Mėnesio archyvas: liepos 2015

Miesto šventė po Radvilų erelio sparnais

http://www.selonija.lt/2015/07/31/miesto-svente-po-radvilu-erelio-sparnais/

Miesto šventė po Radvilų erelio sparnais – www.selonija.lt

Edita LANSBERGIENĖ
Kas biržiečiams yra Biržų miesto šventė? Laikas atitrūkti nuo kasdienybės, susiburti, pabūti kartu, susitikti, apsikabinti, pasidalinti, pasidžiaugti, sugrįžti… Ir visiems sugrįžtantiems būtent sugrįžimo ir galimų susitikimų momentas – pats svarbiausias: sugrįžti ten, kur kažkada atsispyrei šuoliui į savo gyvenimą, kur vėl sutinki žmones, padėjusius tau užaugti, kur net tebėra tos pačios šaligatvių plytelės, suskaičiavusios tūkstančius tavo vis didėjančių žingsnių…
Ir kitąsyk net atrodo, kad tikrasis šventės turinys – į ją susirinkę žmonės ir jų susitikimai, šypsenos, apsikabinimai, bendravimas, dalijimasis džiaugsmais ir rūpesčiais, o visa šventės programa – tik tam tikras fonas, dekoracija… ir net imi galvoti, kad didžiulės šventės organizatorių pastangos sudėlioti programą, suvert lyg vėrinį ant vieno siūlo, ieškoti kuo daugiau prasmių, spalvų ir atspalvių yra daugiau paviršiniai dalykai, jei negalvotum, kad kiekviena šventė yra tam tikra žinia, kurią norima perduoti susirinkusiesiems.

Skaitykite toliau

Iš tautiškumo vieškelio neišsukant

Iš tautiškumo vieškelio neišsukant

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/is-tautiskumo-vieskelio-neissukant/206390

Goda Ambrazas

 

Nuo ra­šy­to­jo, Lie­tu­vos švie­suo­lio Jo­no Bi­liū­no naš­lės Ju­li­jos Ja­nu­lai­ty­tės-Bi­liū­nie­nės-Ma­ti­jo­šai­tie­nės pra­si­de­dan­ti ket­vir­ta šios šei­mos mo­te­rų kar­ta puo­se­lė­ja hu­ma­niz­mą ir vi­suo­me­nės tau­ti­nius idea­lus: tai jos du­kra Mei­lė Luk­šie­nė, anū­kė In­gė Luk­šai­tė ir proa­nū­kė Ju­li­ja Ika­mai­tė tę­sia šei­mos tra­di­ci­ją.

Skaitykite toliau

Vėl suskambės Evangelikų reformatų bažnyčios varpas

Visus, visus labai kviečiame:

Liepos 30 d., ketvirtadienį, 18 val. į  Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje (Pylimo g.18, Vilniuje) vyksiantį atminimo ir maldos vakarą „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, skirtą Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių valstybės tarnautojų ir pareigūnų atminimui, kurį ves Medininkų tragedijos liudininkas Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas, kvies ilgus metus tylėjęs istorinis varpas.

Varpas išlietas 1739 metais Karaliaučiuje. Tai liudija lotyniškas užrašas ant apatinės varpo dalies: ME  FUDIT GEORGIUS  BERNHARDUS KINDER  REGIOMONTI  ANNO  1739 (liet.: Mane išliejo Georgijus Bernardas Kinderis Karalių kalne (Karaliaučiuje) 1739 metais). Varpas puoštas ornamentu su simboliais. Virš jų – reformatų devizas: SOLI  DEO GLORIA (liet.: Vienam Dievui Garbė).

Istorinė vertybė, kelis šimtus metų evangelikus reformatus kvietusi susikaupimui ir maldai, rasta 1986 metais  remontuojant šv. Kotrynos bažnyčią, Vilniuje.  Tuomet varpas pateko Nacionalinio Dailės muziejaus žinion ir beveik tris dešimtmečius buvo saugomas Nacionalinio taikomojo muziejaus saugyklose. 2013 m. varpas depozito teisėmis perduotas saugoti Vilniaus evangelikų reformatų parapijai

KLAIPĖDIŠKIS KURTAS BEUTLERAS – DAILININKAS, DAINŲ AUTORIUS: APIE TARPTAUTINIUS TAPYBOS PLENERUS RUSNĖJE IR JOS DALYVĮ

KLAIPĖDIŠKIS KURTAS BEUTLERAS – DAILININKAS, DAINŲ AUTORIUS: APIE TARPTAUTINIUS TAPYBOS PLENERUS RUSNĖJE IR JOS DALYVĮ | Voruta

Vytautas A. Gocentas, Vilnius

Nuostabus Rusnės kraštas, kur Nemunas savo galinga tėkme per daugybę deltos kapiliarų nevalingai saulėtą dieną ir trumpą vasaros naktį įšsilieja į Kuršių marias. Rods, tėvelis Nemunas pragaištingai veržiasi į paskutinį ar amžintąjį duburį. Kaip ir žmogaus gyvenimas. Žinokime, kad plačiau pasidairius, išvaikščiojus salos vandenų ir smilties ar sąnašų labirintus galima aptikti vos rusnele rusnenantį mažosios atšakos vandenį… Sustokime, įsižiūrėkime, įsiklausykime tos vandenų ir paukščių kalbėsenos. Kokia jos garsinga morfologija, išlavėjusi sintaksė. Tuomet patirsite Rusnės stebuklą.

