http://www.mazoji-lietuva.lt/vaizdai-ir-asmenybes-mazosios-lietuvos-tautinio-kostiumo-istorijoje/

Tyrinėjant tautinio kostiumo, kaip valstybingumo simbolio, istoriją tenka atsigręžti į senąją, dažniausiai vokišką, ikonografiją. Remdamiesi VII a. – XX a. pradžios iliustracijomis, galime tik stebėtis kai kurių liaudiškų drabužių elementų, šimtmečius keliavusių iki nūdienos nacionalinio kostiumo, patvarumu. Svarbu išanalizuoti ir Mažosios Lietuvos liaudiško kostiumo genezę, susipažinti su asmenybėmis, istoriniais įvykiais ir socialiniais veiksniais, nulėmusiais tautinio kostiumo atsiradimą. Šis straipsnis – mažas žingsnelis į šio etnografinio regiono tautinio kostiumo pristatymą. Su atskirais tautinių rūbų elementais bus supažindinta kituose šiai temai skirtuose straipsniuose.

 Į Mažosios Lietuvos valstiečius lietuvius, kaip į Prūsijos valstybės gyventojus, jau XVII a. atkreipė dėmesį vokiečių etnografai ir kraštotyrininkai, nes lietuviai, išlaikę savo senąją kalbą ir papročius, tarp kitų Prūsijos gyventojų atrodė gana egzotiškai. XVII-XIX a., apšvietos ir romantizmo laikotarpiais, Prūsijos valstybėje buvo daug įgudusių raižytojų, piešėjų, kurie sugebėjo gana tiksliai pavaizduoti tuometinį krašto etnografinį foną. Savo piešiniuose autoriai stengėsi parodyti ne tik tautinio kostiumo užuomazgas, bet ir tam tikros tautinės grupės (Prūsijos lietuvių) antropologinį bei psichologinį tipą.

 Teodoras Lepneris – pirmosios lietuvių etnografinės monografijos autorius

 Teodoras Lepneris (Theodor Lepner, 1633-1691) – Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, evangelikų liuteronų kunigas. Nuo 1650 m. Lepneris studijavo Karaliaučiaus ir kituose universitetuose, o 1665 m. buvo paskirtas lietuvių ir vokiečių kunigu naujai įsteigtoje Būdviečių parapijoje. 1690 m. parašė knygą Der Preusche littauer…(Prūsų lietuvis), kuri 1744 ir 1848 metais buvo išspausdinta Dancige. Šiame penkiolikos skyrių veikale T. Lepneris pateikė istorinių ir etnografinių žinių apie XVII a. Mažosios Lietuvos gyventojus, jų pastatus, drabužius, maistą, papročius, muzikos instrumentus, liaudies mediciną. Apibūdino lietuvių kalbą, įdėjo lietuvių kalbos žodynėlį, lietuvių tautosakos pavyzdžių. Ypač reikšmingas kaimiečių šeimos iš Ragainės apylinkių piešinys, kuriame tiksliai pavaizduoti lietuvininkų drabužiai, kai kurie darbo įrankiai, namų apyvokos reikmenysir muzikos instrumentai. Lepnerio knyga yra pirma lietuvių etnografinė monografija, pateikianti vertingų žinių apie Mažosios Lietuvos gyventojų etninę kultūrą.

Jokūbynės parkas, Tilžė. Sodų draugijos pastangomis 1823 metais dykvietėje pradėtas formuoti parkas po kelių dešimtmečių tapo mėgstama miestelėnų laisvalaikio praleidimo vieta: čia buvo įrengtos pasivaikščiojimo promenados, veikė fontanai, restoranai, savaitgaliais grodavo pučiamųjų orkestrai, vyko didelės Rytprūsių amatų parodos.
Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Mažosios Lietuvos lietuvaitės istoriko F. S. Boko veikale

 Frydrichas Samuelis Bokas (Friedrich Samuel Bock, 1716-1786) – istorikas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, filosofijos fakulteto dekanas. Tyrinėdamas Prūsijos istoriją daug dėmesio skyrė Mažosios Lietuvos materialinei ir dvasinei kultūrai. Savo penkių tomų veikale „Rytų ir vakarų Prūsijos karalystės ūkio istorijos tyrinėjimai“ pateikė gausybę žinių apie Mažosios Lietuvos Įsruties, Gumbinės, Ragainės, Šilokarčemos apskričių dirvožemį, klimatą, verslus, ūkio skirtumus, žemės dirbimo įrankius bei šienavimą Nemuno užliejamose pievose. Autorius išsamiai aprašė lietuvių valstiečių buitį, papročius, moterų drabužius. Lietuvių tautinio kostiumo tyrinėtojams nepaprastai vertingas pirmas šio veikalo tomas su trimis įklijomis tarp 160 ir 161 puslapių. Kiekvienoje iš jų yra po vieną spalvotą J. S. Probsto piešinį. Autorius pratarmėje rašo, kad tai iš natūros piešti valstiečių drabužių pavyzdžiai. Matyt, neteikdamas didelės reikšmės istorinei ikonografijai, jis teigia, kad moteriškus drabužius yra taip smulkiai aprašęs, kad juos lengvai galima įsivaizduoti ir be brangiai atsieinančių piešinių ir kad kituose veikalo tomuose jokių vario raižinių nebebus, nors jie jau beveik parengti. Ir iš tiesų jo drabužių aprašymai labai tikslūs ir pakakamai smulkmeniški, o pateikti trys Mažosios Lietuvos moterų nešiosenos pavyzdžiai „Lietuvė mergina“, „Lietuvė nuotaka“, „Jauna lietuvė moteris“ yra neįkainojami bandant atsekti liaudiško kostiumo genezę.

Eduardas Gizevijus – pirmasis iškilus lietuvių etnografinės ikonografijos kūrėjas

Eduardas Gizevijus (Eduard Gisevius, 1798-1880) savo gyvenimą paskyrė nykstančiam lietuvininkų kultūros paveldui tyrinėti ir išsaugoti. Baigęs Gumbinės gimnaziją, 1817 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, ten studijavo teisę ir pedagogiką. Eduardas, būdamas studentu, lankėsi Ragainėje ir susižavėjo Lietuva (XIX a. ir anksčiau Lietuva vokiečiai vadino lietuvininkų gyvenamą Rytprūsių teritoriją). Dėl sunkios materialinės padėties nutraukęs studijas universitete, 1821–1825 m. jis privačiai mokytojavo Karaliaučiuje, o 1825 m. buvo paskirtas mokytoju į Tilžę. Čia kiekvieną laisvą valandėlę jis skyrė lietuvių kalbos, tautosakos, istorijos ir papročių studijoms, tobulinosi tapyboje ir muzikoje. Dėl prievarta iš mokyklų šalinamos lietuvių kalbos jis rašė prašymus Prūsijos karaliui Frydichui Vilhelmui IV – ajam. Ypač vertingi E. Gizevijaus akvarele tapyti piešiniai, kuriuose vaizduojamas Mažosios Lietuvos kraštovaizdis ir kaimo žmonės šventiniais drabužiais. Vienas iš gražiausių – Tužės Yvuolaitienės – Peikikės, dėvinčios tradicinį ištekėjusios moters galvos apdangalą – kyką, portretas. Toks galvos apdangalas vaizduojamas jau Lepnerio graviūroje, o vėliau ir J. S. Probsto piešiniuose F. S. Boko knygoje. Šis E. Gizevijaus tapytas portretas vadinamas Mažosios Lietuvos madona – moters veidas spindi paslaptinga šypsena, gerumu ir šiluma. Beje, tokį kyką puikiai pavyko rekonstruoti Vilkijos dailiųjų amatų mokyklos studentei, vadovaujamai Zigmo Kalesinsko.

Kituose E. Gizevijaus darbuose daug Ragainės, Pagėgių, Priekulės, Tilžės apylinkių moterų, sustojusių nedidelėmis grupelėmis, vaizdų. Autorius labai tiksliai pavaizdavo sudėtines šventinio liaudies kostiumo dalis – margines, prijuostes, liemenes, drobules, galvos dangą – ir net išskirtines Mažosios Lietuvos merginų šukuosenas – standžiai supintas ir specifiniu būdu „sudėtas“ aplink galvą kasas.

E. Gizevijaus piešiniai sulaukė ne tik jo amžininkų, bet ir vėlesnių laikų tyrinėtojų dėmesio. Šimtas penkiasdešimt jo piešinių pateko į krašto muziejus: Prūsijos muziejų Karaliaučiuje, Tilžės kraštotyros muziejų ir kitus. Deja, po antrojo pasaulinio karo jie dingo, tik Sankt Peterburge, Rusijos etnografiniame muziejuje, saugomos profesoriaus, lituanisto, baltisto E.Volterio dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą per ekspediciją padarytos dešimties E. Gizevijaus piešinių fotokopijos. E. Gizevijus savo darbais netiesiogiai rėmė priešinimąsi germanizacijai ir išsaugojo ateities kartoms kultūrinį lietuvininkų palikimą. Pats Gizevijus buvo kilęs iš nykstančių lietuvininkų šeimos, todėl gimtosios kultūros paveldo tyrinėjimui paaukojo visą savo gyvenimą.

Lietuviškas namelis Jokūbynės parke, Tilžėje. Tai buvo vienas pirmųjų liaudies buities muziejų po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės rytų Europoje.
Iš Šilutės muziejaus fondų

Jurgis Zauerveinas – tautiškumo skatintojas

Didelį darbą, žadindamas beišnykstančias tautas atgimti ir išsaugoti savo tapatumą, atliko sorbų kilmės filosofijos mokslų daktaras, poliglotas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, poetas, publicistas Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein, 1831-1904). Jis studijavo Getingeno ir Vienos universitetuose, nepaprastai daug keliavo po Afriką, Aziją, Europą. Gerai mokėjo 62 kalbas, galėjo susikalbėti maždaug 200 kalbų. Išmoko ir lietuvių kalbą, ja kūrė patriotinius eilėraščius, rašė peticijas karaliui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas. Jis labai vertino lietuvių paveldą, išgyveno dėl jo spartaus nykimo ir siekė atgaivinti pagarbą seniesiems lietuvininkų apdarams. J. Zauerveinas stengėsi kuo plačiau pasaulyje išgarsinti dailiuosius lietuvininkų drabužius. Į vieną iš paties suorganizuotų kaimo švenčių Visbarynuose profesorius pakvietė Tilžės fotografą Rudolfą Minzloffą padaryti nuotraukų, kurias vėliau panaudojo skaitydamas paskaitas kitataučiams apie lietuvių būdą ir papročius. Profesorius, gyvendamas įvairiose Mažosios Lietuvos vietose, matė aktyvią germanizaciją, ragino mažlietuvius burtis į kultūros ir švietimo draugijas, organizuoti tradicines liaudiškas šventes. Pats aktyviai dalyvavo Lietuvių literatūros draugijos, Birutės draugijos ir kitų kultūrinių draugijų veikloje. Vienas iš kultūrinių draugijų identiteto akcentų buvo senieji lietuviški rankų darbo išeiginiai drabužiai.

Vydūno ir Tilžės lietuvių giedotojų draugijos veikla propaguojant liaudišką kostiumą

Tilžės lietuvių giedotojų draugija – reikšminga kultūrinė tautinė organizacija, įkurta 1895 m. ir veikusi iki 1935 metų. Draugija plėtojo, ugdė ir propagavo ne tik dvasinį, bet ir tautinį giedojimą bei meninį lietuvių vaidinimą. Draugijos, vienijusios 40-60 giesmininkų chorą, vaidintojų būrelį ir pučiamųjų orkestrą, įkūrėjas ir vadovas buvo Vydūnas. Dešimt metų Tilžės lietuvių giedotojų draugija veikė kartu su Birutės draugija, rengdavo vakarus ant Rambyno kalno, Klaipėdoje, Verdainėje, Šilutėje, Rusnėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune, Tilžėje. Zauerveinas ragino irTilžės lietuvių giedotojų draugiją savo koncertuose puoštis lietuviškas rūbais. Vydūno vadovaujama draugija 1900 m. pakvietė visus tilžiškius į lietuvių šventę, kurioje pirmą kartą dainininkės pasipuošė tautiniais rūbais. Šventė puikiai pavyko, o Nauja lietuviška ceitunga rašė: ,,Jos dėvėjo tikrus lietuvių austus ir siūtus rūbus, o kožnoji turėjo kitokį rūbą.“ Ši šventė davė pradžią Tilžės lietuvių giedotojų draugijos identiteto formavimuisi ir nuo to laiko kiekviena dainininkė rengėsi vis kitos apylinkės drabužiais, kartais ir istoriniais. Draugijos narės dažniausiai pačios audėsi ir siuvosi tautinius rūbus. Viešas tautinių drabužių dėvėjimas kėlė prestižą ir sulaukė teigiamo spaudos bei visuomenės vertinimo. Ši draugija siekė visuotinai vilkėti tautinius drabužius ir tęsti rankdarbystės tradicijas. Tokiam tikslui puikiai pasitarnavo rankdarbių parodos, straipsniai ir paskaitos. Tuose straipsniuose jau galima atsekti bręstančias tautinių rūbų koncepcijos gaires. Vydūno knygos Litauen in Vergangen heit und Gegenwart (Lietuva, jos praeitis ir dabartis) yra skyrius Lietuvių drabužiai, kur autorius, apžvelgdamas drabužių raidą, bandė išskirti lietuvių rūbų archetipus. Tarp 56 ir 57 puslapių jis įdėjo 3 įklijas su fotografijomis, kuriose paties Vydūno atliktos XIV-XVI a., XVI-XVII a. ir XVIII a. moteriškų drabužių rekonstrukcijos. Žiūrint į jas aišku, kad Vydūnas buvo gerai susipažinęs su Prūsų Lietuvos, arba Mažosios Lietuvos, liaudiško kostiumo ikonografija: T. Lepnerio, F. S. Boko, E.Gizevijaus, A. Kretschmerio darbai jam buvo tikrai žinomi. Vydūnui rūpėjo apranga kaip tautos dvasios išraiška. Ne be reikalo jis atkreipė dėmesį į baltą spalvą drabužiuose. Tai buvo dorovinė baltų vertybė, kuri nyko tiesiog jo akyse. Taigi, Vydūnas buvo akylas ir subtilioms drabužių detalėms, jų ornamentikai bei simbolikai.

XIX a. pabaigoje Tilžė neabejotinai buvo lietuvių kultūros puoselėjimo ir sklaidos židinys, kuris davė pradžią ne vienai kultūros ir švietimo draugijai, palikusiai gilų pėdsaką Rytprūsių lietuvių istorijoje. Daug prasmingų ir išliekamąją vertę turinčių darbų nuveikė Lietuvių literatūros draugijos nariai, vadovaujami prof. A. T. Kuršaičio. Draugija akcentavo lietuvybės svarbą Rytprūsiuose, telkė besidominčius lietuvių kalba ir kultūra, posėdžiuose buvo skaitomi pranešimai lietuvių kalbos, lietuvių raštijos, istorijos, tautosakos, etnografijos klausimais. Draugija turėjo gausius etnografijos, tautodailės, tautosakos, numizmatikos rinkinius, kuriuos A. T. Kuršaitis ketino eksponuoti lietuviškame tautos muziejuje. 1905 m. draugijos pastangomis Tilžės Jokūbynės parke, vykstant antrajai Rytprūsių amatų parodai, už visos apylinkės lietuvių suaukotas lėšas buvo pastatytas kaimiškas namelis. Nendrėmis dengtas keturšlaičiu stogu namas pavadintas lietuvišku nameliu. Jį suprojektavo Šilokarčemos dvarininkas Hugo Šojus. Tilžės lietuviško namelio lankytojus pasitikdavo merginos, pasipuošusios lietuvių tautiniais drabužiais, o namelio viduje virė darbas: buvo verpiama, audžiama, siuvinėjama, drožiama. Buvo galima įsigyti audinių, nėrinių, mezginių, duonos, pieno gaminių, atvežtų iš aplinkinių kaimų. Nors įėjimas į sodybą buvo mokamas, tačiau per vasarą ją aplankė 25000 lankytojų. Po parodos Lietuvių literatūros draugija namelio nepardavė ir lietuviškas namelis tapo viso krašto ir Jokūbynės parko įžymybe. Tai buvo vienas pirmųjų liaudies buities muziejų po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės rytų Europoje. Jame saugoti ir eksponuoti E. Gizevijaus piešiniai ir kopijos, tautodailės ir rankdarbių pavyzdžiai, čia vyko įvairūs lietuvininkų vakarai, chorų pasirodymai ir iškilmės.

Unikali dvarininko Hugo Scheu etnografinė drabužių kolekcija

Hugo Šojus (Hugo Scheu, 1845-1937 ) – Šilokarčemos (Šilutės) dvarininkas, valstybės tarnautojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Įvertinęs puikią H. Šojaus ūkinę ir administracinę veiklą, kaizeris Vilhelmas II-asis 1906 m. paskyrė jį ekonomijos patarėju, o 1918 m. – krašto ekonomijos patarėju. 1922 m. už nuopelnus kultūrai bei ekonomikai H. Šojui suteiktas Karaliaučiaus universiteto filosofijos garbės ir laisvųjų menų magistro laipsnis. Šilokarčemos dvarininkas nuo didžiosios politikos laikėsi atokiai, tačiau Šilutės miesto plėtra buvo tiesiogiai susijusi su ūkine Hugo Šojaus dvaro veikla: jis nuomojo, pardavinėjo žemes norintiems statytis ir įsikurti gyvenvietėje, dovanojo sklypus miesto administraciniams pastatams. H. Šojus buvo aktyvus kultūrininkas, priklausė Lietuvių literatūros draugijai, Karaliaučiaus senovės draugijai „Prussia“, Įsruties senovės draugijai, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijoms. Priklausė prūsišku patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui – žmonėms, kurie domėjosi senosios Prūsijos istorija, kraštotyra, lietuvininkų, anuomet laikytų prūsų palikuonimis, kultūra. Daug prisidėjo prie lietuviškų muziejų po atviru dangumi steigimo Tilžėje (1905 m.) ir Karaliaučiuje (1912 m.).

