Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kviečia į baigiamuosius Kristijono Donelaičio 300 gimimo metinių renginius, vyksiančius Vilniuje gruodžio 9–10 dienomis – į visuomenei skirtą tarptautinę mokslinę konferenciją „Kristijono Donelaičio reikšmės“ (XIV Jurgio Lebedžio skaitymai) ir šventinį vakarą.
Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai nestokojo reikšmingų tyrimų, renginių, leidinių, susitikimų. Apie tai, kokių vaisiųdavė šio jubiliejaus minėjimas, klausiame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vadovo dr. Miko Vaicekausko.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, minėdamas Kristijono Donelaičio 300-ąsias metines, nuveikė nemažai darbų. Dėl kurių norėtumėt ypač pasidžiaugti?
Institutas jubiliejiniams Donelaičio metams rengė parodas, netrukus surengs konferenciją, vykdė projektą „Donelaitis.300“, kurio metu buvo atliekamos su Donelaičiu susijusių archyvinių dokumentų paieškos Vokietijos archyvuose, Donelaičio kūrybos tyrimai, leidžiamos knygos. Nuveikta nemažai darbų ir ateičiai. Žinoma, kol kas labiausiai įsimintini yra apčiuopiami ar matomi darbai – knygos, parodos. Išskirčiau Dalios Dilytės monografiją Kristijono Donelaičio pasakėčios ir tuoj pasirodysiančią Vaido Šeferio monografiją Kristijono Donelaičio „Metų“ rišlumas. Esu patenkintas Donelaičio rankraščių fotografuotiniu leidimu.
Sukakus jubiliejams dažnai skubama atlikti tai, ko nespėta padaryti anksčiau. Kodėl Donelaičio Raštų dokumentinis ir kritinis leidimas pasirodo tik dabar, o ne, sakysime, prieš penketą metų ar dar anksčiau? Arba kodėl dabar tam itin palankios aplinkybės? Kas įeis į pirmąjį tomą? Kada numatoma išleisti kitus tomus?
Kažin, ar nespėta. Ir 1957 m. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje (parengė Regina Mikšytė, dvi dalys pagal išlikusius rankraščius), ir 1977 m. Kristijono Donelaičio Raštuose (parengė Leonas Gineitis) buvo pateikti dokumentiniai Metųleidimai. 1977 m. Kazio Ulvydo redakcija su Gineičio tekstologiniu aparatu ir komentarais irgi laikytina kritiniu leidimu. Šie leidimai atspindi tuometinę lietuvių filologijos būklę, tekstologinę praktiką ir pasirengimą. Žodžiu, darbai buvo laiku. Naujieji Donelaičio Raštai pradėti rengti ir iš filologinio poreikio – nuo paskutinio mokslinio leidimo praėjo beveik keturiasdešimt metų, nebetenkino leidimų atlikimas, – ir siejant su jubiliejumi, o tai nemažas vidinis paskatinimas.
Donelaičio Raštų pirmąjį tomą sudarys Metų dokumentinis ir kritinis leidimai su kelių sluoksnių tekstologiniais aparatais, įvadinis straipsnis, aptariantis Metų rankraščio istoriją, fizines charakteristikas, kūrinio leidimo istoriją, pagrindinių leidimų ypatybes, Donelaičio kalbą. Dėl kitų tomų itin tikslios leidimo programos nėra. Norėtųsi dirbti neskubant ir atsakingai. Šiuo metu planuojama, kad gali būti rengiami ir leidžiami dar kokie penki tomai (tomų eiliškumas, sudėtis kol kas galutinai nenustatyta): t. 2 – kita grožinė kūryba (eilėraščiai, pasakėčios, Metųfragmentai, „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svotbą“), vertimai; t. 3 – egotekstai (laiškai, autobiografinės žinios); t. 4 – tarnybiniai raštai (raštai karaliui, valdžios įstaigoms etc.); t. 5 – Donelaičio vesta krikšto metrikų knyga, kitų bažnytinių metrikų knygų fragmentai; t. 6 – visų (lietuviškų ir vokiškų) Donelaičio raštų žodžių indeksas. Planai dideli, darbo daug, per kelerius metus nepadarysi, tai gal ir dar kas nors atsiras.
Šių metų pradžioje pasirodė tarpdisciplininė studija Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijos ir vaizdinis kanonas, parašyta dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės ir Jūsų, tekstologo, dueto. Kokių naujų įžvalgų apie ligšiolines Metų interpretacijas davė toks dvipusis poemos bibliografinio pavidalo tyrimas?