Man pavyko – sako į tą patį vandenį nėra lemta įbristi – įbridau ir atsivėrė buvusio laiko tekėjimai, tikėjimai, tiksėjimai – gal šį kartą nebesutikau tų į kapelius, fotografijų albumus, enciklopedijas ir kitas kraštotyros knygas iškeliavusių žvejininkų ir jų žvejikių, jų dukraičių ir sūnaičių, anūkų ir vaikaičių… Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėlių, – nuskamba kažkur jau už paskutinio gluosnio žemėje ar tolstančio debesies danguje.*)

            Tolstančiais 2012-metais kraštietė Salos etnokultūros ir turizmo informacijos centro vadovė Birutė Servienė maloniai pakvietė į Rusnės tarptautinį tapybos plenerą – akademijų nebaigusiam, o tik dailės studijas lankiusiam – tai didis džiaugsmas. Juolab, kad paletę ir teptuką kuriam laikui atidėjau 1994-aisiais. Tuomet pradėjau dirbti Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, o neužilgo nugrimzdau į didžiąją gyvenimo epopėją – 1996-iaisiais į Vilnių iš Montrealio (Kanada) atvyko kraštietis prof. Vilius Pėteraitis, kilęs nuo Klaipėdos iš Vaidaugų. Pradėta rengti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, o jai reikėjo vardynų, straipsnių bei autorių, net ir daugybės lėšų – išdrįsau prisiimti atsakingojo sekretoriaus darbų barą…

            Pirmojo plenero savaitėlė buvo kupina netikėtų sugrįžimų, atsiminimų – ar dar galiu piešti, o kaip tapyti, ar dar turiu kūrybinio „parako“?.. Visa tai tik pirmąją dieną galėjo rūpesnį sukelti, o kitą dieną jau visą energiją į balto grunto drobes aliejiniais dažais sukėliau ir atsitolines vis stebėjausi – senųjų įgūdžių dar išlikę ir tapybos alkis sukilo, spalvomis ir jų santykiais įsigyveno.

            Matyt tuomet iš Birutės išgirdau, kad jau bus buvęs ir svečias akvarelistas iš Vokietijos. Tuomet gal tik vardą gerai įsiminiau – kaip ir prieteliaus Kurto Vėliaus iš Čikagos, o kilusio iš Stankiškės (Kintų seniūnija) bei Rusnės. Jau kitamet, antrajame plenere su klaipėdiškiu Kurtu ir susipažinome, ir įsikalbėjome. Tai nėra taip paprasta. Pokario laikas atitolino ir kraštiečius, reikėjo rinkti ne tik mintis, bet ir žodžius. Aš ir Kurtas nebegyvename Klaipėdoje. Bet po valandėlės Kurtas jau paprašė palydėti į miestelį, kad galėtų aptikti tų svarbiausių tapybai kampelių. Pasirodė, kad jų galima rasti kur tik besustotum. Atidus žvilgsnis, meistriška ranka, o plunksnos ir rusvo rašalo sambūvis ėmė ir praskleidė Rusnės evangelikų parapijos klebonijos žavesį, sodelio medyno šakų gyvastį, augimą.

            Ir taip bene tris dienas stebėjau meisterio rankos judesį, linijų amžinybę, į kurios plotus liejosi akvarelių skaidri grožė… Tie akvarelinio popieriaus lapeliai – atviruko dydžio, čia būtinas neklystantis vaizdų „įtupdymas“, įpiešimas, teisinga pirmoji spalva. Kurtas teptuku paliesdavo akvarelės dažą, skiesdavo lėkštutės sekliame vandenilyje ir taikliai užtapydavo atsineštą jau į kambarėlį piešinį. Rodės nepakartojamas stebuklas. Žinoma, jis skyrėsi nuo kraštiečių dailininkų Lidijos Meškaitytės, Evos E. Labutytės ar Romano Borisovo braižo, akvarelės liejimo būdo, bet kartu tai buvo iš to paties krašto, jo atspindys ar  įamžinimas popieriuje su paprastučiais vandens dažais, rašalo linijomis, kažkur nubėgant punktyrui, prasismelkiant taškų strazdanėlėms…

            Jau ir tuomet klausiau ir „tėmijausi“ iš kur ir kaip kraštietis Kurtas iškeliavo į Vokietiją. Visa tai buvo dar ir dar kartą netikėta, nepakartojama – pasitinkant naują knygą kartą jauniesiems, o ir kitiems greta buvusiems skaitytojams esu sakęs: Gali nugyventi tik vieną savo gyvenimą, o knygos leidžia jų išgyventi ir išlikti tiek, kiek dar ir dar perskaitysi tų knygų. Reikia tik atsiversti knygas.

