Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius
Prieš 400 metų, 1612 m. gruodžio 2 d., Lietuvos pakraštyje, kur, anot dainos, mėlynavo linai, Papilyje, gimė kunigaikštis Jonušas Radvila. Didelėje ir garbingoje Radvilų giminės galerijoje jam iki šiol skiriamas ypatingas dėmesys. 1918 m. vasario 16 d. atkurtoje šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje visad Jam atsiranda išskirtinė pagarbi vieta. Biržuose Jam buvo atidengtas paminklas. Mano vyresnis brolis Juozas 1938–1940 m. tarnavo Jonušo Radvilos husarų pulke. Tad ir man nuo vaikystės šis vardas buvo žinomas ir siejamas su šeimos gyvenimu. Jo vardu ir dabar yra pavadintas Lietuvos kariuomenės pulkas. Tai atminimo ir ypatingos pagarbos ženklas.
O šiandien, minėdami jo 400 metų jubiliejų, jį vertiname kaip reikšmingo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) politinio akto Kėdainių sutarties iniciatorių. Tai, kad jis buvo iniciatoriumi, nebuvo meteoritu jo veikloje.
Jo vaikystė bėgo Papilyje, Aluntoje, paaugęs keliavo į Vokietiją, Nyderlandus, Prancūziją, Angliją, įsimatrikuliavo L e i p c i g o , L e i d e n o u n i v e r s i t e t u o s e , O r l e a n o a k a d e m i j o j e , N y d e r l a n d ų kariniuose pratimuose. Pargrįžęs rūpinosi Lietuvos valstybe užimdamas atsakingas administracines ir kariuomenės vadovybės pareigas, dalyvaudamas pavietų seimeliuose, Seimuose, Vyriausiajame Lietuvos Tribunole, vadovaudamas kariuomenei. Jis buvo matomas ir girdimas. Jo gyvenimas intrigavo įvairių sričių tyrinėtojus.
Jonušo Radvilos, kaip asmenybės, istoriografija labai turtinga. Jo veikla domėjosi ir ją vertino visuotinės, karo, tarptautinių santykių, politinės istorijos, geneologijos, religijos, ūkio, urbanistikos, grožinės litertūros tyrinėtojai. Tie, kurie analizavo Kėdainių sutartį, ją tapatino su Jonušu Radvila. Jis ir jo veikla suprantama ir vertinama labai nevienodai. Ryškios dvi tendencijos – Jonušo Radvilos tolerantų, šalininkų, jo rėmėjų bei gerbėjų ir priešininkų, nuožmių kritikų požiūris. Pastarųjų ištakos prasidėjo valdovo Jono Kazimiero apologija, jo autoriteto stiprinimu, remiantis išbalansuotos religinės tolerancijos prerogatyva. O pradžią jo gynimui spaudoje pradėjo Petras Pšypkovskis tuojau po didžiojo etmono tragiškos mirties. Plačioje istoriografijoje tos dvi vertinimo tendencijos pasireiškia jo patriotiško didvyriškumo, sumanumo bei įžvalgumo pripažinimu ir, iš kitos pusės, skleidžiama demonologija, valstybės išdaviko ir panašiais epitetais. Jo priešininkams būdinga viena savybė – negebėjimas įžvelgti geopolitinės Jonušo Radvilos mąstysenos, kuriai startas ir buvo Kėdainių sutartis. Net sunku suprasti, kai XX a. antrojoje pusėje kvalifikuotas ir akademiškai pripažintas istorikas svaidė Jonušui Radvilai epitetus: išdavikas, velnio ar piktos dvasios apsėstas ir pan. Tai buvo jo kritikos viršūnė, nes po to nusistovėjo supratimą rodantys racionalūs vertinimai.
Iš visos istoriografijos platumos norėčiau išskirti vieną iš pirmųjų novatorišką akademinį objektyvų darbą – tai Adolfo Šapokos 1939 m. užbaigtą, tačiau tik atkūrus nepriklausomybę 1990 m. išleistą darbą „1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais“. Tai iki šiol geriausias, autentiškais šaltiniais paremtas Jonušo Radvilos karinės ir politinės veiklos 1654–1655 m. tyrimas.
