Šios jungtinės pastangos pagaliau subrandino Seimo narių „internacionalistų“ Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės vardu įstatymo projektą, kuris priimtas atvertų duris karingųjų lenkų užmačioms Vilniaus krašte išlaikyti „placówkę polskości“ (lenkiškumo prietiltį). Dėl šio projekto vyko viešos ir uždaros diskusijos. Ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dėl pavardžių rašymo oficialiuosiuose lietuviškuose dokumentuose lemiamas žodis priklauso Valstybinės lietuvių kalbos komisijai, kuri 2014 m. rugsėjo 5 d. oficialiai pareiškė nepritarianti G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektui. Tačiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, nepaisydamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimo, tą patį, tik kiek paredaguotą („sudemokratintą“) projektą dar atkakliau bruko į Seimo dienotvarkę. Dėl panaujinto varianto įsikišo Prezidentūra ir Seimo Pirmininkė: pareikalauta ir šį variantą duoti įvertinti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Projekto autoriams ir rėmėjams buvo gal kiek netikėta, kad Komisija nepritars ir pataisytajam variantui. Tai jau aktualija, o laida „Dėmesio centre“ į tai, kas aktualu, reaguoja žaibiškai. Taigi žinomas žurnalistas ir laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis į 20 minučių trunkančius „debatus“ pasikvietė Seimo narę Ireną Šiaulienę, nepriklausomo lenkų kultūros fondo įsteigtos Polcul premijos laureatą Rimvydą Valatką ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę dr. Daivą Vaišnienę. Pats labai aiškiai laikėsi suinteresuotųjų apginti pataisytąjį projektą pusėje. Labai nelygios jėgos: trys prieš vieną laidoje ir dar Julius Sabatauskas su teisininko komentarais iš šalies. Paprastai padorus debatų organizatorius asmeninių pažiūrų, simpatijų viešai nedemonstruoja, stengiasi bent dėtis esąs neutralus. To visiškai nepaisė ponas E. Jakilaitis, iš anksto suplanavęs pataršyti vienišos oponentės plunksneles. R. Valatkai leido išsikalbėti iki tiek, kad jis net Valstybinės lietuvių kalbos komisiją galėjo sulyginti su visomis kitomis laikinosiomis komisijomis ir net paskelbti nereikalinga, o Komisijos pirmininkei D. Vaišnienei pačiu pirmuoju klausimu, kokiais argumentais ji galėtų paaiškinti, kodėl Komisija nepritarė ir pakoreguotam projektui, kiekvieną galėjo sutrikdyti. Svarbių argumentų daug, o laiko juos pateikti ir aiškinti nėra. Komisijos pirmininkė ir atsakė labai trumpai, kad tie argumentai jau anksčiau išdėstyti Seimui. Galėjo, žinoma, dar pridurti, kad visi valstybės `dokumentai (tarp jų ir asmens tapatybės) turi būti rašomi valstybine kalba.
Mes manome, kad ir Jakilaitis, ir savo kalbą vaizdingai išdrožęs R. Valatka, raštingi, turintys aukštąjį išsilavinimą žmonės, privalo skaityti spaudą, mokėti suprasti ir įvertinti Komisijos surašytus ir Seimui pateiktus argumentus. Laidos vedėjas turėtų suprasti, kad tiesiog absurdiška kelti tokius klausimus šiuose akimirkos „debatuose“, kai tie argumentai ne tik Komisijos pateikti Seimui, bet ir autoritetingų kalbininkų išsamiai išdėstyti ir paaiškinti kokiame šimte spaudoje skelbtų straipsnių ir dviejuose prof. Vinco Urbučio leidiniuose: „Lietuvių kalbos išdavystė (2007) ir „Pavardžių pradžiamokslis“ (2010). Negi guvusis žurnalistas nėra skaitęs nė vieno straipsnio ar bent pavartęs kurio minėtojo leidinio? Ką galima atsakyti, kai klausėjas tiesiog laužiasi pro atviras duris?
Vieni kitus sąlygojančių argumentų yra trejopų. Vieni jų tiesiogiai susiję su Valstybinės kalbos statusu. Juos saugoti įpareigoja galiojantys teisiniai aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimai ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Taigi puolama D. Vaišnienė ir pasakė, kad šie argumentai pateikti Seimui, o mes pridursime, kad su jais turi būti susipažinę visi Seimo nariai ir kad nuostabą kelia žiniasklaidos grietinėlės atstovų E. Jakilaičio ir R. Valatkos tų argumentų nežinojimas.
Kiti argumentai kyla iš pačios kalbos sistemos savitumo ir ilgaamžės istorinės raidos dėsnių. Gyvoji lietuvių kalba niekada nėra vartojusi svetimų kalbų formų. Joje svetimybės visada priderinamos prie savųjų normų: žodžiai kaitomi, o garsai priderinami prie lietuviškų garsų ir net jų samplaikų. Dabartiniai inteligentai gal ir nėra girdėję senų neragavusių jokių mokslų žmonių tariant tarptautinius žodžius patagrapija (fotografija), koras (choras), gimnas (himnas) ir net putbolas (futbolas). Tai pavyzdys, kaip stichiškai pati kalba susitvarko. Tarptautinių žodžių išmokstama mokyklose. Todėl pagal jų vartojimą galima nustatyti žmogaus išsilavinimo lygį. Dabar daugiau kenčia ne garsynas, o reikšmė. Vidurinėse mokyklose nemokoma lotynų kalbos, tai net mokyti žmonės neskiria kompanijos nuo kampanijos, dar pasako žodį kompetencija, bet iš šio žodžio padarytą būdvardį net iš Seimo narių lūpų girdime kompetetingas ir kt.
Arnoldas Piročkinas prisimena savo močiutės pasakojimą, kaip ji kadaise (turbūt jau po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos) ėjusi iš savo gimtojo Pašvenčio kaimo į Atšvenčių mišką grybauti ir grįždama prie Atšvenčių kaimo ūkininko Šosavo namų mačiusi stirnų būrelį. Ir štai neseniai Arnoldas, vartydamas „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ 1924 m. komplektą, rado jame suminėtus kelis Atšvenčių kaimo ūkininkus, tarp kurių buvo ir August Schossau. Arnoldo močiutė ir daugumas to krašto žmonių dar mokėjo vokiškai, bet, kalbėdami lietuviškai, vokiškų pavardžių nevartojo, nes jų lietuvišką formą tiesiog diktavo lietuvių kalbos specifika. Arnoldas artimai pažinojo jurbarkiškius Grūnavus. Tai vokiškos pavardės Grunau sulietuvintas variantas. Ji sulietuvinta tada, kai dar nė nesapnuota apie kalbos norminimą ar potvarkiais nustatomą pavardžių rašymą.
Dar kiti argumentai atsiranda iš to, kad mūsų visuomenėje nėra net mokyčiausio žmogaus, kuris galėtų įsiminti visų lotyniško alfabeto pagrindu sudarytų kalbų rašybą ir mokėtų įvairiai užrašytus svetimuosius asmenvardžius ištarti. Į šį mūsų teiginį atsakoma, kad esą galima ir nukrypti nuo tikrojo tarimo. Kultūringas amerikietis ar anglas, kad jo vardas ir pavardė būtų ištariami kaip reikiant, parodąs pašnekovui kortelę su fonetiškai užrašyta pavarde ir šiuo būdu klausimas lengvai išsprendžiamas. Taip galima daryti tik mokslinėse konferencijose ar kokiuose kitokiuose forumuose. Bet ar galima įsivaizduoti paprastą žmonių bendravimą kaišiojant vizitines korteles? Todėl tuos, kurie rašybą vertina labiau negu tarimą, labai taikliai Vincas Urbutis savo studijoje vadina nurašinėtojais, nes jie jau yra užmiršę, kad pirma buvęs žodis, o paskui raštas, kad vienų kalbų rašyba yra istorinė, o kitų fonetinė. Dar Kazimieras Jaunius labai įsimintinai savo gramatikoje parodė istorinės ir fonetinės rašybos skirtumą savosios kalbos istoriniu pavyzdžiu: jeigu rašytume geriemus vaikamus, o tartume geriems vaikams, turėtume istorinę rašybą. Bet mes jau esame rašybą ištobulinę taip, kad ji kaip galima tiksliau atitiktų tarimą.