Šiuo sykiu pats Kurtas buvo ta gyvenimo knyga. Pasakojo lėtai, rūpestingai, rinkdamas ir atrasdamas primirštus žodžius ar jų pasiteiraudamas. Tuomet dar nieko neužsirašiau, bet trečiajame plenere 2014-siais išsiėmiau didesnįjį piešimo bloknotą ir rašiau, žymėjausi. Visa tai anuomet pasiliko to popieriaus atmintyje. Šiandien pasidalinu su mielu skaitytoju.

            Kurtas gimė 1933-ųjų žiemą – gruodžio 12-ąją Klaipėdoje, Paulstraße [Povilo gatvė] 2a, o vėliau gyveno Bommelsvitte [Vitės gatvė] 18. Tėvas – Vilhelmas iš Klaipėdos, žuvo 1944-aisiais Latvijoje Kuršo katile. Mėgo piešti ir fotografuoti – kiti bendraamžiai gyrėsi kitais, sakytumei ir praktiškais, ir žemiškai darbais ar dalykais… Mama Ilze Uznys iš Dreižių (netoli Priekulės), mirė dėl plaučių uždegimo 1940-iais Klaipėdoje, palaidota miesto evangelikų kapinėse (dab. M. Mažvydo skulptūrų parkas).

            Kurto motinos brolis mūrininkas Michelis Kogstas po mamos mirties Kurtą paėmė į savo lietuviškai kalbančią šeimą Šilininkuose. Joje jau buvo viena mergaitė ir vienas berniukas. Su tante [teta] Anna Kogst 1944 m. Kurtas pasitraukė į  Vokietiją prie Oldenburgo (po karo – Vokietijos Demokratinė Respublika). Į mokyklą ėjo jau Drezdene, valdant vieningosios socialistų partijos pirmajam sekretoriui Valteriui Ulbrichtui (1893–1973), „Berlyno sienos“ statybos 1961 m. rugpjūčio 13 d. iniciatoriui. 1960 m. dėdė Michelis Kogstas sugrįžo į namus. Neužilgo dėdė pasitraukė į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR), kuomet VFR vadovavo jos pirmasis kancleris (nuo 1949 iki  1963 m.) Konradas Adenaueris.

            Miela ir malonu kaskart susitikti su Kurtu ir pasikalbėti, prisiminti kas yra atsitikę Klaipėdoje ir krašte anuomet. Kurtas aktyvus savosios bendruomenės narys. Neapsiriboja vien tapyba, bet vokiškai rašo ir dainas, pats ir padainuoja, jomis džiaugiasi ir kiti kraštiečiai choristai Vokietijoje. Jose – gimtojo krašto vietovės, jų beveik apčiuopiami vaizdai ir begalinė meilė tėviškei. Melodija nėra skubanti, ji leidžia įsijausti ir sugrįžti į visa tai ką esi pergyvenęs vaikystės ar jaunystės dienomis namuose, patyręs gyvenimo kelionėje.

Taipgi ir savo akvarelėse Kurtas vaizduoja ne tik gamtos, žmogaus gyvenimo peizažus, bet ir žmones. Daugybė siužetų, pasakojimų. Mėgsta piešti ir draugų, pažįstamų portretus – vieną po plenero atsiuntė ir man, nes užbaigė namuose jau Vokietijoje. Kartu įdėjo ir Klaipėdos vaizdelį, kuriame ir daugiau žmonių greta dailininko – jie pozuoja, o fone – mūsų gimtasis uostamiestis šiandien. Buvau Kurto prašęs ką nors iš Klaipėdos vaizdų.

            Norėčiau dar ir dar susitikti, apsikabinti, pasikalbėti – mes esame iš to paties krašto, nors gyvename kas Vokietijoje, o kas Vilniuje. Kartas nuo karto interneto platybėse susirandu ir Kurto šmaikščių piešinių, kiek primenančių prieškario ar ir pokario komiksų klasiką. Jie su linksmais, mąstymą ir šypseną skatinančiais tekstais. Žinia, juos mielai publikuoja vietos laikraštis. Kai dar buvo gyvas mano tėvas teisininkas ir bibliofilas Jonas J. Gocentas (1897–1974), jis taip pat gaudavo tokių Vokietijos laikraščių – prieškaryje ir pokaryje – juose taipgi jau buvau matęs tų nuostabių ir labai nuoširdžių piešinėlių su tekstais. Tuomet gal ir nežinojau, kad pasaulyje yra tokia komiksų gausybė.

Todėl ir gera žinoti, kad Kurtas, žengiantis į devintąją savo amžiaus dešimtį, tebegyvena ten Vokietijoje ir darbuojasi prie akvarelėmis nukrauto stalo ar dainuoja chore. Žinau, kad vasarą ir vėl susitiksime Rusnėje.

Skaitykite toliau

V. Labutis, A. Paulauskienė, A. Piročkinas. Diskusijų laida, virtusi puolamąja

V. Labutis, A. Paulauskienė, A. Piročkinas. Diskusijų laida, virtusi puolamąja | Voruta

Birželio 17 dieną  LRT po „Panoramos“ transliavo įprastinę laidą „Dėmesio centre“. Tą kartą laidos tikslas buvo įvertinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teikimą nepritarti Lietuvos Respublikos Seime svarstomam įstatymo projektui leisti tautinių mažumų Lietuvos piliečiams rašyti vardus ir pavardes lietuviškuose dokumentuose tautinio alfabeto raidėmis. Dėl tokio leidimo jau pora dešimtmečių labai atkakliai kovoja tam tikros Lietuvos lenkų grupės. Tą kovą visą laiką rėmė ir remia ne tik Lenkijos Respublikos vadovybė, bet ir kai kurie šio dalyko esmės nesuvokiantys lietuviai, linkę „tautų draugystei“ aukoti savo tautos interesus.
Šios jungtinės pastangos pagaliau subrandino Seimo narių „internacionalistų“ Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės vardu įstatymo projektą, kuris priimtas atvertų duris karingųjų lenkų užmačioms Vilniaus krašte išlaikyti „placówkę polskości“ (lenkiškumo prietiltį). Dėl šio projekto vyko viešos ir uždaros diskusijos. Ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad dėl pavardžių rašymo oficialiuosiuose lietuviškuose dokumentuose lemiamas žodis priklauso Valstybinės lietuvių kalbos komisijai, kuri 2014 m. rugsėjo 5 d. oficialiai pareiškė nepritarianti G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektui. Tačiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos  komitetas, vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, nepaisydamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimo, tą patį, tik kiek paredaguotą („sudemokratintą“) projektą dar atkakliau bruko į Seimo dienotvarkę. Dėl panaujinto varianto įsikišo Prezidentūra ir Seimo Pirmininkė: pareikalauta ir šį variantą duoti įvertinti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.
Projekto autoriams ir rėmėjams buvo gal kiek netikėta, kad  Komisija nepritars ir pataisytajam variantui. Tai jau aktualija, o laida „Dėmesio centre“ į tai, kas aktualu, reaguoja žaibiškai. Taigi žinomas žurnalistas ir laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis į 20 minučių trunkančius „debatus“ pasikvietė Seimo narę Ireną Šiaulienę, nepriklausomo lenkų kultūros fondo įsteigtos Polcul premijos laureatą Rimvydą Valatką ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę dr. Daivą Vaišnienę. Pats labai aiškiai laikėsi suinteresuotųjų apginti pataisytąjį projektą pusėje. Labai nelygios jėgos: trys prieš vieną laidoje ir dar  Julius Sabatauskas su teisininko komentarais iš šalies. Paprastai padorus debatų organizatorius asmeninių pažiūrų, simpatijų viešai nedemonstruoja, stengiasi bent dėtis esąs neutralus. To visiškai nepaisė ponas E. Jakilaitis, iš anksto suplanavęs pataršyti vienišos oponentės plunksneles. R. Valatkai leido išsikalbėti iki tiek, kad jis net Valstybinės lietuvių kalbos komisiją galėjo sulyginti su visomis kitomis laikinosiomis komisijomis ir net paskelbti nereikalinga, o Komisijos pirmininkei D. Vaišnienei pačiu pirmuoju klausimu, kokiais argumentais ji galėtų paaiškinti, kodėl Komisija nepritarė ir pakoreguotam projektui, kiekvieną galėjo sutrikdyti. Svarbių argumentų daug, o laiko juos pateikti ir aiškinti nėra. Komisijos pirmininkė ir atsakė labai trumpai, kad tie argumentai jau anksčiau išdėstyti Seimui. Galėjo, žinoma, dar pridurti, kad visi valstybės `dokumentai (tarp jų ir asmens tapatybės) turi būti rašomi valstybine kalba.
Mes manome, kad ir Jakilaitis, ir savo kalbą vaizdingai išdrožęs R. Valatka, raštingi, turintys  aukštąjį išsilavinimą žmonės, privalo skaityti spaudą, mokėti suprasti ir įvertinti Komisijos surašytus ir Seimui pateiktus argumentus. Laidos vedėjas turėtų suprasti, kad tiesiog absurdiška kelti tokius klausimus šiuose akimirkos „debatuose“, kai tie argumentai ne tik Komisijos pateikti Seimui, bet ir autoritetingų kalbininkų išsamiai išdėstyti ir paaiškinti  kokiame šimte spaudoje skelbtų straipsnių ir dviejuose prof. Vinco Urbučio leidiniuose: „Lietuvių kalbos išdavystė (2007) ir „Pavardžių pradžiamokslis“ (2010). Negi guvusis žurnalistas nėra skaitęs nė vieno straipsnio ar bent pavartęs kurio minėtojo leidinio? Ką galima atsakyti, kai klausėjas tiesiog laužiasi pro atviras duris?
Vieni kitus sąlygojančių argumentų yra trejopų. Vieni jų tiesiogiai susiję su Valstybinės kalbos statusu. Juos saugoti įpareigoja galiojantys teisiniai aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimai ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Taigi puolama D. Vaišnienė ir pasakė, kad šie argumentai pateikti Seimui, o mes pridursime, kad su jais turi būti susipažinę visi Seimo nariai ir kad nuostabą kelia žiniasklaidos grietinėlės atstovų E. Jakilaičio ir R. Valatkos tų argumentų nežinojimas.
