https://www.visitneringa.com/lt/renginiai/dedikacija-masonui-martymui-liudvikui-rezai-20178.html

Gegužės 21-ąją prisimename Martyno Mažvydo (~1520–1563) mirties metines

Martyno Mažvydo knygos „Forma krikštymo“ kritinis filologinis leidimas buvo vienas pirmųjų šiemet tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatytų leidinių.

Žinomų filologų Iljos Lemeškino ir Pietro Umberto Dinio parengta knyga – jau 11-as tarptautiniu mastu pripažintos serijos „Travaux du Cercle linguistique de Prague“ (Prahos lingvistų būrelio darbai) tomas. Šiuo darbu siekiama ne tik dokumentuoti senuosius rašto paminklus, tačiau juos įvairiapusiškai išnagrinėti ir aktualizuoti mūsų dienų skaitytojui.

Ragainės evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo iš vokiečių kalbos išverstas ir 1559 m. Karaliaučiuje išleistas veikalas buvo pirmoji lietuviška bažnyčios agenda ir trečioji M. Mažvydo parengta knyga. Savo autorystę joje jis taipogi pažymėjo akrostichu – knygoje išspausdintos dr. Martyno Liuterio giesmės vertimo dviejuose priešpaskutiniuose posmuose pirmosios eilučių raidės suformuoja užrašą MARTJNUS MASZWJDAS.

Pasak vieno iš kritinio leidimo rengėjų dr. I. Lemeškino, Forma Chrikʃtima yra subrendusio autoriaus bei patyrusio leidėjo individualus ir žanro požiūriu vientisas leidinys, bet jis atsidūręs greta nelaimingų „trečios eilės“ knygų, kurioms nebūna skiriama tiek daug dėmesio.

Vis dėlto vertėtų neišleisti iš akių, kad minėtoji knyga ribotai naudojama buvo jau amžininkų. Bažnyčios istorikas kun. doc. habil. dr. Darius Petkūnas yra pažymėjęs, kad krikšto tvarką M. Mažvydas išvertė iš 1558 m. išleistos „Prūsijos agendos“, kuri netrukus buvo paskelbta esanti osiandriška, tad bažnyčioje neprigijo, o M. Mažvydas, į krikštą neįtraukęs egzorcizmo apeigų, sulaukė kritikos.

Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriaus kun. Andreaso Osianderio (1498–1552) skelbiamos idėjos apie išganymą buvo vertinamos prieštaringai, o po jo mirties Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios oficialiai atmestos. Prūsijos valdžios prašymu 1566 m. Liublino seimas nesutarimams išspręsti pasiuntė karališkąją komisiją, kuri tris svarbiausius osiandrizmo ideologus, apkaltintus nepaklusnumu bažnytinei ir politinei valstybės valdžiai, pasmerkė myriop. Dar prieš tai teologinę polemiką užbaigė 1566 m. gegužės 26-28 d. sušauktame Prūsijos generaliniame sinode priimtas Prūsijos doktrinos sąvadas (Corpus Doctrinae Prutenicum), kurį pasirašė visi Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų kunigai, tarp jų Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Aleksandras Rodūnionis bei kiti Mažosios Lietuvos dvasininkai.

Kritinį filologinį „Formos krikštymo“ leidimą Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d. pristatė autoriai doc. habil. dr. Ilja Lemeškinas ir prof. habil. dr. Pietras Umbertas Dinis bei akademikė prof. habil. dr. Grasilda Blažienė. Renginį vedė Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.

Kęstučio Puloko tekstas ir nuotraukos

M. Mažvydo „Formos krikštymo“ kritinį filologinį leidimą 2026 m. tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristato (iš kairės) Ilja Lemeškinas, Sigitas Narbutas, Pietras Umbertas Dinis ir Grasilda Blažienė.

Prelegentai keičiasi atminimo dovanėlėmis. Iš kairės: Ilja Lemeškinas, Sigitas Narbutas.

Diskutuoja dr. Sigitas Narbutas ir prof. Pietro Umberto Dini.

