Mėnesio archyvas: birželio 2017

Panašu, bet ar tolygu? Dėl netiksliai vartojamų sąvokų rašiniuose apie Reformaciją

http://www.aidas.lt/lt/visuomene/article/16789-06-27-panasu-bet-ar-tolygu-del-netiksliai-vartojamu-savoku-rasiniuose-apie-reformacija

Arnoldas Piročkinas

Artėjanti Reformacijos pradžios 500 metų sukaktuvių diena spalio 31-oji ir šiam istoriniam įvykiui pagerbti paskelbti Reformacijos metai paskatino lietuvių spaudą kaip niekad anksčiau savo puslapiuose publikuoti daug straipsnių, kuriuose aptariami prieš penkis amžius kilę religiniai ir kultūriniai judėjimai, jų padariniai ir sąsajos su mūsų laikais. Skaitant tas publikacijas, į akis krinta nevienodas tolimų, bet ir šiandien jaudinančių reiškinių suvokimas. Būtų naivu tikėtis, kad visi rašantys ir kalbantys apie Reformaciją vienodai   vertintų šį sudėtingą reiškinį. Tam tikras subjektyvumas čia neišvengiamas. Tačiau vis dėlto reikėtų siekti, kad būtų bent sutartinai ir kuo tiksliau vartojami pagrindiniai terminai.

Antai deramo pagrindinių reformacijos terminų tikslumo pasigendi net populiariame Valerijos Vaitkevičiūtės „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius: Leidykla „Žodynas“, 2004; jo  IV  leidimas išėjo ir 2007 m.). Pavyzdžiui, jame sąvoka „evangelikai“ apibūdinama taip: „liuteronybės, kalvinizmo ir cvinglizmo išpažinėjai, kitaip – protestantai, kai kuriose šalyse dar vadinami evangelikais liuteronais ir evangelikais reformatais“ (p. 298). Kiek daug šiame apibūdinime netikslumų! Visų pirma gal kuri Europos kalba ir turi žodį cvinglizmas, bet lietuvių kalboje jo nėra. Tiesa, Mikalojus Daukša savo „Postilėje“ yra pavartojęs kelis kartus iš Šveicarijos Reformacijos pradininko pavardės padarytus vedinius Zwinglionai, Zwinglioniszka ir Zwingliuszop (žr. Indeks–Słownik do „Daukšos Postilė“. Opracował Czesław Kudzinowski. T. II (O–Ž). Poznan, 1977. – P. 526). Tačiau lietuvių literatūroje tokie vediniai nepaplito, o cvinglizmas vargu ar buvo kieno pavartotas. Prie to veikiausiai prisidėjo ir tai, kad šio žodžio nepasigedo nė kitos tautos. Daugumas  tenkinosi ir tebesitenkina vediniu kalvinizmas.

Antra. Patys U.Cvinglio ir J.Kalvino pasekėjai lietuviai vargu ar kur vartoja ir žodžius kalvinizmas, kalvinistas ar kalvinas: tokia vartosena lyg ir prieštarautų šios religinės pakraipos dvasiai. Lietuviai „kalvinistai“ save vadina nuo neatmenamų laikų reformatais arba evangelikais reformatais.Šie du variantai struktūra ir reikšmės analogija sutampa su pasakymais Romos katalikas ir katalikas. Šiuo kartu negalėčiau nustatyti, kada tokia vartosena prasidėjo. Tikriausiai kur kas anksčiau, negu evangelikų reformatų kunigo Jono Šepečio knygutė „Reformacijos istorija Lietuvoje. Pirmoji dalis (Ligi jėzuitų atsikraustymui į Vilnių 1569 m.), išleista 1923 m. Vilniuje. Šių abiejų variantų tolygumą patvirtina J. Gylio straipsnis „Kas yra reformatas?“, išspausdintas leidinyje „Lietuvos evangelikų bažnyčios kalendorius. 1987 jubiliejiniai metai. XXV laida. Lietuvos evangelikų liuteronų leidinys“. Šiame straipsnyje sakoma: „O mes esame Reformacijos vaikai. Liuteronai sekė Martyno Liuterio mokslą, o mūsų reformacijos protėvis yra Jonas Kalvinas  ir kartais esame vadinami „kalvinistais“ (p. 81). Taigi vadinami, bet ne vadinamės! Po šiame kalendoriuje išspausdinto rašinio eina anoniminis straipsnis „Evangelikai reformatai Lietuvoje“, kuriame patvirtinamas dviejų variantų tapatumas: „Šveicarijos žymių teologų Ulricho Cvinglio (1484–1531) ir Jono Kalvino (1509–1564) pradėtas bažnyčios atsinaujinimo judėjimas – reformacija per studijuojantį jaumimą pasiekė XVI a. ir Lietuvą. Jos pasekėjai čia buvo vadinami evangelikais-reformatais, trumpai – reformatais“ (p. 84). Tiksliau gal būtų buvę sakyti ne „buvo vadinami“, o „vadinosi“. Šiaip ar taip, Žodyne terminų evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai vartosena apibūdinta atsainokai: svarbu nurodyti ne „kai kuriose šalyse“, o Lietuvoje.

Trečia. Protestantais vadinami ne tik evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai: jų – kelios dešimtys bažnyčių. Be šių dviejų, nemažos yra anglikonų, metodistų ir baptistų bažnyčios. Apie protestantus plačiau žr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 9. Pintuvės – Samneris. – Vilnius,1982.– P. 232 – 234.

Bene daugumas čia svarstomų terminų į lietuvių kalbą bus atkeliavę iš lenkų kalbos. Taip spėti mums leidžia  žinomi ypač glaudūs nuo XIV a. abiejų tautų politiniai ir kultūriniai ryšiai. Tačiau vieno atvejo tuo paaiškinti negalima, nes lietuvių kalboje vartojamo reformatas šia reikšme neturi lenkų kalba. Joje nėra taip pat nė analogiško junginio evangelikas reformatas. Lenkams reformatas reiškia tik XVI – XIX a. egzistavusios pranciškonų vienuolių atšakos narį (žr. Słownik języka polskiego. Tom trzeci. R–Z. Wydanie VIII. – Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN. – P. 33). Toji reikšmė kaip antroji nurodyta šiam žodžiui ir mūsų „Tarptautinių žodžių žodyne“ (p.395). Tad kaip lenkai vadina U. Cvinglio ir J. Kalvino mokymo šalininkus?