Tai puikiausiai patvirtina ir dabartis. Jeigu kokioje radijo ar televizoriaus laidoje paminima kompozitoriaus Listo pavardė, klausytojas lietuvis, nemokantis vengrų kalbos, rašys ne Liszt, bet taip, kaip girdi Listas. Prancūzišką pavardę Beaumarchais rašys Bomaršė, nes taip bus girdėjęs. Negali atsistebėti lingvistiniu neišprusimu tų žmonių, kurie raštui suteikia pirmenybę prieš tarimą. Atrodo, kad jie nematę ir nevartę svetimųjų kalbų žodynų, kuriems jau būtina pažymėti užrašytojo žodžio tarimą fonetine transkripcija. Ačiū Dievui, kad mes susitvarkę savo rašybą taip, kad žodynai dar apsieina be tarties nuorodų. Ir kam tiems mūsų „išminčiams“ reikėjo kelti tokią sumaištį dėl svetimųjų vardų rašybos iš pat pradžių? Lingvistinė trumparegystė neleido pamatyti, kad ateityje toks jų darbelis gali pavirsti net politika.
Nurašinėtojų teiginys, kad visos kitos kalbos, kurių raidynas sudarytas lotyniškojo pagrindu, išlaikančios originalią svetimvardžių rašybą yra tik blefas, sąmoninga ar nesamoninga apgavystė. Gal tik vieni vokiečiai stengiasi kuo tiksliau išlaikyti kitų kalbų originaliąją rašybą, o visi kiti, ypač anglai per daug nesivargina. Paprastai visokios raidės su papildomais ženklais (nosinėmis, brūkšneliais, paukščiukais, taškais ir kt.) redukuojamos iki elementarių lotyniškų raidžių. Pavyzdžiui, lietuviškos pavardės Čičirka, Žilius, Šleževičius bus rašomos tik Cicirka, Zilius, Slezevicius.
Lietuviai nuolat rūpinosi, kad ir bendrinių žodžių rašyba neatitrūktų nuo tarimo. Štai ne taip seniai atsisakyta Jono Jablonskio teiktos taisyklės rašyti piauti, spiauti, biaurus ir pasiūlyta rašyti taip, kaip tariama: pjauti, spjauti, bjaurus. Tiesiog paradoksas (kairė nežino, ką daro dešinė) savųjų žodžių rašybą tie patys reformatoriai artina prie tarimo, o svetimųjų asmenvardžių siekia atplėšti nuo tarties, nors visi kalboje vartojami žodžiai turi paklusti bendrosioms normoms.
Dabar, remiantis nurašinėtojų pasiekimais, labai susirūpinta, kad Lietuvoje nenukentėtų lenkų kalba. Tokios jau mat geopolitinės aplinkybės, kad draugystei reikia aukoti savąją kalbą. Ir kuo čia kalta Valstybinės lietuvių kalbos komisija, kurios pareiga saugoti kalbos nepriklausomybę nuo politinių vėjų. Ji ir saugo, nes ją gina Lietuvos Konstitucija. Bet politikai stengiasi pažarstyti žarijas svetimomis rankomis, kad pati Komisija pritartų jos kuriamiems projektams. Reikėtų ne išsisukinėti ir neversti Komisijos daryti tai, ko neleidžia lietuvių kalba ir ją ginantys įstatymai.
Lietuviai labai linkę nutautėti, ypač moterys, tekančios už svetimtaučių. Jos ir anksčiau norėjo atsisakyti priklausymą šeimai žyminčių priesagų, išduoti savo tautos paprotį ir kalbą. Dabar ypač. Kad tik svetimtaučiams būtų lengviau ištarti, Kazlauskaitė susitrumpina iki Kazlaus, ištekėjusi už Boso, ir pati tampa Bosu, nusižiūrėjusi į lietuvių moterų pavardes, įrašytas svetur. Taigi, jeigu moteris Lietuvoje pasiima vyro pavardę, kaip tada ją linksniuoti? Bendrasis kalbos dėsnis reikalauja linksniuoti ir pagal vardą, pavardę, amatą, profesiją, užimamas pareigas skirti moterį nuo vyro. Su moterų tautiškumo išdavystės istorija galima susipažinti Ritos Miliūnaitės studijoje „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ (Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2013).
