https://mmazvydas.lt/lt/naujienos/renginiai/2026/07/prasminga-pazintis-su-medicinos-farmacijos-ir-mokslo-istorija-2026-07-23-02-13

Dr. Ina Dagytė Mituzienė

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos veiklos paletėje daug įvairių spalvingų temų. Tarp jų – dėmesys istoriniam paveldui ir šiuolaikinei jo raiškai, kultūros reiškinių ir juos kūrusių/ puoselėjančių žmonių sąveikos refleksijai, sukauptos patirties įveiklinimui jaunosios kartos savimonės ir savivertės ugdymo procese. Šiame tekste – apie tai, kaip sutapus Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus (LMFIM), Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (LRIKD) ir Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos (VMMP), su kuria draugija aktyviai bendradarbiauja jau kelerius metus, tikslams ir vertybėms, gimė ir buvo realizuota reformatoriškos dvasios asmenybės – farmakognosto Eduardo Kanopkos – atminties įveiklinimo idėja.

Kiekvienas žmogus kitame žmoguje turi savą atminties laiką. Tai subjektyvioji atminties dimensija. O kaip verto tęstinės atminties žmogaus asmenybė ir jos darbai suprantami žmonių grupėje, kintančios visuomenės kontekste, kaip jis keliauja ne tik prisiminimo, bet ir veiksmo keliu iš kartos į kartą?

Atsakymo ar jo prielaidų paieška lėmė, kad 2026 m. liepos 16 d. popietę Lietuvos Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje susirinko gausus pulkas žmonių – muziejininkų, farmacijos ir kitų mokslų profesionalų iš vyresnės ir jaunosios kartos, buvusių studentų, artimųjų, mokytojų, visuomenininkų ir kt.

Renginys prasidėjo turininga muziejaus erdvių ir eksponatų apžvalga, ilgoku stabtelėjimu ties dr. Eduardo Kanopkos pastangomis iš Vilniaus į Kauną perkelta ir jo globota įspūdinga vaistingųjų augalų – medikamentinių preparatų žaliavų kolekcija „Materia Medica“. Dažnas ieškojo šiai erdvei tinkančios nors taupios , bet informatyvios žinios raštu apie E. Kanopkos atliktą žygį. Bet čia jau kita tema – tiek vidinėse, tiek išorinėse erdvėse esančių artefaktų autorių ar puoselėtojų pristatymo. Beje, svarbi iškeltų šio straipsnyje klausimų kontekste. Vykusia ekskursija itin domėjosi VMMP mokytojai ir mokiniai, vedini direktoriaus pavaduotojos Vilmos Junevičienės ir ilgamečio šios mokyklos vadovo, dabar istorijos mokytojo-eksperto Eugenijaus Manelio, po renginio teigę, kad tai buvo gyvybingas postūmis dabarties ir ateities darbe su mokiniais – juos skatinant domėtis farmacija ir medicina, jų istorija, tiriamąja veikla, profesiškai orientuojant.

Antroje renginio dalyje, kuri vyko gražiojoje istorinėje muziejaus salėje, LMFIM direktorius ir šio renginio vedėjas dr. Tauras Mekas pristatė dr.doc. E.Kanopkos svarbiausias gyvenimo datas ir darbus. Kalbėjo ir įvairias E.Kanopkos asmenybės puses per faktus ir konkrečias istorijas priminė dr. Julija Rozgaitė Razumienė ( E.Kanopkos pusseserės, vienos iš biochemijos mokslo Lietuvoje pradininkų akademikės Sofijos Kanopkaitės dukra), mokslotyrininkė, LRIKD vicepirmininkė dr. Ina Dagytė, iš JAV į šį renginį atvykusios E. Kanopkos dukra dr. Laima Tarasevičienė Stewart, anūkė dr. Agnė Tarasevičiūtė su dukra, E.Kanopkos proanūke Viktorija, sūnus dr. Arvydas Kanopka, buvusios E.Kanopkos studentės: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Dalė Vėželienė, dr. Irena Vitėnienė, farmacininkė, šio muziejaus darbuotoja Zenona Šimaitienė ir kt.