Pasižiūrėjus į nurodyto lenkiško žodyno atitinkamą vietą (t. 1, p. 61), galima nuspręsti, kad pagrindinis jų kalboje pavadinimas yra kalwinista (t.y. kalvinistas). Čia pat įrašytas kalwin (kalvinas) turi nuorodą žr. Kalwinista, taigi kalwin nelaikomas norminiu terminu. Tame pačiame tome (p.562), aiškinant būdvardžio ewangelicki vartoseną, pateikiamas ir junginys „Kosciół ewangelicko reformowany“, kuris sutiktų su pažodiniu lietuvišku vertimu „reformuotoji evangelikų bažnyčia“. Lietuvių kalboje čia sakoma evangelikų reformatų bažnyčia.

 Tad iš kur lietuviai paėmė žodį reformatas ir ilgesnį jo atitikmenį – evangelikas reformatas? Šiandien kokio griežtesnio atsakymo  duoti negalima. Dėl visa ko, turint po ranka keturtomį čekų kalbos žodyną – Slovnik spisovneho jazyka českeho. T. I. A–M. 1960; T. II. N–Q. 1964; T. III. R–U. 1968; T. IV. V–Ž. 1971, – kilo pagunda pasižiūrėti, kokie šių tikėjimų ir jų narių pavadinimai čekų kalboje.Pasirodė, kad žodyne įrašytas ir žodis reformat, kuris visiškai sutampa su lietuvišku žodžiu reformatas, tačiau tvirtinti, kad lietuviai šį atitikmenį yra  pasiėmę iš čekų kalbos, būtų per drąsu: žodyne čekiškasis variantas pažymėtas „kryželiu“, taigi čekų kalboje arba pasenęs, arba tik pavartotas XIX a. vieno kito autoriaus ir nėra prigijęs kalboje. Pagrindinis, sakytume, oficialiausias šios religijos atstovo pavadinimas yra kalvinista (mot. g. kalvinistka). Šalia jo rečiau vartojamas ir žodis kalvin (mot. g. kalvinka). Tačiau iš jo vartojami būdvardis kalvinsky (kalviniškas) ir daiktavardis kalvinstvi (kalvinizmas). Čekų kalboje esama dar vieno žodžio kalvinista atitikmens – helvet (mot. g. helvetka). Šis turįs lyg pašiepimo atspalvį. M.Daukšos „Postilėje“ vieną kartą pavartotas žodis helvidiuszas(žr. Indeks – słownik…, t. II, p. 499), kurį galima sieti su lenkų Helwidyusz ir labiau tolimu čekų helvet.

Šiais metais teko pastebėti, kad vienas kitas publicistas  painioja  žodžius  reformatas ir reformatorius: liuteronų veikėjus kartais ima vadinti reformatais. Antai, kalbant apie Mažosios Lietuvos raštiją, kurią kūrė išimtinai evangelikai liuteronai, pasakyta: „Evangelikai reformatai į lietuvių raštiją, kultūrą ir švietimą įnešė didžiulį indėlį“. Evangelikų reformatų šalia evangelikų liuteronų būta ir veikta tik Didžiojoje Lietuvoje, tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje evangelikų reformatų, kurie būtų rūpinęsi lietuvių literatūra, lyg ir neteko   girdėti. Taigi kuriuos nekuriuos mūsų publicistus klaidina žodžių reformatas ir reformatorius  panašumas. Išmanantys jų skirtumą gali parašyti „liuteronai reformatoriai“, bet niekad nesakys – liuteronai reformatai. U. Cvinglio ir J. Kalvino mokymo šalininkai gali būti vadinami ir „evangelikais reformatais“, ir  „reformatais“, ir  „reformatoriais“. Tuo tarpu liuteronai bus tik reformatoriai, t.y. reformuotojai, reformų vykdytojai. Taigi nepasiduokime panašumo įtakai!

O apskritai reikėtų visada laikytis principo vartoti savo kalboje tuos religinius terminus, kuriuos vartoja tąja kalba atitinkamos religijos žmonės. Jeigu lietuviai reformatai vengia žodžių kalvinistas ar kalvinas, tai jų savo rašiniuose nevartokime ir mes, kurie religinėmis pažiūromis skiriamės nuo reformatų, arba evangelikų reformatų. Jeigu nuo M. Mažvydo laikų evangelikai liuteronai lietuvių kalboje vartoja tik žodžius kunigas ir bažnyčia, tai kodėl kai kas atkakliai nori jiems primesti barbarizmus pastorius ir kirchė?

 

Ar dabar tas metas?

Pagaliau prasidėjus vasarai, toliau kvietė jau tradiciniais tapę ar savas tradicijas kuriantys muzikiniai susitikimai Vilkyškiuose, Saugose, Jurbarke, Šilutėje ir kitur. Koncertinį turą po Lietuvą „Reformacijai 500“ tęsia LEBMS ir valstybinis choras „Vilnius“.

 Reformacijos jubiliejaus metai naujų akcentų suteikė Vilniuje nuo 2007 m. vykstančiam kultūros ir meno festivaliui „Kultūros naktis“. Tarp daugybės įvairių festivalio renginių birželio 16 d. ypatinga programa traukė evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčios.

 Vilniaus ev. reformatų bažnyčioje kvietė „Naktinė Žodžio misterija“, šiuolaikiniu teatro, muzikos ir šviesų žaismu stilizuotos pamaldos. Režisieriaus Aleksandro Špilevojaus pasitelkti aktoriai, chorai, atlikėjai bei šiuolaikinės technologijos ragino naujai išgyventi žodį bei istoriją. Akį traukė avangardisto, tarpdisciplinių meno projektų kūrėjo, Vilniaus dailės akademijos docento Česlovo Lukensko sukurtos meninės instaliacijos. Skaitykite toliau

Reformacijos jubiliejus Katyčiuose

Lietuvoje ir daugelyje viso pasaulio krikščioniškų valstybių šiemet švenčiamą Reformacijos 500 metų jubiliejų gražiai paminėjo ir Katyčių (Šilutės r.) bendruomenė.