Kiti argumentai kyla iš pačios kalbos sistemos savitumo ir ilgaamžės istorinės raidos dėsnių. Gyvoji lietuvių kalba niekada nėra vartojusi svetimų kalbų formų. Joje svetimybės visada priderinamos prie savųjų normų: žodžiai kaitomi, o garsai priderinami prie lietuviškų garsų ir net jų samplaikų. Dabartiniai inteligentai gal ir nėra girdėję senų neragavusių jokių mokslų žmonių tariant tarptautinius žodžius patagrapija (fotografija), koras (choras), gimnas (himnas) ir net putbolas (futbolas). Tai pavyzdys, kaip stichiškai pati kalba susitvarko. Tarptautinių žodžių išmokstama mokyklose. Todėl pagal jų vartojimą galima nustatyti žmogaus išsilavinimo lygį. Dabar daugiau kenčia ne garsynas, o reikšmė. Vidurinėse mokyklose nemokoma lotynų kalbos, tai net mokyti žmonės neskiria kompanijos nuo kampanijos, dar pasako žodį kompetencija, bet iš šio žodžio padarytą būdvardį net iš Seimo narių lūpų girdime kompetetingas ir kt.
Arnoldas Piročkinas prisimena savo močiutės pasakojimą, kaip ji kadaise (turbūt jau po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos) ėjusi  iš savo gimtojo Pašvenčio kaimo į Atšvenčių mišką grybauti ir grįždama prie Atšvenčių kaimo ūkininko Šosavo namų mačiusi stirnų būrelį. Ir štai neseniai Arnoldas, vartydamas „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ 1924 m. komplektą, rado jame suminėtus kelis Atšvenčių kaimo ūkininkus, tarp kurių buvo ir August Schossau. Arnoldo močiutė ir daugumas to krašto žmonių dar mokėjo vokiškai, bet, kalbėdami lietuviškai, vokiškų pavardžių nevartojo, nes jų lietuvišką formą tiesiog diktavo lietuvių kalbos specifika. Arnoldas artimai pažinojo jurbarkiškius Grūnavus. Tai vokiškos pavardės Grunau sulietuvintas variantas. Ji sulietuvinta tada, kai dar nė nesapnuota apie kalbos norminimą ar potvarkiais nustatomą pavardžių rašymą.
Dar kiti argumentai atsiranda iš to, kad mūsų visuomenėje nėra net mokyčiausio žmogaus, kuris galėtų įsiminti visų lotyniško alfabeto pagrindu sudarytų kalbų rašybą ir mokėtų įvairiai užrašytus svetimuosius asmenvardžius ištarti. Į šį mūsų teiginį atsakoma, kad esą galima ir nukrypti  nuo tikrojo tarimo. Kultūringas amerikietis ar anglas, kad jo vardas ir pavardė būtų ištariami kaip reikiant, parodąs pašnekovui kortelę su fonetiškai užrašyta pavarde ir šiuo būdu klausimas lengvai išsprendžiamas. Taip galima daryti tik mokslinėse konferencijose ar kokiuose kitokiuose forumuose. Bet ar galima įsivaizduoti paprastą žmonių bendravimą kaišiojant vizitines korteles? Todėl tuos, kurie  rašybą vertina labiau negu tarimą, labai taikliai Vincas Urbutis savo studijoje vadina nurašinėtojais, nes jie jau yra užmiršę, kad pirma buvęs žodis, o paskui raštas, kad vienų kalbų rašyba yra istorinė, o kitų fonetinė. Dar Kazimieras Jaunius  labai įsimintinai savo gramatikoje parodė istorinės ir fonetinės rašybos skirtumą savosios kalbos istoriniu pavyzdžiu: jeigu rašytume geriemus vaikamus, o tartume geriems vaikams, turėtume istorinę rašybą. Bet mes jau esame rašybą ištobulinę taip, kad ji kaip galima tiksliau atitiktų tarimą.
Tai puikiausiai patvirtina ir dabartis. Jeigu kokioje radijo ar televizoriaus laidoje paminima kompozitoriaus Listo pavardė, klausytojas lietuvis, nemokantis vengrų kalbos, rašys ne Liszt, bet taip, kaip girdi Listas. Prancūzišką pavardę Beaumarchais rašys Bomaršė, nes taip bus girdėjęs. Negali atsistebėti lingvistiniu neišprusimu tų žmonių, kurie raštui suteikia pirmenybę prieš tarimą. Atrodo, kad jie nematę ir nevartę svetimųjų kalbų žodynų, kuriems jau būtina pažymėti užrašytojo žodžio tarimą fonetine transkripcija. Ačiū Dievui, kad mes susitvarkę savo rašybą taip, kad žodynai dar apsieina be tarties nuorodų. Ir kam tiems mūsų „išminčiams“ reikėjo kelti tokią sumaištį dėl svetimųjų vardų rašybos iš pat pradžių? Lingvistinė trumparegystė neleido pamatyti, kad ateityje toks jų darbelis gali pavirsti net politika.
Nurašinėtojų teiginys, kad visos kitos kalbos, kurių raidynas sudarytas lotyniškojo pagrindu, išlaikančios originalią svetimvardžių rašybą yra tik blefas, sąmoninga ar nesamoninga apgavystė. Gal tik vieni vokiečiai stengiasi kuo tiksliau išlaikyti kitų kalbų originaliąją rašybą, o visi kiti, ypač anglai per daug nesivargina. Paprastai visokios raidės su papildomais ženklais (nosinėmis, brūkšneliais, paukščiukais, taškais ir kt.) redukuojamos iki elementarių lotyniškų raidžių. Pavyzdžiui, lietuviškos pavardės Čičirka, Žilius, Šleževičius bus rašomos tik Cicirka, Zilius, Slezevicius.
Lietuviai nuolat rūpinosi, kad ir bendrinių žodžių rašyba neatitrūktų nuo tarimo. Štai ne taip seniai atsisakyta Jono Jablonskio teiktos taisyklės rašyti piauti, spiauti, biaurus ir pasiūlyta rašyti taip, kaip tariama: pjauti, spjauti, bjaurus. Tiesiog paradoksas (kairė nežino, ką daro dešinė) savųjų žodžių rašybą tie patys reformatoriai artina prie tarimo, o svetimųjų asmenvardžių siekia atplėšti nuo tarties, nors visi kalboje vartojami žodžiai turi paklusti bendrosioms normoms.
Dabar, remiantis nurašinėtojų pasiekimais, labai susirūpinta, kad Lietuvoje nenukentėtų lenkų kalba. Tokios jau mat geopolitinės aplinkybės, kad draugystei reikia aukoti savąją kalbą. Ir kuo čia kalta Valstybinės lietuvių kalbos komisija, kurios pareiga saugoti kalbos nepriklausomybę nuo politinių vėjų. Ji ir saugo, nes ją gina Lietuvos Konstitucija. Bet politikai stengiasi pažarstyti žarijas svetimomis rankomis, kad pati Komisija pritartų jos kuriamiems projektams. Reikėtų ne išsisukinėti ir neversti Komisijos daryti tai, ko neleidžia lietuvių kalba ir ją ginantys įstatymai.
Lietuviai labai linkę nutautėti, ypač moterys, tekančios už svetimtaučių. Jos ir anksčiau norėjo atsisakyti priklausymą šeimai žyminčių priesagų, išduoti savo tautos paprotį ir kalbą. Dabar ypač. Kad tik svetimtaučiams būtų lengviau ištarti, Kazlauskaitė susitrumpina iki Kazlaus, ištekėjusi už Boso, ir pati tampa Bosu, nusižiūrėjusi į lietuvių moterų pavardes, įrašytas svetur. Taigi, jeigu moteris Lietuvoje pasiima vyro pavardę, kaip tada ją linksniuoti? Bendrasis kalbos dėsnis reikalauja linksniuoti ir pagal vardą, pavardę, amatą, profesiją, užimamas pareigas skirti moterį nuo vyro. Su moterų tautiškumo išdavystės istorija galima susipažinti Ritos Miliūnaitės studijoje „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ (Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2013).
Daugelis lietuvių lenkų pavardžių yra tiesiog sulenkintos lietuviškos pavardės. Tarkim kokia Birutė -aitė išteka už  Lietuvos lenko Rickiewicz ar Pirsztel ir pati tampa Birutė Rickiewicz ar Pirsztel, tik kažin, ar visi jos vaikai (sūnūs ir dukterys), jausdamiesi esą lietuviai ir gyvendami Lietuvoje, norėtų turėti tokias pavardes, ar nesistengtų jų keisti į Rickevičius, Rickevičiūtė, Pirštelis, Pirštelytė, ar neverstų jų to daryti vidiniai kalbinės aplinkos ir tautinės kultūros reikalavimai? Tas pats galioja ir už tikrųjų svetimtaučių ištekėjusių moterų pavardėms. Jei jos yra Lietuvos pilietės, jų pasai turėtų būti išrašyti Valstybine lietuvių kalba. Taigi menkas argumentas rengti naują svetimųjų asmenvardžių rašymo projektą, motyvuojant tuo, kad jis reikalingas ir lietuvėms, ištekėjusioms už kitataučių ir pasiėmusioms jų pavardes. Lietuvėms Lietuvos pilietėms turėtų būti dvi galimybės: 1) pasilikti mergautinę pavardę (ji dabar jau nebeturi senmergės žymės), 2) gauti pasą sulietuvinta svetima pavarde. Ir byla būtų baigta. Mūsų moterys dažnai dabar renkasi dvigubas pavardes: savo mergautinę ir po brūkšnelio svetimąją vyro pavardę.
Ponas Rimvydas Valatka labai jautrios širdies žmogus: jis „debatuose“ ypač karštai ragino priimti projektą, sujungsiantį lietuvių tautą su lenkų tauta stiprios draugystės ryšiais. Tad, jo nuomone, spjaukime į lietuvių kalbai gresiančius praradimus (apie kitus šiuo tarpu nekalbame). Draugystė viliojantis dalykas. Turėti tikrą draugą yra didelė laimė. Tačiau ar lenkiškųjų pavardžių originali rašyba padidins agresyviųjų lenkų draugiškumą lietuvių tautai? Manome, kad nė per nago juodymą. Istorijos būvyje rastume nemažai nuoširdžių nuoširdžiausio lenkų žmonių draugiškumo pavyzdžių. Tačiau tarp jų nėra politikų, valstybės vadovų, iš dvasininkų rastųsi vos vienas kitas. Vadovai nustatė Lenkijos santykį su lietuvių tauta. O tas santykis ‒ tai amžius trukusi karinė, politinė ekspansija į Lietuvos žemes, į Lietuvos ekonominį ir dvasinį pavergimą.
R. Valatka ir daugelis kitų  net labai mokytų žmonelių gieda kadaise gerbiamojo profesoriaus Vytauto Ambrazo sugiedotą giesmelę, kad vardas ir pavardė esanti asmens nuosavybė. Bet tai ne paveldėtas dvaras. Ši nuosavybė visai kitokia, nes ji priklauso ir kalbai, yra jos dalis, turinti paklusti kalbos fonetikos, rašybos, morfologijos ir sintaksės taisyklėms. Iš esmės imant, žmogus asmenvardžiais naudojasi neatlyginamai ir neribojamai tam tikromis panaudos sąlygomis. Tai ir reikėtų turėti galvoje kalbant apie asmenvardžių priklausymą individui. Asmenvardis nepateisinamas, jei jis prieštarauja kalbos sistemai, nes kalba yra ne individo, o tam tikros visuomenes nuosavybė. Ši nuosavybė yra viršesnė už individo nuosavybę. Tai pagrindinis argumentas, kodėl negalima priimti ir „patobulinto“ projekto, įteisinančio dviejų kalbų ‒ lietuvių ir lenkų kalbų ‒ asmenvardžių simbiozę. Čia ne meilės ar neapykantos, bet skirtingų kalbų savasties  dalykas.
Stebint pono E. Jakilaičio vedamą laidą, galutinai subrendo išvada, kad originaliųjų svetimvardžių šalininkai nesivaržydami naudojasi įvairiausiomis demagogijos priemonėmis ‒ sąmoningu faktų iškraipymu, suktais išvedžiojimais, savo oponentų ignoravimu ar net suniekinimu, tyčiojimusi. Nekvalifikuotai visuomenei tai daro tai daro tam tikrą poveikį. Todėl visai galimas dalykas, kad jie laimės. Bet kokia kaina! Jų laimėjimas ‒ lietuvių kalbos pralaimėjimas.
Prof. habil dr. Vitas Labutis
Prof. habil dr. Aldona Paulauskienė
Prof habil dr. Arnoldas Piročkinas

 

 

Pusbroliai Mikalojai (Rudasis ir Juodasis) Radvilos- didingos kunigaikščių epochos pradžia

http://www.selonija.lt/2015/07/22/pusbroliai-mikalojai-rudasis-ir-juodasis-radvilos-didingos-kunigaiksciu-epochos-pradzia/

Radvilos

Liepos 31 d. 15 val. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atidaroma tarptautinė paroda –

Pusbroliai Mikalojai (Rudasis ir Juodasis) Radvilos – didingos kunigaikščių epochos pradžia,

skirta Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo 500-osioms gimimo metinėms. Skaitykite toliau

Karklės kapinaitės – ne svarbiausia problema

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/karkles-kapinaites—ne-svarbiausia-problema-1376824/

Karklėje jau antrąsyk per trumpą laiką įvyko pasitarimas dėl senųjų kaimo kapinaičių likimo. Vietos bendruomenė teigia, jog griūvantį kapinaičių šlaitą reikia tvarkyti nedelsiant, o štai ekspertai ir Aplinkos ministerija laikosi nuomonės, kad Lietuvoje yra žymiai svarbesnių gamtos problemų.

Karklės senbūvių bendruomenės pirmininkė Rasa Bučienė sakė, kad bendruomenės nariai nėra specialistai, tačiau jie nori atkreipti dėmesį ir parodyti, kad ši vieta jiems esą labai svarbi: „Mes tiesiog elgiamės pilietiškai. Tai – mūsų istorinis palikimas ir kultūros paveldo objektas. Juk kapinaičių griuvimą matome savo akimis.”