Hugo Šojus – pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Dviejuose Šilokarčemos dvaro kambariuose įrengė muziejų, profesionaliai jį tvarkė, laikydamasis visų muziejininkystės reikalavimų. Jo muziejuje eksponuojamą unikalų tekstilės rinkinį sudarė archajiškiausi sijonai (marginės), nuostabiai siuvinėti marškiniai, moterų galvos muturai, skepetos, vestuviniai galvos vainikai, drobulės, išpuoštos nuostabiais perdrobuliais, margaraštės kojinės ir pirštinės. Dvaro muziejui priklausė nepaprastai turtinga juostų ir juostelių kolekcija, puošnūs delmonai (juostele parišamos kišenės), būdingi Klaipėdos krašto moterų liaudies drabužiams. Privatų muziejų aplankė ir gerai įvertino žymūs to meto kultūros ir politikos veikėjai – LR prezidentas A. Smetona, A. Bezzenbergeris, J.Basanavičius, P. Tarasenka, A. T. Kuršaitis ir kt. Muziejus smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau išsaugota Hugo Šojaus eksponatų dalis tapo Šilutės muziejaus rinkinio, kuris nuolat traukia mokslininkus, tyrinėjančius Mažosios Lietuvos istoriją ir etnografiją, pagrindu.

Taigi, tautinis kostiumas visada buvo senųjų tradicijų ir nepasidavimo germanizacijai simbolis. Ne veltui XIX a. pabaigoje Jurgis Zauerveinas viename iš 300 savo lietuviškų eilėraščių ragino lietuvininkus:

Kodėl lietuviškos stiklužės

Paniekinamos yr visai.

Kam jūs lietuviškos mergužės,

Kam pasirėdėt vokiškai […]

 

Gražus yr kožnas paukštelytis,

Pagražįts būdais prigimtais,

Išjuoktas buvo toks varnelis,

Kurs apsirėdė svetimais.

 

Literatūra:

1. Algirdas Žemaitaitis. Eduardas Gizevijus – Mažosios Lietuvos etnografas. / Voruta, 2011 12 16.
2. Biržiška V., Aleksandrynas, T. III. Vilnius, 1990.
3. Lietuvininkai / Paruošė Vacys Milius. Vilnius, 1970.
4. W. St.Vidūnas, Litauen in Vergangen heit und Gegenwart. Tilsit, 1916.
5. Irma Šidiškienė, Lietuvių tautiniai rūbai XIX a. pabaigoje – XX a. antrame dešimtmetyje. Lituanistica , 1995, Nr.1.
6. D. Beliauskienė, S. Bernotienė, V.Kulikauskienė Dar kartą apie tautinius drabužius. Liaudies kultūra, 2000 Nr. 1.
7. Irma Šidiškienė, Tautinių drabužių autentiškumas ir inovacija Mažojoje Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. Vilnius, 1999.
8. Ona Danutė Lekienė. Lietuvininkų apranga XIX amžiuje. / Liaudie kultūra, 2000, Nr.1.
9. Bernotienė S. Klaipėdiečių drabužiai //Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab. – XX a. pr. Vilnius, 1974 m.
10. Teresė Jurkuvienė. Apie tautinį kostiumą, tautinį sąmoningumą ir naivumą. / Liaudies kultūra, 1999, nr. 5.
11. Egidijus Bacevičius. Jokūbynės parkas. / Mokslas ir gyvenimas, 2012, Nr. 11-12.
12. Aušra Kargaudienė. Tautinio drabužio istorijos keliai. / Liaudies kultūra, 1989, Nr. 7-8.
13. Teodoras Lepneris. (Parengė Vilija Gerulaitienė) Prūsų lietuvis. Vilnius, 2011.
14. Irma Šidiškienė. Būti lietuve. Lietuvos istorijos institutas, 2004.
15. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. II. Vilnius, 2003.
16. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. I. Vilnius, 2000.
17. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. III. Vilnius, 2006.
18. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. IV. Vilnius, 2009.

Liudvika BURZDŽIUVIENĖ,

M. Jankaus muziejaus direktorė

Šaltinis:  Žurnalas „Rambynas“ 2014 m. rugsėjis nr. 1 (7)

– See more at: http://www.mazoji-lietuva.lt/vaizdai-ir-asmenybes-mazosios-lietuvos-tautinio-kostiumo-istorijoje/#sthash.X0mNpVtm.dpuf