Birželio 3-osios pavakare Katyčiuose iškilmingai atidengta lauko instaliacija „Reformacijai 500“. Katyčių seniūno Jono Lukošaičio pastangomis ir Katyčių seniūnijos gyventojų paramos dėka ja papuoštas istorinės Turgaus aikštės prekybos paviljonas, sutemus instaliacija įspūdingai apšviečiama. O Katyčių mokyklos fasade vėl įmontuotas laikrodis, kurį puošia Reformacijos jubiliejaus metų emblema. Tai irgi seniūno J. Lukošaičio idėjos įkūnijimas, ją įgyvendinant svariai prisidėjo Šilutės reklamos agentūra UAB „Šarūno reklama“ (direktorius Šarūnas Stancikas).

Atidengus lauko instaliaciją, buvo pristatyta pavasarį vykusio plenero „Žydintys Katyčiai“ piešinių paroda. Katyčiai iš kitų miestelių išsiskiria unikaliu scylių žydėjimu. Pavasarį visas evangelikų liuteronų bažnyčios šventorius ir šalia esančios kapinaitės skęsta mėlynų scylių žiedų jūroje. Siekiant įamžinti šį gamtos grožį, balandžio mėnesį Katyčiuose ir buvo surengtas pleneras. Parodos atidarymo metu apdovanoti plenero dalyviai – Katyčių pagrindinės mokyklos mokiniai ir jų mokytoja Brigita Vitkauskienė bei Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus atstovai su dailės mokytoju Arnoldu Miluku.

18.00 val. šventė persikėlė į Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčią. Čia skambėjo valstybinio choro „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) ir baritono Jono Sakalausko atliekamos gražiausios evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų giesmės bei Vakarų Europos kompozitorių kūriniai.

Su Reformacijos 500 metų jubiliejumi susirinkusiuosius sveikino LR Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, Šilutės savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, kunigai Liudvikas Fetingis ir Valdas Miliauskas, LEBMS valdybos pirmininkė Laura Matuzaitė-Kairienė, šventėje dalyvavo ir kun. Mindaugas Žilinskis, LELB Konsistorijos narys Jurgis Aušra…

Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos nuo balandžio 22 d. rengiamo koncertinio Reformacijos jubiliejaus turo koncertas Katyčiuose buvo jau devintas. Aštuntasis choro „Vilnius“ Reformacijos turo koncertas tą pačią dieną skambėjo Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje.

                                                                                               Katyčių seniūnijos ir LEK inf.

                                                                                    „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.6

                           

 

Instaliacija iki Naujųjų metų primins, kad šiemet švenčiamas Reformacijos jubiliejus

 

Katyčių mokyklos fasade įmontuotas laikrodis su Reformacijos jubiliejaus metų emblema

 

Plenero „Žydintys Katyčiai“ piešinių paroda šalia Katyčių ev. liuteronų bažnyčios

 

Chorą „Vilnius“ pristato LEBMS valdybos pirmininkė Laura Matuzaitė-Kairienė

 

Katyčių bažnyčioje koncerto klausosi (iš kairės) kun. Liudvikas Fetingis, Jurgis Aušra, Martynas Aušra

 

Šventės dalyviai ir svečiai Katyčių bažnyčioje

Lietuvos aukso amžius – vienas sprendimas galėjo pakeisti visą istoriją

http://www.delfi.lt/multimedija/musu-lietuva/lietuvos-aukso-amzius-vienas-sprendimas-galejo-pakeisti-visa-istorija.d?id=74961334

Ilgas, taikus ir ramus periodas. Taip kartais apibūdinamas XVI amžiaus vidurio laikotarpis Lietuvoje. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Šiuo laikotarpiu Lietuva išgyveno neįtikėtinų permainų metą – iš pagoniško krašto pagaliau subrendo į visavertę vakarų pasaulio valstybę, kultūra suklestėjo kaip niekada anksčiau, o Lietuvos mokslininkų pasiekimai prikaustė visos Europos dėmesį.

Lietuvos aukso amžius

XVI amžiaus vidurys ir antroji jo pusė į Lietuvos istoriją įdėjo kaip beprecedentis periodas Lietuvos istorijoje. Vargu, ar kada nors Lietuva dar išgyveno tokį spartų šuolį į priekį ir tokį klestėjimo laikotarpį, kaip to meto LDK, o tokią įvykių raidą lėmė visas būrys veiksnių. Kelias į vakarų civilizaciją pradėtas dar priėmus krikštą 1387 m., tačiau prireikė ilgo laiko, kol Lietuva galiausiai tapo vakarų civilizacijos dalimi. Lietuvai staiga tapo prieinami visi vėlyvųjų ir brandžiųjų viduramžių pasiekimai. Vakarėjimo procesas neįvyko pernakt, tam reikėjo ilgo laiko, plėtėsi bažnyčių ir mokyklų tinklas, tačiau kartu tos vertybės maišėsi ir su vietos tradicijomis. Lietuva per šiuos metus išgyveno neįtikėtiną transformaciją.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas ir mokslų daktaras Aurimas Švedas teigė, kad būtent XVI a. Lietuvos aukštuomenė pradeda savo kūrybinę veiklą, ėmė kurti savitą europinės kultūros versiją. „Priėmusi krikštą Lietuva prisijungė prie Vakarų Europos civilizacijos ir todėl įgijo galimybę pasinaudoti vėlyvųjų viduramžių ir humanizmo epochos pasiekimais. Per 100 – 150 metų, anot Vilniaus universiteto profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, Lietuvoje buvo sukurtas europinės kultūros modelis. O tam, kad šis modelis atsirastų, reikėjo ilgo ir sudėtingo europinių vertybių perėmimo, pritaikymo ir savosios vertybių sistemos sukūrimo darbo“, – teigė A. Švedas. Ši intensyvi transformacija iš pagoniško ir ekonomiškai bei technologiškai atsilikusio krašto Lietuvą pavertė visaverte vakarų kultūros dalyve, o savo epogėjų ji pasiekė XVI a viduryje ir tesėsi iki pat Vazų dinastijos valdymo. Tačiau besimaišydama vakarietiškoji kultūra įgavo ir visiškai unikalių, tik Lietuvai būdingų bruožų, Dėl aiškaus mokslo ir kultūros pakilimo XVI amžiaus vidurį ir antrą pusę net galima laikyti savotišku Lietuvos aukso amžiumi. „Tam, kad atsirastų kultūrinis Lietuvos elitas ir jo kūrybos vaisiai, reikėjo daugelio dalykų: miestų formavimosi ir stiprėjimo, efektyvaus žemės ūkio modelio (trilaukės sėjomainos) perėmimo, ekonominio elito susikūrimo, europinės kultūros sklaidą užtikrinančių mokyklų tinklo užuomazgos, Lietuvos jaunimo studijų užsienio universitetuose, pagaliau – mirtino egzistencijos Lietuvos valstybei pavojaus – Vokiečių Ordino pašalinimo“, – sakė A. Švedas.

