Mėnesio archyvas: gegužės 2019

Pagerbtas Vietinės rinktinės karių atminimas

Parašykite komentarą

https://ref.lt/vilniaus-parapija/960-pagerbtas-vietines-rinktines-kariu-atminimas

Dalija Gudliauskienė

Gegužės 19 d., sekmadienį, po pamaldų grupelė vilniečių reformatų važiavo į Panerius pagerbti prieš 75-eris metus – 1944 m. gegužės 17-21 d. – vokiečių sušaudytų Lietuvos Vietinės rinktinės karių atminimo.

2004 m. birželio 18 d. Aukštųjų Panerių memoriale buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtas paminklas žuvusiems vietinės rinktinės kariams.

Vietinė rinktinė – sukarinta organizacija – buvo įkurta generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti nuo Armijos Krajovos, SSRS diversinių būrių, kovoti su raudonuoju banditizmu.

Gen. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų, maždaug 20 tūkstančių jaunų vyrų. Bet vokiečių vadovybė apgavo generolą ir ketino vietinės rinktinės karius išsiųsti į frontą. Gen. P. Plechavičius įsakė skubiai išformuoti batalionus ir išsislapstyti. Ne visi spėjo. Dalį vokiečiai sugaudė ir, kad pamokytų kitus, 1944 m. gegužės 17-21 d. kas šeštą sušaudė Paneriuose.

Po pamaldų Vilniaus reformatų bažnyčioje, kurias laikė gen. superint. kun. Tomas Šernas, pasakęs įsimintiną pamokslą, kad net sunkiausiose sąlygose išgyvena tie, kurie turi viltį, tikėjimą ateitimi, važiavome į Aukštuosius Panerius. Ten buvo nužudyti įvairiausių tautybių, profesijų, užsiėmimų ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Prancūzijos ir kitų šalių žmonės.

Paminklo Vietinės rinktinės kariams plokštėse iškaltos 86 pavardės ir vardai, tarp kurių ir tik Biržų kraštui būdingos: Povilas Kuginys, Kostas Ruplėnas, Jonas Šlekys, Petras Šlekys, Jonas Šileika, Albinas Vėjelis, Petras Vėjelis…

Prie  paminklo vietinės rinktinės kariams vilniečiai pagerbė malda ir Dievo Žodžiu ten žuvusius mūsų tautiečius, galbūt, net mūsų tėvų ar senelių brolius, nes nužudytieji nebuvo spėję susidraugauti su išlikusiais, išsislapsčiusiais kariais, ir ne visų pavardės ir vardai iškalti paminkle. Taip ir skaitėme: vardas nežinomas, pavardė neužfiksuota….

Buvęs ilgametis Panerių memorialo vedėjas, LRIKD narys Algis Karosas papasakojo, kiek skausmo, neteisybės, sulaužytų likimų slepia mišku apaugę kalneliai… Kalneliai susidarę iškasus duobes, kurios tapo amžino poilsio vieta pelenais virtusių keliasdešimties tūkstančių žydų, lenkų, rusų, lietuvių, gudų, čigonų… Vokiečiai, karo pabaigoje supratę, jog reiks atsakyti už žudynes, ėmė naikinti nusikaltimo įrodymus, privertė ten kalintus žydus atkasinėti sušaudytųjų lavonus ir juos deginti, pelenus maišė su smėliu ir vėl pylė į duobes, kad būtų neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių žmonių nužudyta. Lavonų deginimo komandai – 80 vyrų ir 4 moterims – pasisekė: būdami fiziškai stiprūs (vokiečiai juos gerai maitino, kad galėtų sparčiai dirbti) sugebėjo iš duobės, kurioje buvo nakčiai nuleidžiami kopėčiomis, išsikasti 32 metrų tunelį ir pabėgti. Jie ir tapo nacių žiaurumo ir įvykdyto nežmoniškumo pagrindiniai liudytojai ir galėjo papasakoti pasauliui – mums. Jų liudijimu, karo pradžioje buvo sušaudyta grupė vienuolių, kunigų – nes pas kai kuriuos ant kaklo buvo masyvūs kryžiai – kurių kūnus jie sudegino, kad neliktų jokių jų – šioje žemėje gyventų žmonių –pėdsakų…

Memoriale yra pastatyti atskiri paminklai: 70 tūkst. Paneriuose nužudytų žydų, lenkų visuomeninės organizacijos lėšomis – nužudytiems lenkams, Vilniaus gydytojams žydams, karo belaisviams.  

1996 metais 55-ioms žūties metinėms (1941 m. rugpjūčio 23 d.) buvo pastatytas paminklinis akmuo Paneriuose nužudytam garsiam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, Tilžės Akto signatarui, laikraščio Naujasis Tilžės keleivis leidėjui, aktyviam Lietuvių literatūros draugijos, Tilžės Birutės ir Giedotojųdraugijų nariui, lietuviškų knygų leidėjui, žurnalistui Enziui Jagomastui ir jo šeimai atminti. Akmuo yra atokiau nuo pagrindinių Memorialo paminklų, atskirtas geležinkelio atšakos, manoma, kad toje vietoje Jagomastai buvo sušaudyti. 1996 metais buvo supilta nedidelė aukštumėlė ir ant jos padėtas pilkas Lietuvos laukų akmenėlis su įrašu Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo Endzio Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui. Algio Karoso atvesti, nusilenkėme Jų atminimui, pasižadėdami sau, jog neužmiršime šios vietos, dar ne kartą aplankysime, pasodinsime gėlių ir prie šio paminklo, ir ant Vietinės rinktinės karių menamo kapo…

In memoriam VYTAUTAS KARALIUS – RAŠYTOJAS, VERTĖJAS, PEDAGOGAS. 1931 – 2019

Parašykite komentarą

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ praneša, kad gegužės 15 d. staiga mirė poetas, prozininkas, vertėjas, pedagogas Vytautas Karalius.

Kraštietis V. Karalius gimė 1931 m. balandžio 15 d. Klaipėdoje, tėvai gyveno Puodžių gatvėje.

Mokėsi Tauragės ir Telšių apskrityse, Priekulės mokyklose. Šilutės 1-ąją  vidurinę mokyklą ( buv. J. G. Herderio gimnazija) baigė 1950m., o 1954 m. Vilniaus pedagoginį instituto (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) užsienio kalbų fakultetą. 1954–1958 m. jame dėstė anglų kalbą. Jau studijų metais atsiskleidė kūrybiška V. Karaliaus natūra, gebėjimas reikšti ne tik šmaikščias mintis, bet ir pakylėtas į giliamintį aforizmų lygmenį.

Po studijų ir darbo anglų kalbos dėstytoju, pasirinko kūrybinį darbą. Pagal pažiūras jis save laikė pasaulio žmogumi, nors tėvas Endrius Karalius visą gyvenimą paaukojo lietuvybės išlaikymui Mažojoje Lietuvoje ir vardus savo vaikams parinko grynai lietuviškus: Vytautą ir Birutę. Tėvas daug sveikatos paaukojo, kad susigrąžintų savo nuosavybę Stragnų kaime dar tarybiniais laikais. Mirė per anksti – širdis neišlaikė. Poeto tėvas valdė plunksną ir parašė prisiminimus apie savo laikmetį, savo turiningu pasakojimu dosniai dalinosi su pripažinta Mažosios Lietuvos metraštininke Ieva Simonaityte.

Taigi, velionis Vytautas talentą rašyti paveldėjo iš tėvo, o palaikė glaudžius ryšius su šeima, seserimi pedagoge ir ūkininke Birute Karaliūte-Kalvaitiene, su a. a. kraštiečiu architektu Arvedu Kybrancu, nes abu gyveno Vilniuje gretimuose butuose Klinikų gatvėje. Bendravo su kraštiečiais Vilniuje ir kitur. Jį artimiau pažinusių atmintyje pasilieka taurus, geranoriškas kraštiečio portretas. Jis gebėjo glaustai reikšti mintis, pagarbiai atsiliepti apie sovietinio laiko kolegas rašytojus, jų sėkmes ir gebėjimą išsaugoti lietuvybę.

Išleidęs du eilėraščių rinkinius „Šviesa ir akys“ (1960) bei „Ugnies estafetė“ (1964) pelnė pripažinimą ir 1966 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau parašė dar tris eilėraščių rinkinius – „Tylos veidrodis“ (1972), „Rašo saulė šešėlius“ (1982), „Aureolės ir kepurės“ (1980).

Pasak „Lietuvos ryto“, rašytojas Vytautas Karalius atnaujino lietuvių aforistiškos žanrą išleisdamas rinkinius „Žolė Trojos arkliui“ (1984), „Pusantro sparno“ (1985), „Nulis kilpoje“ (1996), „Po saulės dėme“ (2016). Keletas jų išleista rusų ir vokiečių k. (V. Karaliaus vertimas). Išvertė P. Celano, kraštietės poetės ir dailininkės Aldonos Gustas, H. M. Enzensbergerio, P. Nerudos eilėraščių, W. Schmiedo eilėraščių rinkinį „Vyno diena ąsočiuose“, M. Krügerio eilėraščių rinkinį „Keistas grožis tylos“ (abi 2002), R. Kurze`s poezijos rinktinę „Moneta visomis kalbomis“ (2003), F. Dürrenmatto dramą „Frankas V.“ (pastatyta 1969). Sudarė Rytų Vokietijos poezijos vertimų antologiją „Veidai ir rankos“ (1984).

Paskutinioji jo kūrybos knyga, išversta į rusų kalbą, buvo atnešta į ligoninę, bet poetas savo knygos nebespėjo pamatyti… Liko ir pažadas vėl ir vėl pasidalinti knygomis su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Liko ir turtingas epistoliarinis palikimas, knygų ir kitų spaudinių biblioteka. Viskam dar reikės rasti vietą, vykdant velionio valią, gerbiant Jo atminimą.

Velionis buvo pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“. Urna su velionio palaikais buvo laidojama Klaipėdos rajone Priekulės liuteronų kapinėse Elniškėje į tėvų kapą. Laidojimo apeigas gegužės 22 d. atliko kunigas Darius Petkūnas.

Kraštiečio atminimas buvo pagerbtas Vilniaus liuteronų bažnyčioje, sugiedota giesmė „Taigi imk mano ranką“. Velionis bus prisimintas ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ metiniame susiėjime birželio 15 d. Doviluose.

Dar vienas atodūsis, dar viena žvakutė uždegta, o atminimas pasilieka mūsų širdyse.

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“

Netektis. Amžinybėn išėjo publicistas, kraštotyrininkas Jonas Dagilis

Parašykite komentarą

Mielieji, 

Skaudi netektis aplankė mūsų Draugiją… Į Amžinybę palydime nuoširdų Draugą, nepailstantį, kūrybingą Radvilų krašto Šviesuolį, vieną aktyviausių Reformacijos draugijos Biržų skyriaus steigėjų, publicistą, kraštotyrininką JONĄ DAGILĮ. Velionio darbai, įamžinę atmintį, saugos jo vardą nuo užmaršties.

Atsisveikiname su Velioniu gegužės 20, 21 d. (pirmadienį, antradienį) Laidojimo paslaugų centre, S. Dagilio g. 8, Biržuose. Nuoširdžiai užjaučiame Velionio šeimą ir artimuosius.

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdyba