http://www.selonija.lt/2016/09/14/birzu-religines-bendruomenes-ir-ju-maldos-namai-2/
Biržų evangelikų reformatų bažnyčios
Pirmojoje Biržų miestą vaizduojančioje Tomašo Makovskio graviūroje išsiskiria keletas pastatų – tvirtovės rūmai, miesto savivaldos simbolis rotušė ir dvi bažnyčios. Viena stovėjo Širvėnos pakrantėje, kita – tvirtovės kieme, tiesiai prieš rūmus. Abi jos buvo, kaip miesto įkūrėjas Kristupas Radvila Perkūnas pabrėžė, “tikrai krikščioniško tikėjimo” – kalvinistų, arba, kaip Lietuvoje vadinama, evangelikų reformatų.
Bažnyčia Širvėnos ežero pakrantėje faktiškai per 400 metų nepakeitė vietos. Pirmoji, Kristupo Perkūno laikų bažnyčia, greičiausiai nebuvo mūrinė, nes 1612 m. mūrininko Kornelijaus Kaizerio samdos sutartyje įrašyta, kad jis „turi pakeisti seną bažnyčią“, t. y. ją išmūryti.
Tvirtovės kieme, tiesiai prieš rūmus, stovėjo dar viena, mūrinė bažnyčia, kurios akcentu buvo gerokai už pačius rūmus aukštesnė keturių aukštų varpinė su vėjarode ir aukšta smaile. Biržų įkūrėjas Kristupas Perkūnas 1599 m. testamente išreikšdamas paskutinę valią rašė, kad norėtų būti palaidotas „tėviškėje, Biržų pilyje, mūrinėje bažnyčioje“. Jo sūnus Kristupas 1619 m. testamente taip pat išreiškė tokį pat norą: „Mano kūnas turi būti paguldytas prie mano geradario tėvo kojų“.
Tačiau nė vieno Radvilos norui nebuvo lemta išsipildyti. Radvila Perkūnas 1603 m. lapkričio mėnesį mirė staiga, po netikėtos ligos, netoli Slanimo (dab. Baltarusija). Laidotuvės buvo atidedamos: laukiama, kol sugrįš iš Vokietijos jo sūnus Kristupas. 1604 m. pavasarį ruošiantis miesto įkūrėjo laidotuvėms Biržuose, miesto seniūnas perspėjo, kad Biržų pilies bažnyčios pastatas apleistas ir gali iš viso nugriūti, rūsys nesaugus ir apgriuvęs, tad reikia rimtai užsiimti restauracija.
Dėl Pilies bažnyčios pastato problemų, sunkiai pravažiuojamų pavasarinių kelių, ir, svarbiausia, dėl nuolat gresiančių švedų puolimų Biržų pilyje esanti bažnyčia netapo kunigaikščių Radvilų šeimynine kapaviete. Jie buvo laidojami Vyžuonose, o vėliau jų kūnai perkelti į Kėdainius. Pati bažnyčia XVII a. restauruojant tvirtovę buvo nugriauta ir nebeatstatyta.
Širvėnos pakrantėje esančią evangelikų reformatų bažnyčią nuolat išlaikė Radvilos ir Biržų miestiečiai. 1704 m., kai švedai susprogdino tvirtovę ir miestą, bažnyčia taip pat sudegė. Po metų čia iškilo medinė šventovė. Ši apie 1862 m. buvo nugriauta ir jos vietoje pastatyti laikini maldos namai.
Dabartinė bažnyčia
Dabartinės bažnyčios istoriją galime skaičiuoti nuo 1850 m., kai susirūpinta naujos evangelikų reformatų bažnyčios statyba Biržuose, nes senoji medinė buvo jau gerokai pasenusi. Tais pačiais metais senosios bažnyčios šventoriuje buvo padėtas ir iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. Sinodas statybai skyrė tūkstantį rublių. Senoji bažnyčia nugriauta, o laikinai pamaldoms laikyti buvo pastatytas iš lentų sukaltas medinis namas su šiaudiniu stogu. Jame buvo meldžiamasi 13 metų. Iš nugriautos senosios bažnyčios dar naudojimui tinkamų medžiagų buvo pastatyta parapijos mokykla ir butas vargonininkui.