Kultūros klestėjimo laikotarpis

Per šimtą metų nuo krikšto priėmimo Lietuva pasikeitė neatpažįstamai. Pirmasis LDK miestas, gavęs Magdeburgo teises buvo Vilnius ir gavo jas 1387 metais – Lietuvos krikšto metais. Simboliška, tačiau būtent šie metai žymėjo negrįžtamą Lietuvos posūkį į vakarus. Neilgai trukus šias privilegijas gavo Brestas, Trakai ir Kaunas. Lietuvoje pradėjo formuotis visiškai naujas – miestiečių luomas. Augantis pasiturinčių miestiečių skaičius, kartu su vis besiplečiančiu didikų luomu sudarė puikias sąlygas skleistis kultūros daigams. Ilgas reliatyvios taikos ir ramybės laikotarpis (nebūta didelių karų, galėjusių nusiaubti Lietuvos žemes) padėjo tvirtus pamatus besiformuojančios valstybės kūrimo procese. Visi šie faktoriai nulėmė, kad XV amžių galime laikyti Lietuvos kultūros amžiumi. Per itin trumpą, vos kiek daugiau nei 40 metų laikotarpį, nuo 1547, iki 1588 metų, Martynas Mažvydas išspausdino pirmąją lietuvišką knygą, Steponas Batoras su Jėzuitais įkūrė Vilniaus universitetą, išleisti net du Lietuvos statutai, pasirašytas Varšuvos konfederacijos aktas, užtikrinęs religinę toleranciją valstybėje. Visa tai atrodo dar įspūdingiau, nes dauguma šių pasiekimų įvykdyta Livonijos karo metu (1558-1583 m.). Šiuo laikotarpiu įsigali ir suklesti renesanso stilius architektūroje, pastatomos Biržų ir Panemunės pilys.

 „Kalbant apie Lietuvos kultūros brandą reikia paminėti daugelį dalykų, jų tarpe – teisinės sistemos susiformavimą, politinių traktatų atsiradimą, lietuviškąją religinę raštiją, grožinę literatūrą, – kalbėjo A. Švedas, – man asmeniškai Lietuvos europėjimo ir europinio lygio kultūros Lietuvoje sukūrimo simboliu yra Lietuvos Statutai. Apie trečiąjį Lietuvos Statutą (1588) lenkų istorikas Juliuszas Bardachas yra pasakęs, kad tai buvo geriausias kodeksas, arba teisinė sistema, Europoje“.

Klestėjimo daigus pasėjo tolerancija

1573 metais Varšuvoje pasirašytas konfederacijos aktas užtikrino galimybę į laisvą tikėjimą šalyje. Tačiau dar gerokai iki to šalyje vyravo pakantus klimatas kitatikiams. „XVI a. Lietuva tapo devynių tikybų šalimi, o XVI a. vidurio Vilnius kartais su neslepiamu pasididžiavimu pavadinamas Europos tolerancijos sostine. Tačiau kuomet vartojame žodį „tolerancija“ kalbėdami apie situaciją, susiklosčiusią prieš 6 amžius, turime suvokti, kad vargu ar to meto katalikai ir protestantai Lietuvoje buvo tolerantiškesni už savo tikėjimo brolius, tarkim, Prancūzijoje. Situaciją, palankią įvairių tikybų žmonės sugyventi tarpusavyje, kūrė Reformacija ir specifinis sociopolitinis audinys, kūręs mūsų valstybę (šalia katalikų ir protestantų buvo ženkli stačiatiškoji LDK visuomenės dalis)“, – sakė istorikas. Kad ir kokios aplinkybės būtų kūrusios sąlygas, leidusias tarpusavyje LDK sugyventi skirtingų tikybų žmonėms, ši įvairovė be jokios abejonės kūrė galimybes visuomenės ir kultūros raidai. „Tačiau kalbant apie Lietuvos kultūros raidą XVI amžiuje aš pirmiausia norėčiau pabrėžti Reformacijos vaidmenį. Reformacija – tai reiškinys, kuris pakeitė viso pasaulio ir Europos istoriją. Lietuva šiuo atveju ne išimtis“, – sakė A. Švedas. Vitenberge įsiplieskusi ir sparčiai išplitusi reformacija neaplenkė ir Lietuvos. Nemaža dalis LDK didikų priėmė protestantišką tikėjimo versiją, o tai ne tik užtikrino galingus užtarėjus (ypač Radvilų giminė), tačiau ir padėjo įplieksti viską apimančius debatus. „Konkurencija tarp skirtingų konfesijų vyko intelektualiniame lygmenyje. Kovojama buvo žodžiu, rengiant religinius disputus, kuriuose įrodinėtos savos religinės tiesos ar leidžiant religinę poleminę literatūrą. Šie intelektualiniai „karai“ daugeliu tyrinėtojų vertinami kaip „aukso amžius“ LDK kultūros istorijoje, skatinę diskusijų ne tik religine bet ir socialine bei politine tematiką vystymąsi“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Marius Sirutavičius.

Šių diskusijų vaisiaus ieškoti toli nereikia. Lietuvos raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis ir Martynas Mažvydas abu išpažino protestantizmą. Protestaniškų idėjų vedamas A. Kulvietis į lietuvių kalbą išvertė pirmąsias pslames. Manoma, kad apie 1530 metus A. Kulvietis mokėsi iš paties Martyno Liuterio Vitenbergo universitete, kur tuo metu mokėsi ir A. Kulvietis. Kiek vėliau M. Mažvydas pirmasis išspausdino A. Kulviečio vertimus savo giesmyne.

Vienas sprendimas galėjo pakeisti viską

„Abraomas Kulvietis XVI amžiaus viduryje buvo sukūręs ambicingą lietuviško švietimo programą, kurioje labai svarbią vietą skyrė lietuvių kalbai. Jeigu jo programą būtų pavykę įgyvendinti (jeigu Žygimantas Augustas jį būtų parėmęs), mūsų kultūros istorija galėjo būti kitokia – Vilniuje būtų įkurta kolegija, anuometinės Europos vidurinė mokykla, aplink ją būtų susitelkęs intelektualinis potencialas, būtų atsiradusi lietuviška literatūra. Taigi, tam tikri procesai būtų pradėję vykti 30 metų anksčiau nei buvo įkurtas Vilniaus universitetas“, – sakė A. Švedas. Tokia sparti švietimo plėtra būtų neatsiejama su pačiu protestantizmo idėjų plitimu ir Lietuva galbūt būtų tapusi protestantiškojo pasaulio dalimi. Tai negrįžtamai būtų pakeitę visos šalies raidos kursą, labiau suartinant Lietuvą su Švedija ir vokiečių žemėmis kultūrine ir, galbūt, politine prasme.

 Protestantizmo ir katalikybės kova ATR ne visada buvo taiki, štai už savo minčių sklaidą A. Kulvietis galiausiai buvo išvytas iš Vilniaus šio miesto vyskupo, aktyvaus konrtreformacijos dalyvio, Povilo Alšėniškio pastangomis. Tačiau ir be A. Kulviečio pastangų tolygi protestantiškosios ir katalikiškosios minties kova tesėsi iki pat XVII amžiaus pradžios, kuomet ATR karalius Zigmantas Vaza, būdamas uolus katalikas pradėjo nuoseklų protestantizmo šalinimą iš viešojo ir politinio gyvenimo.

Lietuvos mokslas – Europos akiratyje

Toks reikšmingas kultūrinis suaktyvėjimas neaplenkė ir akademinės bendruomenės. Vos įkūrus universitetą jis iškart tapo intelektualinio kapitalo židiniu, o Lietuvos mokslininkų darbai netruko patraukti tarptautinės bendruomenės dėmesio. Vienas žymesnių to meto pasiekimų – Martyno Smigleckio logikos vadovėlis, išspausdintas 1618 metais ir pelnęs pripažinimą visoje Europoje. Vadovėlį M. Smigleckis parašė 1586-1587 m. Vilniaus universitete savo skaitytų paskaitų pagrindu. Mykolo Radau retorikos vadovėlis (Orator extemporaneus) 1651 išleistas Amsterdame, buvo daug sykių publikuojamas įvairiose Europos šalyse. Kitas žymus to meto Lietuvos mokslininkas – Adomas Freitagas – filosofijos ir medicinos mokslų daktaras, žymus karo architektas, dėl savo darbų pagarsėjęs visoje Europoje. Svarbiausias jo intelektualinis palikimas – knyga Architectura militaris nova et aucta – išleista 1631 m. ir iš karto tapusi fortifikacinės architektūros klasika. A.Freitagas davė pradžią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos inžinerijos mokyklai. Tačiau bene garsiausią pripažinimą Europoje pelnė Kazimieras Simonavičius – artilerijos inžinierius, sukūręs daugiapakopių raketų teoriją. 1650 Amsterdame publikavęs veikalą Artis Magnae Artilleriae pars prima. Jo įžvalgos apie artilerijos sviedinių trajektoriją ir parako gamybą sukėlė tikrą ažiotažą visoje Europoje.

Karai ir stagnacija stabdė plėtrą

Visą šį laikotarpį Lietuva išgyveno gana nuoseklų permainų ir reformų laikotarpį. Ar tai būtų reformos teisinėje sistemoje, ar žemės ūkyje, tačiau jos vyko sėkmingai. Tačiau jau XVII a. pradžioje reformų banga ima lėtėti. Vazų dinastija taip pat mėgina vykdyti keletą reformų, kurios būtų suteikusios daugiau galios karaliui, tačiau jos jau susiduria su dideliu pasipriešinimu ir yra numarinamos. Inovacijų banga XVII amžiuje jei nesustoja, tai bent jau gerokai sulėtėja.

Kitos kaimyninės valstybės tuo metu kaip tik išgyvena sparčių permainų laikotarpį, tai ypač pastebima Švedijoje ir Rusijoje, kuri dar tik XVI a. pabaigoje galiausiai susivienijo į valstybę iš anksčiau buvusios Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Dėl reformų trūkumo ir nesėkmingų karų ATR nuo XVII a. pradžios jau pradeda atsilikti nuo didžiųjų savo kaimynų. Žodis biurokratija šių dienų kontekste neabejotinai turi neigiamą potekstę, tačiau augančiose ir besiformuojančiose XVII a. valstybėse ji atliko svarbų vaidmenį – gerokai apribojo didikų luomo savivalę, o kraštą paversdavo lengviau administruojamu. Tačiau Lietuvoje biurokratijos įsigalėjimas gerokai užtruko. Nuo pat 1600-ųjų ATR su mažomis pertraukomis kone be perstojo kariavo su savo kaimynėmis, karo veiksmai dažnai vyko Lietuvos žemėse, kas alino kraštą ir skatino atsilikimą. 1655 metais pirmą kartą priešas – Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. Po nuolatinių karų ir neefektyvios Vazų kovos dėl valdžios XVII a. vidurio ir pabaigos Lietuva jau sunkiai beprisiminė ankstesnį politinį, kultūrinį ir mokslinį savo pakilimą.

Po Klaipėdos krašto šventoves pasidairius

Žukų gyvenvietė įsikūrusi netoli Nemuno, prie Karšuvos girios, Mažosios Lietuvos pakraštyje. Ryškiausias gyvenvietės pastatas – evangelikų liuteronų bažnyčia. Žukų parapija, klestėjusi tarpukariu, o po Antrojo pasaulinio karo netekusi daugumos parapijiečių, sovietmečiu praradusi ir savo bažnyčią, 1992 metais atgavo ją visiškai nuniokotą. Ji buvo paversta trąšų sandėliu, daug metų stovėjo skylėtu stogu. Parapijos kunigo rūpesčiu gauta Europos parama ir pastatas išgelbėtas nuo griūties. Deja, mūsų Nepriklausomos Lietuvos statybininkai iš „Pamario restauratoriaus“ dirbo nusikalstamai nekokybiškai… Be stogo remonto bažnyčios viduje būtini sudėtingi restauracijos darbai, nes mūro sienose per daugelį metų įsigėrusios trąšos jas ardo. Parapijai priklausantis visas pastatų ansamblis, kuriam taip pat reikalingas kapitalinis remontas, dabar vertinamas kaip Architektūros paminklas, saugomas valstybės. Deja, valstybė, jos Paveldo inspekcija savo griežtais reikalavimais ne saugo, ne padeda, o trukdo savininko iniciatyvoms. Tris kartus rašytas klebonijos pastato remonto projektas buvo atmestas.

 Netekę vilties Žukų parapijiečiai, kunigo Ediko Šulco paraginti, nutarė, kad reikia aplankyti keletą kitų panašaus likimo Klaipėdos krašto bažnyčių. Taigi aktyvesnieji pirmąjį gegužės savaitgalį, parapijos tarybos nario Raimondo Genučio sumanumo dėka, išsiruošė į ekskursiją po vadinamąją Mažąją Lietuvą. Pirmoji aplankyta atokiau nuo gyvenvietės, vieniša prie kelio stovinti Rukų bažnyčia. Ekskursantus pasitiko parapijos tarybos pirmininkas Augustas Dravininkas. Pirmiausia jis svečius nuvedė į jaukią nedidutę šildomą parapijos salę. Žiemos metu čia laikomos pamaldos.  Pirmininkas įsijautęs pasakoja, kaip pavyko gauti Europos paramą ir kapitališkai suremontuoti ne tik sovietmečiu nuniokotą ir nuo gaisro nukentėjusią bažnyčią, bet ir klebonijos pastatą. Dar nebaigti tik kunigo buto remonto darbai. Paskiausiai visiems aprodoma bažnyčia. Viskas tvarkinga ir gražu. Tik keletas katalikiškų akcentų bažnyčios viduje krenta į akis. Suabejoji, ar tai tik ne katalikų šventovė? Tarsi Reformacijos nebūta… Tačiau parapijos pirmininkas paaiškina, kad čia ir slypi tikroji krikščioniška liuteronų ir katalikų draugystė (liuteronų bažnyčios pastatu naudojasi abi bendruomenės, – red.). Tik radus bendrą sutarimą ir susivienijus, buvo įmanoma gauti Europos, valstybės, savivaldybės paramą ir atstatyti sovietmečio bei 1997 m. gaisro nuniokotą bažnyčią.

 Plaškiuose mus pasitiko guvi senutė Irmgard Gerulytė, nešina išsaugotais bažnyčios raktais, atrodė linksma ir laiminga, kad kažkam pagaliau parūpo jos jaunystės šventovė… Tačiau viduje ji susirūpinusi vedasi visus į nuošalią patalpą ir kunigo klausia, ką daryti su metaliniais kryžiais, kuriuos griūvančius ji neša čia iš šalia esančių kapinių ir saugo nuo metalo laužo supirkėjų… Liūdna ir nyku pasidaro dairantis po didžiulę bažnyčios erdvę su stebuklingai virš altoriaus išlikusiu kryžiumi, matant dangų pro stogo skyles. Karas bažnyčios nepalietė, tačiau sovietų okupacijos metais joje įrengtas pieno supirkimo punktas, paskui sandėlis, ilgainiui viskas išdraskyta… Irmgard, ekskursantų gidė po Plaškius, – vienintelė išlikusi Plaškių parapijos narė, vienintelė evangelikė, čia gyvenanti dabar. Jos pasakojimas – gyvoji tikroji istorija, nepagražinta kaip vadovėliuose. Jau vien jos vardas ir pavardė liudija apie sudėtingą jos šeimos likimą. Jai teko išgyventi karo pabėgėlių siaubą, kai bėglių vilkstinę pavijus sovietų armijai tik labai nedaugeliui per kančias pavyko išgyventi, išniekintiems ir iškankintiems grįžti namo… kai namai jau užimti nedraugiškų ateivių iš Didžiosios Lietuvos. Kad nebūtų vadinami naciais, įprastą jaunystės kalbą teko pamiršti ir nebevartoti net šeimoje. Tačiau pakalbinta vokiškai, Irmgard nesutrinka ir laisvai kalbasi. Nepamiršusi šitiek metų nevartotos kalbos, nepamiršusi Plaškių bažnyčios istorijos. Lietuviai, pokario atvykėliai į šį kraštą, su jo istorija ir šventove elgėsi nė kiek ne geriau nei okupantai Karaliaučiaus krašte. Tokių kaip Irmgard buvo vienetai. Dabar, siaubingai pavėluotai, stebuklingai atsiradusi visa Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija su savo fantastine vizija suteikė senutei vilties gyventi…

 Toliau kunigo Ediko siūlomas žukiškiams susipažinti – Vyžių parapijos klebonijos pastatuose įkurtas reabilitacijos centras „Gabrielius“ nuo priklausomybės ligų kenčiantiems vyrams. Kadaise čia yra buvę Našlių namai. Centro socialinis darbuotojas Mantas paslaugiai aprodo visas patalpas, kuriose gyvena ir dirba detoksikacijos gydymą baigę žmonės, norintys integruotis į visuomenę, grįžti į visavertį gyvenimą. Mantas, pats praėjęs visus centro reabilitacijos etapus, gerai supranta kiekvieną savo reabilitantą, žino jų galimybes, moko iš naujo gyventi, patiems apsitarnauti, remontuoti patalpas. Mantas sako, kad sėkmingam grįžimui iš dugno, kuriame jie buvo, reikalingas ir tikėjimas. Aukščiausiojo pagalbos įvairių tikybų reabilitantai semiasi bažnyčioje kunigo Valdo Miliausko, centro direktoriaus, laikomose pamaldose, kurias lanko ir Juknaičių gyventojai.