Gegužės 18 d. Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotojos Aurelija Arlauskienė ir doc.dr.Ina Dagytė-Mituzienė (ji ir paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams statymo komiteto – fondo kanclerė) su darbiniu vizitu lankėsi pas Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkę prof. Eglę Gandą Bogdanienę. Kadangi Dailininkų sąjunga yra viena iš paminklo statymo iniciatorių (ji, bendradarbiaudama su Kultūros ministerija, 2017 m. organizavo atvirą skulptūrinių-architektūrinių darbų konkursą, kuriame ir laimėjo prof. Dalios Matulaitės ir prof. Jūro Balkevičiaus pateiktas projektas), aptarti svarbūs klausimai: prašyta Dailininkų sąjungos nuomonės dėl paminklo mozaikinės aikštelės; taip pat dėl šios sąjungos aktyvesnio dalyvavimo telkiat paminklo statymo; taip pat dėl Skulptūros ir vitražo centro, kuris pavaldus šiai sąjungai.

Draugijos informacija

Stanislovo Rapolionio premija  įteikta Eišiškėse

STASIO VAINIŪNO NAMUOSE

Dvidešimt aštuntasis sezonas

Atkurtai Lietuvai – 108 Vilniui – 702

2026 m. gegužės 15 d., penktadienį, 16.00 val.

Koncertas Mylėjęs Lietuvą iš tolo,skirtas kompozitoriaus Vlado Jakubėno atminimui. Dalyvaus muzikologas Vaclovas Juodpusis ir Biržų V. Jakubėno meno mokyklos direktorė Edita Timukienė, direktorės pavaduotoja muzikai Rima Venskienė, mokiniai ir mokytojai Veiks V. Jakubėno muzikos leidinių, dokumentų paroda.

Maloniai kviečiame, Vilnius A. Goštauto 2-41

Laba diena, gerbiami bendraminčiai. Jau 34 metus esame drauge, susibūrę  svarbiems ir sunkiems darbams. Kai pabaigsime nuo pat Draugijos pradžios svajotą paminklą, būsime įveikę ilgo etapo darbą. Paminklo statybos pabaigą laikyčiau tam tikra mūsų darbo etapo riba. Kad Draugija gyvuotų reikėjo daug mūsų visų pastangų, laiko, jėgų, patyrimo ir žinių, bet mus laikė kartu bendri siekiai. Apžvelkime trumpai  tą mūsų buvimą kartu  ir pasidžiaukime. Turime kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti.

Pirmiausia ramia sąžine galime sakyti, kad vykdėme Draugijos sau iškeltus uždavinius. Per tuos 34 metus iš tiesų mes ne tik priminėme „Reformacijos propaguotas humanistines švietimo, tautiškumo bei tolerancijos idėjas ir apmąstėme jų gyvybingumą bei prasmę šiandieninėje modernioje Lietuvoje”.  Pirmiausia , mes visi kartu kėlėme iš užmaršties Reformacijos idėjas, skelbtas Lietuvoje,  įsigilinome į jas, pažinome jas. Sutelkėme šiam darbui gana plačią bendriją: grupelę mokslininkų, konferencijų  ir knygų aptarimų klausytojų ir Vilniuje, ir Kėdainiuose, ir Biržuose. Ne visi jie tapo mūsų draugijos nariais, bet tapo prijaučiančiais, suprantančiais mus. Mūsų organizuoti Reformacijos asmenybių jubiliejų minėjimai, knygų aptarimai, konferencijos išplėtė Reformacijos istorijos žinių ir jos vertybių sklaidą: iš penkių organizuotų konferencijų – trys buvo tarptautinės. Jos telkė ir Lietuvos, ir Vokietijos, ir Ukrainos ir Lenkijos mokslininkus. Draugijos veikla, jos sutelkti klausytojai ir skaitytojai  sukūrė susidomėjimo ir dėmesio lauką, kuris tapo paramos užnugariu mokslininkų darbui,  skatino juos dirbti. Šis dėmesio laukas  sudarė galimybes parengti,  darbštuolio ir nuoširdžiausio mūsų bičiulio Arthuro Hermanno  iniciatyva ir pastangomis, Lietuvos reformatoriškų bažnyčių istorijos  bruožus ir išleisti juos Vokietijoje ir Lietuvoje.  Tai buvo pirmas leidinys Europoje, kuriame prabilo istorikai, žvelgę į Lietuvos Reformacijos istoriją, kaip į savarankišką religinį ir visuomeninį judėjimą, kuris buvo maitinamas autentiškų Lietuvos visuomenės siekių. Tad kai  palyginame tai, ką mes žinojome prieš 30-40  metų ir ką jau žinome dabar, ima džiugi nuostaba. Žengėme septynmyliais žingsniais ir tirdami,  ir organizuodami pažinto klodo sklaidą.

Dar vienas mūsų draugijos siekių buvo kaip buvome užsibrėžę  ” vienyti įvairių požiūrių, nuostatų bei tikybos asmenis, siekiančius tarpusavio supratimo, tolerancijos ir pagarbos kitaip mąstantiems. Draugijos tikslas – padėti kurti šiuolaikinę Lietuvos pilietinę visuomenę.” Tam Draugija sutelkė visas savo jėgas ir galimybes. Kai pažvelgiame į mūsų Draugiją matome, kad  ji vienija įvairių pažiūrų, įvairių tikybų: liuteronus, reformatus, evangelikus, katalikus ir agnostinių nuostatų žmones. Mus jungia bendra nuostata ieškoti to, kas mus jungia, gerbti kito įsitikinimus ir tikėjimą.  Tai yra įgyvendinta ir patvirtinta mūsų bendrais darbais. Mūsų draugijoje kartu veikia visos Lietuvos skirtingų jos regionų atstovai,  vienas šalia kito dirba biržiečiai,  Vidurio Lietuvos,  Klaipėdos krašto, žemaičiai ir Vilnijos žmonės.  Drįsiu pasakyti, kad šiuo požiūriu mūsų Draugija yra mažas Lietuvos ateities visuomenės modelis. Palinkėkime sau, kad tai pavyktų išlaikyti ir ateityje.

Mūsų draugijos iniciatyva ir didelėmis pastangomis statomas Lietuvos Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų paminklas tapo šių nuostatų telkimo ašimi.  Ji vienija mus apie mūsų tolimų protėvių pastangas būti lietuviais,  pasiremti Europos Reformacijos idėja vertinti gimtąsias kalbas, lietuvių kalbą padaryti rašto kalba. Kartu tas paminklas gali įkūnyti  granite iškaltą siekį, kad šių laikų visuomenė suvoktų, jog visi Lietuvos regionai kūrė tą kultūrinį pamatą, ant kurio gyvena šiuolaikinė mūsų kultūra, kad ir ta išnykusi Mažosios Lietuvos dalis dar yra gyva mūsų kultūrinėje atmintyje. Gal paminklas suglaudins Lietuvos regionus kultūrinės atminties lauke, padės  Vilniui priimti to tolimo laiko Mažosios Lietuvos, o Klaipėdos krašto žmonėms -Vidurio ir Rytų Lietuvos lietuvių raštijos  darbininkų mums pasiųstus  ženklus, kad galėtume toliau darbuotis susitelkę ir jausdami vienas kito pečius, o ne ieškoti atskirties. Gal būt kiekvieno regiono savitumas nebebus  skiriančia riba, o kurs mūsų turtingumo pojūtį, kūrybiškumo impulsus ateičiai.

 Aš nuoširdžiausiai  dėkoju Jums, Draugijos nariams, už bendrą darbą. Per ilgus dešimtmečius Jūs buvote man  stiprus užnugaris, palaikanti jėga. Žinome, kad šis  darbas yra susijęs su stipria atmetimo ir griaunančiomis povandeninėmis srovėmis, kurias įvairiomis formomis jutome visi. Jutau ir aš. Dėkoju, kad Jūsų tarpe jaučiausi įžengusi į iš senųjų amžių ataidinčią kūrybišką mintį, kad palaikėte, kad jaučiausi reikalinga. Ačiū Jums, kad skaitėte, ką parašiau. Kad Jūsų dėmesys  man buvo per daugelį darbo dešimtmečių atlygis už pastangas suprasti tą tolimą, bet gyvą Jumyse Reformacijos laiką.  Ačiū už tą džiaugsmą, kurį suteikėte, kai po Valdovų rūmų  skliautais skambėjo jungtinio choro daina lietuvių kalba. Linkiu Draugijai išlikti kūrybiškai, išlaikyti  veiklos energiją, telydi sėkmė siekiant užsibrėžtų tikslų, gebėjimas ir toliau gyventi, veikti ir kurti besiskiriantiems savo įsitikinimais, bet išliekantiems kartu bendraminčiais. Linkiu kiekvienam Draugijos nariui jėgų ir sveikatos. Ačiū Jums visiems.

Pagarbiai,

dėkinga

Ingė Lukšaitė

Vilnius 2026.04.24.

Gerbiami Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos nariai,

Draugijos Valdybos 2026 m. kovo 17 d. išplėstiniame posėdyje patvirtinta LRIKD metinė veiklos programa, kurioje numatyta š. m. balandžio 25 d., šeštadienį, 11.00 val., Vilniaus kultūros centro (buv. Mokytojų namai) mažojoje salėje (antras aukštas), sušaukti Draugijos XII-ą suvažiavimą. Pagal Draugijos įstatus, įregistruotus LR Teisingumo ministerijoje 1996 m. lapkričio 4 d., reg. Nr. 480-V ir atnaujintus 2019 m. spalio 21 d. (Juridinių asmenų reg. kodas 190763313), suvažiavimą šaukia Draugijos valdyba ne rečiau kaip kartą per 3 metus. Šių metų suvažiavimas ataskaitinis-rinkiminis. Pasibaigus Draugijos valdybos, revizijos komisijos, valdybos pirmininko ir trijų pavaduotojų kadencijai, prašome pagalvoti apie naujas kandidatūras į minėtas visuomenines pareigas. Žemiau pateikiamas suvažiavimo darbotvarkės projektas.

D A R B O T V A R K Ė

10.00 – dalyvių registracija.

11.00 – Muzikinis pasveikinimas. Smuiku kūrinį atlieka Muzikos akademijos studentas Liudvikas Lahayne. Draugijos Signatarės, Garbės narės prof. habil. dr. Ingės Lukšaitės ir svečių sveikinimai.

11.20 – Mandatų komisijos pranešimas ir darbotvarkės tvirtinimas.

11.25 – Draugijos pirmininko ir Revizijos komisijos ataskaitos.

11.40 – Paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams statymo Komiteto – fondo narių pranešimai.

12.00 – Diskusijos.

12.20 – Draugijos įstatų aptarimas, atnaujinimas ir tvirtinimas

12.30 – Pertrauka.

12.40 – Naujos valdybos, pirmininko ir revizijos komisijos rinkimai.

13.00 – Padedamos gėlės prie istorinio paminklinio akmens šalia statomo paminklo Reformatų sode/skvere.

Bus galima įsigyti Draugijos ir jos narių bei rėmėjų knygų.Maloniai kviečiame atlikti Draugijos nario pareigą ir dalyvauti suvažiavime.

Draugijos valdyba

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos suvažiavimo diskusijose pasisakiau apie savo kelią į draugiją ir Lietuvos Reformacijos istorijos muziejaus tolimesnę raidą.

Atgimimo dvasia nuo 1988 metų skleidėsi ne tik Vilniuje, bet visoje Lietuvoje. Išgirdau ir apie Reformacijos draugijos kūrimą – Jaunimo teatro salėje, kuriame direktoriavo biržietis Arvydas Kregždė, išvydau entuziastus, o jų priešakyje – reformatą Donatą Balčiauską. Jau buvo draugijos įstatų projektas, o jį dar tobulinome ir parengėme svarstymui. Beje, apie draugijos steigimo sumanymą draugijos 30-mečio proga 2022 m. iš Klaipėdos universiteto priminė ir buvęs biržietis muziejininkas doc. dr. Arūnas Baublys.

Mane, kaip ir D. Balčiauską, domino protestantiškojo paveldo pažinimas, saugojimas, sklaida. Pirmiausiai – reformatų ir liuteronų, jų bažnyčių pastatų, konfesinių kapinių likimas. Draugija tuo metu buvo labai reikalinga, nes parapijų aktyvas labiau rūpinosi kur susiburti, laikyti pamaldas.

1992 m. balandžio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos pilnutėlėje Didžiojoje salėje įvyko draugijos steigiamasis suvažiavimas. Pamaniau, kad tokiame susirinkime reikia ir svečių.

Žinia, į Vilnių iš JAV jau buvo atvykęs sociologas, visuomenės veikėjas, buvęs „Santaros“ draugijos pirmininkas, Santaros-Šviesos konferencijų dalyvis prof. dr. Vytautas Martynas Kavolis (1930-09-08, Kaunas – 1996-06-24, Vilnius), liuteronų kunigo dr. Martyno Kavolio sūnus. Tuo metu V. Kavolis skaitė paskaitas Vilniaus universiteto K. Donelaičio auditorijoje. Nuėjau į paskaitą, po jos maloniai pasikalbėjome – V. Kavolis sutiko aplankyti naujos draugijos steigiamąjį suvažiavimą, pritarė jos veiklai. Taigi, kūrėsi nauja lietuviška protestantiškos istorijos ir kultūros draugija – lenkų iki 1939 m. valdomame Vilniuje jau buvo veikusi analogiška lenkiška draugija.

Draugijos veiklą remiančiųjų susilaukėme ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – vokiečių labdaros ir kultūros LIONS klubo iš Šlėzvig-Holšteino, o taip pat Reformacijos tyrėjų  ar simpatikų – Vokietijos bibliotekininko Arthuro Hermanno, bičiulių iš JAV – Jono Šliūpo sūnaus Vytauto Šliūpo, reformatų kunigės, visuomenės veikėjos Erikos Dilytės-Brooks, habil. dr. Gražinos Marijos Anysaitės-Slavėnienės, draugijos mecenato, bibliofilo Petro Jauniaus (Januševičiaus), kitų.

Steigiamojo suvažiavimo metu išrinkome draugijos valdybą, kuriai vadovauti sutiko iš Biržų krašto kilęs reformatas, tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto prof. habil. dr. Sigitas Kregždė. S. Kregždė – psichologas puikiai gebėjo telkti mūsų naują draugiją. Pamenu Reformacijos tyrinėtojos istorikės doc. dr. Ingės Lukšaitės pastebėjimą apie tai, kad Atgimimo metu steigėsi daug visuomeninių kultūros, istorijos, kraštiečių draugijų, o sėkmingai ligi šiol veikia Reformacijos draugija. Pasilieka atmintyje I. Lukšaitės akinimas ir rinkti, užrašyti protestantiškųjų bendruomenių tiek bažnytines, tiek gyvenimo nuostatas, papročius, pasielgimus.

Draugija didžiuoju metiniu savo renginiu pasirinko Reformacijos dienos minėjimą – ligi to meto jie vyko bažnytine tvarka pamaldose. 1992 m. lapkrityje Vilniaus Mažojoje baroko salėje buvo sukviestas viešas visuomenės susirinkimas – man buvo pavesta skaityti pranešimą, o pianistė, vargonininkė biržietė iš Kauno Virginija Daugirdienė atvyko su boso partiją atlikusiu Juozu Malikoniu. Mano pranešimas buvo skirtas Abraomo Kulviečio aukštesniosios mokyklos įkūrimui Vilniuje. Rėmiausi mokslininkų jau atliktais tyrimais apie Lietuvos jaunuolių rengimą studijoms Europos aukštosiose mokyklose – lotynų kalbos mokymas, giedojimo ir kitos praktikos. Mokykla 1542 m. buvo uždaryta – vyko kontrreformacijos kovos, bet pasėta sėkla sudygo kitur – A. Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas pasitraukė į Karaliaučių – jie buvo pakviesti profesoriauti, studijuoti į liuteronišką Karaliaučiaus universitetą, rengti pirmąją lietuviškąją knygą, katekizmą. Žinoma, Vilniuje taip pat mėginta neatsilikti – įkuriama biblioteka, o 1579 m. ir universitetas, skirtas katalikų jaunimui mokyti.

Nepamirštami draugijos vyresnieji nariai, jau besiilsintys Anapilyje. Draugija save skelbė nekonfesine, kultūros ir istorijos draugija ir čia nariais taipgi buvo prof. Levas Vladimirovas, akad. prof. Jokūbas Minkevičius, prof. Jonas Aničas, prof. Dobilas Kirvelis, kiti.

Laikas nenumaldomai bėgo ir kilo mintis veikti ne tik draugijos formate, bet ir atminties organizacijoje – pasiūliau ir parengiau dokumentus Lietuvos Reformacijos istorijos muziejaus steigimui. Signatarais sutiko būti Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas bei draugijos pirmininkas S. Kregždė. 2025 metais muziejus paminėjo savo veiklos 30-metį.

Ne tik manau, bet ir esu įsitikinęs, kad Reformacijos 500 metų jubiliejui skirti 2017 metai bei jų metu sumanytas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų paminklas, o taip pat Lietuvos Reformacijos istorijos muziejus – du svarbūs draugijos veiklos sąnariai. Abu dera vienas greta kito. Tai ne tik memorialiniai, atminties ir pagarbos liudininkai. Abiejų veiklos turinys skirtas jaunimui, visiems Lietuvos gyventojams, o taip pat valstybės svečiams. Jau šiandien jie gali ir veikia kaip mokymo ir auklėjimo (edukacijos), kitų renginių vieta ir turinys.

1995–2015 metais muziejus glaudėsi Panerių memorialiniame muziejuje – jį saugojo ir fondų apskaitą vedė istorikas muziejininkas Algis Karosas. Šis memorialas pasirinktas ne atsitiktinai – jo teritorijoje ilsisi nacių 1941 m. nužudyta Tilžės akto signataro Enzio Jagomasto šeima, kiti Lietuvos ir užsienio piliečiai – žydai, lietuviai, lenkai. Tarp jų ir kunigai, kiti inteligentijos atstovai.

2015–2025 metais muziejus glaudėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Aukų muziejuje – eksponatų dvi spintas priėmė ir saugojo istorikas muziejininkas Eugenijus Peikštenis.

Nuo 2025-ųjų muziejaus pagrindinis ir pagalbinis fondai perkelti į Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios patalpas Pylimo gatvėje. Buvusi Bažnyčios kanclerė Alė Klovaitė tarpininkavo ir muziejaus senųjų bei naujojo meto knygų rinkiniai bei paveikslai, nuotraukos, kiti dokumentai Bažnyčios vadovo generalinio superintendento kun. Raimondo Stankevičiaus pritarimu penkeriems metams priimti tolimesniam saugojimui.

Artėjant muziejaus įkūrimo 30-mečiui, draugijos valdybos narė, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė parengė projektą ir iš muziejaus pagrindinio fondo sudarė „Senųjų knygų parodą“, skirtą šiai muziejaus sukakčiai paminėti – draugijos XII suvažiavimo metu buvo paskelbta žinia ir pristatyta draugijos bei muziejaus padėka už muziejaus vertybių sklaidą. Minėta paroda eksponuota ir pristatyta 2025-ųjų metų Reformacijos dienos minėjime Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje.

Kokie tolimesni muziejaus darbai, aktualijos? Visi suprantame, kad būtina spręsti vis augančio pagrindinio ir pagalbinio fondų eksponatų ir dokumentų fondus, vykdyti jų tolimesnę apskaitą, rengti ekspoziciją, parodas, susitikimus su jaunaisiais ir visais muziejaus lankytojais.

Jau prieš kurį laiką prof. D. Pociūtė-Abukevičienė yra iškėlusi mintį kurti protestantizmo istorijos ir kultūros tyrimo instituciją. Man, muziejaus visuomeniniam vadovui, bibliotekininkui, t. y. atminties organizacijos atstovui ši profesorės mintis yra labai vertinga kelrodė – apie ją nuolatos galvoju bei tęsiu jos propagavimą.

Žinia, Vilniaus universitete veikia Konfucijaus institutas (M. K. Čiurlionio g.21), yra ir kitų analogiškų institucijų Vilniuje bei Lietuvoje. Šiuo atveju taip pat galėtų būti ir Rėzos institutas su Lietuvos bei užsienio šios temos tyrėjų padaliniu, o taip pat biblioteka, archyvas, gal net ir mokymo įstaiga ir, žinoma, muziejus.

Muziejus, veikiantis visomis šiuolaikinio muziejaus formomis ir funkcijomis – eksponuojantis dokumentus, jų vitrinas ar stendus, turintis visas interaktyvaus demonstravimo ir veikimo formas. Atveriantis ir savo saugojimo pagrindinį bei pagalbinį fondą, kurie būtų prieinami ne tik tyrėjams, bet ir lankytojams – moksleiviams, studentams, doktorantams.

Kur toji Rėzos instituto galima buveinė, jos patalpa?

Įsitikinęs, kad Vilniuje, o tyrėjai – ir Biržuose, ir Kėdainiuose, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Šilutėje ar kitur, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai ir Vilniaus universitetas, ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija Vilniuje. Neatmeskime galimybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės Santuokų rūmuose pradžioje gali būti ekspozicija. Gi Santuokų rūmai – „Vilniaus parkų“ Liuteronų sode. Jau 1993 metais buvo pradinis mėginimas tvarkyti šią sakralinę Vilniui, o ir jo senajam universitetui buvusių profesorių, net pokario rezistentų kapinių vietą. Parengti projektiniai pasiūlymai, schemos, atmintinų asmenų sąrašai, išleistas išsamus lankstinys, o muziejaus rubrikoje, esančioje draugijos svetainėje, yra ir kapinių antkapinių įrašų tekstai – juos parengė Vilniaus universiteto studentai, vadovaujami prof. Levo Vladimirovo. Žinoma, tuomet nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo ir tik 2024 metais buvo įgyvendintas šis sumanymas kaip „Vilniaus parkų“ sudėtyje veikiantis „Liuteronų sodas“ ant Tauro kalno.

Dabar ir keliama mintis bei veikiama kartu su Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija, o galimi ir kiti bendražygiai – tarp jų ir čia minėti „Vilniaus parkai“ bei kitos gimnazijos, mokymo ir studijų įstaigos, kad tiek šis, tiek ir „Reformatų sodas“ būtų ne tik poilsio, gamtos puoselėjimo, bet ir aktyvus miesto istorijos, kultūros kampelis su mokymo, edukacijos galimybėmis ir formomis.

Liekame dirbti ir veikti – reikia užbaigti Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų paminklo statybą „Reformatų sode“ Pylimo g., pargabenti čia LDK ir Rytprūsių sienų geografo kartografo Šarlio de‘Perte antkapinį akmenį iš Vilniaus atitinkamų saugyklų – yra akmens su įrašu nuotrauka, inventorinis numeris – paveldas laikinai iškeltas ir privalome sugrąžinti į jo nuolatinę vietą. Esu jį matęs, galiu nurodyti ir originalią jo stovėjimo vietą, o ir numanomą dabartinę jo saugojimo vietą.

Žinia, prie draugijos pradeda veikti teminiai komitetai. Suvažiavimo metu nuskambėjo ir muziejaus komiteto vardas. Iš draugijos valdybos pereinu dirbti į komitetą su patariamuoju balsu valdyboje, o į komitetą kviečiu istoriką muziejininką Eugenijų Peikštenį, o draugijos nariai pasiūlė rašytoją ir vertėją Arvydą Valionį. Su Vilniaus M. Mažvydo progimnazija taip pat kalbamės dėl jų pedagogo, istoriko ar muziejininko delegavimo į šį komitetą. Pasiūlymams ir veiklai šioje komisijoje yra vietos visiems. Muziejus yra ir veikia. Darbo ir veiklos sėkmė priklausys nuo kiekvieno iš mūsų draugijos nario, o ir rėmėjo konkretaus indėlio.

Čia jau saugomas kraštietės dailininkės Evos Erikos Labutytės (1938–2003) grafikos kūrinys-ofortas, skirtas Karaliaučiaus ir Vilniaus universitetams bei profesoriams Abraomui Kulviečiui, Stanislovui Rapolioniui, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos autoriui ir sudarytojui Martynui Mažvydui. Doc. dr. Ina Dagytė-Mituzienė jau pažadėjo perduoti iš liuteronų senojo vyskupo Jono Kalvano gautą menišką kavos servizą. Čia yra neatlygintinai perduoti mano tėvo teisininko, kraštotyrininko Jono J. Gocento ir mano senosios bažnytinės bei kitos knygos. Kėdainių muziejuje deponuotas ir naudojamas Bostone leistas „Lietuvių enciklopedijos“ komplektas, kuris skirtas jau minėto draugijos mecenato, bibliofilo Petro Jauniaus (Januševičiaus) Biržų reformatų bažnyčiai. Žinia, Reformatų sode pastatytas granito akmuo su įrašu, kad čia bus statomas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams, taip pat įgytas už muziejui skirtas lėšas (3,5 tūkst. litų) ir yra muziejinis lauko eksponatas .

Akivaizdu, kad muziejui reikia patalpos, kur galėtume toliau dirbti, saugoti, puoselėti, mums tėvų bei bendražygių perduotą Lietuvos protestantiškąjį palikimą, tęsti jo sklaidą.

P. S. Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet mini keletą mums visiems svarbių datų:

Sausio 1-ąją – lietuvių grožinės literatūros pradininko, liuteronų kun. K. Donelaičio gimtadienį;

Sausio 15-ąją – Klaipėdos krašto dieną;

Spalio 16-ąją – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną;

Lapkričio 30-ąją –  Mažosios Lietuvos dieną: 1918-11-30 Tilžės aktu deklaruotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jungimasis.

Kviečiu ir draugijos narius bei kitus neabejingus žmones dalyvauti renginiuose bei atminti Lietuvos ir krašto istorijai reikšmingas dienas.

Vytautas A. Gocentas,

Lietuvos Reformacijos istorijos muziejaus direktorius