Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2015

TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA „REFORMATIO BALTICA. REFORMACIJOS KULTŪRINĖ ĮTAKA BALTIJOS JŪROS REGIONO METROPOLIJOMS“

2017 m. minėsime 500-ąsias Reformacijos metines. Reformacija padarė didelę įtaką Naujųjų laikų Baltijos jūros regiono valstybių kultūrinei ir politinei raidai.

Maloniai kviečiame dalyvauti tarptautinėje konferencijoje „Reformatio baltica. Reformacijos kultūrinė įtaka Baltijos jūros regiono metropolijoms“, kuri vyks 2015 m. rugsėjo 9-13 d. Vilniaus universitete ir Vilniaus universiteto bibliotekoje (Universiteto g. 3, Vilnius).

Kongresą inicijuoja ir organizuoja Greifsvaldo universitetas (Vokietija), Hamburgo universitetas (Vokietija), Klaipėdos universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka. Kongrese dalyvaus daugiau nei 100 mokslininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, JAV ir kt.

Plačiau apie šią konferenciją rasite čia: http://www.reformatiobaltica.mb.vu.lt/.

Iškilus Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios dvasininkas, gimęs Vilniuje

Robertas Emilis Feldmanis (1910–2002)

„Tautos atmintis saugos Robertą Feldmanį už jo nuolat brangintą sąžinės jausmą ir tikėjimo žodį, meilę savo kraštui ir žmonėms“, – taip Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos kalbėta 2002 m. gegužės 28 dieną, išlydint šį iškilų dvasininką į amžinybę. Robertas Emilis Feldmanis – kunigas, misionierius, teologijos mokslų daktaras, Latvijos universiteto Teologijos fakulteto profesorius, Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios istorijos tyrinėtojas, Trijų Žvaigždžių ordino kavalierius. Jo vardas žinomas ne tik Latvijoje, bet ir visame pasaulyje. Pakanka pasakyti, kad jo biografija buvo įtraukta į Tarptautinio biografijų centro (veikiančio Kembridže) 2001 metais sudarytą „2000 iškiliausių XXI amžiaus mokslininkų“ („Outstanding Scholars of the 21st Century“) sąrašą. Skaitykite toliau

Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus

Kėdainių krašto muziejus skelbia:

http://www.kedainiumuziejus.lt/Pub/default.aspx?Page=MuseumDepartment02

Adresas: Senoji g.1, Kėdainiai, LT-57247
Darbo laikas: gegužės – rugsėjo mėn. antradieniais – šeštadieniais nuo 11.00 iki 17.00 val. spalio – balandžio mėn. dėl lankymo kreiptis į Kėdainių krašto muziejų, tel. (8 347) 53685 arba (8 347) 51330
Bilieto kaina: suaugusiems – 2 €, moksleiviams ir pensininkams – 1 €.

Tai vienintelė 2001 m. atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Mauzoliejuje saugomi 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547-1603), Jonušo (1612-1655), Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir Elžbietos (1622-1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti apie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą

Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios jubiliejus

Juodkrantėje rugpjūčio 2 d., sekmadienį, paminėtas dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios 130-­čio jubiliejus. Raudonplytė bažnyčia su bokštu pašventinta 1885 m. rugpjūčio 2 d. Pastarąjį ketvirtį amžiaus pastatu naudojasi tiek Juodkrantės ev. liuteronų, tiek R. katalikų šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos. Vasarą bažnyčioje kurorto svečius kviečia koncertai bei kiti kultūros renginiai.

Skaitykite toliau

Klaipėda, klaipėdiečiai ir Vydūno 150 metų gimimo jubiliejus

http://www.mazoji-lietuva.lt/klaipeda-klaipedieciai-ir-vyduno-150-metu-gimimo-jubiliejus/

Klaipėda, klaipėdiečiai ir Vydūno 150 metų gimimo jubiliejus « Mažoji Lietuva

2015 m. liepos 24 d. Klaipėdoje  Vydūno draugija pakvietė klaipėdiečius į susitikimą aptarti Vydūno 150 metų  jubiliejaus  paminėjimą. 2018 metai bus  paskelbti Vydūno metais.

Susitikime dalyvavo svečias Miroslavas Danys, buvęs Detmoldo studentų bendrabučio  valdytojas – kunigas, dabar pensininkas, gyvenantis toje Čekijos dalyje, kuri yra Lenkijos, Vokietijos ir Slovakijos pasienyje.