 Svečiams atrakinamos bažnyčios durys. Atkreipiamas dėmesys, kad bažnyčios ne tik stogui reikalingas rimtas remontas, o tai ne centro gyventojų jėgoms. Dalis bažnyčios panaudojama centro inventoriui sandėliuoti. Karo metu, kad ir trumpai sovietų armijai karo ligonine tapusi Vyžių bažnyčia vis vien buvo nuniokota, o po dešimtmečio jau vietinės valdžios vėl atimta ir paversta grūdų sandėliu. Padariniai matomi ir dabar. Prieš ketvirtį amžiaus parapijai sugrąžinta bažnyčia taip ir nebuvo deramai suremontuota.

 Atvykus į Rusnę, liuteronų bažnyčia pasitiko svetingai atvertomis durimis ir galingai aidinčiais vargonais. Bažnyčia savo architektūra ir žemu įėjimu padvelkė gilia senove. Ne be reikalo ji – istorinis Architektūros paminklas, saugomas valstybės. Bet koks kaimietis ar net vieniša močiutė, audrai nuo namo nuplėšus keletą šiferio lapų, jau kitą dieną, kaimynams ar giminėms padedant, stogą pasiremontuoja ir apsisaugo nuo lietaus. Kaip saugo valstybė, matyti iš tolo pažvelgus į Rusnės bažnyčios stogą. Jis lyg po karo, kaip sušaudytas, išbyrėjusiomis čerpėmis. Viduje bažnyčia restauruota, bet aiškiai matyti, kuriose vietose pro naujas lubas sunkiasi vanduo. Kad tai labai kenkia ir stogą laikančioms konstrukcijoms, nekyla klausimas.

 Pamačiusi po bažnyčią vaikštinėjant lankytojus, nuo chorų nusileidusi vargonininkė Birutė Vitonienė pasakoja, kad ji dažnai užeina į bažnyčią prakalbinti vargonus, patikrinti, ar bažnyčioje tvyranti drėgmė dar nesugadino neseniai vokiečių meistro sumontuoto sudėtingo muzikos instrumento. Vargonininkė pasakoja, kad po „Pamario restauratoriaus“ (to paties kaip ir Žukuose) bažnyčios stogo kapitalinio remonto prabėgus gal porai metų, pradėjo trupėti stogo čerpės. Jau kelerius metus lietingu metu pro lubas ne varva, o bėga vanduo. Prisišaukti statybininkų, kad šie sutvarkytų savo darbų broką, taip ir nepavyko. O valstybė savo paminklus saugo deklaracijomis – ne tik popieriuje, bet ir metalinėse architektūros paminklų lentelėse.

 Šalia bažnyčios stūkso panašios būklės stogu jau nebegyvenamas dviaukštis klebonijos pastatas. Žukiškė Romualda, išgirdusi, kad sovietmečiu čia veikė Rusnės ligoninė, panoro prie jo nusipaveiksluoti. „Čia mano gimtieji, pirmieji namai, – pareiškė ji, – dabar aš čia antrą kartą.“ Mat kadaise tėvams gyvenant Šilutėje, kol ten buvo remontuojami gimdymo namai, gimdymo skyrius buvo perkeltas į Rusnės ligoninę. Taigi Romualda pirmą kartą išvydo pasaulį pro Rusnės evangelikų liuteronų parapijos klebonijos langą.

 Pamačius, kaip visai Lietuvai brangiame egzotiškame miestelyje griūva architektūros paminklai, nebetenkama entuziazmo ir vilties, kad tarp miškų pasislėpęs mažai kam žinomas kaimelis gali sulaukti dėmesio ir paramos…

 Dar aplankyta rašytojos Ievos Simonaitytės išgarsinta Vanagų parapijos šventovė. Bažnyčią aprodė ir apie ją papasakojo Vanagų parapijos klebonijoje su šeima gyvenantis kunigas Gediminas Kleinas, tarnaujantis Pagėgiuose, Natkiškiuose ir Rukuose. Nuošaliame Vanagų kaimelyje stovinti bažnyčia nenukentėjo karo nei pokario metais. Parapija maža, bažnyčia ištuštėjusi, bet jau daugelį metų ją garsina brolių kunigų Liudo ir Valdo Miliauskų organizuojama kasmetinė krikščioniška paauglių vasaros stovykla. Stovyklų vardu gaunama paramos. Jau baigiama statyti didžioji stacionari stoginė, žaidimų aikštelės, lauko prausykla. Bet stovyklautojai Vanaguose šurmuliuoja tik savaitę…

 Visų nuotaikas praskaidrino Šilutės bažnyčia. Iš to, kaip ji sutvarkyta, galima spręsti apie parapijos  ir dabartinio kunigo Remigijaus Šemeklio aktyvią veiklą. Prie įėjimo atkreipia dėmesį atminimo lentos Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusiems parapijiečiams. Čia jų atminimui degamos žvakelės. Atminimo lentose nemažai lietuviškų pavardžių, tik dauguma jų suvokietintos. XIX amžiuje Prūsijos karalystėje Mažosios Lietuvos teritorijoje besikuriančiose gausiose, tūkstančius narių skaičiuojančiose liuteronų parapijose dauguma buvo lietuvninkai, tačiau per šimtmetį besikeičiant valstybės valdžioms, tolerancija lietuvninkams mažėjo, jie buvo verčiami asimiliuotis. Nutautinimo politiką paprastai vykdo visos didžiosios nacijos. Mažasis brolis privalo prisitaikyti ir paklusti didesniajam. Šia nuostata vadovaujasi ir religijos. Ne išimtis ir katalikai, dabar dominuojantys šiame krašte.

