi čia vėl girdime NT postulatą „jei tavo priešininkas alksta – pavalgydink jį”. K.Donelaitis taip pat sukūrė dvi pasakėčias visai naujais siužetais: „Rudikis jomarkininks” ir „Pasaka apie šūdvabalį”. Manau, kad pasakėčių galėjo būti daugiau, tokia yra ir Liudviko Rėzos užuomina, bet jų neišliko. Tiesą sakant, ašaros byra. Skaitai kokį vokietį – šimtas pasakėčių, kito – du šimtai, prancūzo François Josepho Desbillons’o – penki šimtai. O K.Donelaičio – tik šešios. (XVIII amžiuje, 1706 metais, išėjo Jono Šulco verstos Ezopo pasakėčios, ten 10 jų, bet jos neoriginalios.)
– Ar gali dar būti kokių nors atradimų tiek iš K.Donelaičio gyvenimo, tiek ir iš kūrybos?
– Gali. Štai Liucija Citavičiūtė ir Vaidas Šeferis nelabai seniai Berlyno slaptajame archyve rado K.Donelaičio laišką, rašytą valdžios atstovams. Manoma, kad Lenkijoje, gal Olštyne, kas nors galėtų būti, nes ten atsidūrė dalis Karaliaučiaus archyvų. Ypač daug vilčių teiktų neprieinami Rusijos archyvai. Kodėl taip sakau? Iš kur Lietuvių literatūros ir tautosakos institute atsidūrė vieninteliai išlikę „Pavasario linksmybių” ir Vasaros darbų” rankraščiai?! Kai Raudonoji armija 1945 metais paėmė Karaliaučių, iš karto imtasi Karaliaučiaus universiteto archyvo. Sukrovė į dėžes ir išsivežė, kaip žinoma, į tuometinį Leningradą. Tačiau kol archyvus krovė, būrelis Lietuvos mokslo akademijos narių spėjo nuvažiuoti ir įrodyti, kad K.Donelaičio poemos rankraščiai būtų atiduoti. Visa kita, kas ten buvo, iškeliavo į Rusiją. Gali būti, kad kur nors Peterburge ar Maskvoje yra dokumentų, susijusių ir K.Donelaičiu. Tikriausiai poetas buvo parašęs ir nemažai giesmių, bet jų neturime. Dingo. Galbūt kas nors kada nors atras.