Daugelis lietuvių lenkų pavardžių yra tiesiog sulenkintos lietuviškos pavardės. Tarkim kokia Birutė -aitė išteka už Lietuvos lenko Rickiewicz ar Pirsztel ir pati tampa Birutė Rickiewicz ar Pirsztel, tik kažin, ar visi jos vaikai (sūnūs ir dukterys), jausdamiesi esą lietuviai ir gyvendami Lietuvoje, norėtų turėti tokias pavardes, ar nesistengtų jų keisti į Rickevičius, Rickevičiūtė, Pirštelis, Pirštelytė, ar neverstų jų to daryti vidiniai kalbinės aplinkos ir tautinės kultūros reikalavimai? Tas pats galioja ir už tikrųjų svetimtaučių ištekėjusių moterų pavardėms. Jei jos yra Lietuvos pilietės, jų pasai turėtų būti išrašyti Valstybine lietuvių kalba. Taigi menkas argumentas rengti naują svetimųjų asmenvardžių rašymo projektą, motyvuojant tuo, kad jis reikalingas ir lietuvėms, ištekėjusioms už kitataučių ir pasiėmusioms jų pavardes. Lietuvėms Lietuvos pilietėms turėtų būti dvi galimybės: 1) pasilikti mergautinę pavardę (ji dabar jau nebeturi senmergės žymės), 2) gauti pasą sulietuvinta svetima pavarde. Ir byla būtų baigta. Mūsų moterys dažnai dabar renkasi dvigubas pavardes: savo mergautinę ir po brūkšnelio svetimąją vyro pavardę.
Ponas Rimvydas Valatka labai jautrios širdies žmogus: jis „debatuose“ ypač karštai ragino priimti projektą, sujungsiantį lietuvių tautą su lenkų tauta stiprios draugystės ryšiais. Tad, jo nuomone, spjaukime į lietuvių kalbai gresiančius praradimus (apie kitus šiuo tarpu nekalbame). Draugystė viliojantis dalykas. Turėti tikrą draugą yra didelė laimė. Tačiau ar lenkiškųjų pavardžių originali rašyba padidins agresyviųjų lenkų draugiškumą lietuvių tautai? Manome, kad nė per nago juodymą. Istorijos būvyje rastume nemažai nuoširdžių nuoširdžiausio lenkų žmonių draugiškumo pavyzdžių. Tačiau tarp jų nėra politikų, valstybės vadovų, iš dvasininkų rastųsi vos vienas kitas. Vadovai nustatė Lenkijos santykį su lietuvių tauta. O tas santykis ‒ tai amžius trukusi karinė, politinė ekspansija į Lietuvos žemes, į Lietuvos ekonominį ir dvasinį pavergimą.
R. Valatka ir daugelis kitų net labai mokytų žmonelių gieda kadaise gerbiamojo profesoriaus Vytauto Ambrazo sugiedotą giesmelę, kad vardas ir pavardė esanti asmens nuosavybė. Bet tai ne paveldėtas dvaras. Ši nuosavybė visai kitokia, nes ji priklauso ir kalbai, yra jos dalis, turinti paklusti kalbos fonetikos, rašybos, morfologijos ir sintaksės taisyklėms. Iš esmės imant, žmogus asmenvardžiais naudojasi neatlyginamai ir neribojamai tam tikromis panaudos sąlygomis. Tai ir reikėtų turėti galvoje kalbant apie asmenvardžių priklausymą individui. Asmenvardis nepateisinamas, jei jis prieštarauja kalbos sistemai, nes kalba yra ne individo, o tam tikros visuomenes nuosavybė. Ši nuosavybė yra viršesnė už individo nuosavybę. Tai pagrindinis argumentas, kodėl negalima priimti ir „patobulinto“ projekto, įteisinančio dviejų kalbų ‒ lietuvių ir lenkų kalbų ‒ asmenvardžių simbiozę. Čia ne meilės ar neapykantos, bet skirtingų kalbų savasties dalykas.
Stebint pono E. Jakilaičio vedamą laidą, galutinai subrendo išvada, kad originaliųjų svetimvardžių šalininkai nesivaržydami naudojasi įvairiausiomis demagogijos priemonėmis ‒ sąmoningu faktų iškraipymu, suktais išvedžiojimais, savo oponentų ignoravimu ar net suniekinimu, tyčiojimusi. Nekvalifikuotai visuomenei tai daro tai daro tam tikrą poveikį. Todėl visai galimas dalykas, kad jie laimės. Bet kokia kaina! Jų laimėjimas ‒ lietuvių kalbos pralaimėjimas.
Prof. habil dr. Vitas Labutis
Prof. habil dr. Aldona Paulauskienė
Prof habil dr. Arnoldas Piročkinas