Šiame pranešime apsistosiu ties šiais Kėdainių sutarties klausimais:
1. Kokia buvo Lietuvos padėtis Rytų Europos geopolitinių koncepcijų erdvėje.
2. Kam atstovavo Jonušas Radvila inicijuodamas Kėdainių sutartį.
3. Kokius Lietuvos valstybingumo konceptus Jonušas Radvila stengėsi išsaugoti sutartyje.
4. Kokia buvo strateginė šios sutarties reikšmė.
Pirmiausia turime įvertinti tuo metu egzistavusias ir realizuojamas geopolitines kryptis ir jų politinius vykdytojus ir tuos pavojus, kurie kybojo virš LDK, ir kaip juos suprato ir vertino pirmasis Lietuvos senatorius Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas: a) Rusijos ekspansijos motyvai ir argumentai, b) Švedijos Baltijos jūros – „vidaus ežero“ geopolitika, c) 1656 m. gruodžio pradžioje Brandenburgas ir Rakočio Septynpilis sudarė Radnot sutartį su švedais, kuri numatė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žemių padalijimą. Pačioje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje buvo stipri Jogailos geopolitinė koncepcija, kuri tebėra gyva ir dabar.
Kėdainių sutartis ir Jonušas Radvila yra neatsiejamos dimensijos, turėjusios įtakos viena kitai. Tuo metu Jonušas Radvila po Lietuvos primo – Vilniaus vyskupo – buvo svarbiausias LDK pareigūnas ir nuo jo priklausė visos LDK likimas didelių išbandymų metu. Prieš jį iškilo valstybinės laisvės, politikos ir moralės problema.
Jo politinės moralės genezė reikalauja specialaus tyrimo. Galbūt užtenka priminti, ko Jonušo tėvas Kristupas norėjo iš savo vaikų. 1619 m. rašytame testamente Kristupas savo vaikus įpareigojo: Tarnaukite mielai Tėvynei, kuriai po Dievo pirmai priklauso pagarba. Jis taip pat įpareigojo gerbti valdovą, neleisti jo niekinti nei pačiam, nei aplinkiniams (Wisner, 249).
Jonušas Radvila turėjo politinių, karinių galimybių ir šeimos tradicijų jėgos tai įrodyti ir Kėdainių sutarties kontekste jis tai deklaravo. Jis prisiėmė atsakomybę už valstybės ir tautos apsaugą. Ruošiant sutartį jam teko įdėti daug pastangų, kad išsaugotų valstybingumo pagrindus ir pats išliktų vyriausiuoju Lietuvos pareigūnu ar Švedijos karaliaus vietininku. Su tuo nesutiko nei vienas Švedijos karaliaus įgaliotinis, jie norėjo besąlygiško pasidavimo protektoratui.