Tuoj po Atgimimo buvo nuspręsta parsivežti Vydūno palaikus iš Vokietijos Detmoldo miesto į Lietuvą. Tuo metu Detmolde kunigu dirbo Miroslavas Danys. Į jį buvo kreiptąsi, nes Vydūno dokumentai   buvo jo priežiūroje.  Kunigas Miroslavas Danys  tada pirmą kartą  ir išgirdo apie karo pabėgėlį Vydūną.  Nuo to laiko  Vydūnas tapo jam artimas. Kai Vydūno draugija  kreipėsi su prašymu įamžinti Vydūną Detmolde, Prašymas pateko kunigui M. Daniui. Kaip pats Miroslavas Danys teigia, ieškant vietos kur pastatyti biustą ir paminklinę lentą,  ji lydėjo Vydūno  Apvaizda. Namas, kuriame lietuvninkas praleido paskutinius septynerius metus buvo privatus, nejudrioje gatvelėje. Miroslavas Danys, peržiūrėdamas Vydūno rankraščius, rado  vieną iš pirmųjų atvirukų siųstų iš Detmoldo  su atgaliniu adresu Wiesenstrasse gatvė Nr. 5. Pasirodo, kad tas adresas tai studentų bendrabutis, Miroslavo Danio darbovietė. Šitame name buvo net niša, kuri kaip ir laukė savo gyventojo sugrįžimo. Per 4 mėnesius buvo išlietas bronzinis Vydūno  biustas.  2013 05 10  minint iškilaus lietuvininko 145 gimimo  metines biustas ir  atminimo lentą  buvo atidengta  Detmolde, judrioje Wiesenstrasse  gatvėje, kurioje randasi  didžiulė ekologinio maisto parduotuvė,  pritraukianti daug pirkėjų. Praeidami pro šalį, mato biustą, perskaito informaciją apie garsų lietuvninką. Vydūnas  tapo vienu labiausiai žinomu šio senovinio miestelio gyventoju.

Vydūno biustas ir paminklinė lenta Detmolde buvo atidengta per Europos kultūros, vienybės dienų paminėjimą. Vydūno kūrybinis palikimas skirtas šiandienai, o tai Europos ir pasaulio tautų taikiam sutarimui. Sekantis Miroslavo Danio darbas yra vieną iš Detmoldo,  senamiestyje naujai formuojamų gatvių pavadinti Vydūno vardu.

Ir mūsų, klaipėdiečių, laukia dideli darbai. Reikia miesto centre 2018 metais pastatyti Vydūnui   paminklą. Miesto valdžia kategoriškai atsisakė centrinę miesto Atgimimo aikštę paskirti įžymiajam lietuvninkui, žmogui, kuris skelbė, kad  tauta turi tobulėti per dvasinę kultūrą, dorovę, grožį.  Ji sutinka Vydūno paminklui skirti mažesnę aikštę, esančią miesto centre prie Karoso  muzikos mokyklos. Tokiu miesto valdžios sprendimu pasipiktino dalis  klaipėdiečių, nes nesuteikdama paminklui centrinės aikštės, miesto valdžia deramai neįvertino Vydūno vaidmens lietuvių tautinio atgimimo procese, jo literatūrinio-filosofinio palikimo. Taip ji atsisakė pagerbti Vydūną ir kaip Europos pilietį. Juk dvasinė kultūra, dorovė, grožis  yra tautas  jungianti, o negriaunanti  jėga. Skirdami centrinę ir didžiausią miesto aikštę Vydūnui pripažintume, kad šis lietuvninkas skleidė, propogavo santarvės idejas, kurios šiandien yra artimos Europai, svarbios jos piliečiams.   Suteikdami paminklui vietą vos kelių metrų skverelyje, kaip ir atsisakome pripažinti Vydūną iškiliausiu filosofu, kurio kūrybą aktuali yra ir šiandien. Kokia ateitis laukia Atgimimo aikštės, jei joje atgimimo idėja neranda vietos?

Tokiai, gal ir radikaliai pasisakiusių, klaipėdiečių nuomonei nepritarė Tomas Stanikas, svečias iš Vilniaus. Jis teigė, kad visgi reikėtų pritarti Klaipėdos miesto valdžios pasiūlymui dėl vietos paminklui, nes spaudžia laikas, t.y. artėja   jubiliejinė Vydūno 150 metų gimimo data. Neturint konkrečios vietos paminklui jau buvo tuščiai praleisti  dveji  metai.

Garbės konsulas Klaipėdoje  Arūnas Baublys pateikė nemažai pasiūlymų dėl svečio Miroslavo Danio svaresnio indelio minint Vydūno 150 metų gimimo jubiliejų, dėl monetos su Vydūno atvaizdu ir t.t.

Klaipėdiečiams šis susitikimas buvo svarbus, nes visi susitikimo dalyviai teigė apie didžiulę meilę ir pagarbą iškiliam lietuvninkui Vydūnui.

MLRT Klaipėdos krašto skyriaus valdybos narė                 Virginija Jurgilevičienė

 

Vytautas Radžvilas. Amžinosios Lietuvos sargybinis

http://www.voruta.lt/vytautas-radzvilas-amzinosios-lietuvos-sargybinis/

Vytautas Radžvilas. Amžinosios Lietuvos sargybinis | Voruta

Vytautas Radžvilas, „Nepiklausomybės sąsiuviniai“

Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą.

thumb

Žmogaus rangas nėra gyvenime sukauptas turtas, išsikovota ir turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios kada nors eitos politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai dirbusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus. Tačiau kiekvienoje tautoje atsiranda saujelė, o kartais per šimtmečius – vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Jie ypatingi todėl, kad jiems dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis iš tiesų yra steigiamas, nes, kad galėtų atsirasti ir būti, jis pirmiausia turi gimti žmogaus dvasioje. R. Ozolas todėl ir yra ypatingo rango Žmogus, kad visą savo gyvenimą Jis steigė savo brangiausią kūdikį – Lietuvą.

Jis buvo ne tik politikas, bet tikras vizionierius, o tai reiškia, kad pirmiausia jis buvo dvasinis ir intelektualinis vadovas ir mokytojas. Jis buvo vienas iš negausių nepalaužtos ir trokštančios išsilaisvinti lietuviškos dvasios pirmeivių, pradėjusių neapsakomai svarbų ir sunkų darbą, kurį kažkam reikėjo atlikti po to, kai Lietuva buvo okupuota, pavergta ir naikinama. Kiekvienas Lietuvos užgrobikas ir naikintojas visada siekė svarbiausio dalyko – priversti jo pavergtos šalies žmones mąstyti ir kalbėti apie Lietuvą taip, kaip reikia jam.

yujty

Aukščiausiosios tarybos deputatai R. Ozolas ir Justinas Marcinkevičius, 1989 m. J. Juknevičiaus nuotr

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio būsimųjų Tautos šviesuolių, aiškiai supratusių, kad jeigu Lietuva nori išlikti po ją nusiaubusio istorinio kataklizmo ir vėl atsitiesti, pirmiausia ji privalo susivokti savyje. Buvo gyvybiškai svarbu išsiaiškinti, kas jis yra ir ką privalo daryti, kad išvengtų gresiančios nebūties ir sugrįžtų į pasaulio istorijos sceną.

Šitaip mąstyti ir įvardyti Lietuvą, kad ji vėl atrastų savo buvimo pasaulyje kelrodes žvaigždes ir prasmes, buvo neapsakomai sunku. Mokytis nebuvo iš ko – juk Lietuvos kultūros ir nepriklausomo mąstymo tradicijos gija buvo negailestingai nutraukta. Šito meno – lietuviškai mąstyti ir kalbėti apie Lietuvą – R. Ozolas buvo priverstas mokytis savarankiškai. Sunkiai ir ilgai mokėsi, kol išmoko ir galiausiai galėjo mokyti ir vesti paskui save kitus.

Be reikalo daug kas šiandien stebisi, kad jo kalba kartais yra tokia sunki ir nelengvai suprantama. Kitaip būti paprasčiausiai negalėjo. Kad toji kalba būtų lengva ir grakšti, reikia terpės, kurioje gali kalbėti, – laisvos šnekėjimo erdvės, kurioje žodis gali plačiai išskleisti sparnus ir sušvytėti visu savo grožiu. O kiekvienas R. Ozolo tariamas žodis gimdamas turėjo pramušti gelžbetoninį negyvo ideologinio žargono kevalą. Lietuvos mintį ir žodį Jis kūrė beveik absoliučioje vienatvėje. Užtat kiekvienas Jo žodis yra neapsakomai svarus, nes iš tiesų iškentėtas. Ir kai išmušė ilgai laukta Atgimimo valanda, jam nereikėjo mokytis naujam gyvenimui prisikeliančios laisvos Lietuvos žodžių.

