D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?
K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai sutinku ir su Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio lyderio Artūro Judženčio pastebėjimu: „Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo“.
Norėčiau tik pridurti. Kur dingo tie humanitarai, ta atkakli kultūrinė opozicija, kuri net sovietmečio represijų, visuotinės cenzūros ir užspaustų lūpų sąlygomis visais įmanomais ir net neįmanomais būdais sugebėjo užsiangažuoti savo kultūros gynimui ir nuosekliai, ištikimai tęsti M. Mažvydo, D. Kleino, K. Sirvydo, M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Biliūno, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kultūrinių įsipareigojimų tradicijas. Rūpinimasis savo kultūros būkle buvo jų pirmoji pareiga. O jų elgesio pavyzdys patraukdavo ne tik jaunimą. Jis darė įtaką inteligentų mąstysenai, neretai trikdė ir politikus. Su kiekviena paskaita, su kiekvienu straipsniu ir nauju kursu studentams, su kiekviena knyga, su kiekvienos naujos katedros atidarymu bei sunkia parašų rinkimo akcija jie galvojo, kaip praplėsti tautos akiratį, .kaip sumažinti užgriuvusius kultūros praradimus, kaip atidengti jos gilesnius klodus, kaip gaivinti kritinę mintį ir istorinę atmintį, kaip plačiau praverti langus į civilizuotą pasaulį. Be šių dalykų jiems gyvenimas neturėjo prasmės.
Dabar ši karta jau beveik išmirusi. Z. Zinkevičius, pats žymiausias lietuvių kalbos istorijos žinovas ir švietimo eksministras, bene paskutinis mohikanas, išgirdęs apie lituanistinių katedrų likimą, prieš pat mirtį pirmąsyk gyvenime sodriai nusikeikė. Jis negalėjo patikėti. Atėjo nauji žmonės, daugiausia gana pragmatiški, be kontaktų su ankstesniąja karta, laisvi nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Iki šiol laikas nuo laiko lietuvių kalba, istorija ir literatūra parūpdavo daug kam. Tik ne lituanistams. Atrodo, prasideda atbudimas. Reikia tikėtis, kad su institutų problemos sprendimu jis nepasibaigs.