Mėnesio archyvas: birželio 2018
Poetas, sukilėlis, Sibiro tremtinys
Tėvų pastogėje
Biržų evangelikų reformatų kapinėse stovi ąžuolinis paminklas, bylojantis, kad čia palaidotas Biržų evangelikų reformatų mokyklos mokytojas, lietuvių kalbininkas Kazimieras Kristupas Daukša (1796–1865). Jis – Biržuose gimusio poeto, 1863-ųjų metų sukilėlio ir Sibiro tremtinio Edvardo Jokūbo Daukšos tėvas. Daug metų, tikriausiai remiantis Vaclovo Biržiškos „Aleksandryne“ paskelbtais duomenimis, buvo tvirtinama, kad Kazimieras Daukša gimęs Pabiržės apylinkėse esančiame Naciūnų kaime. Tokią gimimo vietą nurodo ir kalbininkas Antanas Smetona straipsnyje apie Kazimierą Kristupą Daukšą ir jo gramatiką.
Prisimenu, beveik prieš trisdešimt metų Regina Mikšytė ir tautodailininkas bei kraštotyrininkas Leonas Juozonis mane kalbino sukurti stogastulpį Naciūnų kaime gimusiems Daukšoms. Kiek vėliau, 1984 metais, rašytame laiške L. Juozonis nupieštoje schemoje pažymėjo vietą, kur tarp Biržų ir Pabiržės, Naciūnų kaime, seniau stovėjusi Daukšų sodyba. Tačiau biržiečiui kraštotyrininkui Jonui Dagiliui išsiaiškinus, kad senosiose Semeniškių kapinėse būta akmeninių paminklų su Daukšų pavardėmis, įsitvirtino kitokia nuomonė: Kazimiero Daukšos gimimo vieta – arčiau Papilio esančiuose Neciūnuose.
Kazimieras Daukša Sinodo lėšomis 1819–1824 metais mokėsi Kėdainių apskrities mokykloje. Vėliau keletą metų joje mokytojavo. 1930 metais jis jau yra Biržų evangelikų reformatų parapijinės triklasės mokyklos mokytojas ir bažnyčios vargonininkas.
1844 metais rašytoje savo darbo ataskaitoje, atskleidžiančioje jo pedagogines pažiūras, rašo, kad „mokinių stropumas labiausiai priklauso nuo mokytojo priežiūros. (…) Mokinių padorumas tai kaip liaunumas jauno medelio, kuris palinkti į visas puses ir visaip pakrypti gali“.
Jautrų ir kartu reiklų mokytoją iš pašaukimo, R. Mikšytės žodžiais, neapdiržusį nuo gyvenimo negandų ir kuklios algelės, vertino ne tik mokinių tėvai. 1849 metais Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo suvažiavime jis „už gerą darbą ir pastangas“ buvo paskatintas 15 sidabro rublių.
Iš mokytojo K. Daukšos rašytų raportų matyti, kad Biržų reformatų parapijinėje trijų skyrių mokykloje mokydavosi iki 50 įvairių socialinių sluoksnių (miestiečių, bajorų, kaimiečių ir laisvų) berniukų ir mergaičių. Pirmajame skyriuje vaikus mokydavo skaityti spausdintą lietuvių, lenkų ir rusų kalbų tekstą. Antrame ir trečiame skyriuose mokiniai mokėsi net vokiečių ir prancūzų kalbų bei ruošdavosi stojimui į apskrities mokyklą Kėdainiuose.
Šioje mokykloje mokėsi visi šeši (pirmai žmonai Friderikai Bergrin mirus liko našlaičiai Adomas, Edvardas, Vladislovas, Emilija, o į namus atėjus pamotei, gimė dar du broliai) Kazimiero Daukšos vaikai. Jis jų iš kitų neišskyręs, jų nelepinęs, buvęs net reiklesnis negu kitiems mokiniams.
Kazimieras Kristupas Daukša buvęs ne tik puikus pedagogas, bet ir lietuvių kalbos gramatikos („Trumpa kalbomokslė liežuvio lietuviško“) bei lietuvių-lenkų kalbų žodyno autorius. Gramatikos išliko tik sūnaus Edvardo Jokūbo nurašyti lietuviškas ir lenkiškas rankraštiniai nuorašai, o 1836–1844 metais rašyto apie 11000 žodžių turinčio lietuvių-lenkų kalbų žodyno trys ketvirtadaliai rankraščio išliko Poznanės universiteto bibliotekoje.