Tokių kaip jis – šiuos žodžius susikūrusių ir tyliai, bet tvirtai juos sau ištarusių gerokai anksčiau – buvo saujelė, gal tik vienetai. Kiti – o jų buvo dauguma – buvo priversti pavėluotai ir paskubomis mokytis šių niekada negirdėtų žodžių ir pamėginti suvokti niekada nemąstytas ir todėl visiškai svetimas jų prasmes. Deja, kaip netruko paaiškėti, šie – Laisvės žodžiai – iš tikrųjų taip ir nepasiekė net daugelio tariamų R. Ozolo bendražygių proto ir sąžinės.

Paskubomis ir tik paviršutiniškai mėgdžiojant išmokti kartoti šie žodžiai jiems taip ir netapo dvasine savastimi. Kitaip negu šiuos žodžius kūrusiam, jais tikėjusiam ir gyvenusiam R. Ozolui, tokiems vėlavusiems Sąjūdžio prisiplakėliams šie žodžiai taip ir liko reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku mechaniškai kartojamomis tuščių ir beprasmiškų garsų virtinėmis, tiesusiomis kelią ne į visos tautos ir Lietuvos valstybės laisvę, bet į egoizmo priplėkusius asmeninės gerovės rojus.

Įsisiūbavus Sąjūdžio bangai, R. Ozolas savaime ir natūraliai tapo tikruoju jo lyderiu. Jis buvo drąsus vadas ir toliaregiškas strategas. Visi, buvę šalia jo, prisimena ne vieną sunkią ir net dramatišką akimirką, kai reikėdavo priimti sprendimus neturint teisės suklysti. Kai klaidingas žingsnis galėjo kainuoti neišmatuojamai brangiai sužlugdyti pradėtą kovą už Lietuvos laisvę ir sugriauti daugelio žmonių gyvenimus bei likimus.

Tokiomis akimirkomis būtent jo aštrus kaip skustuvas protas dažniausiai rasdavo išeitį. Daugybę kartų jis rado vienintelį reikiamą ir niekaip nepakeičiamą žodį, leidžiantį nepriekaištingai tiksliai įvardyti absoliučiai būtiną veiksmą ar žingsnį, vedantį išsvajotojo tikslo link. Ir niekas nepadarė daugiau negu jis, kad į šį tikslą – nepriklausomą Lietuvą – galiausiai ateitume.

Tačiau R. Ozolas nebuvo iš tų, kuriems pakako formaliai atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kitaip nei dauguma nepriklausomos valstybės siekusių sąjūdininkų, jis iš tiesų suprato, kas yra ir kam reikalinga sava valstybė. Lietuvos Respublika jam buvo ne komunistinės imperijos ,,pertvarkos“ atsitiktinai atsiųsta ar iš dangaus nukritusi galimybė, o jo dvasioje nenuilstamai brandinta gyva tikrovė ir didysis viso sąmoningo gyvenimo siekinys. Todėl R. Ozolas tvirtai žinojo, kad valstybės paskirtis pirmiausia yra būti gynybiniu skydu ir apsauginiu šarvu, kuris privalo saugoti nuo visų vidaus ir išorės pavojų bei negandų savoje žemėje, nuo neatmenamų laikų įsigyvenusią ir joje per amžius turinčią skleisti savo kūrybines galias laisvą ir nepriklausomą lietuvių tautą.

Todėl jau nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės dienų jis pajuto Lietuvos Respublikos tykantį didžiausią pavojų. Jam būdingas nepaprastas įžvalgumas leido iš karto pamatyti, kad toji tik ką atgimusi valstybė skuba atsiskirti nuo ją atkūrusios Tautos ir sparčiai virsta bedvase ir jos žmonėms svetima valdymo mašina. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos likęs besąlygiškai ištikimas nepriklausomos Lietuvos valstybės idealui, R. Ozolas išėjo skausmingai išgyvendamas dėl to, kad virtusi mašina, Lietuvos Respublika tapo pabaisa, ryjančia savo vaikus.