1860 m. pristatytas bažnyčios su vienu bokštu planas. Naujos bažnyčios statybos fonde surinkta daugiau nei 4000 rublių. Jam padidinti nuo 1867 m. kiekvienas reformatas ūkininkas įsipareigojo mokėti mokesčius, kurie metams sudarydavo 15–20 rublių. Jau tais pačiais 1867 metais pakloti ir pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Ji buvo statoma septynerius metus pagal Rygos architekto, akademiko Heinricho Schellio projektą. Nauji mūriniai neogotikinio stiliaus reformatų maldos namai baigti statyti ir iškilmingai pašventinti 1874 m.
Naujoji didinga raudonų plytų bažnyčia tapo Šiaurės Lietuvos reformacijos centru. Bažnyčioje išliko unikalus vieningas neogotikinis interjeras: Dievo stalas, kunigų, konfirmantų ir senjorų suolai, presbiterijos tvorelė, emporos, didelė vargonų pakyla su vargonais, nepaprastai graži sakykla. Visa bažnyčios vidaus įranga padaryta iš medžio.
1933 m. rugsėjo 27 d. Biržų parapijos valdyba, pritariant parapijos tarybai, surengė loteriją bažnyčios bokšto remonto lėšoms rinkti. 1934 metais buvo suremontuotas bažnyčios bokštas. Taip pat tais metais buvo suremontuoti bažnyčios pamatai ir šventoriaus tvora. Bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Beje, baigus remontą, tarp parapijos valdybos narių neatsirado nė vieno, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atlikto darbo. Teko kviesti aukščio nebijojusį ugniagesį Joną Variakojį. 1936 metais perdažytas bažnyčios vidus. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas „Soli Deo Gloria“ pakeistas lietuvišku „Vienam Dievui Garbė“.
Evangelikų liuteronų bažnyčia
Nors kunigaikščiai Radvilos buvo kalvinistai, turėjo rūpintis ir gausiai į Biržus gyventi vykusiais išeiviais iš Vokietijos bei Kuršo ir Livonijos, kuriose vyravo liuteronų tikėjimas. Be Biržų miestiečių, liuteronų bažnyčios reikėjo ir šį tikėjimą išpažįstantiems pirkliams bei Radvilų kariuomenėje tarnavusiems vokiečių pėstininkams. Nuo pat įsikūrimo liuteronų bažnyčia buvo vadinama „saksų“, t. y. vokiečių bažnyčia.
1610 m. Radvilos instrukcijoje minima, kad statančius rotušę amatininkus reikia užlaikyti iki pavasario, kad jie galėtų pradėti statyti saksų bažnyčią. 1611 m. Biržų inventoriuje jau minima, kad saksų bažnyčia užima 40 margų sklypo plotą. 1612 m. reformatų kunigas laiške Radvilai netgi piktinosi, kodėl „pačiame mieste turi būti „saksų“ bažnyčia, o reformatų – už miesto“ ir siūlė, kad liuteronai bažnyčią atstatinėtų ne mieste, o „senoje vietoje, už miesto“.
1625 m. liuteronų bažnyčią švedai sudegino. Radvilų raštuose jau kalbama apie „seną“ saksų bažnyčią miesto centre, kurios vietoje rengiamasi įkurti turgaus aikštę. Tačiau buvo skirta lėšų, ir 1636 m. bažnyčia atstatyta senoje vietoje miesto centre.
