Ilgas, taikus ir ramus periodas. Taip kartais apibūdinamas XVI amžiaus vidurio laikotarpis Lietuvoje. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Šiuo laikotarpiu Lietuva išgyveno neįtikėtinų permainų metą – iš pagoniško krašto pagaliau subrendo į visavertę vakarų pasaulio valstybę, kultūra suklestėjo kaip niekada anksčiau, o Lietuvos mokslininkų pasiekimai prikaustė visos Europos dėmesį.
Lietuvos aukso amžius
XVI amžiaus vidurys ir antroji jo pusė į Lietuvos istoriją įdėjo kaip beprecedentis periodas Lietuvos istorijoje. Vargu, ar kada nors Lietuva dar išgyveno tokį spartų šuolį į priekį ir tokį klestėjimo laikotarpį, kaip to meto LDK, o tokią įvykių raidą lėmė visas būrys veiksnių. Kelias į vakarų civilizaciją pradėtas dar priėmus krikštą 1387 m., tačiau prireikė ilgo laiko, kol Lietuva galiausiai tapo vakarų civilizacijos dalimi. Lietuvai staiga tapo prieinami visi vėlyvųjų ir brandžiųjų viduramžių pasiekimai. Vakarėjimo procesas neįvyko pernakt, tam reikėjo ilgo laiko, plėtėsi bažnyčių ir mokyklų tinklas, tačiau kartu tos vertybės maišėsi ir su vietos tradicijomis. Lietuva per šiuos metus išgyveno neįtikėtiną transformaciją.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas ir mokslų daktaras Aurimas Švedas teigė, kad būtent XVI a. Lietuvos aukštuomenė pradeda savo kūrybinę veiklą, ėmė kurti savitą europinės kultūros versiją. „Priėmusi krikštą Lietuva prisijungė prie Vakarų Europos civilizacijos ir todėl įgijo galimybę pasinaudoti vėlyvųjų viduramžių ir humanizmo epochos pasiekimais. Per 100 – 150 metų, anot Vilniaus universiteto profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, Lietuvoje buvo sukurtas europinės kultūros modelis. O tam, kad šis modelis atsirastų, reikėjo ilgo ir sudėtingo europinių vertybių perėmimo, pritaikymo ir savosios vertybių sistemos sukūrimo darbo“, – teigė A. Švedas. Ši intensyvi transformacija iš pagoniško ir ekonomiškai bei technologiškai atsilikusio krašto Lietuvą pavertė visaverte vakarų kultūros dalyve, o savo epogėjų ji pasiekė XVI a viduryje ir tesėsi iki pat Vazų dinastijos valdymo. Tačiau besimaišydama vakarietiškoji kultūra įgavo ir visiškai unikalių, tik Lietuvai būdingų bruožų, Dėl aiškaus mokslo ir kultūros pakilimo XVI amžiaus vidurį ir antrą pusę net galima laikyti savotišku Lietuvos aukso amžiumi. „Tam, kad atsirastų kultūrinis Lietuvos elitas ir jo kūrybos vaisiai, reikėjo daugelio dalykų: miestų formavimosi ir stiprėjimo, efektyvaus žemės ūkio modelio (trilaukės sėjomainos) perėmimo, ekonominio elito susikūrimo, europinės kultūros sklaidą užtikrinančių mokyklų tinklo užuomazgos, Lietuvos jaunimo studijų užsienio universitetuose, pagaliau – mirtino egzistencijos Lietuvos valstybei pavojaus – Vokiečių Ordino pašalinimo“, – sakė A. Švedas.
Kultūros klestėjimo laikotarpis
Per šimtą metų nuo krikšto priėmimo Lietuva pasikeitė neatpažįstamai. Pirmasis LDK miestas, gavęs Magdeburgo teises buvo Vilnius ir gavo jas 1387 metais – Lietuvos krikšto metais. Simboliška, tačiau būtent šie metai žymėjo negrįžtamą Lietuvos posūkį į vakarus. Neilgai trukus šias privilegijas gavo Brestas, Trakai ir Kaunas. Lietuvoje pradėjo formuotis visiškai naujas – miestiečių luomas. Augantis pasiturinčių miestiečių skaičius, kartu su vis besiplečiančiu didikų luomu sudarė puikias sąlygas skleistis kultūros daigams. Ilgas reliatyvios taikos ir ramybės laikotarpis (nebūta didelių karų, galėjusių nusiaubti Lietuvos žemes) padėjo tvirtus pamatus besiformuojančios valstybės kūrimo procese. Visi šie faktoriai nulėmė, kad XV amžių galime laikyti Lietuvos kultūros amžiumi. Per itin trumpą, vos kiek daugiau nei 40 metų laikotarpį, nuo 1547, iki 1588 metų, Martynas Mažvydas išspausdino pirmąją lietuvišką knygą, Steponas Batoras su Jėzuitais įkūrė Vilniaus universitetą, išleisti net du Lietuvos statutai, pasirašytas Varšuvos konfederacijos aktas, užtikrinęs religinę toleranciją valstybėje. Visa tai atrodo dar įspūdingiau, nes dauguma šių pasiekimų įvykdyta Livonijos karo metu (1558-1583 m.). Šiuo laikotarpiu įsigali ir suklesti renesanso stilius architektūroje, pastatomos Biržų ir Panemunės pilys.
„Kalbant apie Lietuvos kultūros brandą reikia paminėti daugelį dalykų, jų tarpe – teisinės sistemos susiformavimą, politinių traktatų atsiradimą, lietuviškąją religinę raštiją, grožinę literatūrą, – kalbėjo A. Švedas, – man asmeniškai Lietuvos europėjimo ir europinio lygio kultūros Lietuvoje sukūrimo simboliu yra Lietuvos Statutai. Apie trečiąjį Lietuvos Statutą (1588) lenkų istorikas Juliuszas Bardachas yra pasakęs, kad tai buvo geriausias kodeksas, arba teisinė sistema, Europoje“.
Klestėjimo daigus pasėjo tolerancija
1573 metais Varšuvoje pasirašytas konfederacijos aktas užtikrino galimybę į laisvą tikėjimą šalyje. Tačiau dar gerokai iki to šalyje vyravo pakantus klimatas kitatikiams. „XVI a. Lietuva tapo devynių tikybų šalimi, o XVI a. vidurio Vilnius kartais su neslepiamu pasididžiavimu pavadinamas Europos tolerancijos sostine. Tačiau kuomet vartojame žodį „tolerancija“ kalbėdami apie situaciją, susiklosčiusią prieš 6 amžius, turime suvokti, kad vargu ar to meto katalikai ir protestantai Lietuvoje buvo tolerantiškesni už savo tikėjimo brolius, tarkim, Prancūzijoje. Situaciją, palankią įvairių tikybų žmonės sugyventi tarpusavyje, kūrė Reformacija ir specifinis sociopolitinis audinys, kūręs mūsų valstybę (šalia katalikų ir protestantų buvo ženkli stačiatiškoji LDK visuomenės dalis)“, – sakė istorikas. Kad ir kokios aplinkybės būtų kūrusios sąlygas, leidusias tarpusavyje LDK sugyventi skirtingų tikybų žmonėms, ši įvairovė be jokios abejonės kūrė galimybes visuomenės ir kultūros raidai. „Tačiau kalbant apie Lietuvos kultūros raidą XVI amžiuje aš pirmiausia norėčiau pabrėžti Reformacijos vaidmenį. Reformacija – tai reiškinys, kuris pakeitė viso pasaulio ir Europos istoriją. Lietuva šiuo atveju ne išimtis“, – sakė A. Švedas. Vitenberge įsiplieskusi ir sparčiai išplitusi reformacija neaplenkė ir Lietuvos. Nemaža dalis LDK didikų priėmė protestantišką tikėjimo versiją, o tai ne tik užtikrino galingus užtarėjus (ypač Radvilų giminė), tačiau ir padėjo įplieksti viską apimančius debatus. „Konkurencija tarp skirtingų konfesijų vyko intelektualiniame lygmenyje. Kovojama buvo žodžiu, rengiant religinius disputus, kuriuose įrodinėtos savos religinės tiesos ar leidžiant religinę poleminę literatūrą. Šie intelektualiniai „karai“ daugeliu tyrinėtojų vertinami kaip „aukso amžius“ LDK kultūros istorijoje, skatinę diskusijų ne tik religine bet ir socialine bei politine tematiką vystymąsi“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Marius Sirutavičius.
Šių diskusijų vaisiaus ieškoti toli nereikia. Lietuvos raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis ir Martynas Mažvydas abu išpažino protestantizmą. Protestaniškų idėjų vedamas A. Kulvietis į lietuvių kalbą išvertė pirmąsias pslames. Manoma, kad apie 1530 metus A. Kulvietis mokėsi iš paties Martyno Liuterio Vitenbergo universitete, kur tuo metu mokėsi ir A. Kulvietis. Kiek vėliau M. Mažvydas pirmasis išspausdino A. Kulviečio vertimus savo giesmyne.
Vienas sprendimas galėjo pakeisti viską
„Abraomas Kulvietis XVI amžiaus viduryje buvo sukūręs ambicingą lietuviško švietimo programą, kurioje labai svarbią vietą skyrė lietuvių kalbai. Jeigu jo programą būtų pavykę įgyvendinti (jeigu Žygimantas Augustas jį būtų parėmęs), mūsų kultūros istorija galėjo būti kitokia – Vilniuje būtų įkurta kolegija, anuometinės Europos vidurinė mokykla, aplink ją būtų susitelkęs intelektualinis potencialas, būtų atsiradusi lietuviška literatūra. Taigi, tam tikri procesai būtų pradėję vykti 30 metų anksčiau nei buvo įkurtas Vilniaus universitetas“, – sakė A. Švedas. Tokia sparti švietimo plėtra būtų neatsiejama su pačiu protestantizmo idėjų plitimu ir Lietuva galbūt būtų tapusi protestantiškojo pasaulio dalimi. Tai negrįžtamai būtų pakeitę visos šalies raidos kursą, labiau suartinant Lietuvą su Švedija ir vokiečių žemėmis kultūrine ir, galbūt, politine prasme.