Jis negalėjo ir nenorėjo susitaikyti su tuo, kad jo paties pastangomis atkurta valstybė naikina ją įsteigusią ir šimtmečiais gynusią tautą, išvarinėdama iš gimtosios žemės šimtus tūkstančių jos vaikų ir išblaškydama juos po platųjį pasaulį. Daugeliui sąjūdininkų reikėjo tik formaliai nepriklausomos valstybės, kurią būtų galima paversti jų pačių valdomu ir tik jiems tarnaujančiu dvareliu. Jiems tinka ir net yra patogesnė ir Lietuva be lietuvių. Mat šie pačiu savo buvimu vis dar kelia pernelyg daug rūpesčių, nes, kartais primindami Sąjūdžio sužadintus, bet taip ir neišsipildžiusius tikros nepriklausomybės ir laisvės bei teisingumo lūkesčius, trikdo naujųjų dvarelio savininkų sočią ramybę labiau, negu tai darytų juos pakeitę į dvarelį iš tolimiausių pasaulio pakraščių suvežti dar pigesni ir paklusnesni baudžiauninkai.

R. Ozolui buvo ne vis vien, kas – kokios tautos žmonės – gyvens šioje valstybėje dabar ir ateityje. Lietuvos valstybė be joje gyvenančios lietuvių tautos jam atrodė tiesiog nesusipratimas. Kitaip negu naujaisiais jos šeimininkais tapę sąjūdiniai nomenklatūrininkai, jis nemokėjo abejingai žvelgti į akyse vykstantį tautos tirpimą, kurį laikė didžiuoju Lietuvos pralaimėjimu. Šis pralaimėjimas jam buvo ir asmeninė tragedija, kurios akivaizdoje jis išliko savimi – tvirtu ir nepalaužiamu mąstytoju ir kovotoju.

Jis nenuleido rankų ir išėjo nepasidavęs. Iki paskutiniųjų dienų grūmėsi – dažnai vienišas ir nesuprastas – už savo tautos išgelbėjimą ir ateitį. Šiai kovai jis atidavė visas savo proto ir valios galias ir, jau sunkiai sirgdamas, aukojo net paskutinius jų likučius. Jis sugebėjo ištverti ir nepalūžti, nes jėgų ir tikėjimo sėmėsi iš daugeliui neprieinamų šaltinių – giliausių tautos dvasinės būties versmių. Jam šie šaltiniai atsivėrė, nes buvimas savo Tautoje ir su ja jam visada buvo autentiškiausia egzistencinė patirtis ir asmeniškiausiai išgyventas įsipareigojimas – didysis viso gyvenimo tikslas ir prasmė.

R. Ozolas buvo ne tik Lietuvos ir jos tautos sūnus, bet ir pasaulio žmogus tikriausia šio žodžio prasme. Jam kėlė širdgėlą tai, kad okupanto atsikračiusi Lietuva taip ir nesugebėjo išsiaiškinti pati sau, koks turi būti jos santykis su jai atsivėrusiu pasauliu. R. Ozolas tai žinojo labai seniai. Dar gerokai iki ateinant laisvei, jis jau turėjo ir spėjo išsakyti kitiems savąją santykio su pasauliu formulę: pasaulis yra čia.

Niekada nė akimirką nesuabejojęs, kad išsilaisvinusi Lietuva turi būti atvira pasauliui, jis – vėlgi kitaip negu dauguma šiandieninių lietuvių – nuostabiai aiškiai suprato, kad atsiverti pasauliui galima dvejopai. Jam buvo savaime akivaizdu, kad atsivėrimas pasauliui gali virsti betiksliu ir beprasmišku blaškymusi neaprėpiamose pasaulio platybėse. Todėl jis nepavargdamas kartojo ir vėl tik mažumai kol kas suprantamą tiesą, kad šitoks atsivėrimas nepadės dvasiškai augti Lietuvai ir nestiprins jos gyvybingumo bei kūrybinių galių.

Jo atkakliai siunčiama žinia buvo ir tebėra pernelyg tiesi ir rūsti, kad netrikdytų tautos ateičiai abejingų ,,globalios Lietuvos“ statytojų patogaus ir malonaus snūdulio jų susikurtose asmeninės gerovės pilyse ir nekeltų jų susierzinimo ir pykčio. R. Ozolas žinojo ir kategoriškai priminė jiems ir visiems nepajėgiantiems ar nenorintiems suprasti: nemąstantis ir neatsakingas atsivėrimas pasauliui gresia tautos išnykimu. Stichiškas ir pakrikas išėjimas į pasaulį ir betikslis bastymasis jame gali baigtis ,,globaliu“ išsibarstymu ir galiausiai – visišku ištirpimu margaspalvėje žmonijos tautų ir kultūrų jūroje nepaliekant jokio savo buvimo pėdsako, išskyrus nebent tuščiu ir nieko nebereiškiančiu žodžiu ,,Lietuva“ pažymėtos teritorijos vardą ateities be mūsų žemėlapiuose.

Jo paties ištartos tautos santykio su pasauliu ir žmonija glaustos ir tikslios formulės „pasaulis yra čia“ prasmė yra nuostabiai paprasta ir aiški: ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje. Ja pasakoma, kad autentiško ir laisvo Lietuvos santykio su pasauliu atramos ir atskaitos taškas gali būti tik pati Lietuva. Turint šį nepajudinamą tašką – mažytį Lietuvos žemės lopinėlį – ir tvirtai į jį atsirėmus dvasioje, galima drąsiai atsiverti pasauliui ir nebijoti jokių jame siaučiančių audrų.

R. Ozolas niekada nebijojo tokio atsivėrimo. Priešingai – jo paties atvira ir drąsi dvasia visada laukė ir troško plataus skrydžio. Juk kas jau kas, o jis tikrai žinojo, kad neišsižadantį gimtosios žemės ir dvasioje jos nepaliekantį išėjimą į pasaulį visada lydės saugumo ir tikrumo jausmas, tvirtas tikėjimas, kad tas žemės lopinėlis niekada neišslys iš po kojų ir visada liks saugus prieglobstis ir sugrįžimo uostas net ir toliausiai į pasaulį nuklydusiam keliauninkui.

R. Ozolui nebuvo lemta sulaukti akimirkos, kai būtų galėjęs savo šviesiu ir džiugiu žvilgsniu išvysti, kad šitoks sąmoningas ir tikslingas atsivėrimas – pasižmonėjimas po pasaulį, kai iš Lietuvos išvykstama tik panorėjus ir prireikus ir bet kada lygiai taip pat į ją lengvai ir laisvai sugrįžtama, – yra savaime suprantama tautos gyvenimo tikrovė ir kasdienybė. Šitoks atsivėrimas buvo didžioji jo svajonė, kuriai išsipildyti dar neatėjo laikas. Tačiau jis drąsiai kovojo ir pasiaukojamai triūsė, kad šis laikas greičiau ateitų, nes jame niekada nemirė viltis, kad pasimetusi ir besiblaškanti Lietuva sugrįš į save ir taps tuo, kuo ji yra, gali ir privalo būti. Jis nesulaukė jos sugrįžtant. Tačiau pats R. Ozolas iš tiesų sugrįžo į Lietuvą.

Nežinia, patiktų Jam ar ne, bet jeigu stebuklingai vėl stovėtų numylėto Vilniaus kapinių kalnelyje, kur jį suptų tyliai ošiančios išlakios pušys, jis turbūt nesupyktų, jeigu išgirstų kelis jam tariamus jo gyvenimo prasmę nusakančius žodžius:

Ir net tada, kai į kalnelį vėsų

Lydės bičiuliai neramių dienų

Linksmai pušų viršūnėms sušnabždėsiu

Iš Lietuvos į Lietuvą einu

R. Ozolas čia atėjo iš amžinosios Lietuvos – jo galingoje ir laisvoje dvasioje ji buvo iš tiesų amžina – ir sugrįžo į amžinąją Lietuvą. Sugrįžo visiems laikams, nes buvo visai kaip prakilniojoje Platono vizijoje – tvirtas ir ištikimas Lietuvos sargybinis, jos mąstytojas ir gynėjas. Todėl čia pasiliekanti ir trokštanti bei siekiant būti amžina Lietuva visada jo gedės ir ilgėsis. Juk kaip galima negedėti ir nesiilgėti žmogaus, iš kurio švytėjo meilė ir laisvė – neišdildomi amžinybės pėdsakai ir ženklai, tokių kaip Romualdas Ozolas, paliekami šioje netobuloje ir viską užmaršties upėje paslepiančioje žemėje.

Šis komentaras buvo skelbtas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.