Tad keliais esminiais šrichais apibendrinkime tai, kas vyko ir įvyko. Visų pirma Įtvirtinkime stačiakampį Eduardo Kanopkos gyvenimo rėmą: – pirmas kampas: gimęs Vilnijos krašte, mokėsi Vilniuje. Mirus J. Basanavičiui, nešė vainiką nuo Vilnijos lietuvių, nemokančių lietuviškai. Išmoko lietuvių kalbą, brangino ir lietuvišką kalbą, ir raštą. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė 1932 , studijavo Vytauto Didžiojo universitete, diplomuotas vaistininkas chemikas nuo 1940 – antras kampas: sukūrė šeimą su gydytoja stomatologe Anele Glinskaite 1947 (duktė Laima 1949, sūnus Arvydas 1954 – trečias kampas: dirbo Farmacijos valdyboje, Vytauto Didžiojo universiteto vaistinėje Kaune, Vaistingųjų augalų skyriuje Vilniuje, Vilniaus valstybiniame universitete, Kauno medicinos institute (dab. LSMU), fabrike “Sanitas”, – ketvirtas kampas: svarbiausi nuveikti darbai – dviejų farmakognozijos katedrų skirtinguose miestuose ir skirtinguose universitetuose įkūrėjas ir puoselėtojas, Lietuvos vaistingųjų augalų žemėlapių sudarytojas, širdies ligoms gydyti palankių augalų tyrėjas, kelių farmacininkų kartų ugdytojas.

Tad šitaip trumpai, kampuotai, kaip mums šiais laikais ir patinka. Stačiakampio formos yra ir paminklas E. Kanopkos amžinojo poilsio vietoje Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Mokslininkų panteone. Tiesi, paprasta, bet neprasta laikysena buvo būdinga šiam nedidelio ūgio žmogui jo aštuonių dešimtmečių ilgio kelyje.

Keliais sakiniais pagrįsiu savo motyvaciją kalbėti apie dr. E. Kanopką, dalyvauti šio renginio organizavime. Pažinau jį visų pirma kaip savo bendramokslės Laimos tėtį, vėliau pažintis gilėjo per mano pasirinktą mokslinės ir mokslo vadybinės veiklos turinį. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus truko saikingai artimas, bet nuoširdžiai tikras buvimas kartais greta, kartais netoliese. Po jo mirties iš žmonos buvau kuriam laikui gavusi E. Kanopkos dienoraštį. Turėjau garbės ir džiaugsmo susipažinti su jo autentišku žvilgsniu į įvykius. Esu E.Kanopkai skirto eseistinio opuso „Pakalnutė atlape“ autorė. Jis vėliau, kiek pertvarkytas, virto mano knygos „Kuriančios kasdienybės tekstai“ (2003, leidykla „Mokslo aidai) skyriumi kitu pavadinimu „Gyvenimas – ir vaistas, ir nuodas“.

Tad „ne iš piršto“ kuriu tekstą, todėl drįstu atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį į kelis su dr. E.Kanopkos asmenybe ir veikla susijusius dalykus, manyčiau, svarbius ir šiandieninės Lietuvos žmogui.

1. Lietuvos Nepriklausomybė 1990-aisiais atėjo ne vien per dainas ar roko maršus.. ar – jau svarbiau – per žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų faktą ir atminties pavyzdį. Jos – Nepriklausomos Lietuvos – idėją savo nuolatiniu darbu šeimose, mokyklose, universitetuose – veiksmu brandino Lietuvą mylintys žmonės . Tai jie šeimose pasakojo savo vaikams šviesiu ilgesiu nutviekstą Lietuvos istoriją, rengė tradicines šventes, kūrė ateičiai palankią atmosferą. Tai jie mokyklose, universitetuose po raudonu renginio pavadinimu skleidė baltą žinią apie tai, kaip buvo tarpukario Nepriklausomybėje, kaip gali ir turi būti, kad ją atgautume. Toks buvo ir universiteto dėstytojas, farmacininkų ugdytojas E. Kanopka, dėl polinkio į paskaitas įterpti istorijas apie ilgametes vaistinių patirtis, ypač „smetoniniu“ laikotarpiu, labai nemėgtas valdžios. Bet šis nepartinis žmogus sunkiu Lietuvai metu suprato ir nenuleisdamas rankų dirbo – įkūrė ir puoselėjo dvi farmakognozijos katedras, ugdė lietuviškus farmacijos specialistus, giliai suvokdamas, kad mokslo rezultatas globalus, tačiau valstybei tvirtinti ypač reikalingi iš savos tautos atėję jauni profesionalai.

2. E. Kanopka turėjo tvirtą būdą, bet jo atsparumo instrumentai buvo pagarba jo Mokytojams , humoro jausmas ir daina. Jo 80- mečiui skirtame renginyje, kuris vyko sausakimšoje nuo susirinkusiųjų salėje tuometiniame Kauno medicinos institute, 1991 m., jau atgavus Nepriklausomybę, pirmoje eilėje sėdėjo ir aktyvūs partiniai instituto kadrai, nejaukiai laukė, ką pasakys jubiliatas. O jis iš amfiteatrinės auditorijos aukštybių pro gražiausias puokštes glėbiuose laikančių studenčių būrį nužygiavęs iki tribūnos taip pradėjo savo paskaitą : „Dabar aš jums papasakosiu apie savo Mokytojus…. „ Ypač įsiminė epizodas apie jo Mokytoją prof. Liudą Vailionį, kurį studentai maloniai pravardžiuodavo Akele ir kuris ne vieną, tarp jų ir jaunąjį Eduardą, paskatino eiti tyrėjo keliu, o pats Eduardas savo dienoraštyje vėliau parašys: „Kokia laimė yra tyrinėti, pažinti pasaulį ….“

Ilgus metus bendravau su prof. L. Vailionio dukra istorike Danute Vailionyte Narkevičiene, kuri, taip ir nesulaukusi monografijos apie tėvą, parašė ją pati… Universitetui teliko uždėti grifą. Artėja D. Vailionytės šimtmetis… Tai ji buvo III Lietuvos moterų suvažiavimo iniciatorė… Ji aktyviai ir su tradicijos išmanymu vedė atkurtos Lietuvos universitetinių moterų asociacijos Kauno skyrių… Ji per savo darbinės ir šeimos veiklas, šventes siūlas prie siūlo tęsė gyvybingųjų mūsų tradicijų audinį… Su dėkingumu prisimindama savo krikšto mamą Honoratą Ivanauskienę, parašė apie ją nuoširdžią įsimenančią knygą „Honorata“.

Būtų puiku, jei savo atminties strategijose ir veiksmuose bent po truputį mokytumės minėti mūsų iškillius žmones ne po vieną, o atsižvelgdami į anksčiau ir šalia gyvenusiųjų sąsajas, jų palikuonių istorijas – kurdami integruotus gyvus įsimenančius pasakojimus, ritualus.

3. Ir pabaigai apie E. Kanopkos ugdytą jaunimą – studentus ir nuosavus palikuonis. Docentas E. Kanopka, rinkdamasis jaunimo ugdymo instrumentarijų, suvokė buvimo su jais įvairiose gyvenimo situacijose prasmę. Ir nuosekliai vykdė savo programą- natūraliai, be nereikalingo didaktikos perviršio, su šypsena, empatijos žavesiu. Tai vyko paskaitose, laboratorinių darbų metu, o ypač vaistingųjų augalų plotų tyrinėjimo ekspedicijose, kurias lydėjo „kilnojamoji“ knygų biblioteka jo automobilyje, gamtinės medžiagos pavyzdžių rinkimas ir aptarimas, pasakojimai ir dainos prie laužo ir , aišku pievose, miške surinktų vaistažolių arbatų virimas, ragavimas. Buvę studentai šias dienas, o ypač vakarus, prisimena su jauduliu.

Dukra Laima ir sūnus Arvydas, nors abu iš to paties medžio šaknų, skirtingo temperamento, laikysenos, pomėgių. Bet juos vienija tėvo įdiegta meilė gamtai ir tiriamajai veiklai, pasirinkto tikslo siekimo užmojis. Jie abu – mokslų daktarai, savo gyvenimą pašventę gyvybės mokslų problematikos gvildenimui, inovatyvių postūmių paieškai ir rezultatų įgyvendinimui.

Dar giliu sovietmečiu E. Kanopka mėgo artimų žmonių rate priminti, kad dukrai parinko tokį kraitį, kokio joks okupantas negalėtų atimti – ji tapo bilingve – vienodai gerai kalbėjo, skaitė, rašė lietuviškai ir angliškai. Ne vienas tuo stebėjosi, nesuprato motyvų. O gyvenimas parodė, kad toks „kraitis“ nenuėjo veltui. Kai į Lietuvą, tuometinį Biochemijos mokslinio tyrimo institutą, atvyko pirmieji šios srities Jungtinių Amerikos valstijų mokslininkai, ji buvo bene vienintelė, galėjusi laisvai su jais komunikuoti. Netrukus buvo jų pakviesta į konferenciją, vėliau stažuotę Kolorado universitete. Ten ir liko darbuotis, su tam tikromis „europinėmis variacijomis“. Tapo tarptautiniu mastu pripažinta mokslininkė.

Amerikoje studijas baigė ir jos duktė Agnė, kaip ir mama, išsiskirianti savarankiškumu, kryptingu veikimu, reformatoriškų veiksmų poreikiu. Kaip ir dr. Eduardas Kanopka. Obuoliai fiziškai toli nuriedėjo nuo obels, tačiau rūšies genetinis kodas išliko. Įspūdinga, kad Agnė savo dalykines kompetencijas intensyviai kaupė, tobulino 19 metų įvairiose JAV universitetuose, tyrimo centruose. Pradėjusi kaip vaikų onkologė, šiandien ji dirba galingoje amerikietiškoje kompanijoje kraujo vėžio gydymui skirtų vaistų tobulinimo srityje. Prasmingos doc. Eduardo Kanopkos dukters ir anūkės ambicijos. Puikus pavyzdys visiems, kurie žymiai mažiau nuveikę “perdega“ ar savo profesinį kelią atsainiai peradresuoja „likimui“. Jos garbingai įsirašė į užsienyje per savo aukštas kompetencijas ir rezultatus į ne tik žinomų, bet ir globaliai pripažintų lietuvių būrį.

Ir paskutinis šio teksto epizodas tebūnie skirtas E. Kanopkos proanūkei šešiametei Viktorijai, kuri Los Andžele jau baigė pirmąją klasę prancūzakalbėje mokykloje, nors jos gimtoji kalba – anglų, o Tėvynėje šiais metais prabilo ir lietuviškai – ne veltui prabėgo laikas lietuvių mokyklėlėje. Tuo įsitikinti galėjo ir E. Kanopkos atminčiai skirto renginio dalyviai. Žinia, Viktorija moka parodyti valią veikti – močiutės gimtadienyje visiems priminė, kad jau laikas sudainuoti „Su gimimo diena“ ir pirmoji uždainavo. Viktorija Sky – teiki vilčių savo mergaitiškai šilta, bet valinga laikysena. Tikėkim ir veikim, kad mūsų organizuojami atminties renginiai, veiksmai prisideda prie jaunosios kartos prasmingo įveiklinimo.

Naujiena! Atvirukas „Martynas Mažvydas žegnoja“

Kvietimas į renginį „Sueiga pas Martyną Jankų“, skirtą muziejaus veiklos 45-mečiui paminėti

Nuo liepos 17 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos III aukšte veiks paroda „Biržų išeiviai“.

Parodoje eksponuojami aštuonių iš Biržų krašto kilusių asmenybių laiškai iš Jono Meko fondo, saugomo Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre. Lankytojai galės susipažinti su evangelikų liuteronų ir reformatų kunigo Petro Dagio, visuomenės veikėjų Mykolo Zablocko, Jokūbo Mikelėno, Hypatijos Yčaitės-Petkaus ir Variakojo, Jono Meko draugų Jono Kregždės ir Algio Norvaišos bei giminaitės Katrės Žemaitienės laiškais.

Eksponuojamuose laiškuose atsispindi ne tik Jono Meko ryšiai su kitais Biržų krašto išeiviais, bet ir unikalūs išeivių išgyvenimai, tapatybės ir net tarminiai bruožai.

Paroda veiks iki rugpjūčio 28 d.

Tado Verkelio tekstas ir nuotraukos

https://biblioteka.vu.lt/apie/naujienos/2815-zoologijos-mokslo-zvaigzde-talentingas-piesejas-nuo-caro-gelbejes-filomatus-neeiline-mokslininko-bojanaus-istorija

Jau šiais metais planuojant pastatyti paminklą Reformacijos ir lietuviškos raštijos  pradininkams, Reformatų sode vyko šio įspūdingo statinio baigiamųjų darbų aptarimas.   

Pasitarime dalyvavo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (LRIKD) pirmininkas Donatas Balčiauskas, įmonės Žybartuva atstovas Dmitrij Dvornikov, UAB „Eika Construction“ atstovai Giedrius Videika ir Kęstutis Rusonis, architektas Alvydas Mituzas.

Kadangi paminklo montavimo darbai turi būti užbaigti dar šiais metais, išsamiai apsvarstytas Veiksmų planas tarp konkrečius darbus turinčių atlikti vykdytojų. O tų darbų nemažai – reikės įrengti betono išlyginamąjį sluoksnį, nes nuo paminklo pamatų įrengimo  jau praėjo 4 metai (statybos procesui neplanuotai užsitęsus pamatai nebuvo tinkamai konservuoti, todėl teks akmens gaminius permontuoti, taip pat mechaniškai nuvalyti akmens ir betono paviršiaus apnašas). Reikės įvertinti ne tik esamos  (įvykdytos) elektrinės dalies įvado būklę, turimų gaminių komplektaciją, bet ir tęsti vandens privedimo iki paminklo dalies montavimą (įvertinti privedimo vamzdynų būklę, atlikti profilaktiką). Aptarta ir paminklo mozaikinės aikštelės grindinio detalių gamyba, montavimas (reikės atlikti aikštelės/ pamatų matavimus; didesnio ploto plokštes mažinant – atliekant radialinius pjūvius) ir, žinoma, kolonų montavimas (paminklo Užsakovas –  LRIKD kreipsis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimo montavimo darbams išdavimo pagal vykdytojų pateiktus parametrus). Tarp numatytų atlikti darbų – ir panduso neįgaliesiems įrengimas, ir Padėkos kolonos paminklo rėmėjams pastatymas (paramos teikėjai, paaukoję  5000 ar daugiau  eurų, bus pažymėti ant kolonos pritvirtintoje nerūdijančio metalo plokštėje).  

Draugijos inf.  

VILNIAUS KODAS. Dr. Deimantas Karvelis ir Aurelija Arlauskienė: idėjos, pakeitusios valstybės istoriją ir kultūrą

dr. Ina Dagytė Mituzienė

    Pilnutėlėje Vilniaus Rotušės Didžiojoje salėje įkaitusios 2026 – ųjų birželio 30 – tosios pavakarę pasitikome naują rašytojos, diplomatės Valentinos Zeitler knygą – “Vilniaus budelis”. Renginį organizavo Ignalinos kraštiečių klubas ir Vilniaus Rotušė.

    Knygos pristatymo metu  susirinkusius klausytojus  maloniai nustebino retokai girdimi ir aukštosios kultūros  tonais  suskambę Rotušės vargonai, valdomi vargonininko Rimvydo Mitkaus, įtaigūs aktoriaus Perlio Vaisietos profesionaliai skaitomų “Vilniaus budelio“ ištraukų tekstai  ir temą atitinkantis  perregimas raudonos šviesos šydas.

      Visa tai kūrė intriguojančią renginio atmosferą, kurioje per renginio vedėjo Vilniaus universiteto docento dr. Vytauto Kindurio pamatuotai atrinktus klausimus, įvadines užuominas,  taupius, tačiau turiningus knygos autorės Valentinos Zeitler atsakymus, sluoksnis po sluoksnio skleidėsi knygos atsiradimo istorija, jos turinys. Į šį audinį betarpiškai “įsirašė” renginio vedėjo kalbinamas prigimtinis vilnietis, mokslo istorikas, etnokosmologas Libertas Klimka, pažėręs ne vieną intriguojančią detalę iš septynioliktojo amžiaus Vilniaus gyvenimo, susiejęs jas su gyvenamojo laikotarpio paralelėmis, priminęs, kad visais laikais tarp atstumtųjų, budelių ar kitais  metodais  naikinamųjų, buvo ne tik nusikaltėlių, bet ir savo žiniomis aplinką pranokusių žmonių. Taip, pavyzdžiui, tarp vadinamųjų raganų galėjai sutikti talentingų žolininkių, gyduolių.

V. Zeitler savo knygoje piešia sudėtingą, kontraversišką Vilniaus budelio Andriaus Vrublevskio paveikslą, atskleisdama platų istorinį pasirinkto laikotarpio vaizdą, paženklintą bado, maro, karų, gaisrų, tarpusavio nesutarimų. Iš  Šveicarijos, Vokietijos ir kitų archyvų knygos autorė kruopelė po kruopelės surinko įdomios autentiškos medžiagos. Sužinome, kad budelio alga buvo  didelė – 300 auksinų, tačiau ne vien ji lėmė profesijos tęstinumo užtikrinimą tarp kartų. Pripažįstame, kad viešai niekinamas budelis, ištikus ligai ar nelaimei, greitai tapdavo geidžiamu pagalbininku – dėl anatomijos žinių, sukauptų tepalų ir gydančių nuovirų. Patiriame, kad viešosios egzekucijos – “mirties spektakliai” – vykę Vilniaus Rotušės aikštėje žiūrovų nestokojo, buvo populiarūs, laukiami, nors ir  kraupūs, dramatiški. O gal, kaip ir dabar, tai, kas kraupu, dramatiška savo kraupumu vilioja, prikausto dėmesį. 

Atsakydama į klausimus, autorė atskleidė, kad greta atrastų  faktų  plačiai naudojo savo fantazijos galias, ypač atskleisdama Vilniaus budelio ir jo aplinkos žmonių jausminį pasaulį, juos ištinkančius įvykius, emocines reakcijas. Viešo klausimo teise pasinaudojo ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkė dr. Ina Dagytė Mituzienė, prašydama autorės paaiškinimo, kodėl jai taip patinką šešioliktas – septynioliktas amžiai, beje, aprėpiantys ir Reformacijos laikotarpį – ar dėl Reformacijos idėjų, ar dėl šio laikotarpio asmenybių likimų?

V. Zeitler prisipažino, kad rašydama apie Radvilas pati susipažino su Reformacijos istorija,  pirmenybę vis dėlto teikdama likimams. Pasinaudodama užsimezgusio dialogo proga,  dr. Ina Dagytė Mituzienė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vardu padėkojo autorei už jau kuris laikas besitęsianį bendradarbiavimą, paramą  LRIKD baigiamam  statyti paminklui Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams per jos padovanotą 100 knygų šiam kilniam  tikslui.

Renginys baigėsi žiūrovų padėkomis, jūra gėlių puokščių, krentančių į autorės glėbį, bendromis nuotraukomis, autografais…  V. Zeitler padovanojo vieną “Vilniaus budelio” egzempliorių tąkart vienintelei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos atstovei renginyje ir mielai sutiko drauge nusifotografuoti, o priėmusioji knygą pasižadėjo, kad nuotrauka ir informaciją apie renginį bus publikuota  LRIKD svetainėje.