Protestantizmo ir katalikybės kova ATR ne visada buvo taiki, štai už savo minčių sklaidą A. Kulvietis galiausiai buvo išvytas iš Vilniaus šio miesto vyskupo, aktyvaus konrtreformacijos dalyvio, Povilo Alšėniškio pastangomis. Tačiau ir be A. Kulviečio pastangų tolygi protestantiškosios ir katalikiškosios minties kova tesėsi iki pat XVII amžiaus pradžios, kuomet ATR karalius Zigmantas Vaza, būdamas uolus katalikas pradėjo nuoseklų protestantizmo šalinimą iš viešojo ir politinio gyvenimo.
Lietuvos mokslas – Europos akiratyje
Toks reikšmingas kultūrinis suaktyvėjimas neaplenkė ir akademinės bendruomenės. Vos įkūrus universitetą jis iškart tapo intelektualinio kapitalo židiniu, o Lietuvos mokslininkų darbai netruko patraukti tarptautinės bendruomenės dėmesio. Vienas žymesnių to meto pasiekimų – Martyno Smigleckio logikos vadovėlis, išspausdintas 1618 metais ir pelnęs pripažinimą visoje Europoje. Vadovėlį M. Smigleckis parašė 1586-1587 m. Vilniaus universitete savo skaitytų paskaitų pagrindu. Mykolo Radau retorikos vadovėlis (Orator extemporaneus) 1651 išleistas Amsterdame, buvo daug sykių publikuojamas įvairiose Europos šalyse. Kitas žymus to meto Lietuvos mokslininkas – Adomas Freitagas – filosofijos ir medicinos mokslų daktaras, žymus karo architektas, dėl savo darbų pagarsėjęs visoje Europoje. Svarbiausias jo intelektualinis palikimas – knyga Architectura militaris nova et aucta – išleista 1631 m. ir iš karto tapusi fortifikacinės architektūros klasika. A.Freitagas davė pradžią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos inžinerijos mokyklai. Tačiau bene garsiausią pripažinimą Europoje pelnė Kazimieras Simonavičius – artilerijos inžinierius, sukūręs daugiapakopių raketų teoriją. 1650 Amsterdame publikavęs veikalą Artis Magnae Artilleriae pars prima. Jo įžvalgos apie artilerijos sviedinių trajektoriją ir parako gamybą sukėlė tikrą ažiotažą visoje Europoje.
Karai ir stagnacija stabdė plėtrą
Visą šį laikotarpį Lietuva išgyveno gana nuoseklų permainų ir reformų laikotarpį. Ar tai būtų reformos teisinėje sistemoje, ar žemės ūkyje, tačiau jos vyko sėkmingai. Tačiau jau XVII a. pradžioje reformų banga ima lėtėti. Vazų dinastija taip pat mėgina vykdyti keletą reformų, kurios būtų suteikusios daugiau galios karaliui, tačiau jos jau susiduria su dideliu pasipriešinimu ir yra numarinamos. Inovacijų banga XVII amžiuje jei nesustoja, tai bent jau gerokai sulėtėja.
Kitos kaimyninės valstybės tuo metu kaip tik išgyvena sparčių permainų laikotarpį, tai ypač pastebima Švedijoje ir Rusijoje, kuri dar tik XVI a. pabaigoje galiausiai susivienijo į valstybę iš anksčiau buvusios Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Dėl reformų trūkumo ir nesėkmingų karų ATR nuo XVII a. pradžios jau pradeda atsilikti nuo didžiųjų savo kaimynų. Žodis biurokratija šių dienų kontekste neabejotinai turi neigiamą potekstę, tačiau augančiose ir besiformuojančiose XVII a. valstybėse ji atliko svarbų vaidmenį – gerokai apribojo didikų luomo savivalę, o kraštą paversdavo lengviau administruojamu. Tačiau Lietuvoje biurokratijos įsigalėjimas gerokai užtruko. Nuo pat 1600-ųjų ATR su mažomis pertraukomis kone be perstojo kariavo su savo kaimynėmis, karo veiksmai dažnai vyko Lietuvos žemėse, kas alino kraštą ir skatino atsilikimą. 1655 metais pirmą kartą priešas – Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. Po nuolatinių karų ir neefektyvios Vazų kovos dėl valdžios XVII a. vidurio ir pabaigos Lietuva jau sunkiai beprisiminė ankstesnį politinį, kultūrinį ir mokslinį savo pakilimą.