 Panašias atminimo lentas matėme ir Saugų bažnyčioje, į kurią trumpai užsukome jau skubėdami namo. Žuvusių parapijiečių atminimas saugotas visose Mažosios Lietuvos bažnyčiose, bet išliko tik tose, kurios nebuvo sovietų valdžios uždarytos (parapijos išsaugotoje Saugų bažnyčioje sovietų okupaciją mena išdraskyti vargonų vamzdžiai). O kas surašys Antrajame, dar žiauresniame, pasauliniame kare nekaltai žuvusių parapijiečių vardus? Ar tik Amžių knygose jų vardai bus įrašyti?

 Buvau paprašytas parašyti apie pažintinę išvyką, skirtą Žukų parapijiečiams artimiau neformaliai pabendrauti, bet parašiau apie tai, kas pasirodė labiau įsimintina – apie skaudaus likimo Mažąją Lietuvą bei jos atminimu ir istorinių šventovių išsaugojimu besirūpinančius patriotus. Manau, derėtų visiems, girdėjusiem apie šį kraštą, apsilankyti tose šventovėse, dalyvauti jų pamaldose ir neskubant susipažinti su krašto patriotų bandoma prikelti Reformacijos istorija, taip bent morališkai paremiant silpnas Mažosios Lietuvos parapijas.

 Apžiūrėjus bažnyčias, ekskursantų bendrauta vaikštinėjant po Rusnę, prie bendro pietų stalo Agluonėnuose. Kokių minčių, idėjų ar vizijų parsivežė Žukų parapijiečiai, ką būtų galima įgyvendinti savoje parapijoje? Akivaizdu, kad be papildomos veiklos, didėjant emigracijai, negausios parapijos pasmerktos išnykti. Prie bažnyčios turint ūkinių pastatų – dar ne griuvėsių, gal įmanoma pasinaudoti Vanagų stovyklų pavyzdžiu, gal Vyžių reabilitacijos centro „Gabrielius“ patirtimi, o gal perspektyvų turėtų Našlių ar Senjorų namai? Galbūt šios fantastinės vizijos įgytų apčiuopiamesnį pavidalą, jei krikščioniška, ekumeninė draugystė su katalikais pavirstų lygiaverčiu bendradarbiavimu, plėtojant visiems svarbią veiklą.

                                                                                                                           Jonas Dikšaitis

                                                                                                            Nuotraukos Artūro Šulcos

                                                                                     „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.6

…pro įgriuvusį stogą byra krituliai

Plaškių bažnyčią aprodo Irmgard Gerulytė

Pro Plaškių bažnyčios langus švilpauja vėjai…

Šalia Rukų evangelikų liuteronų bažnyčios

Rukų parapijos salėje apie bendruomenę pasakoja Augustas Dravininkas

Rusnės bažnyčioje su parapijos vargonininke Birute Vitoniene

Ekskursantai prie Saugų bažnyčios

Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčios altorius

Kunigai Edikas Šulcas ir Gediminas Kleinas Vanaguose

Vanaguose pasitiko kun. Gediminas Kleinas

Straipsnio autorius išbando Vyžių bažnyčios vargonus

 

 

 

 

 

 

 

 

500 dūžių: muzikos ir vaizdo kelionė

http://kulturosnaktis.lt/projects/view/1149/t:d%C5%AB#ad-image-0

22:30 – 00:00 val.
Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia ir kiemas, Vokiečių g. 20
VšĮ „Ad Libitum“, Lietuvos ev. liuteronų bažnyčios jaunimo centras
Tarpdisciplininis menas

500 DŪŽIŲ: VAIZDO IR MUZIKOS KELIONĖ – tai bendras Lietuvos, Vokietijos ir Baltarusijos vaizdo menininkų ir atlikėjų projektas, kviečiantis vaizdo, šviesų ir muzikos pagalba pakeliauti per Reformacijos istoriją nuo 1517 iki 2017 m.
Kelionėje sutiksite ryškiausias lietuvių kultūros ir raštijos asmenybes: Martyną Mažvydą, Danielių Kleiną, Joną Bretkūną, Kristijoną Donelaitį, Evą Simonaitytę, Joną Kristupą Glaubicą.
Kelionėje jus lydės muzika, iškylanti iš grigališkojo choralo ir senųjų giesmių, pakylėjanti į J. S. Bacho choralų aukštybes ir skraidinanti džiazo improvizacijomis.

Vaizdo ir muzikos kelionė apims dvi ypatingas Vilniaus liuteronų bažnyčios erdves:
bažnyčios kiemelyje matysite šviesų ir vaizdo pasakojimą, kurio metu Bažnyčios pastatų ansamblis nušvis tamsoje ir „prabils“ apie svarbius Lietuvos istorijos ir kultūros įvykius bei asmenybes. Ypatingą patirtį sukurs galimybė ne tik gėrėtis įspūdingai apšviesta bažnyčia, tačiau ir muzikinis pasakojimas, kurio bus galima klausytis po atviru dangumi.
Bažnyčioje – koncertas džiazo grupei, chorui ir solistui, kuriame vaizdo pasakojimą sustiprins muzikos kelionė nuo senųjų giesmių iki J. S. Bacho kūrinių ir džiazo muzikos improvizacijų.

500 DŪŽIŲ: VAIZDO IR MUZIKOS KELIONĖ yra meno projektas, skirtas Reformacijos 500 metų sukakčiai ir Reformacijos metams Lietuvoje paminėti.
Renginys bus tiesiogiai transliuojamas LRT Kultūros kanalu.

Atlikėjai:
Kamerinis choras „Aidija“
Ansamblis „Adoremus“ (Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia)
Grupė „KlangProjekt“ (Vokietija)
Solistė Rita Naujokaitytė

Renginio partneriai:
Goethe’s institutas Lietuvoje
Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros ministerija
LRT

Paminklo Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui konkursas

Paminklo Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui Vilniuje, Reformatų parke, skulptūrinių – architektūrinių idėjų konkursas.

Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su LR Kultūros ministerija bei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, skelbia skulptūrinių – architektūrinių idėjų konkursą. Bus išrinkti 3 (trys) geriausiai įvertinti projektai, įvardijant kiekvienos vietos laimėtoją. Skaitykite toliau