1667 metais kovo 30 d. bažnyčia, klebonija ir dalis miesto sudegė. Po to dar du kartus nukentėjo nuo gaisro. Tada bažnyčios vieta buvo parinkta kitur, kur ir išsilaikė iki II pasaulinio karo. Tai buvo vieta prie turgaus aikštės. Šioje bažnyčioje buvo pamokslaujama tik lenkiškai ir vokiškai. 1704 m. per miesto apgulimą švedai bažnyčią sudegino, o nauja medinė bažnyčia pastatyta 1710 metais. Tačiau 1741 metais lenkų kareiviai vėl sudegino bažnyčią, o katalikų vyskupas ją atstatyti uždraudė.
1771 m. ji priklausė Rusijos vietininkui Varšuvoje, kuris baigė suremontuoti Biržuose medinę bažnyčią, bet greitai po to, 1816 metais, ji vėl buvo apgriuvusi. 1789 m buvo sudarytas projektas naujai bažnyčiai statyti ir pagaliau buvo galima padėti kertinį akmenį. 1803 m. ji buvo atidaryta. Tačiau jau 1816 metais vietoje bažnyčios vėl buvo griuvėsiai ir parapijos darbas buvo suvaržytas. Pamaldos vyko klebonijoje.
1845 ir 1846 metais laisvanoriškų parapijiečių aukų ir valstybinės rinkliavos dėka buvo pradėta statyti nauja mūro bažnyčia ir kiti reikalingi klebonijos pastatai. Tačiau bažnyčia ir bokštas buvo pastatyti tik 1853 metais, o 1859 metais buvo galima įrengti naujus vargonus. Bažnyčia stovėjo dabartinėje J. Janonio aikštėje. Mūrinė, baltai tinkuota vienabokštė liuteronų bažnyčia Biržuose turėjo 250 sėdimų vietų.
Biržų evangelikų liuteronų parapija nuo seno buvo gausiausia Lietuvoje. 1908 metais joje buvo apie 4500 parapijiečių, iš kurių buvo 300 vokiečių, o likusieji –latviai. Neatsitiktinai žmonės ją ėmė vadinti ne „saksų“ (vokiečių), o „latvių“ bažnyčia.
1944 m. vykstant mūšiams bažnyčia buvo apgriauta ir iš vidaus išdegė. Tačiau bokštas ir sienos buvo sveikos, tad parapijiečiai ėmėsi žygių jai atstatyti. Jie suvežė medieną bažnyčiai atstatyti, tačiau sovietinė valdžia atstatyti neleido. Pamaldoms parapijiečiai rinkosi bažnyčios zakristijoje, kur kunigas J. V. Kalvanas (vėliau vyskupas) pravesdavo pamaldas. Parapijos taryba daug kartų kreipėsi į tuometinę rajono valdžią, bet nieko nepasiekė.
Ant bažnyčios sienos buvo užkalta lenta, kad tai architektūrinis paminklas, saugomas valstybės. Deja, tai nepadėjo. Ko nepadarė karas, padarė sovietiniai valdininkai: 1957 metais buvo nutarta bažnyčią nugriauti. Liuteronų bendruomenė saugo dokumentą, kuris liudija, kad Biržų vykdomojo komiteto pirmininkas St. Jankauskas, įtraukęs į komisiją dar keletą valdininkų ir inžinierių, be jokių derinimų su Vilniuje esančiais paminklosaugininkais nutarė: „1. Išdegusi maldos namų mūrinė dėžė nėra architektūrinis paminklas. 2. Buvusių maldos namų liekanos randasi miesto centre ir trukdo miesto išplanavimui ir užstatymui. 3. Esamoji maldos namų dėžė iki šio laiko stovėdama be stogo pradėjusi deformuotis ir gali būti galimybė išgriūti sienoms, kas gali sudaryti atvejus nelaimingiems atsitikimams, tuo labiau, kad dėžė stovi praeinamoje žmonių vietoje prie turgaus. 4. Komisija prieina išvados, kad minimą maldos namų dėžę yra būtina nugriauti“.
1961 m. kovo 29 d., per Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį, liuteronų bažnyčia buvo nugriauta. Mačiusiųjų tvirtinimu, jos bokštą vos įveikė du traktoriai “Staliniec” – tai rodo, jog bažnyčios mūrai buvo pakankamai tvirti ir tereikėjo uždengti stogą ir suremontuoti bažnyčios vidų.
Sovietiniais laikais pamaldos vyko pas žmones namuose ir kai kada – reformatų bažnyčioje. Nuo 1986 metų, pamažu iškėlus gyventojus iš parapijai priklausiusio namo, pamaldos vyko pastate Kilučių gatvėje.
2013 m. rugsėjo 29 d. pašventinta rekonstruota bažnyčia bei jos vargonai. Vokietijos liuteronų bažnyčių organizacijos „Gustav Adolf Werk“ ir „Martin Luther Bund“ padėjo iš esmės atnaujinti šią bažnyčią. Pastatytas iš JAV atsiųstas altorius, sakykla ir krikštykla. Iš Vokietijos atvežti vargonai, kuriuos 2011 metais padovanojo kunigo našlė iš Berlyno Angela Jaenicke. Iki tol pamaldose buvo grojama sintezatoriumi. Antrajame bažnyčios aukšte įrengtame bute gyvena Biržų evangelikų liuteronų parapijos kunigas. Beje, kunigas Juozas Mišeikis – pirmasis Biržuose gyvenantis Biržų evangelikų liuteronų parapijos kunigas nuo 1940 m.
Biržų ortodoksų (stačiatikių) cerkvė – sekmininkų maldos namai
Po trečiojo Lietuvos padalijimo 1795 m. ir po karų su Napoleonu Lietuva buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį. Tai sudarė palankias sąlygas plisti rusų ortodoksų (stačiatikių) tikybai. Ją į mūsų kraštus, ypač po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, atnešė kolonistai iš įvairių Rusijos gubernijų. Caro valdžios nutarimu, į Lietuvą buvo keliami Centrinės Rusijos sričių valstiečiai, Lietuvoje apsistodavo tarnybą baigę carinės kariuomenės kareiviai, kurie čia galėdavo įsigyti žemės arba valdžia jiems suteikdavo lengvatines sąlygas susirasti darbo.
XIX a. antroje pusėje rusų atsirado ir Biržuose. Biržų stačiatikių parapija, nors buvo viena iš mažiausių Lietuvoje, įkurta 1864 m. Su carine valdžia gerus santykius stengęsis palaikyti grafas Jonas Tiškevičius kitame Agluonos upės krante skyrė stačiatikių parapijai žemės sklypą ir 4000 rublių cerkvės statybai. Per metus buvo pastatyta Šv. Nikolajaus cerkvė, kurios bizantiškai-rusiškai kultūrai būdingi svogūno formos kupolai švietė iš toli. Nepriklausomos Lietuvos laikais stačiatikių bendruomenės narių skaičius sumažėjo nuo 370 iki 106. Tuo metu parapiją aptarnavo du popai – Timofiejus Orlovas ir Foma Petrovičius. Abu jie mirė 1939 m. ir palaidoti šalia cerkvės, skliautiniame rūsyje po dabar toje vietoje stovinčiu paminklu poetui Stanislovui Dagiliui.
Cerkvė veikė iki Antrojo pasaulinio karo.
Tarybiniais laikais cerkvės pastatas neteko charakteringų kupolų, jame buvo įkurtas muziejus. 1989 m. muziejus persikėlė į atstatytus Radvilų rūmus, o buvusios cerkvės pastatą rajono Savivaldybė perdavė sekmininkams.
Ši aktyviai Biržuose nuo XIX a. veikusi religinė bendruomenė savo nuolatinių maldos namų neturėjo. Tarybiniais laikais melstis sekmininkai, arba, kaip tais laikais buvo vadinami, baptistai, rinkdavosi Obelaukių kaime, pastoriaus Petro Viederio namuose. Nuo 1970-ųjų sekmininkai rinkdavosi melstis Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje, o vėliau bendruomenės lėšomis pasistatė namą Sodų g. 4, kur ir melsdavosi iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir buvusios cerkvės pastato įsigijimo.
Biržų jungtinė metodistų bažnyčia
Biržų jungtinės metodistų bažnyčios pastatas Kęstučio gatvės 25 – jauniausias iš visų mieste esančių maldos namų.
Pirmąją lietuvišką metodistų bendruomenę Biržuose įkūrė kunigas Oskaras Kaufmanas 1923 m. Pamaldos vykdavo nuomojamame name. 1944 m. įsitvirtinus sovietų valdžiai nustojo veikti ir paskutinės metodistų bendruomenės. Kunigas V. Kvedaravičius buvo ištremtas į Sibirą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, metodistai savo veiklą Biržuose atnaujino 1995 m. 1997 m. pradžioje metodistų bendruomenė maldos namus įkūrė nuomojamose patalpose Stoties gatvėje. Parapiją aptarnavo iš Jamaikos kilęs kunigas Kingsley Halden. Atvykęs į Biržus kaip misionierius, K. Halden ėmėsi iniciatyvos įsigyti apleistą pastatą Kęstučio gatvėje. Dviejų aukštų raudonų plytų pastate tarybiniais laikais veikė karinis komisariatas. Penkerius metus vyko seno pastato rekonstrukcijos darbai, prie kurių prisidėjo ne tik Biržų metodistų bendruomenė, bet ir metodistai savanoriai iš JAV. 2001 m. prie bažnyčios atidarytas pagalbos centras.
Žydų sinagogos
Nors šiame rašinyje rašoma apie šiuo metu veikiančius religinių bendruomenių maldos namus, negalima nepaminėti dviejų vienas šalia kito esančių mūrinių pastatų Karaimų ir Žemaitės gatvėse – tai buvusios žydų sinagogos.
Biržų istorija neatsiejama nuo žydų. Jie vaidino svarbų vaidmenį Biržų gyvenime. Natūralu, kad vos tik susikūrus žydų bendruomenei, atsirado poreikis pasistatyti sinagogą. Ji minima jau XVII a. dokumentuose. XVIII a. ir ypač XIX a. žydai sudarė daugumą Biržų gyventojų dalį (iš 528 namų tik 128 priklausė krikščionims, o likusiuose 400 namų gyveno žydai; Tiškevičių laikais iš 2630 Biržų gyventojų 1860 buvo žydai, 740 – krikščionys (lietuviai, lenkai, rusai).
Natūralu, kad Biržuose nuolat buvo ir veikė sinagogos. XIX a. Biržuose buvo net 6 sinagogos, viena iš jų – chasidiška. Beje, kai kurie apie Biržus rašantys autoriai netiksliai verčia lenkų kalba parašytus inventorius ir žodį „szkola“ verčia kaip mokykla arba ješiva (žydų religinė mokykla). Tačiau senojoje lenkų kalboje žodis „szkola“ reiškė sinagogą, arba, kaip 1697 m. dokumente, – karaimų kinesę.
Iki mūsų dienų išliko senoji akmens ir plytų mūro vienaukštė sinagoga ant Apaščios kranto Žemaitės gatvėje. Karaimų gatvėje stovintis dviejų aukštų geltonai dažytas pastatas – tai buvusi chasidų sinagoga. Ji 1930 m. buvo pastatyta pagal architekto M. Lurje projektą. Sinagoga buvo statoma ant toje pačioje vietoje buvusios medinės sinagogos pamatų. Naujoji sinagoga buvo statoma neoklasicizmo stiliumi, pirmojo aukšto langų arkos buvo pusapvalės ir vizualiai didino fasadą. Didelės dvivėrės durys nišoje ir virš jų įrengtas langas taip pat optiškai didino pastatą Deja, nei vienoje sinagogoje vidaus interjero detalės ar bent jų fragmentai neišliko.
Dalius MIKELIONIS
Biržų rajono savivaldybės administracijos
Architektūros ir urbanistikos skyriaus
vyriausiasis specialistas (paveldosaugos)
„Biržiečių žodis“