Būsimasis poetas Edvardas Jokūbas Daukša pirmąsias meilės Lietuvai, patriotizmo pamokas patyrė tėvų namuose. Čia nuo mažens vaikams buvo skiepijamos dvasinės vertybės. Jau vėliau eilėraštyje „Pokalbis su tėvu apie vaikystę ir senus laikus, ir apie lietuvybę“ jis rašys, kad nėra brangesnio dalyko pasaulyje be artimųjų ir Dievo už gimtinės slenkstį, nes „auksas viena niekystė, garbė – cigaro dūmai, o šlovė – kelio dulkės, kurios pravažiavus norom nenorom vėl ant vieškelio nusėda“. Skaitykite toliau
Į ypatingą vietą Lietuvoje plūstantys užsieniečiai: tai viena gražiausių vietų pasaulyje!
Įspūdingiausiu ir gražiausiu Lietuvos apžvalgos bokštu pripažintas mėnulio arba apverstos valties formos Kirkilų bokštas, stovintis netoli Biržų. Kodėl verta jį aplankyti domėjosi DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas.
Toliau keliauju po Lietuvą ir pristatau jums tai, ką kiekvienas mūsų šalies gyventojas privalo pamatyti ir būtinai parodyti visiems savo draugams iš užsienio. Nustokime pagaliau kritikuoti tėvynę, nes čia tikrai yra nuostabių dalykų, kuriais reikia išmokti didžiuotis. Toks mano tikslas – įtikinti jus. Nes savo šalies nemylinti tauta – tai žmonės, kurie nemyli savęs. Nebūkime tokiais.
Portalas DELFI kartu su „Aurum“ ledais pristato unikalų projektą „100 žingsnių per Lietuvą“, kurio metu renkami įdomiausi ir gražiausi Lietuvos kampeliai. Jūs balsuodami renkate, o aš keliauju pasižvalgyti po tas vietas, kurios surenka daugiausiai jūsų balsų. Baigėsi gražiausio ir įspūdingiausio šalies apžvalgos bokšto rinkimai. Pasirodo, jų turime tikrai ne vieną ir ne du, bokštai išsimėtę po visą šalį. Vieni jų prie jūros ir ežerų, kiti viduryje miškų, o kai kurie stovi išties netikėtose vietose. Įdomiausia, kad daugelis jų – naujos statybos, sukurti žinomų architektų ir tikrai netradicinių formų.
Misionierius Kristupas Lokys
Literatūriniai skaitymai Vilkyškių bažnyčioje Joninių išvakarėse
Važiuojant penktadienio pavakare į Vilkyškius, danguje švietė vaivorykštė, šalikelėse telkšojo balos (gėris), o prie bažnyčios buvo nusidriekusi ilga automobilių eilė. Net ir tie, kurie pirmą kartą atėjo į Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčią, pasijuto laukiami ir apsupti malonių žmonių. Tuo labiau, kad laukė įdomūs literatūriniai skaitymai – „Literatūrinės Joninės, skirtos Johanesui Bobrovskiui“. Skaitymuose dalyvavo rašytojai Danutė Kalinauskaitė, Audronė Urbonaitė, Eugenijus Ališanka. Ištraukas iš J. Bobrovskio romano „Lietuviški fortepijonai“ skaitė maestro Donatas Katkus. Klavišiniu instrumentu grojo Laura Matuzaitė – Kairienė, fleita – Lina Lukošienė (senovinės muzikos ansamblis „Tocco musicale). Vakarą moderavo Laurynas Katkus. Skaitymuose svečiavosi Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška ir Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis.
Vakaro skaitymai
Vilkyškių parapijos klebonas Mindaugas Kairys, pasidžiaugęs gausiu susirinkusiųjų būriu ir pristatęs į literatūrinius skaitymus atvykusius svečius, vakaro vedėjo vairą perdavė į Lauryno Katkaus rankas.
Pirmoji susirinkusiems prisistatė rašytoja Danutė Kalinauskaitė, kelių knygų ir apdovanojimų autorė. Ji papasakojo apie savo santykį su rašytoju Johanesu Bobrovskiu ir paskaitė ištrauką iš šiuo metu rašomo romano.
Rašytojas Eugenijus Ališanka trumpai pasidalijo savo vaikystės prisiminimais apie gyvenimą Sibire – apie didžiulius plyšius grindyse, kurie mažam vaikui kėlė daug įvairių emocijų, kaip vėliau bandė parašyti eilėraštį apie juos, o parašė esė „Plyšiai“, kurią ir perskaitė klausytojams.
Daugiausiai susirinkusiųjų plojimų sulaukė rašytoja Audronė Urbonaitė, kurią skaitytojai pažįsta iš knygų „Posūkyje – neišlėk“, „Cukruota žuvis“, „Žydiškų daiktų kambarys“, „Mano didžioji nuodėmė – žurnalistika“. Rašytoja papasakojo, kad yra kilusi iš Kauno, kad su J.Bobrovskio kūryba susipažino dar mokykloje, kai vokiečių kalbos mokytoja atnešė paskaityti jo kūrinių. Perskaitė ištraukų iš knygos „Mano didžioji nuodėmė – žurnalistika“. Kaip pasakojo autorė, skyrius „Autobusėlis į lenkyną“ – apie Pušynos kaimo apylinkėse lenkų gyvenamose teritorijose nutikusius įvykius. „Istorijas sieja tie patys herojai, o idėja – kad mes visi esame smagiai keisti, svarbu, iš kieno bokšto žiūrėsi“, – yra sakiusi autorė.