Jos pavaduotoja Aušra Mendelė antrino R. Balčienei ir pridūrė, kad jų netenkina Aplinkos ministerijos požiūris ir Aplinkotvarkos programos išvados, kadangi čia nenumatyti jokie kapinaičių, įkurtų dar 1855 m., ir kitų kaimo problemų sprendimo būdai.

Pasitarimo metu Karklės bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbis pasiūlė kapinaičių šlaitą sutvirtinti iš gabionais (vielinio tinklo dėžėmis, prikrautomis akmenų). Tai neva būtų pigiausias ir patvariausias sprendimo būdas. Užsienyje šlaitų sutvirtinimas gabionais, anot A. Urbio, yra dažna praktika. Pasitarimo metu jis pateikė vizualinių šio sprendimo pavyzdžių.

Vis dėlto Krantotvarkos specialistas prof. Rimas Žaromskis sakė, jog skubėti remti šlaitą gabionais ar akmenimis tikrai nereikia.

„Akmenimis būtų galima tvirtinti tas vietas, kuriose teka vandensrovės. Tačiau statyti gabionus ant moreninio kranto reikštų dideles ir kapitalines statybas. Kitu atveju nuošliaužos vis tiek formuosis ir šlaitas visuomet reikalaus remonto”, – mano jis.

R. Žaromskis teigia, kad šiuo metu derėtų sudaryti ekspertų komisiją, kuri stebėtų probleminę vietą ir darytų išvadas.

Konkrečių veiksmų šiandien, anot Krantotvarkos specialisto, reikalauja Melnragė, kurioje su šlaitais griūva ir pastatai.

Klaipėdos universiteto Infrastruktūros ir plėtros prorektorius dr. Saulius Gulbinskas paantrino R. Žaromskiui sakydamas, jog pajūrio kranto „remontas yra gyvas” ir pradėjus jį vykdyti, jis visada reikalaus atsakingos priežiūros.

Į Karklės kaimą atvykęs Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras akcentavo, kad nors kapinaičių šlaitas sulig kiekvienas metais vis nyksta, tačiau neardomo pajūrio kranto nebūna.

„Aišku, kapinaitės yra Kultūros paveldo dalis ir šio krašto istorinis palikimas, tačiau būtent šis pajūrio ruožas, kurių mes turime iš viso 17, yra vienas stabilesnių”, – sakė V. Bezaras ir pridūrė, kad, nors tendencijos dėl sniego, lietaus ir kitų gamtos sąlygų gali kisti, tačiau šiandien didelės problemos ekspertai čia nemato. Esą svarbiausia stebėti gamtą, nes ji visada diktuoja savo sąlygas ir yra teisi.

Valdininkas mano, jog šiuo metu nederėtų statyti jokių inžinerinių statinių, o tiesiog būti pasiruošusiems imtis galimų veiksmų.

 

 

Eugenijos Ulčinaitės recenzija Dainoros Pociūtės-Abukevičienės knygai „Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai”

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367167499257/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

1. Nepraėjus nė dešimčiai metų nuo fundamentalios Ingės Lukšaitės monografijos, skirtos Reformacijos Lietuvoje genezei bei raidai (1), sulaukėme ne mažiau reikšmingos ir originalios knygos, kurios autorė Dainora Pociūtė tą pačią problematiką gilina, papildo naujais šaltiniais ir įžvalgia jų analize. Nėra būtina lyginti ar juo labiau priešinti šių dviejų reikšmingų mokslinių publikacijų. Trumpai galima pasakyti, jog Lukšaitės monografija – tai panoraminė 80-ies metų laikotarpį apimanti Reformacijos atsiradimo Lietuvoje apžvalga, kurioje aptariama jos vieta europiniame kontekste, taip pat vietiniai savitumai, reikšmė lietuviškosios raštijos formavimuisi. Į Reformaciją čia žiūrima daugiau kaip į visuomeninį, socialinį, kultūrinį reiškinį. Skaitykite toliau

REFORMACIJOS DRAUGIJA NETEKO DARBŠTAUS BENDRAŽYGIO LIETUVOS KALBININKO, PROFESORIAUS VINCENTO DROTVINO

http://www.voruta.lt/reformacijos-draugija-neteko-darbstaus-bendrazygio-lietuvos-kalbininko-profesoriaus-vincento-drotvino/

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija liūdi dėl savo darbštaus bendražygio mirties – 2015 m. liepos 12 d. Vilniuje mirė Lietuvos edukologijos universiteto (nuo 2011 m. – LEU) profesorius, Lietuvos kalbininkas, leksikologas, kalbos istorikas, Mažosios Lietuvos leksikografijos tyrėjas, Lietuvos mokslo premijos laureatas Vincentas Drotvinas. Prie šios užuojautos jungiasi Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, protestantiškojo paveldo puoselėtojai Lietuvoje ir užsienyje. Skaitykite toliau