Jei jis nebūtų jautęs atsakomybės, galėjo, kaip ir būsimasis didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Povilas Sapiega, pasitraukti iš Lietuvos į Brastos vaivadiją ar į Lenkiją, kurioje 1655 m. rudenį jau irgi nieko nebebuvo: nei valdovo Jono Kazimiero, pasitraukusio į Šlionską, nei Karoliui X Gustavui kapituliavusios Lenkijos kariuomenės. Ten nužygiavo Jonušo brolėnas, Lietuvos arklidininkas ir karaliaus gvardijos generolas Boguslavas Radvila. Galėjo Jonušas Radvila trauktis, palikdamas Lietuvą Rusijos kariuomenės savivalei, siautėjimui ir plėšikavimui. Ir ten laukti, kol išmuš palanki valanda grįžti į Lietuvą. Bet jis bandė nuo to apsaugoti. Principinis pasirinkimas buvo sprendžiamas Vilniuje 1655 m. rugpjūčio pradžioje. Galima sakyti, per kautynes ant Žaliojo tilto ir už jo, kur Lietuvos kariuomenė norėjo sulaikyti Rusijos kariuomenę ir neleisti jai veržtis gylyn į Lietuvą. Tiems Lietuvos kariams ir turėtų būti paminklas ant tilto, o ne svetimiems – sovietiniams okupantams. Savo planų rėmėjų pradžioje turėjo Boguslavą Radvilą, Vilniaus ir žemaičių vyskupus J. Tiškevičių ir P. Parčevskį. Bet artimiausi jo sąjungininkai išvažinėjo ir patikimų bei artimų bendrininkų lyg ir nebeliko. Jis tapo vienišas iniciatorius su visa atsakomybės našta. O atsakomybė reikalavo, kad Švedija padėtų sustabdyti Rusijos puolimą ir išvaduoti rusų okupuotą teritoriją, atkuriant joje buvusią tvarką. Buvo tikimasi, kad pasidavus Švedijos karaliaus globai ir pranešus apie tai Maskvai, pastaroji sustabdys veržimąsi į Lietuvą. Kartu priimdami Švedijos karaliaus globą Lietuvos atstovai siekė, kad Lietuva nebūtų inkorporuota į Švedijos karalystę, o būtų susieta tik unijiniais ryšiais, tokiais, kaip kad buvo susieta su Lenkija.
Ir dabar atsakymas į klausimą, kokia buvo strateginė Kėdainių sutarties reikšmė? Pirmiausia, ji užkirto kelią Rusijos veržimuisi į Vakarus prie Baltijos jūros ir apsaugojo dar neokupuotos Lietuvos gyventojus, kaimus, dvarus ir miestus bei miestelius nuo alinančio plėšikavimo, žmonių išbėgimo ir žudymo. Pereitame amžiuje dalyvavau Archangelske vykusiame skandinavistų simpoziume ir skaičiau pranešimą apie Kėdainių sutartį. Diskusijų metu sovietinis istorikas, surusėjęs švedas Kanas kaip tik vertino sutartį neigiamai už tai, kad ji sutrukdė Rusijos kariuomenei brautis prie Baltijos jūros.
Kėdainių sutartis išvedė LDK į alternatyvų atsigręžimo į Baltijos jūrą ir sąjungą su Skandinavijos šalimi orientaciją. Šiandien, po 350 metų, ši patirtis vėl tapo aktualia Lietuvos politinio gyvenimo koncepcija.
Kitas labai svarbus teigiamas Kėdainių sutartis komponentas – tai šiai sutarčiai pavaldžios Lietuvos teritorijos politinis statusas po to, kai po sukilimo buvo panaikintas Švedijos karinės administracijos funkcionavimas, ir jis tapo laisvas ir savivaldus, saugantis gyventojų saugumą ir valstybinį suverenitetą. Ta teritorija – tai Žemaitija, Upytės, Ukmergės, Breslaujos ir dalis Kauno pavietų. Ji sudarė 58 tūkst. km2, taigi beveik kaip mūsų dabartinė Lietuvos valstybė. Jame buvo beveik milijonas (887 tūkst.), arba 23% visų LDK gyventojų, ir buvo surenkama tiek pat visos LDK mokesčių. Visas šis arealas tapo reikšmingu placdarmu išvaduojant visą LDK iš Rusijos okupacijos, kuri tarptautiniu mastu buvo įteisinta Andrusovo paliaubomis.
Baigdamas turiu pažymėti, kad Jonušo Radvilos iniciatyva sudaryta Kėdainių sutartis buvo iš esmės originali LDK geopolitinė kryptis. Sutartimi sukurtos Lietuvos politinės ir karinės galimybės, kurias aukščiau charakterizavau, kalba pačios už save ir ta patirtis mums suteikia pagrindą visų krypčių orientacijai šiuolaikiniame valstybiniame gyvenime.
Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius
* Pranešimas skaitytas 2012 m. gruodžio 4 d. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtame minėjime „Kėdainių sutarties (1655-10- 20) iniciatoriui kunigaikščiui Jonušui Radvilai 400 metų“, vykusiame Lietuvos mokslų akademijoje
Voruta 2013 m. kovo 2 d. Nr. 5 (769)