Vakarą paįvairino puikių atlikėjų Lauros Matuzaitės – Kairienės (klavišiniai) ir Linos Lukošienės (fleita) atliekama senovinė muzika.
Visi laukė maestro Donato Katkaus skaitymo. Emocingas ir išraiškingas, įtaigus ištraukų iš romano „Lietuviški fortepijonai“ skaitymas prikaustė klausytojų dėmesį, o vėliau jie, sužavėti maestro skaitymo, negailėjo plojimų.
Padėkos
Vakaro svečiams ir organizatoriams dėkojo Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška. Jis pasidžiaugė gražiu renginiu: „Sėdėjau, klausiausi ir galvojau, kad visi girdime tą pačią kalbą, kalbame tuos pačius žodžius, bet kaip skiriasi jų sudėliojimas, kokia skirtinga kiekvieno autoriaus kūryba, talentas“. Pasidžiaugė talentingais rašytojais, dalyvaujančiais skaitymuose, o Audronei Urbonaitei, skaičiusiai ištraukas apie autobusėlį į lenkyną, padėkojo už sąmojį ir pasiūlė ateiti į Seimą. „Oponentai galvoja, kaip reikia atsimušti, ir pamiršta, kaip reikia balsuoti. Jūs papuoštumėte bet kurią frakciją“, – taip linksmai padėkos žodį užbaigė Seimo narys R. Juška ir pasveikino Jonus ir Janinas su artėjančiomis Joninėmis.
Pabaigoje padėkos žodį tarė Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, kuris akcentavo, kaip svarbu mums visiems prisiliesti prie praeities, pažinti ir puoselėti savo kraštą. Kartu su kunigu Mindaugu Kairiu padovanojo vakaro svečiams atminimo dovanų ir gėlių. Po to visi nusifotografavo po bažnyčios skliautais.
Vilkyškiuose skambėjo vargonų muzika, spausti čia.
Pervalkoje – Vydūno draugijos dainų stovykla
Dalinuosi gera naujiena Vydūno draugijos gyvenime – praėjusią savaite Pervalkoje vyko Vydūno draugijos dainų stovykla, surengta mūsų Mažosios Lietuvos dainų grupės dainininkės Agnės Černniauskaitės iniciatyva ir pastangomis. Būrelis dainos mylėtojų ir jų artimųjų susirinko gražiojoje Neringoje, ant marių kranto, toli nuo miesto šurmulio ir kasdieninių rūpesčių – padainuoti ir pasimokinti naujų dainų, pabūti prie jūros ir prie marių, pasidalinti savo patirtimis ir mintimis apie vydūnišką sielos kultūrą ir kitus svarbius esmingus gyvenimo dalykus. Atsisveikindami su Pervalka negausiems vietos gyventojams ir svečiams surengėme nedidelį koncertą.
Savaitė netruko prabėgti, grįžome kiekvienas prie savo darbų ir rūpesčių, bet pailsėję ir praturtėję, su viltimi, kad ši pirmoji dainų stovykla taps kasmetine, ir dainomis bei Vydūno minčių sklaida prisidės prie tautos kultūros gaivinimo ir auginimo.
Tomas Stanikas
http://www.ekgt.lt/media/svarbu/Stovykla%20Pervalkoje.pdf
Adomas Gelžinius
Gyvenimas vardan Lietuvos
Šie metai mūsų valstybei yra jubiliejiniai – švenčiame atkurtos Lietuvos šimtmetį, prisimename tuos iškilius žmones, kurie 1918 m. vasario 16 d. savo parašais po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu patvirtino, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18– 23 d. 1917 metais skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.
Tarp šį istorinės reikšmės dokumentą pasirašiusių signatarų yra du, kilę nuo Biržų: Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis. Biržų žemė, kadaise buvusi Biržų kunigaikštystė, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo tėvonija – garsus, nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų mūsų valstybės nepriklausomybės sargyboje budėjęs kraštas, davė daug iškilių, valstybės gerovei dirbusių ir jai nusipelniusių žmonių.
Šių metų birželio 14 d. minėjome 130-ąsias J. Šerno gimimo metines. J. Šernas Lietuvos Taryboje buvo vienas iš jauniausių jos narių – gimęs 1888 m. jis tuo metu neturėjo ir trisdešimties. Jaunesni už jį buvo tik du – Kazimieras Bizauskas ir Petras Klimas. Skaitykite toliau