Stengdamiesi suprasti, kaip Metų tekstą skaitė mūsų pirmtakai, tyrinėjome teksto įvaizdinimą, jo medžiaginę raišką, arbabibliografinį kodą, kuris atspindi konkretaus leidimo statusą amžininkų akyse, prasmes, kurias poemai teikė teksto leidėjai, rinkę popierių, šriftą, užsakę iliustracijas, maketą, nustatę tiražą ir kainą, t. y. numatę konkretaus leidinio plitimo sąlygas ir adresatą. Nors pirmą kartą poema, nuo XIX a. pabaigos laikoma gyvuoju nacionalinės klasikos paminklu, išleista 1818 m., tačiau klasikos paminklui derantis bibliografinis pavidalasjaisuteiktas tik XX a. viduryje: 1940 m. išleistas pirmasis, vėliau ir dar keli prabangiai apipavidalinti poemos leidimai. Su 1940 m. gimusiu bibliografiniu kodu glaudžiai susijęsMetųskaitymo kanonas pradėtas kvestionuoti tik poemai peržengus sovietinio bloko ribas erdvėje ir laike. Studijos tikslas – pasekti vyraujančioMetųbibliografinio kodo atsiradimą, aptarti, kokiu būdu jis įgijo kanono galią, kaip šis kanonas veikė poemos skaitymą ir tolesnį jos įvaizdinimą, apčiuopti kanono irimo simptomus, atskleisti svarbiausias šių proceso manifestacijas.
Pavasarį, minint Spaudos atgavimo dienos 110-ąsias metines, visuomenei pristatytas fotografuotinis Donelaičio rankraščių leidimas. Tada instituto bibliotekos vedėja Rūta Pleskačiausienė, apsimovusi baltas pirštines, prieš susirinkusiųjų akis vartė pageltusius rankraščių lapus, smalsuoliai aptarinėjo Donelaičio braižą, teksto taisymus… Priminkite šių institute saugomų rankraščių kelio į Vileišių rūmus istoriją. Ar yra vilties, kad kada nors bus atrasta daugiau Donelaičio rankraščių?
Institute saugomi vieninteliai iki šiol žinomi Donelaičio grožinės kūrybos – dviejų pirmųjų Metų dalių ir fragmento „Tęsinys“ – rankraščiai. Šie rankraščiai kartu su dviem Donelaičio laiškais ir vieno vokiečių kunigo laišku sudaro archyvinę bylą. Po Donelaičio mirties likusius jo rankraščius žmona perdavė kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui, iš kurio dalis rankraščių (tai tie dabar išlikusieji) pateko Martynui Liudvikui Rėzai. Po Rėzos mirties 1840 m. jo rankraštinis palikimas ir asmeninis archyvas buvo perduotas Prūsijos valstybės archyvui Karaliaučiuje. Čia ir buvo suformuota mano minėta Donelaičio rankraščių archyvinė byla. Karaliaučiuje rankraščiai buvo saugomi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Artėjant sovietinei armijai, dalis Karaliaučiaus archyvų ir bibliotekų buvo pervežta į Laukstyčių pilį (Lochstädt, 35 km į vakarus nuo Karaliaučiaus). Čia Donelaičio rankraščius 1945 m. rugsėjo mėnesį rado Povilas Pakarklis, kartu su Jonu Kruopu dalyvavęs lituanikos paieškų ekspedicijoje. Tada rankraščiai buvo pargabenti į Vilnių, saugoti Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje, o 1947 m. gruodžio 6 d. perduoti tuometiniam Lietuvių literatūros institutui. Iki šiol jie ir saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Esama ir kitų Donelaičio rankraščių – tarnybinių raštų, dokumentų, bažnytinių metrikų knygų (kopijų). Jie saugomi Vokietijos archyvuose ir bibliotekose. Spėjama, kad panašių dokumentų gali būti Lenkijoje ir Rusijoje. Surasti ką nors nauja, iki šiol nežinota, tikrai įmanoma. Tai parodė ir archyvinės paieškos minėto projekto vykdymo metu – Vaidas Šeferis ir Liucija Citavičiūtė Vokietijoje rado iki šiol nežinotų Donelaičio dokumentų ir tarnybinių raštų.
Kokių tekstologinių darbų dar laukia Donelaičio palikimas? Galbūt čia yra erdvės ir perspektyvų naujiems tyrėjams, būsimiems doktorantams?
Apie tolesnius darbus minėjau kalbėdamas apie rengiamus ir planuojamus Donelaičio Raštus. O Donelaičio tyrimuose erdvės ir perspektyvų yra pakankamai. Sakyčiau, kad šiuo metu, atsižvelgiant į objekto kultūrinį svorį, visuomeninę reikšmę ir mokslinį sudėtingumą, tiesiogiai Donelaitį tiriančių ar leidžiančių mokslininkų yra mažai.
Gruodžio 9 –10 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia visuomenei atvirą konferenciją „Kristijono Donelaičio reikšmės“. Esate vienas iš šio tarptautinio mokslinio renginio organizatorių. Kokių dalyvių laukiama, kokios temos vyraus konferencijos programoje?
Konferencijoje dalyvaus pirmiausia žinomi lietuvių literatūrologai, taip pat kalbininkai, istorikai, dailėtyrininkai, filosofai, etnologai. Svečių atvyksta iš Frankfurto, Prahos, Pizos, Ciuricho, Karaliaučiaus, Maskvos. Temų spektras gana platus – nuo Donelaičio gyvenamo laikmečio ir aplinkos, nuo jo kūrybos interpretacijų iki jo laikų gastronominio konteksto ar grybų pavadinimų vertimo problematikos į italų kalbą.
Ačiū už pokalbį ir gerų baigiamųjų Donelaičio metų renginių!
Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė