Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės – apie ką lituanistai ir istorikai šnekėjosi su XVI amžiaus protėviais | Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

Lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės, XIV a. Lietuvos politikai ir rašytojai: jų kūryba ir idėjos šiandien” Burbiškio dvare (Radviliškio r.). Straipsnis parengtas remiantis forumo dalyvių pranešimais.

Parengė Rūta SUCHODOLSKYTĖ, Trakai

(I.)

: Pastatas, kuriame vyko forumas – buvusios arklidės

Gegužės 15 – 16 dienomis Radviliškio rajone, Burbiškių dvare, dar nenužydėjus tulpėms, įvyko lituanistų bei istorikų forumas „Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės, XIV a. Lietuvos politikai ir rašytojai: jų kūryba ir idėjos šiandien”. Forumo pranešėjai atspirties tašku pasirinko XVI a. ir aptarė to meto iškilias asmenybes, ypatingas dėmesys skirtas Mikalojui Radvilai Juodajam. Pirmąją paskaitą apie XVI a. II pusės Lietuvos modernizatorius skaitė forumo programos sudarytoja habil dr. Ingė Lukšaitė, vėliau išgirdome dr. Dariaus Kuolio paskaitą „Kad galėtume šnekučiuotis su protėviais”.

Kiti pirmosios dienos pranešėjai aptarė lotyniškąją Lietuvos Renesanso literatūrą (habil. Dr. E. Ulčinaitė), Lietuvos lotyniškosios kultūros svarbą (dr. D. Narbutienė), Stepono Batoro vaidmenį šalies istorijoje ir kultūroje (habil. Dr. D. Pociūtė-Abukevičienė). Po pranešimų įvyko simpoziumas, kurio metu mokytojai ekspertai diskutavo, kurias Lietuvos istorines asmenybes iškelti, apie kurias nutylėti, kaip pateikti bei kaip sudaryti atsvarą popkultūros/holivudinių asmenybių įtakai mokykloje. Vakaro pabaigoje forumo dalyvius praturtino „Knygos teatro” spektaklis „Prabangos” pagal J. Savickio noveles.

Antrąją dieną aptartos XVI a. LDK asmenybių idėjos ir patirtys (habil. dr. Jūratė Kiaupienė), kanoninis Jono Radvano literatūros kūrinys „Radviliada” (dr. S. Narbutas), LDK istorijos aspektų aktualumas mokykloje (dr. Z. Kiaupa). Po pranešimų vyko A. Matelio filmo „Radviliada” peržiūra ir aptarimas. Peržiūrėtos dvi dalys – apie Mikalojų Radvilą Rudąjį, Ulos mūšio laimėtoją 1564 m. ir Mikalojų Radvilą Juodąjį, plataus spektro LDK politinį veikėją, reformacijos platintoją ir globėją.

Po forumo dalyviai apžiūrėjo Burbiškio dvarą bei parką, kasmet per 40 tūkst. lankytojų sutraukiančias tulpių lysves, o pakeliui namo aplankė Minaičių bunkerį, kuriame slapstėsi Lietuvos partizanų vadai. Apie jų gyvenimą pasakojo Julija Petrėtienė-Mikniūtė, išlikusi, ir ten pat, savo tėvų namuose gyvenanti liudininkė. Minaičių bunkeryje buvo pasirašyta Laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Buvo aplankyta ir pirmoji vadavietė, šiuo metu neprižiūrima Sajų sodyba. Paskutinis kelionės sustojimas – Rūtos Staliliūnaitės, įkūnijusios Barborą Radvilaitę filme „Barbora Radvilaitė” kapas, saugantis aktorės urną su pelenais.

Burbiškių dvaro istorija

: Viena pagrindinių forumo programos kūrėjų dr. Ingė Lukšaitė; Kultūros istorijos muziejaus direktorius Egidijus Prascevičius trumpai pristatė Burbiškių dvarą. Pasveikinęs forumo dalyvius, E. Prascevičius paminėjo, kad labai prasminga kalbėti apie XVI a., Lietuvos augimo ir pakilimo amžių, laikotarpį, apie kurį kalbama per mažai.

Direktorius pasakojo, kad Lietuvoje yra buvę 9 panašūs dvarai (Anykščių raj., netoli Vilniaus, Raseinių raj. bent du, Radviliškio raj. ir t.t.). Paskutiniai šio dvaro savininkai buvo Baženskių šeima, kurie valdė dvarą nuo 1819 m. iki 1941 metų. 1941 m., prieš vokiečių okupaciją, jie pasitraukė į Vakarus, turėjo slapstytis, nes atsidūrė tremtinų asmenų sąrašuose. Pirmą kartą atvyko tik 1994 m. Tėviškėje apsilankė Mykolo Baženskio sūnus Adomas – labai gerai kalbėjęs lietuviškai ir laikęs save lietuviu. Pasitaręs su šeima, nutarė šį dvarą palikti Lietuvos valstybei (Radviliškio raj. savivaldybei) su dviem sąlygomis: pirma, kad dvaras būtų panaudotas kultūros reikmėms, o antroji – kad jų šeimos nariams atvykus apsilankyti į Lietuvą, būtų nemokamai suteikti kambariai. Dabar sąlygos yra išpildytos. 1994 m. buvo pasirašyti perdavimo dokumentai. Dvare labai ilgai vyko darbai, vėliau gautų lėšų iš ES fondų dėka dvaras ir jo teritorija buvo galutinai sutvarkyta. Visi pastatai renovuoti, restauruoti, pritaikyti, kai kurie – atstatyti. Pastatas, kuriame vyko forumas – buvusi arklidė (skirta 60-iai arklių), sovietmečiu paverstas į kiaulidę, o dabar tapęs erdvia, puošnia sale.

Dr. Darius Kuolys taria įžanginį žodį

Dvaro parkas užima 30 ha plotą, parke yra sodai, perskirti upelės ir sujungti tiltų, pasivaikščiojimams skirta teritorija. Pasak direktoriaus, paskutinis savininkas Mykolas Bažinskis pradėjo kurti dvarą romantizmo dvasioje. Parke yra trys akinančiai baltos skulptūros: Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas prie I-ąjį pasaulinį karą (1912 m.) – pirmasis paminklas Lietuvoje šiam kunigaikščiui, 1911 m. su didelėmis iškilmėmis ir atgarsiais to meto spaudoje pastatytas paminklas poetui Adomui Mickevičiui ir Švč. Mergelės Marijos paminklas ant akmens su Mergelės Marijos pėda. Prie įdomesnių pastatų galima paminėti pelėdinę – virš kitų pastatų iškilusį bokštelį, skirtą pelėdoms perėti.

Per margaspalvių tulpių žydėjimo sezoną dvaras sutraukia 60 tūkst. lankytojų – vien tik per Tulpių šventę jį aplanko iki 40 tūkst. žmonių.

(II.)

XVI a. asmenybės ir lotyniškoji kultūra: XVI a. – švietimo, bibliotekų, spaustuvių ir bibliotekų kūrimasis bei asmenybių kilimas; ryškiausia asmenybė – Mikalojus Radvila Juodasis

: Tarp klausytojų – istorikai, lituanistai, istorijos mokytojai

Įžangos žodžio pabaigoje D. Kuolys citavo du autorius: Vilniaus universiteto rektorių prof. Dovydą Pilkauskį, kuris 1789 m. rašė vertinąs Apšviestąjį amžių bei esąs dėkingas protėviams, parodžiusiems bei apšvietusiems kelią, ir rašytoją Balį Sruogą (iš dramos „Algirdas Izborske”): „Vargas tautai neturinčiai savo herojų, mes lietuviai esame laimingi, nes turime herojų, bet ne visus juos pažįstame, mums mūsų herojų nereikia nei idealizuoti, nei gražinti, reikia nubraukti dulkes, juo labiau pažinsime praeitį, tuo didingesnė ji atrodys. Mūsų tautos uždavinys grąžinti teisybę iš padavimų pasaulio į tikrovę”.

Pirmoji forumo pranešėja, viena iš programos pagrindinių kūrėjų, dr. Ingė Lukšaitė – XVI a. pirmosios pusės modernizatoriams skirtą paskaitą pradėjo nuo to, kad tarp Naujųjų amžių pradžios ir pabaigos yra labai didelis skirtumas: amžiaus pradžioje veikė Kazimiero teisynas, kurio pagrindai – Viduramžiai, o pabaigoje jau turime tris statutus, moderniausius Vidurio Rytų Europoje, juose įgyvendintas teisinis principas, kuriuo bandome gyventi iki šiol – kad žmogus negali būti teisėjas savo paties byloje.

Albertas Goštautas kuria modernų metraštį, gale jau yra autorinės istorijos taip pat turime istorinę, herojinę poemą.

Ta istorija įsismelkia į elito buitį, todėl kad proginėje literatūroje istoriniai faktai (Vytauto didingumas, Žalgirio mūšio reikalai) tampa ženklais, kuriais kalbama norint pabrėžti giminės svarbą, didingumą. Istorija išeina į menes.

Gale amžiaus jau yra sukurta beveik visų literatūrinių žanrų tekstų. Amžiaus pradžioje turime parapines mokyklas, vienuolynus ir dvi katedrines mokyklas. Tai visa švietimo sistema. Amžiaus pabaigoje – pilną vakarietišką sistemą – parapines mokyklas, seminariją, gimnazijas bei kolegijas, aukštąją mokyklą. Pačioje amžiaus pabaigoje Vilniaus universitete jau yra apie 1000 studentų.

Įkuriama kanclerio A. Goštauto, kurioje yra apie 100 rankraštinių knygų, viduramžinė biblioteka. O amžiaus viduryje įkuriama moderni Žygimanto Augusto biblioteka Vilniaus Valdovų rūmuose, kurioje apie 4 tūkst. knygų, moderni to laikotarpio Europos literatūra. Amžiaus pabaigoje visų didikų garbės reikalas buvo turėti knygų rinkinį.

Amžiaus pradžioje nebuvo nė vienos spaustuvės, jei reikėjo spausdinti knygą, buvo užsakoma Gdansko spaustuvėje. Su Mikalojaus Radvilos Juodojo veikla prasidėjo spaustuvių kūrimas, kuris nebenutrūko per visą Lietuvos gyvenimą. Amžiaus pabaigoje vienu metu veikė daugiau nei dešimt spaustuvių.

Šiame amžiuje žmonės buvo nepaprastai susitelkę kūrybai, veiklai, žinojo, ko reikia, jautė kas reikalinga valstybei, kultūrai, žmonėms. XVI a. yra nepaprastai įdomus, šio amžiaus banga iškėlė gabius žmones, leido jiems atsiskleisti kūryboje.

Šiame amžiuje labai nauja buvo spausdinta raštija lietuvių kalba. Ji buvo religinė – ją kūrė dvi bažnyčios – evangelikų reformatų/liuteronų ir katalikų.

Mes šiandien gyvename ant pagrindų, kurie buvo padėti XVI a. Be jų nebūtume tie, kurie esame.

Didžiosios asmenybės, kurios galėtų būti pateikiamos ir vaikams: pirmiausia šios dienos jubiliatas Mikalojus Radvila Juodasis, kilęs iš giminės, kurioje buvo 37 vaivados, 22 ministrai, 3 vyskupai (vienas iš jų kardinolas) ir viena karalienė.

Pagal pareigybes jis buvo vaivada, kancleris, jo veiklos amplitudė buvo labai plati. Per penkiasdešimt savo gyvenimo metų labai daug nuveikė. Buvo gabus politikas, diplomatas, rengė Livonijos prijungimą – apsaugojo nuo Ivano kariuomenės šiaurinę Lietuvą (LDK) diplomatinėmis priemonėmis. Pasuko į reformaciją, kaip į teikiančią galimybes kultūrinei veiklai. Jo pagrindais buvo sukurta LDK atskira evangelikų reformatų bažnyčia, kuri pati tvarkėsi be jokio išorinio poveikio sinodine tvarka.

Burbiškių dvaro žydėjimas

Suorganizavo grupę filologų, kurie vertė Bibliją į lenkų kalbą. Įkūrė spaustuvę. Biblija išleista Radvilos finansavimu.

Jo kūrinys „Atsakymas Popiežiaus legatui A. Lipomanui” yra pirmas autorinis teologinis veikalas. Tai buvo tekstas, argumentavęs bažnyčios ir visuomenės santykius. Jame jis labai aiškiai pasakė, kad neleis, kad LDK veiktų inkvizicija. Tam buvo dedamos didelės pastangos. Taip pat rašė, kad negalima dėl tikėjimo (išvertus į šių laikų kalbą – dėl pažiūrų) kautis kardu, žudyti, galima tik argumentuoti argumentais ir diskusija.

Taip pat minima grupė tuo metu gyvenusių intelektualų, kaip pavyzdžiui Andrius Volanas, suformulavęs laisvės kaip įstatymo pirmumo prie valdžią apibrėžimą. Tai, kas šiuo metu propaguojama kaip individo laisvė, Volano yra apibūdinama kaip visa griaunanti savivalė.

Pasak dr. Ingės Lukšaitės, dirbant su XVI a. paprastai apima džiaugsmas, nes ten yra labai daug save realizavusių žmonių ir labai vykusių kūrinių. Yra padėti pagrindai, tereikia ant jų atsistoti. Jos manymu to meto poema „Radviliada”, įmesta į jauno žmogaus sielą, gali kada nors prabilti.

Kas trukdo šnekučiuotis su protėviais

Kitame pranešime dr. Darius Kuolys citavo istoriką Motiejų Strijkovskį: „Istorija reikalinga tam, kad galėtume šnekučiuotis su protėviais tarsi su gyvais, matydami jų veidus prieš savo veidus”. Istorinis pasakojimas turi mums sugrąžinti protėvius į mūsų šiandienos pašnekesį, padaryti juos mūsų dabarties pašnekovais. Tai buvo labai moderni hermeneutinė prieiga deklaruojama jau XVI a., anot pranešėjo, pateikusio dviejų dalių pranešimą: pirmiausia aptarta, kas mums trukdo šnekučiuotis su protėviais bei pratęstas dr. Ingės Lukšaitės pasakojimas, pridėdant daugiau akcentų XVI a.

Pasak D. Kuolio, egzistuoja slenksčiai, trukdantys užmegzti dialogą su protėviais: 1) pirmiausia tai Apšvietos sukurtas pažangos mitas – įsivaizdavimas, kad mes šiandien esame savaime pranašesni už anksčiau gimusius, šiuo atveju, XVI a. atstovus. Šis pažangos mitas užsklendžia dialogišką santykį su praeitimi, mes žiūrime į praeitų amžių žmones iš aukšto. 2) Kitas dalykas, nusėdęs į mūsų pasąmonę – marksizmo dogmos – labai stiprūs sovietmečiu veikę diskursai. Tai yra nuostata, kad veikia tam tikri dėsniai ir svarbu istorijoje atrasti dėsningumus. Asmenybė su savo mąstymu nelabai ką reiškia. Mėginame apie istoriją kalbėti schemomis. 3) Postmodernaus žmogaus egocentrizmas, cinizmas ir panieka viskam, kas reikalauja šiek tiek pastangų atrasti, atvert, pažinti – postmoderniai visuomenei būdinga narciziška laikysena. O pastangų suprasti Volaną, Radvilą Juodąjį reikia. 4) Istorijos baimė, nepasitikėjimas savo istorija. Gyvos istorijos baimė pasireiškia istorinės atminties įstatymais, noru ją suvaldyti, kad nebūtų per plati, pradėti istoriją nuo Motiejaus Valančiaus, apriboti ties Smetona. Istorijos baimės jausmas ir teiginys, kad LDK gali griauti mūsų tapatybę, dabar dažnai kartojamas Lietuvos politologų, yra pagimdytas valstietiškos istorijos baimės. Norint peržengti šiuos slenksčius, reikia pasitelkti dialogišką laikyseną, atsiverti praeities asmenybei kaip pašnekovui, nesistengti primesti savo požiūrio, bet išgirsti jos mintis bei patirtis, skaityti tų asmenybių gyvenimus ir tekstus, atsiverti idėjų istorijai bei egzistencinei šių asmenybių tiesai.

Sovietmečiu susikūrė labai hierarchizuota, vertikalių ryšių visuomenė, o jeigu bandysime laisvą visuomenę, tai horizontalūs, asmenybiniai santykiai, yra laisvos visuomenės pamatas.

XVI a. padėtas pamatas parodo, kaip tas amžius yra generavęs idėjų ir vaizdinių ansamblius, kuriais mes šiandien remiamės. Vienas labai svarbių dalykų – naujųjų laikų asmenybės. Pirmiausia XVI a. pastebime asmenybes, kurios pasitiki savo galiomis. Jos jaučiasi turį galią kurti savo likimą, anot Makiavelio „grumtis su Fortūna”. Renesanso žmogus įsivaizduoja, kad politinė tikrovė, bendruomenės gyvenimas yra kuriamas jo valia. Kartu su bendrapiliečiais jis kuria tautą, valstybę – ji yra ne Dievo duota, bet žmonių sukurta. Šitas jausmas atsiranda, nes Renesansas gręžiasi į Antiką, kur dievai leidžia prisiimti atsakomybę. Kūrimasis ir atramos suradimas šioje erdvėje yra visus herojus jungianti nuostata. Čia mes kuriame savo pasaulį. Nuostata yra įgyvendinama ieškant atramų.

Švietimas susiejamas su politine bendruomene kaip svarbiausia atrama. Edukacijos svarba iškeliama visų intelektualų, pavyzdžiui Augustino Rotundo. Mokykla turi sukurti laisvų žmonių bendruomenę, kuri turėtų kritikuoti dvarą. Matome laisvos visuomenės modelį, siūlomą XVI a. Lietuviai tuo metu verčia svarbius kūrinius: vokiečių švietėjų veikalą “Kaip ugdyti kunigaikštį”, Justo Lipskio „Kaip ištverti gyvenimo absurdą”. Gyvai pulsuoja Vakarų mintis.

Suvokiama istorijos svarba valstybei, respublikai. Rotundas teikdamas savo istoriją Radvilai Juodajam sako, kad šis veikalas yra būtinas valstybei. Radvanas kuria herojinį epą, aktualizuojantį istorinę atmintį, kad tauta galėtų kurtis ateitį. Iš tų atramų subrandinama teisinės valstybės idėja ir kartu per statutus įtvirtinama laisva respublika. Labai aiškiai išreikšta respublikos samprata. Šiandien mes tokios sampratos, kokia yra įtvirtinta, II-ajame Lietuvos statute, neturime, jis iki šiol nėra išverstas į lietuvių kalbą. 1566 metų statuto jubiliejų minėsime kitąmet. Šiam statute įtvirtinama Lietuvos Respublika kaip meile grindžiama piliečių sąjunga. Anot to meto dar vienos iškilios asmenybės, Leono Sapiegos, mes esame laisva tauta, kuri kuria savo įstatymus. Šią teisę lietuviai įgauna 1564 m. Bielsko seime iš Žygimanto Augusto, pardavusio mus broliams lenkams, atsisakant paveldėjimo teisės į Lietuvą. Mūsų herojus Radvila Juodasis baisiai pasipiktina, bet lietuviai priverčia Žygimantą Augustą paveldėjimo teisę perrašyti ne Lenkijos karūnai, bet patikėti Lietuvos tautai, Lietuvos bajorijai.

XVI a. duoda tautinės valstybės idėją. Supratimas, kad valstybė turi remtis savo kultūra, savais papročiais, ateina iš šio amžiaus.

Atsiranda luomų lygybės idėja, tauta, kad taptų laisva, turi įgyvendinti luomų lygybę. Anot A. Volano, luomai neturi žeminti vienas kito. Mes turime rūpintis santarve, kad valstybėje visi jaustų teisingumą. Visuomenės meilės, solidarumo ir teisingumo idėjos turi telkti piliečius, kad respublika būtų stipri.

To meto asmenybės kaip savo tapatybės dalį jautė įsipareigojimo, ištikimybės principą. Tapatybė buvo siejama su ištikimybe visuomenei, bendruomenei. Radvila Juodasis važiavo į Varšuvos seimą ginti Lietuvos respublikos: derėtis dėl Unijos, bet neišduoti Lietuvos: „Mes savo gerai sutvarkytos respublikos, stodami greta jūsų, nenorime prarasti. Jei bus reikalas, aš kaip romėnų vadas, Mucijus Scevola, įkišęs ranką į laužą, esu pasiruošęs savo ranką sudeginti, kad atgrasinti priešus.”

Įsipareigojimas – tapatybės dalis. Radvila Rudasis vėliau kalba taip pat. Rašydamas laiškus Radvilai Našlaitėliui jis prisako, kad „tu kaip Radvila Lietuvos negali išduoti. Mes Radvilos – kitos giminės, visą laiką Lietuvą ant savo pečių nešėme”.

Tautinės valstybės idėja buvo stiprus įsipareigojimas kultūrai. M. Mažvydo priešmirtinio teksto pratarmėje, rašytoje greičiausiai 1963 m. (Radvilos Juodojo laikais) ir po mirties patekusios į giesmyną, parašyta, kad M. Mažvydas šį darbą padarė ne tam, kad atneštų šlovę ir išgarsėjimą, bet kad lietuvių bažnyčia tarnautų Dievo šlovei ir kad gimtasis lietuviškas žodis gyvas išliktų ir būtų perduodamas ainiams.

(išspausdinta laikraštyje „Voruta”, nr 7)

(III.)

Lotyniškoji Lietuvos Renesanso literatūra: Mikalojus Husovianas, Petras Roizijus, Jonas Radvanas

Habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, skaičiusi pranešimą apie lotyniškąją XVI a. literatūrą, iškėlė kelis aspektus, dėl kurių lotynų kalba parašyti tekstai yra svarbūs: pirmiausia turime suvokti, kuo jie yra universalūs, atitinkantys Europos Renesanso literatūros standartus ir kuo originalūs, atspindintys vietos realijas ir keliantys čia ir dabar aktualius klausimus. XVI a. egzistavo bendra Europos intelektualinė erdvė, universitetus siejo tos pačios mokymo programos, lotynų kalba, antikinės literatūros studijos. Tuo meto literatūros originalumo samprata gerokai skyrėsi nuo šiandienos literatūrai keliamų kriterijų. Šiandien autorius visada stengiasi pabrėžti savo kūrinio unikalumą, Renesanso autoriui, atvirkščiai, buvo svarbu parodyti, kad jis žino anksčiau kūrusių autorių kūrybą, yra skaitęs antikinius autorius (Homerą, Vergilijų, Horacijų), kad stengiasi juos imituoti ir daugybę stilistinių, leksinių, frazeologinių formulių, darinių perima į savo tekstą. Todėl tuo metu Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ar Lenkijoje sukurti lyriniai, epiniai, filosofiniai tekstai turi daug panašumų.

Šiandien tuos tekstus dažniausiai skaitome verstus. Skaitant originalo kalba, kūrinys atrodo žymiai artimesnis, geriau suprantamas. Sekimo, imitavimo problema yra gana sudėtinga. Kartais imitavimas labai suprimityvinamas ir kitiems gali atrodyti, kad tai – plagijavimas, bet taip nėra. Literatūros tekstai buvo permąstomi, perkuriami, buvo ieškoma, kaip susieti su tuo, kas vyksta Lietuvoje.

Paskaitoje minimi trys autoriai. Imituodami buvusius autorius, jie stengėsi nuo jų atsiriboti ir pabrėžti savo patirties reikšmę, savo išgyvenimo, vietos, kurioje jie gyvena istoriją ir jos įvykius. Kartu buvo svarbu pabrėžti savo tapatumą.

Labai svarbi ir įdomi yra Husoviano „Giesmė apie stumbrą”. Husovianas, atvykęs iš šiaurės kraštų, papuola į Popiežiaus aplinką, humanistų bendruomenę, kur kalbama lotyniškai ir neabejotinai diskutuojama antikos autorių kūrinių temomis. Atrodo, kad Husovianas turėtų irgi pasirodyti nusimanąs apie literatūrą ir galintis diskutuoti lotyniškai, bet susiduriame su priešinga situacija – Husovianas pabrėžia esantis kitoks, atvykęs iš šiaurės krašto, miškų žmogus. Pasirinkdamas stumbro temą (Italijoje vyksta tik bulių kautynės, stumbrų nėra), jis irgi nori parodyti, kad sustoja prie savo įspūdžių. Jis kuria labai įspūdingą stumbro gyvenimo aprašymą, tą kūrinį skaitant mokykloje galima atskleisti įspūdingų medžioklės scenų. Galima manyti, kad stumbras ir yra pagrindinis herojus, prie kurio koncentruojasi poeto dėmesys.Taip pat – Lietuvos girios, girių grožis, jų teikiama nauda. Tokia gija savaime nuveda prie S. Daukanto ir A. Baranausko bei miško ir žmogaus santykio, kuris lietuvių literatūroje yra pabrėžiamas ir labai svarbus.

Staiga nuo vidurio poemos Husovianas atsigręžia prie Vytauto epochos (100 metų atgal) ir imasi kalbėti apie Vytautą kaip valdovą, labai išmintingą, talentingą karo vadą, jo mokėjimą valdyti valstybę ir kovoti su to meto pagrindiniais priešais – Lietuvos totoriais, kurie kėlė didžiausią grėsmę ir Lietuvai, ir visai Europai ir ėmėsi pabrėžti, kokia yra politinė situacija. Vytautas yra svarbus kaip idealas, atramos bei atspirties taškas perteikiant idealaus valdovo paveikslą. Lietuviai, anot Husoviano, yra esantys pakraštyje, Lietuva parodoma kaip krikščionybės priešmūris, atlaikantis kitatikių puolimą savo ištverme.

Stumbras lyg ir nėra pagrindinis herojus, pagrindiniu veikėju tampa pati Lietuvos valstybė. Husovianas taip pat akcentuoja, kad mes esame krikščioniškas kraštas. Nors Antikos dievai jam svarbūs, jis pabrėžia, kad mes vietoje Jupiterio garbiname Kristų, o vietoj Junonos – Mergelę Mariją. Stereotipiškai krikščionybės įvedėju Lietuvoje yra laikomas Jogaila, o šioje poemoje pabrėžiama būtent Vytauto svarba krikštijant Lietuvą.

Poema, kuri pradžioje, regis, pretenduoja būti gamtos poema, iš tiesų kelia daugelį to meto aktualių idėjų: valstybės kūrimo taisymo, tobulinimo.

Labai panašiu mito ir realybės santykio nusakymu galima pažvelgti į Jono Radvano „Radviliadą”. Nuo pat pirmųjų eilučių Radvanas pasako, apie ką nerašys. Jis nerašys apie tai, kas jau parašyta kitų poetų: saulės ir mėnulio judėjimą danguje, pasaulio atsiradimą, tvaną, ir t.t. Primena mitologinius pasakojimus ir siužetus, kurie sudarė daugelio Antikinių literatūros kūrinių, pavyzdžiui, Sofoklio tragedijas, Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį” ir daugybę kitų mitologinių – kosmologinių poemų. Anot Radvano, tie mitai buvo užvaldę tuščius protus. Jie yra nusipelnę kedro, bet ne pasitikėjimo (anksčiau kedro medžio dėžėse buvo laikomi manuskriptai). Nusipelnė išlikimo, bet gal nereikia jais pasitikėti. Čia jis pasako savo pagrindinį poetinį kredo – jis dainuos apie tikrus, įsimintinus įvykius. Autorius pristato savo pagrindinį herojų (jo charakterį, būdo bruožus), galiausiai pereina prie svarbiausių kovų, mūšio epizodų, kurie sudaro didžiąją dalį „Radviliados”. Čai vėlgi įdomus perėjimas – atsisakydamas antikinių mitų, jis ima kurti, perkurti lietuviškąjį, palemoniškąjį mitą. Visoje aprašytoje giminių eilėje įkomponuoja Radvilų giminę. Radvilos, kaip žinia, irgi kildinami iš palemoniškos giminės.

: Jonas Radvanas, Radviliada, Vilnius, 1592. Šaltinis:http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LMAVB/MAB01-000249052

„Radviliada” yra daugiaprasmis, dvisluoksnis kūrinys, kaip ir beveik visi LDK tekstai. Nepakanka perskaityti vieną kartą. Kūrinyje akcentuojami patriotiniai – tėvynės gynimo, tėvynės meilės motyvai. Radvilai Rudajam skiriama daug gražių epitetų – jam tėvynės likimas yra svarbiausias rūpestis. Tačiau kartu turime įsivaizduoti, kad herojinės poemos herojus turi būti idealus. Todėl negalime tvirtinti, kad viskas, kas pasakyta apie M. Radvilą Rudąjį yra jo asmenybės bruožai. Iš herojinės poemos nebuvo reikalaujama sukurti autentiško herojaus portreto. Tikslas – parodyti idealų herojų. Kadangi poema skiriama išsilavinusiam žmogui, suprantama, kad šiuo atveju buvo svarbu jį susieti su antikos herojais. Skaitytojas atpažindavo jau žinomus siužetus arba pasakojimus. Atpažinimas – meninio-estetinio išgyvenimo forma, prilygstanti antikiniam katarsiui. Skaitant originalo kalba sąsajos su antika išryškėja labiau.

Į herojinės poemos karkasą Radvanas įdeda Lietuvos temą ir parodo jo, kaip poeto, rūpestį dėl Lietuvos likimo, siekį jį apginti. Reikia ir tam tikro istorinio konteksto suvokti, kodėl Mikalojus Radvila Rudasis kovoja dėl Polocko, dėl Pskovo, dėl Oršos ir t.t; suprasti LDK santykius su Maskvos kunigaikštyste, kad tai buvo ne agresinis karas, bet gynimosi pozicija.

Jei istorikas rašo, kas įvyko, o poetas, kas galėjo įvykti, tai Renesanso literatūroje šie dalykai labai susipynę.

Petras Roizijus įnešė naujų žanrų, kurių nebuvo lotyniškoje lietuvių literatūroje. Tai taip vadinama facecinė kūryba – joje gausu juokavimų, šmaikštavimų. Jis puikiai įvaldęs ironijos ir autoironijos meną, kuria šmaikščias epigramas. Puikūs jo satyriniai eilėraščiai. Roizijus yra dvaro poetas, moka pasišaipyti iš to meto aplinkos – pataikavimo, visagalio pinigo, nors ir pats yra to dvaro narys.

Lietuvos lotyniškosios kultūros svarba: spaudos aspektai

Kitą pranešimą Dr. Daiva Narbutienė pradėjo tuo, kaip XIII a. viduryje radosi valstybės raštinės užuomazgos. Raštininku dirbęs atvykėlis iš Livonijos ordino, mokėjęs lotynų ir vokiečių kalbas, gal dar ir kitas, reikalingas bendravimui su Vokiečių ordinu ir Romos katalikų bažnyčia. Tuomet Lietuvoje ėmė funkcionuoti Europos pripažinti oficialių raštų pavidalai. Tai ir buvo viena pagrindinių aplinkybių, lėmusių komunikacijos lotynų kalba atsiradimą Lietuvoje. Pirmasis šios komunikacijos liudijimas – 1253 m. liepos 6 d. lotyniškai parašyta karaliaus Mindaugo privilegija Livonijos pirkliams. Svarbus Mindaugo 1254 m. kovo 12 d. dienos raštas apie vyskupijos įsteigimą Lietuvos karalystėje.

XIV a. pabaigoje įkurta Didžiojo kunigaikščio kanceliarija pagreitino raštų kultūros plitimą visuomenėje. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje suorganizuota pastoviai veikusi tarnyba, valdžiusi Lietuvos valdovų susirašinėjimą su užsieniu, rengusi įvairius teisinius aktus.

Epistolinis Didžiojo kunigaikščio Gedimino palikimas, lotynų kalba rašyti Vytauto, Žygimanto Augusto laiškai bei dokumentai liudija, kad lotynų kalba buvo svarbi palaikant diplomatinius ryšius su Vakarų Europos kraštais. O valdovo raštininkais ir sekretoriais dirbę lietuvių kilmės piliečiai sukūrė reikšmingų veikalų, sietinų su Lietuvos grožinės literatūros pradžia. Turbūt nesuklysime teigdami, kad tiek švietimo, tiek iš dalies ir bažnyčios lotynizacijos proceso kulminacija buvo XV a. pabaiga – XVI a. pirmoji pusė. Tai visų pirma susiję su humanistiniu judėjimu, atgaivinusiu antikinės kultūros vertybes. Lotynų kalbos mokymas tapo aktualus ne tik aukštojo mokslo, bet ir bendro ugdymo įstaigose. Bendraujama lotyniškai buvo ne tik pamokų metu, bet ir po jų vykusiuose papildomuose užsiėmimuose. Lotynų kalba buvo laikoma šnekamąja mokyklinio pasaulio kalba. Lotynų kalba parašyti vadovėliai iš esmės visur buvo tie patys. Esant tokiam visuotiniam lotynų kalbos mokymui, ypač XVI a., ši kalba ilgam buvo virtusi universalios komunikacijos įrankiu. Nauji moksliniai išradimai, disertacijų tezės net iki XIX a. vidurio buvo skelbiami lotyniškai. Tai buvo ir elito kalba, kuria buvo bendraujama valdovų rūmuose (Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca į savo rūmus buvo pasikvietusi humanistines idėjas propaguojančių ir puikiai lotyniškai kalbančių lenkų ir italų). Svarbiausiais pavyzdžiais kūrybai XVI a. humanistai laikė Vergilijų, Horacijų, Ciceroną ir Cezarį. Šios nuostatos buvo labai palankios plisti literatūrai lotynų kalba.

Lotynų kalbos poreikį ir vaidmenį Lietuvos gyvenime sustiprino XVI a. paplitusi lietuvių kilmės iš romėnų teorija. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius Mykolas Lietuvis, t.y. bajoras Venclovas Mikalojaitis, apie 1550 m. parašytame traktate apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius teigė, kad rusų kalba mums lietuviams, kilusiems iš italų, esanti svetima. Jis apgailestavo, kad Lietuvoje trūksta gimnazijų, kuriose dėstoma lotynų kalba.

Išlikę 10 jo traktato fragmentų buvo publikuoti 1615 m. Bazelyje. Lietuviškas knygos vertimas išleistas 1966 m. (vertė Ignas Jonynas).

Su humanistų sąjūdžiu susijęs ir kitas svarbus XVI a. kultūros reiškinys – Reformacija, visoje Europoje pagyvinęs raštijos vietinėmis, šnekamosiomis kalbomis plėtrą. Tik Lietuvoje tokį nacionalinės kalbos vaidmenį atliko ne lietuvių, bet nuo seno čia gyvavusi rusėnų ir vėliau, maždaug apie XVI a. vidurį ir ypač po Liublino unijos čia ėmusi įsigalėti lenkų kalba.

O štai pirmoji knygelė rusėnų kalba, Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė” pasirodė 1522 m. Antroji rusėnų kalba parašyta knygelė – P. Skorinos „Apaštalas”. Vėliau, 1563 m., Lietuvos Brastoje Mikalojaus Radvilos Juodojo įsteigtoje spaustuvėje lenkų kalba išleistas Šv. Raštas. Pirmoji knyga lietuvių kalba, M. Mažvydo „Katekizmas” išspausdintas Prūsijos kunigaikštystėje. Lietuviškosios raštijos pradininkai puikiai mokėjo lotynų kalbą ir šia kalba taip pat paliko paminklų. Pirmojoje lietuviškoje knygelėje pratarmė parašyta lotynų kalba.

Lotynų kalbos gyvavimą skatino ir besiplečiąs Lietuvos mokyklų tinklas. Įkurta Vilniaus Jėzuitų akademija, jėzuitai sukūrė tokį tinklą, kad jau 1599 m. Jėzuitų ordino vadovybės priimtuose mokymų nuostatuose buvo daug kalbama apie lotynų kalbą. Dėstytojai turėjo reikalauti iš mokinių uolaus lotynų kalbos vartojimo netgi namuose.

Pirmoji XV a. vidurio spaudos išradėjo Johano Gutenbergo išspausdinta knyga yra vadinamoji 42 eilučių lotyniška Biblija. Ji išspausdinta 180 egzempliorių tiražu, Maince. Išlikę 48 egzemplioriai.

Pirmos XV a. spausdintos knygos yra vadinamos inkunabulais. Iki XVI a. pradžios net 77 proc. visų Europos knygų išėjo lotynų kalba. Laikantis tam tikrų LDK spausdintam paveldui priskiriamų kriterijų, pati seniausia LDK spausdintinė knyga irgi yra lotyniška.

Visi LDK teritorijoje išspausdinti kūriniai yra parašyti LDK autorių, bet išspausdinti svetur. Taigi kriterijai taikytini būtent lotyniškoms knygoms.

Kitiems leidiniams kriterijai sudaromi laikantis kitokių principų: kalbos (lietuvių, rusėnų ar kanceliarinės slavų) arba teritorijos. Taip parengtas XVII a. Lietuvos lenkiškų knygų sąrašas.

Pasak Dr. D. Narbutienės, LDK spausdintos knygos raidą galėtume pradėti nuo inkunabulo. Vilniaus vyskupo Alberto Taboro liepimu, kanauninko Martyno Radumiečio 1499 m. parengtas ir Gdanske išleistas Vilniaus vyskupijos reikmėms pritaikytas apeigynas „Agenda”. Yra išlikę tik du šio apeigyno egzemplioriai ir abu yra saugomi ne Lietuvos, bet Lenkijos bibliotekose. Vilniaus vyskupas Albertas Taboras užsakė Krokuvos kanauninkui Janui Sakranui aprašyti stačiatikių ir katalikų tikėjimo skirtumus. Taip 1501 m. Krokuvoje išėjo viena iš pirmųjų Lietuvos lotyniškųjų knygų „Klaidų, esančių rusėnų apeigose, nušvietimas”. Iki pat XVI a. vidurio Lietuvos autorių parengtos lotyniškos knygos buvo spausdinamos užsienyje. Tai aiškinama poligrafinės bazės stoka LDK.

Sistemingos leidybos organizavimas susijęs su Mikalojaus Radvilos Juodojo ir jo aplinkos veikla. Po Lietuvos Brastos spaustuvės Nesvyžiuje, 1562 m. spaustuvę vėlgi Mikalojaus Juodojo remiamas, įsteigė Motiejus Sevečinskis. Šitos aplinkybės sudarė sąlygas, nors ir dominuojant lenkiškoms knygoms, atsirasti spausdintinei knygai lotynų kalba. 1564 m. Nesvyžiuje išėjo poleminis lenkų teologo Gžegožo Pavelo Šubizevino veikalas „Priešnuodis prieš naujojo tikėjimo punktus” (lotynų kalba).

Pagyvėjimas lotyniškosios knygos valstybinėje leidyboje pasijuto 1575 m., kai Vilniaus jėzuitų kolegijai Mikalojus Radvila Našlaitėlis padovanojo iš Brastos pargabentą bei iš tėvo Radvilos Juodojo paveldėtą spaustuvę. Pirmoji naujosios spaustuvės knyga buvo jėzuito, pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos poleminis lotynų kalba parašytas ir 1576 m. išleistas veikalas „Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ir Andriaus Volano ereziją”.

XVI-XVII a. Vilniaus akademijos spaustuvėje dominavo knygų lotynų kalba leidyba, ir tik XVIII a. jas aplenkė lenkiškų knygų spausdinimas. XVI a. lotyniškų knygų repertuarą sudaro 373 leidiniai. O LDK teritorijoje išleista 220. Lietuviškų knygų XVI a. išleista 30: 8 Lietuvoje ir 22 Prūsijoje. Kiriliško šrifto knygų išspausdinta 57.

Lotyniška knyga be galo įvairi tiek teminiu (pagal turinį), tiek tipologiniu (pagal paskirtį) aspektais. Dominavo pasaulietinė literatūra, išsiskyrusi ypač vertingais meniniu požiūriu grožiniais poezijos ir prozos kūriniais. Daugiausiai buvo spausdinami įvairūs eiliuoti tekstai. Grožinės lietuvių literatūros ištakos siejamos su epinės poemos atsiradimu. Veikiausiai pirmąja tokia poema laikytina 1516 m. Krokuvoje išspausdinta Jono Visliciečio sukurta poema „Prūsų karas”, įamžinanti Žalgirio mūšį. Taip pat „Giesmė apie stumbrą”. Ypatingą vietą užima „Radviliada”.

XVI a. grožinės literatūros veikalams būdingas rūšių ir žanrų sinkretiškumas. Viename leidinyje dažnai buvo spausdinami poezijos ir prozos tekstai. Plito proginės, panegirinės kalbos, atsiranda kūrinių laidotuvių ir gedulo tematika.

Vienas iš mėgiamiausių XVI a. lietuvių literatūros formų – epistolografija. Pavyzdys – 1587 m. dviejų dalių Saliamono Risinskio laiškų rinkinys. Laiškų adresatai – realūs ir išgalvoti asmenys, o temos įvairios: nuo filosofinių svarstymų apie žmogų ir jo veiklą iki filologinių komentarų kai kuriems antikos autorių kūriniams.

XVI a. ribą peržengia kitas labai svarbus epistolinio žanro kūrinys, laiškų forma aprašyta Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę, išleista 1601 m. Tuos laiškus jis rašė lenkiškai, bet knyga išleista išversta į lotynų kalbą. Lotynų kalba buvo ir mokslo kalba. Tam buvo reikalingos ir mokymosi priemonės – lotynų kalbos vadovėliai. 1592 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išleista ispano jėzuito Manuelio Alvareso lotynų kalbos gramatika „Apie gramatikos pagrindus”. Šia gramatika Europos universitetuose buvo remiamasi net iki XIX a. pradžios. Lietuvoje daugiausia laidų sulaukė XVIII a.

Reikšmingą vietą lotyniškosios literatūros Lietuvoje užima ir istoriografiniai veikalai. Vienas tokių yra Europinis Sarmatijos aprašymas.

Pranešime daugiau dėmesio skirta pasaulietinei, ypač grožinei literatūrai aptarti. Tai padaryta neatsitiktinai. Grožinė literatūra sudaro didžiausią pasaulietinės literatūros dalį: apie 35 proc. viso XVI a. lotyniškojo repertuaro, išleista apie 130 leidinių. Mokslo ir mokomosios literatūros leidiniai – 15 proc., oficialiosios ir visuomeninės politinės – 14 proc. Iš viso pasaulietinė literatūra sudaro 67 proc. visos XVI a. lotyniškosios spaudos, o religinė – 33 proc.

Lotyniškoji kultūra sudaro šių dienų Europos tapatybės pagrindą, nes sujungia skirtingų valstybinių sistemų, politinių doktrinų, kalbų ir tikėjimų skiriamas Europos valstybes.

XVI a. lotyniškoji kultūra keliavo abiejomis Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Pasak habil. dr. E. Ulčinaitės, peršasi išvada, kad kitakalbė lietuvių literatūra yra neatsiejama visos kultūrinės, politinės raidos dalis. Su ja turi būti pažindinama nuo mokyklos suolo. Sveikintina, kad į mokyklų programas jau įtraukta XVI a. lotyniškosios literatūros šedevras „Radviliada”, tačiau nereikėtų išleisti iš akių ir kitų literatūros kūrinių.

(Išspausdinta laikraštyje „Voruta” Nr 8)

(IV.)

Valdovas Steponas Batoras – antrasis Vytautas Lietuvos istorijoje bei kultūroje

Habil. dr. D. Pociūtė-Abukevičienė pristatydama Steponą Batorą, prisipažino, kad rizikuoja apibūdindama jį kaip valdovą-asmenybę, beveik užmirštą Lietuvos istorijoje, iš tikrųjų tai yra vienas nuostabiausių LDK valdovų. Jau valdymo laikotarpiu jis jau įgijo antrojo Vytauto vardą. S. Batoras 10 metų buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas (1576-1586 m.) Tie metai buvo laimingi Lietuvos istorijai – tiek karine-politine prasme, kada Batoras atgavo iš Maskvos kunigaikštystės Livoniją ir sėkmingai užbaigė Livonijos karą, tiek kultūrinės plėtros prasme.

: Dr. D. Pociūtė-Abukevičienė apie Steponą Batorą

Steponas Batoras – vengras, kilęs iš Transilvanijos, vienintelės nepriklausomos vengrų valdomos teritorijos, iš didikų giminės. Vengrijoje, kaip ir Lietuvoje, XVI a. aktyviai vystėsi reformacija, įsitvirtino keletas kitų konfesijų. Batorų giminė – viena iš retų išlikusių vengrų katalikiškų giminių.

Batoras atėjo į Lietuvos-Lenkijos sostą prieš lietuvių valią. Laimingų aplinkybių dėka jis buvo išrinktas valdovu. Kas yra ypatinga Batoro asmenybei: žinodamas, kad tiek žmonių buvo prieš jo išrinkimą, jis sugebėjo nelaikyti jokio apmaudo prieš priešininkus, galėjo susitaikyti, įgyti jų palankumą ir sėkmingai dirbti valstybės labui. Jo asmeninis gyvenimas gan nesėkmingas: Batoras turėjo vesti dešimčia metų vyresnę Žygimanto Augusto seserį Oną Jogailaitę. Jiedu net negyveno kartu, neturėjo vaikų. Batoras buvo vienišius valdovas. Karo lauke praleido daugiau laiko, nei rezidencijose.

Batoras – Vilniaus akademijos steigėjas. Jis yra tikriausiai vienintelis XVI a. valdovas, atėjęs į sostą protestantų pagalba būdamas kataliku. Per dešimt jo valdymo metų buvo sugebėta nekonfrontuoti tarp protestantizmo ir katalikybės.

Atėjus Batorui į valdžią (tuo metu jau išsiplėtojo reformacija ir mirė Radvila Juodasis), reformacijos eiga vystėsi toliau. Žinoma, kad Popiežiaus nuncijus bandė atversti Juodąjį į katalikybę; pirmieji jėzuitai nesėkmingai čia bandė įkurti kolegiją. Batoras stengėsi atkovoti LDK nuo reformacijos ir pradėjo labai aktyvią politinę veiklą. Apaštalų sostas Romoje matė LDK kaip tam tikrą teritoriją, kurioje galėjo realizuoti seną Vakarų bažnyčios svajonę – Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės prisijungimą prie Vakarų bažnyčios, paklusimo Popiežiui ir kitą idėją – LDK tapimo frontu prieš islamą. Tokiu būdu nuo 1564-5 m. į Lietuvą atvykus jėzuitams, prasideda jėzuitų tinklų, mokyklų formavimas ir plėtra. Jėzuitų labai trūko, juos reikėjo prašyti, kad atvyktų čia – buvo sudėtinga prisikviesti.

Batoras buvo pirmasis valdovas, kuris pradėjo skatinti jėzuitų tinklą. Aktyviai su Batoru kontaktavę jėzuitai buvo iš Italijos, dar prisidėjo keletas vietinių: italas Antonio Posevino, jėzuitas provinciolas Džovani Paolo Kampana, Petras Skarga, Martynas Laterna, privatus Batoro nuodėmklausys.

Šv. Sostas Posevino norėjo panaudoti kaip agentą Švedijoje, kad jis imtųsi Švedijos katalikizacijos planų. Posevinui pavyko suartėti su Švedijos Karališkuoju sostu.

Bet pamatęs, kad S. Batoras labai sėkmingai eina į kovą su Ivanu IV ir yra atsiėmęs nemažą dalį Livonijos teritorijos, caras ėmėsi labai gudraus plano, bandančio apgauti tiek Batorą, tiek Karališkąjį sostą. Jis pasiuntė pasiuntinius į Romą, teigdamas, kad nori pradėti derybas su Apaštalų sostu bei jungtis prie Vakarų bažnyčios. Bet Batoras turi užtverti kelius ir nesiveržti gilyn į Maskvos teritoriją. Todėl Posevinas, kaip Apaštališkojo sosto atstovas buvo pasiųstas, kad sutaikytų Batorą su Ivanu IV ir diplomatiškai išspręstų situaciją. Buvo vilčių, kad Maskva susijungs su Vakarų bažnyčia. Pats Batoras tuo netikėjo. Jis tikriausiai būtų nugalėjęs Maskvos kariuomenę. Bet pasirašyta 10 metų taikos sutartis. Posevinas čia vaidino didelį religinio diplomato vaidmenį. Kai Batoras su Ivanu pasirašė sutartį, Ivanas atgavo keletą savo miestų, o Batoras šiaip ne taip atgavo Livoniją. Posevinas bandė toliau vykdyti savo religinę misiją. Bet Ivanas jau nesileido į kalbas su Vakarų bažnyčia, anot jo „ Popiežius ne piemuo, o vilkas”. Posevinas Vilniuje publikavo dvi žymias knygas – apie Maskvą ir knygą, nukreiptą prieš ateizmus (tų laikų eretikus). Pasireiškė kaip pirmas ryškus polemistas prie Reformaciją.

Batoro valdymo laikotarpiu išsiplėtė kolegijų tinklas Lietuvoje ir Lenkijoje. Tikslas buvo rekatalikizuoti ne tik Lietuvą, bet ir Livoniją.

Kolegijos kūrėsi sunkiai, su dideliais ginčais. Buvo mąstoma, kaip rekatalikizuoti protestantus ir kaip į savo pusę patraukti ir rusėnus.

Batoras apsigyveno Gardine, pilyje, kurią pats perstatė ir labai netikėtai ten mirė. Jis buvo nusprendęs Gardiną paversti jezuitų centru; 1585 m. spėjo tik funduoti jėzuitų bažnyčią. Norėjo būti čia palaidotas, bet buvo pervežtas į Vavelį.

Pasak habil. dr. D. Pociūtės-Abukevičienės, Batoras yra toks XVI a. valdovas, kuris susilaukė tiek teigiamo jėzuitų įamžinimo, tiek pripažinimo protestantiškoje literatūroje. Kšištupas Verševickis ir Kasparas Jankovskis (parašęs Radvilų pergalėms bei Batoro sėkmingam žygiui į Polocką skirtą dramą) skyrė jam daugiausia dėmesio. Pats Batoras nesistengė įsiamžinti, bet dėl savo karinių pergalių susilaukė antro Lietuvos Vytauto vardo. Verševickio kūriniai, išspausdinti 1979-82 m. Vilniuje, visi skirti S.Batorui. Batorui mirus, jam kūrinių skyrė K. Pontkovskis. Taip pat yra išlikusių jėzuitų kalbų, pasakytų jam mirus. Šiose kalbose Batorui išreiškiama ir kritikos, nors jis nebuvo protestantiškos kultūros rėmėjas, bet turėjo jam ištikimų protestantų.

Batoro pergalės, sėkminga Livonijos karo pabaiga, pasiaukojimas valstybei, svetimai Lietuvos-Lenkijos valstybei paskatino naujo žanro – herojinės poemos susikūrimą literatūroje. XVI a. lietuviai atgavo pasitikėjimą savo karine jėga, sėkminga karine politika, ir tai paskatino visą eilę herojinių poemų, kuriose yra įamžintas Steponas Batoras. Visos šios poemos parašytos protestantų. D. Pociūtė-Abukevičienė pabaigia pranešimą darydama išvadą, kad Batoras yra dar laukianti savo įvertinimo figūra, įsipareigojusi kaip valdovas Lietuvos-Lenkijos valstybei. Jo įamžinimas literatūroje yra unikalus XVI a.

(V.)

Praktinė dalis, SIMPOZIUMAS. Lietuvos istorinės asmenybės mokykloje: nutylėti, paminėti, prakalbinti?

: Simpoziumas – praktinė dalis aptariama su mokytojais

Simpoziume pereita prie praktinių akademinių pranešimų dalies. Dr. Dalius Kuolys ragino pasidalinti, su kuo susiduria mokytojai istorikai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kaip pateikiamos asmenybės mokyklose, programose ir vadovėliuose, ar yra asmenybių, kurias galima prašnekinti? Jo pacituotas Hansas Georgas Gadameris tikėjo, kad idėjos istorijoje turi galią. Asmenybės, kurios generuoja istorijas, skleidžia idėjas, savo gyvenimais išpažįsta ir jas gina, taip pat turi galią. Tai yra kurianti istorija. Iškyla svarbus klausimas: ar mes žiūrime į asmenybes savo istorijoje kaip į kuriančias ar kaip dėsnių valdomas? Tądien aptarinėtos XVI a. asmenybės jautėsi istoriją kuriančios.

Pakviesti pasisakyti mokytojai-literatai, kalbininkai ir t.t.: mokytojas Vytautas Toleikis, dėstantis etiką; mokytoja ekspertė Aldona Kruševičiūtė iš Kretingos, lituanistė, dėstanti lietuvių kalbą ir literatūrą; du mokytai istorikai: mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė iš Vilniaus Vytauto Gimnazijos ir mokytojas ekspertas Eugenijus Manelis, Martyno Mažvydo mokyklos direktorius.

Vytautas Toleikis – nebijokime kalbėti apie kontraversiškas asmenybes

Vytautas Toleikis pasisakė esąs asmenybes „praktikuojantis” žmogus – dėstantis etiką pasiremdamas asmenybėmis ir jų istorijomis. Kita patirtis yra fakultatyvas, kuris vadinasi „Daugiakultūris Vilnius ir jo asmenybės”. V. Toleikis kiekvieną savaitę organizuoja susitikimus su asmenybėmis – kartais jos ateina į gimnaziją, bet tenka brautis ir į namus. Kas savaitę jo „vaikščiotojai” turi galimybę susitikti su skulptoriumi, rašytoju, vienuoliu, vyskupu ir pan.

Mokytojas įsitikinęs, kad asmenybių pateikimas literatūrai, istorijai, etikai yra be galo svarbus, nes iš karto iškyla retorinis klausimas: kas yra istorija? Galbūt istorija yra jausmų ugdymas, ne tik faktų įsiminimas ir praeities tyrinėjimas. Mes ugdome jausmus savo praeičiai, savo tautai, šaliai ir pasauliui.

Anot V. Toleikio, yra per daug susifokusuota į kritiškumo mitą. Ne visi žino, ką daryti su kritiniu mąstymu. Istorikams tai lyg lazda su dviem galais. Vadinasi, negali būti pozityvių herojų: vienas paleistuvis, kitas narkomanas ir t.t. Kaip gi pasirinkti? XXI a. yra postmodernus, nėra herojų. Į ką atsiremti vaikui, kad jis netaptų ciniku? Visi yra blogi, gerų nėra. Su savo kritiškumu galima nueiti į tyrus.

„Ar yra kokia ES direktyva, kuri sako, kad yra politiškai nekorektiška mylėti savo nacionalinius didvyrius?”, – kelia klausimą V. Toleikis. „Ar mums draudžiama diegti meilę savo herojams ir savo tautai”?

Per asmenybę mes galime labiau prisirišti prie savo erdvės. Pavyzdžiui Vilnius – ne tik baroko miestas, bet ir Č. Milošo, A. Mickevičiaus, R. Gary, Valančiaus, Daukanto miestas. Jei remiamės istorine asmenybe, tai tas miestas/erdvė ne tik turi geografinį vaizdą, bet ir konkretaus žmogaus veidą. Vaikas turi konkretų veidą, kurį gali įsimylėti ar prisirišti.

V. Toleikis mano, kad reikia daug kalbėti ir apie kontraversines asmenybes. Prieštaringos ir baisios epochos sąlygomis per asmenybę, jos likimą galime daug ką pasakyti: pavyzdžiui Salomėjos Neries likimas – epochos šiurpumo, žmonių draskymo atspindys.

Kiekvienais metais mokytojas jaučiąs pareigą dvyliktokams papasakoti apie Sniečkų. Jis – žmogus, kuris sugebėjo sukurti tikrą socializmą. Taip, tas pats tautos budelis Sniečkus. O gal tai buvo laimingas loterijos bilietas Lietuvai? Norint tokias pamokas organizuoti, reikėjo perkaityti krūvas atsiminimų, kelis kartus susitikti su Sniečkaus dukra.

Norint pateikti asmenybę mokykloje, reikia pačiam apie ją daug žinoti. Galbūt būti kiek empatiškam, jausti pagarbą. Kad ir apie budelį, reikia kalbėti be pagiežos, ramiai, sugebėti patraukti ir sudominti jaunus žmones.

Kitas dalykas – daug kas gali numoti ranka ir sakyti – „oi, neįdomu, jaunimui tik rokas patinka, seksas, o jau asmenybės, kur jau čia, asmenybės tai – nuobodu”. Vytautas Toleikis mano, kad nuo mokytojo priklauso, nuobodu ar nenuobodu. Nereikia jokių kontraversijų arba „priešų”. Apie juos reikia kalbėti. Anot jo, mūsų istorikų galvose – painiava dėl hierarchijos, asmenybių svarbos. Kai prasidėjo diskusija, kad nacionaliniams herojams reikia paminklus statyti, iškilo klausimas – už ką Smetonai (neapsaugojusiam valstybės vertybių)? Kodėl ne Višinskiui? Palygina išpuoselėtą Basanavičiaus gimtinę su apleista Kudirkos (nesenai lankėsi abiejose). Kai nėra aiškios hierarchijos, ką vaikams galima papasakoti? Basanavičiui tik suskausdavo šoną, ir jis lėkdavo į kurortus gydytis, o Kudirka sirgdamas džiova aukojosi, nebebuvo kam „Varpo” redaguoti – metęs Krymą, atvažiavo darbuotis ir gana jaunas mirė. Valančius yra didžiausia XIX a. asmenybė, iš mužiko padarė tautą, o išlieka tarybinis blaivininko stereotipas.

Pasak V. Toleikio, asmenybių tematikoje slypi didžiuliai rezervai, galimybė sužadinti jauno žmogaus fantaziją, susitapatinti su asmenybe, keliauti su juo istorijos eigoje.

Jūratė Litvinaitė: asmenybės – draugo paieškos ir atsvara „pupyčių” popkultūrai

Pasak mokytojos Jūratės Litvinaitės, pagrindinis kiekvienos visuomenės rūpestis – užtikrinti savo tęstinumą ir progresą perduodant sukauptą patirtį ateities kartoms. Mokykla, anot cituojamos Meilės Lukšienės, lengviausiai keičiama bendruomenė, kurioje galime sukurti svajonių visuomenę. Šiandien mokykla nebėra vienintelė vieta, kuri konstruoja jauną asmenybę. Pasak filosofo Algio Mickūno, į mokyklą vaikas jau ateina atsinešdamas bendruomenės sukauptą patirtį.

Prie mokyklos formavimo daug prisideda propaganda, reklama, jėgos, kuriančios propagandą – jos suformuoja tokią vaiko sąmonę, kurią vien mokyklai sunku būtų pakeisti. Produkcinis aparatas ir jo kuriamos prekės arba paslaugos kuria arba priduoda socialinės sistemos visumą. Žmogus yra formuojamas vartotojų rinkos – nori sukurti sau vartotoją. Prof. A.Tereškinas sako, kad vaikus ir suaugusiuosius mūsų laikais formuoja pop kultūra, įžymybių kultas, kad žvaigždės yra mūsų kultūros produktas, padarytas pagal masių įnorį ir tuo pačiu mases formuojantis produktas. Vadinasi, mokykla susiduria su tokiais konkurentais: bendruomenė, propaganda, vartotojų visuomenė ir pop kultūra/įžymybių kultas. Ar mokykla gali su jais konkuruoti?

Pavyzdžiu galėtų būti mokytojos Elenos Motiejūnienės pasakojimas apie savo anūkę. Jai tuo metu buvo 12 metų, o Lady Gaga laikėsi šlovės viršūnėje: „Mano anūkė mėgdžioja Lady Gagą, ja žavisi ir seka jos pėdomis. Supratau vieną dalyką – negaliu nieko padaryti, kad išmesčiau Lady Gagą iš ekrano. Suvokiau, kad vienintelis dalykas, kurį galiu pakeisti – įdiegti savo anūkei kitas vertybes ir pasiūlyti kitą alternatyvą, kurią galėtų pasirinkti vietoje Gagos. Čia atsiranda mokykla bei istorinės, kultūrinės, politinės ir visos kitos asmenybės, kurių mes nemažai turime savo istorijoje. Tačiau vėlgi mokykloje dažnai tikimasi, kad mokytojas pristatys asmenybę, parodys jos grožį. Vėlgi gimsta išorinis poreikis: mokinys atsisėda ir laukia – na ir ką jūs man parodysit. Jūratė Litvinaitė pasakoja paėmusi istorijos vadovėlius peržiūrai. Kai jos klausia, kas esanti, pirmiausia atsako, kad yra moteris. Todėl istorijoje ieško moterų: pavyzdžiui, kas rašoma vadovėliuose apie Barborą Radvilaitę: 5 klasėje – graži, ištekėjo už karaliaus, jauna numirė. 8 klasėje – labai graži, labai žavi, sėkmingai ištekėjo, mėgo puotauti, numirė. 11 klasėje – graži, ištekėjo už karaliaus ir numirė. Vadinasi mokykloje besimokanti paauglė mergaitė 7-9 metus to klauso ir suvokia, kokia didelė vertybė yra būti gražiai, sėkmingai, ištekėti ir laiku numirti. Jei jauna mirsi, tai dar ir istorijos vadovėliuose parašys. O paskui susiimame už galvos ir sakome, Dieve mano, kaip čia toj Lietuvoj – visos moterys pupytės, vyrauja pupyčių kultas, o vyrai nustumti į šešėlį, prasidėjusi vyriškumo krizė.

Vyrui asmenybės užduoda dar baisesnę užduotį: tu turi pagirdyti žirgus Juodojoje jūroje. Jei negali, tai privalai išeiti į mišką ir ten kovoti. Sako, duokit 25 proc. visų pamokų Lietuvos partizanams. Jų pavyzdžiu auklėkit savo vaikus. Jie buvo narsūs, išėjo į mišką ir numirė. O paskui stebimės, kodėl pas mus tiek savižudybių? Bet svarbiausia, ką padaro visos asmenybės – tai numiršta. Ir kuo skausmingiau, tuo yra linksmiau.
”Keliu klausimą, ką aš turėčiau daryti, kad mano asmenybė įveiktų per TV, per propagandą, per visuomenę pasiūlomą asmenybę?”, teiraujasi mokytoja J. Litvinaitė. Vaikas yra auganti asmenybė. Labai svarbu atsižvelgti į amžiaus tarpsnius. Pavyzdžiui, 5-okui vis dar reikia herojaus, 5-okas žiūri į savo tėvus ir sako – jie didvyriai, jie viską gali. Bet čia jis gauna tik suaugusius herojus, kurie išeina į mišką arba į karą. O kur jam gauti herojų, kurie taip pat būna vaikais, užauga ir kažką nuveikia?

Šiandien mes mokykloje nesame sukūrę vaiko herojaus, kuriuo vaikas galėtų didžiuotis ir sakyti „man jis patinka, ir aš noriu tokiu būti”.

Kai vaikas įžengia į paauglystę, 8-ą klasę, jam herojai tampa neįdomūs. Netgi tėvai pasidaro priešiški. Jei 8 klasėje siūlome mitą apie kažkokį herojų, vaikui tai yra juokinga – jis tiesiog netiki. Vaikui reikia duoti tą, su kuo jis gali pats tapatintis. Paaugliui reikia draugo, su kuriuo galėtų šnekučiuotis.

Mokytoja J. Litvinaitė rado nuostabų Viktorijos Daujotytės tekstą apie Barborą Radvilaitę. Pirmą kartą rašoma, kad Barbora buvo ne tik graži, ištekėjo ir numirė, bet kažką nuveikė, ir jos žavesys buvo toks, kad galėtų būti pavyzdžiu kiekvienai Lietuvos paauglei. Tekste aprašomos Barboros dovanos vestuvių proga: ji mokėjo nešioti savo papuošalus. Argi tai yra ne tai, ko reikia mūsų paauglei mergaitei? Ne turto, kurio jos gali neturėti, ne grožio, kuris yra gamtos dovana, bet mokėti nešioti. Toliau cituojama, kad Barbora švyti aristokratiškumu, giminės linija tęsiasi nuo Gedimino. Žavi savo elgesiu. Gali tapti pavyzdžiu, kaip paauglė mergaitė gali išmokti aristokratiškumo. Mes pateikiame moteris valstietes, kurios rūpinasi savo vaikais arba Barborą, kuri sėkmingai ištekėjo. Vaikas turėtų norėti siekti tapti aristokratu.

O kaip pateikiame bajorų kilmingumą? Sakome, tie, kurie sumovė visą Lietuvą, sulenkėjo ir daugiau nieko gero nenuveikė. Vadinasi, jeigu padorus, tai – valstietis. O jeigu valstietis, tai iš kaimo. Parodykite paauglį, kuris norėtų būti iš kaimo. Mes turime vėl susigrąžinti bajorus, atiduoti jiems tą vietą, kurią jie užima: tai yra visuomenės vedliai, elitas, į kurį lygiuodamasis kiekvienas paauglys daro pažangą, tampa aristokratiškesnis, susikultūrina. Vėlgi, kai įžengiame į 11 klasę, kitas vyresnes klases, turime atsiminti, kad vaikui nebereikia draugo, jam nebereikia šnekučiuotis. Jam reikia klausti, kvestionuoti, kritiškai mąstyti – kas yra gerai, kas yra blogai. Jis nori žinoti, kad paauglys irgi turi silpnų vietų. Tada mes galime parodyti, kad asmenybė galėjo būti ir silpna. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas, paskendęs turtuose, kolekcijose, vėliau liūdėjo, nes svarbiausia buvo meilė. B. Radvilaitė be to, kad puotavo, sukūrė naują moters įvaizdį – laisvės įvaizdį, išdrįso pasipriešinti, išdrįso parodyti savo individualumą viešai, kas nebuvo priimtina. Barbora nebuvo vien tik tarp aukso ir karūnų švytinti, tai buvo liūdinti dėl bevaikystės, dėl nepripažinimo, dėl savo ligos asmenybė. Tuomet mokinys suvokia, kad asmenybė, kaip ir jis, kartais būna silpna, kartais stipri, ieškanti. Asmenybė turi būti draugu suaugusiam žmogui, kuris savo pavyzdžiu parodys, kaip nutinka, jei gyveni vienaip ar kitaip.

Nesutinku, kad mokytojas turi pristatyti asmenybę ir daug pasakoti. Mokinys turi išmokti atrasti asmenybę, pats susiieškoti šaltinius, literatūrą ir sakyti – suradau draugą. Aš jį pažinau ir per tai suartėjau. Mokytojas gali būti tik vedlys. Reikia juos nukreipti: paanalizuokit, pasvarstykit, pagalvokit. Ir galbūt vaikai ras ne tas asmenybes, kurias mes dedame į savo programas. Asmenybė pirmiausia turi tapti tuo, kuo tapo visos tos pupytės – mes turime iškelti elitines asmenybes. Kad mūsų visuomenė būtų ne suvargusi, valstietiška, skarelėmis apsivilkusi, bet aristokratiška, kultūriška, kokiai jai istoriškai ir priklauso būti.

Aldona Kruševičiūtė – kodėl Lietuvoje vyksta asmenybės devalvacija ir ką reikia kelti iš praeities

Pasak mokytojos lituanistės Aldonos Kruševičiūtės, asmenybės sąvoka Lietuvoje devalvuojama. Tai daroma nuosekliai, metodiškai ir nenutrūkstamai. Užtenka atsiversti dienraščius, įsijungti internetines svetaines, kad tuo įsitikintum. Kai kurios personos ėmė skelbti, kad nacionalinės vertybės esą per menkai vertinamos. Pamirštama tai, kad nacionalinių vertybių statusas nėra pasiimamas, o yra tautos suteikiamas. Asmenybės devalvavimas kryptingai vykdomas žiniasklaidos ir formuojamas kaip iškilių politikų, veikėjų puolimas. Pavyzdžių toli ieškoti netenka. A. a. Algirdas Patackas buvo pjudomas dėl incidento, nulemto jo ligos. Tas pjudymas truko iki pat signataro mirties, ir netgi mirties dieną. Aldonos Kruševičiūtės manymu, tai yra sudėtinė hibridinio karo dalis, o tas karas seniai vyksta, ypač žiniasklaidoje.

Sunku priimti liūdną žinią, kad Romualdo Ozolo atminimui skirtas renginys, vykęs gegužės 8 dieną Mokslų akademijoje nebuvo filmuojamas. Atsisakė filmuoti LRT, išlaikoma visų mūsų lėšomis. Niekas iš LRT tarybos apie tai neprasitarė nė žodžio.

Kaip vertinti tą liūdną faktą, kad Vilniaus universiteto Filologijos fakultete griaunamos šimtametės sienos, naikinama Kazimiero Būgos auditorija, papuošta dar 1979, jubiliejiniais metais kurtais meno kūriniais.

Kaip vertinti tai, kad po Jaunųjų filologų konkurso 1-ąją vietą parvežusią mokinę miestelio žurnalistė klausia: „Apie ką tavo darbas ir išgirdusi, kad apie mokytoją, meta repliką – ir kam to reikia? Mokytojai juk nieko neduoda”.

Žinoma, galima liūdnai palinguoti galva ir hamletiškai atsidusti „kažkas papuvo danų karalystėj”. Galima prisiminti tai, kad dar Maironio konferencijoje, būdami vieni, sakėme „Hanibalas prie vartų”. Ši situacija verčia kelti klausimą – ką daryti? Atsakymas paprastas – kalbėti ir kalbėtis. Apie asmenybes. Apie tuos, kuriais gali sekti jaunoji karta, apie tuos, kuriems asmenybė gali tapti pavyzdžiu.

Prisiminkime Jurgio Baltrušaičio ištarmę: „Prieš kelią didį gairės žinotinos”.

Tas gaires skatina turėti ir naujoji pagrindinio ugdymo programa, kur kiekvienai klasių grupei siūloma akcentuoti asmenybes. Tačiau norėtųsi, kad mokiniai pasidomėtų ne tik programoje nurodytomis personalijomis, bet ieškotų asmenybių savo aplinkoje.

Vadovautis Vydūno, kurio 150 gimimo metinės sutampa su Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiu, priesakais, formuoti žmogų pagal trijų pakopų programą: žmogus sau,žmogus tautai, žmogus žmonijai. Mat ši programa atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmenybes ryšius su tauta ir žmonija, suprantant, kas esi pats. Tai modelis, kuris padėtų jaunam žmogui rinktis saviugdos darbą. Pasiaukojimo ir tarnystės tautai pavyzdžių Lietuvoje netrūksta. Tarnystę kaip gyvenimo modelį yra pasirinkusi Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Vaikams, kurie tik pradėta formuoti savo gaires, reikėtų artimesnių pavyzdžių, nei XVI a. Labai patartina pavartyti Vytauto Merkio knygą apie spaudos draudimo laikmetį, kuriame suregistruoti visi knygnešiai, papuolę į žandarmerijos akiratį. Kaip būtų smagu, jei Vilniaus moksleiviai pasigilintų į tai, ką Lietuvai davė kunigai, pavyzdžiui chorvedys, poetas, bitininkas Juozas Ambraziejus, dar žinomas kaip Ambrazevičius. 1893 m. ši asmenybė įkūrė prie Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios pirmą lietuvišką chorą ir parašė jam dainų. 1901 m. jo rūpesčiu Šv. Mikalojaus bažnyčioje atgimė lietuvių kalba, buvo stengiamasi, kad vaikai Dievo žodį priimtų su lietuviška dvasia. Tai jis 1905 m. Vilniuje išleido trumpą Rymo katekizmą vaikams, kuriame prisakė klausyti tik tokio vyskupo, kurį lietuviai bus išsirinkę patys, o Popiežius tik palaiminęs. Dėl šios frazės knygelė buvo įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą ir jo kunigystė suspenduota, kol neatsižadės šių žodžių. Neatsižadėjo iki gyvenimo pabaigos. Vertėsi bitininkyste. Vilniuje gyvenantys mokiniai galėtų susirasti Juozo Ambraziejaus dabar taip retai lankomą kapą Rasų kapinaitėse.

Žinoti bei prisiminti tokias asmenybes turėtų visi lietuviai.

Mokytoja A. Krušinevičiūtė primena ir daraktorės Emilijos Pocaitės istoriją. Ji mokė vaikus skaityti lietuviškai, buvo vieniša, šluba, ligota. Už mokymą davatkos įskundė žandarams. E. Pocaitę įkišo įkalėjimą. Jai grėsė kalėjimas arba didžiulė bauda – 10 rublių (gerų odinių batų kaina). Vaikai nutarę surinkti pinigų mokytojai išvaduoti, išėjo elgetauti. Ėjo per kelias bažnyčias. Kretingoje juo išvydęs ir visą istoriją sužinojęs kunigas pasakė tokį stiprų pamokslą, kad buvo surinkta reikalinga suma, vaikai parvežti į Žemaičių Kalvariją, o daraktorė E. Pocaitė – išlaisvinta. Tie vaikai užaugę išvažiavo į tolimą Ameriką, bet neužmiršo daraktorės. Kai prasidėjo „atšilimas”, jie grįžo, susirado kapą ir pastatė paminklą.

Jeigu žiūrėtume į asmenybę neformaliai, žinotume labai daug. Pavyzdžiui žinotume, kad S. Daukanto vaikams rašytoje abėcėlėje pirmasis suskiemenuotas žodis yra „dorybė”. Tai svarbiau, negu iškalti gimimo ir mirties datas. Ieškodami šalia savęs tų, kurie dar svarbūs, vaikai išmoktų dairytis asmenybių kitur. Jie taptų, anot Vaižganto, „deimančiukų” ieškotojais, skleistųsi kultūros laukas. Dabar tas kultūros laukas yra ganėtinai liūdnas.

Deja, nepavyko sulaukti ir labai dominusio filmo, „Žalgiris – Geležies diena“, kurią buvo žadama pastatyti dar 2010-aisiais, kai sukako 600 metų nuo pergalingo mūšio, nors vis pasigirsdavo, kad jam sukurti skiriamos nemenkos lėšos.O štai šiuolaikinį filmą apie M. K. Čiurlionį sukūrė ir pasauliui pristatė visai ne drąsios šalies atstovai, o ūkanotojo Elbiono žmogus – režisierius Robertas Mullanas. Tai jo dėka turime filmą „Laiškai Sofijai“.

Ir filmą apie nepamirštamus rezistencijos puslapius „Nematomas frontas“ sukūrė ne Lietuvos muzikos ir meno akademijos ugdytiniai, nors per 25 metus išauginta režisierių, net ne buvusios Konservatorijos auklėtiniai, o švedas Jonas Ohmanas, Amerikos lietuvis Vincas Sruoginis ir JAV pilietis Markas Johnstonas. Gal ir drąsu atiduoti tokius svarbius kultūros barus kitiems… Neturime šiuolaikinio meninio ar modernaus dokumentinio filmo ir apie Sausio 13-ąją. Artėja Kruvinojo sekmadienio 25-metis… Jei mes patys nepradėsime kurti filmų, rašyti knygų apie šias tautai svarbias dienas, tai ims daryti nevzorovai, ivanovai ir visokie kitokie burokinio mentaliteto sargybiniai. Jiems lėšų atsiras kas skiria… Juk visi suprantame, kad kalbos apie informacinį karą anaiptol nėra perdėtos. Mes, lituanistai ir istorikai, turime imtis darbų, net jei tie darbai ir maži, iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs. Nesvarbių darbų tokioje situacijoje, kai mokiniams seneliai tvirtina, jog „prie ruso buvo geriau“, kai iš interneto ir TV programų plūsta baisiausia propaganda, nėra. Kiekviena asmenybė, kovojusi ar kovojanti už lietuviškumą ir tautiškumą, kiekvienas istorijos epizodas, vedęs į tautos laisvę, turi būti aptartas. Negalime manyti, kad tai nesvarbu. Nėra nesvarbių dalykų. Tai primena ir seniai pamėgtos knygos, skirtos vaikams, eilėraštis, kurį, pabaigdama pranešimą, pacituoja A. Kruševičiūtė:

Dėl mažos vinutės pasaga nukrito,

Pasagai nukritus, kluptelėjo žirgas.

Kluptelėjo žirgas, raitelis nupuolė,

Raitelis nupuolė, mūšio nelaimėjom,

Mūšio nelaimėjom ir šalies netekom –

Štai kiek mes praradom dėl mažos vinutės.

Eugenijus Manelis – asmenybių paieškos prancūzų pavyzdžiu

Mokytojas E. Manelis pradėjo nuo to, kad dirba su mažesniais vaikais – 5-okais, 6-okais, vyriausi yra 8-okai. Paaiškina, kad lietuvių kalboje žodį „mirti” mes vartojame du kartus: pirmą kartą, kai mirštama iš tikrųjų, antrą – kai nustojame minėti to žmogaus vardą. O kada nustojame sakyti vardą? Kai nepalieka kažko po savęs. Kai bendravo su mokiniais, vieną kartą pasakė: „Pasikalbėsime apie vieną mirusią asmenybę”. Mokiniai pakomentavo: „Mokytojau, ji nėra mirusi, nes minime jos vardą.”

Pastaruoju metu visuomenė pradeda skirti dėmesio asmenybėms. Paminėta knyga mokytojams apie Vilniaus krašto dvasininkus, kurie skleidė lietuvybę. Kiekvienas Vilniaus krašto mokytojas turėtų perskaityti šią knygą. Visi tikriausiai balsavome 2009 m. už šimtą iškiliausių Lietuvos asmenybių. Mokslo ir enciklopedijų leidykla išleido knygą „100 iškiliausių Lietuvos žmonių”. Mokytojas ragina užsukus į Vilniaus Vingio parką aplankyti „Verpstę”, t.y. vienybės medį, kuriame iškalta 100 iškiliausių Lietuvos asmenybių.

Mokyklos programose siūloma pasirinkti kelias asmenybes ir jas išsinagrinėti. Kiek įdomiai, kiek patraukliai yra kitas klausimas.

Eugenijus Manelis pasidalino tuo, ką daro prancūzai. Kai Prancūzijoje išleidžiamas vadovėlis, nurodoma, į ką atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui istorijos vadovėlio autoriai būtinai įdės dvi Napaleono versijas: Napaleonas – kraugerys, praliejęs daug prancūzų tautos kraujo ir Napaleonas – herojus, kuris Prancūziją iškėlė iki Europos ir pasaulio lygio. Gal ir mums galima būtų galvoti taip pat, reikia ieškoti medžiagos, kuri padėtų prakalbinti asmenybę. Bet vėlgi reikia būti labai atidiems ir asmenybes šnekinti atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį. Arčiau bus, žinoma, mokytojo žodis, bet svarbus ir tos asmenybės vienas ar kitas pasakymas. Derėtų surasti tos pačios asmenybės pasisakymus vienu ar kitu klausimu: pavyzdžiui E.Manelis Antano Mickevičiaus pasakymą: „Aš sąmoningai pasirinkau tą kelią, sąmoningai einu į konfliktą.” Jis pasako tai savo budeliams taip pat, kaip Jonas Žemaitis-Vytautas – jo paskutiniai žodžiai teisme: „Nepripažįstu sovietinio teismo”, dar pasako, kad pats sąmoningai kovojo. Tai reikia įdėti ir į vaiko lūpas.

Prancūzai pripažįsta, kad asmenybės, kurios yra kontroversiškos, irgi turi būti pateikiamos. Kartą interviu „Žinių radijui” buvo klausiama mokytojo lituanisto Benjamino Kondroto: ar reikia judinti Kostą Kubilinską, ar kalbėti apie Salomėją Nerį? Atsakymas – reikia, kad galima būtų perteikti visą asmenybės tragizmą. Galima ir penktokui, bet reikia sugalvoti kaip. Būtina, kad išėjęs iš mokyklos mokinys žinotų, koks buvo to žmogaus likimas. B. Kondrotas labai gražiai pasakė: „Atkreipkite dėmesį, kad Kubilinskas mokėsi Marijonų gimnazijoje, o įvykdė tokį baisų nusikaltimą. O paskui dėl to pergyveno. Mes negalime teisti, o turime leisti svarstyti vaikams.” Kalbėdamasis prieš keliasdešimt metų su Amerikos lietuviu, užsiminė apie sunkų sovietmetį ir apie bandymą sovietinius žmones pakelti į rangą. Amerikoje gyvenantis lietuvis pakomentavo: „Žinote, mes savo vaikus mokome apie generolo Li išdavystę nuo darželio”. Jeigu pradėsime dar kažką daryti, supainiosime vertybes. Mokytojo manymu asmenybių išbraukyti negalima, jeigu jos kontraversiškos, taip ir turi būti. Bet ką mes galime daryti – siekti, kad vaikai priimtų sprendimą būti žmogiškesniais, būti savo krašto piliečiais.

Siūlyčiau lituanistams ir istorikams susėsti prie bendro stalo ir pasitarti, kokias asmenybes pateikti. Nebūtinai 100, bet yra tam tikros asmenybės, kurios įkūnijo mūsų laisvės siekį.

Per pamokas mokytojas yra laisvas, jis gali ieškoti žmonių, apie kuriuos norėtų papasakoti. Pavyzdžiui, 1972 m. vasario 16 d. vairuotojas iškėlė trispalvę. Saugumas sugavo ir uždarė į psichiatrinę ligoninę. Kuo ne asmenybė? Šiandieną ne kiekvienas vaikas supras, kodėl už vėliavos iškėlimą jis buvo nubaustas? Patys turime galvoti, kaip pateikti tokią medžiagą.

Siūlyčiau iš viso ir istorikams, ir lituanistams apie pačias kontroversiškiausias asmenybes parengti atvartą, susėsti ir jas aptarti. Reikėtų organizuoti diskusijas, turėti ne vieną, o kelis požiūris.

Jeigu tai galėtų būtų įgyvendinama per projektą (šiemet vėl gal bus toks fondas, remiantis lituanistų ir istorikų forumą), galima būtų apgalvoti asmenybes, dėl kurių susitarta arba ne, dėl kurių galima diskutuoti.

Prancūzai turi dar vieną dalyką, ko mes nedarome. Ten daug padalinių turinti Švietimo ir mokslo ministerija ir mokytojai parengia medžiagą, ta medžiaga prieinama visiems mokytojams. Pavyzdžiui apie Hipokratą. Mes visi istorikai žinome apie jį ir apie Hipokrato priesaiką. Švietimo ministerijoje kilo diskusija, kaip pateikti Hipokratą. Jie paleidžia aplinkraštį su mokytojo parašu, nurodo kelis šaltinius, enciklopedijos ištraukėlę ir 7 klausimus maždaug mūsų šeštokams. Inspektoriai pasako: reikia būtinai pabrėžti, kad Hipokratas – pirmasis medikas, ieškojęs ligos priežasčių pačiame žmoguje. Kiti pavyzdžiai: nurodomi trys – keturi mokslininkai, bet patiems reikia surasti jų mokslo pradžią. Mes tokių dalykų gal nepadarysime, bet per projektą galime pristatyti asmenybes, metodinę medžiagą. Galime patys palengvinti darbą ir mokiniams padaryti užduotį įdomesnę. Bet turime nepamiršti vieno dalyko – amžiaus tarpsnių.

2 diena

(VI.)

Jono Radvano „Radviliada” – kanoninis mūsų literatūros kūrinys

Dr. Sigitas Narbutas papildė lotyniškojo Lietuvos literatūros Renesanso perlo – „Radviliados” temą. Pasak istoriko, tradicija ugdoma ir puoselėjama pasitelkus kanoną. Tuo tarpu kanonas kuriamas trikdant, ardant tam tikrą tradiciją. Tradicija yra jėga, kuri išlaiko susiformavusių literatūros lūkesčių horizontą, rūšių ir žanrų hierarchiją, motyvų, kitokių raiškos priemonių arsenalą. Originalus kūrinys pažeidžia tariamą horizonto harmoniją, suardo tradicinę darnos pynę, savitai perkurdamas tradicinius siužetus ir temas.

Kas žinoma apie Radvaną ir jo gyvenamąjį metą? 1592 m. Jono Karcano spaustuvėje išėjo poezijos ir prozos tekstų rinkinys, pavadintas didžiausio jame išspausdinto kūrinio, herojinės poemos vardu „Radviliada” arba „Keturių dalių giesmė apie gyvenimą ir garsiausius žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos, Jurgio sūnaus, Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir t.t.” Tame pačiame pavadinime nurodytas autorius Jonas Radvanas Lietuvis, jo įkvėpėjas Jonas Abramavičius, o priede suminėta, kas įėjo į šį neabejotinai reikšmingą sąvadą. 1564 m. ir vėliau sukurti Petro Roizijaus ir kitų poetų eilėraščiai. 1584 m. išspausdinta Andriaus Volano gedulinga kalba, kuria šeima, vilniečiai ir gausūs svečiai atsisveikino su Radvila Ruduoju, ir kai kurie kiti kūriniai.

Pravartu prisiminti, kad žinoma apie Radvaną ir jo gyvenamąjį metą. Iki šiol nedaug težinome apie šį vieną talentingiausių XVI a. Lietuvos poetų, kūrusių ne lietuvių, o lotynų kalba. Todėl apie jo gyvenimą daugiausia galime papasakoti pasirėmę jo kūriniais. Mūsų laikus pasiekusios jo poemos ir eilėraščiai buvo spausdinami tarp XVI a. 9-ojo dešimtmečio vidurio iki 10-ojo pradžios, todėl galime spėti Radvaną gimus apie XVI a. vidurį. „Radviliadoje” užrašyta keletas lietuviškų žodžių. Jų kalbinės ypatybės, pavyzdžiui trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas ir tai, kad pirmą žinomą savo eilėraštį Radvanas pasirašė Vilniečiu rodytų, kad poetas galėjo būti kilęs iš Rytų Aukštaitijos, galbūt Vilniaus krašto arba ilgai čia gyventi. Nežinome nė to, kur jis mokėsi.

Dėl vieno dalyko abejonių nekyla: tiek „Radviliada”, tiek visi kiti Radvano kūriniai išėjo iš Lietuvos evangelikų-reformatų aplinkos, buvo su ja glaudžiai susiję. Matyt poeto talentas ir jo erudicija kalvinistų buvo itin vertinami, tačiau kūrybinio kelio pradžioje jis nebuvo itin pastebimas. Padėtis pasikeitė baigiantis devintam XVI a. dešimtmečiui. Radvano pavardė tapo tokia žinoma, kad jį kartu su kitais žinomais Vilniaus evangelikais kartą paminėjo ir religiniai oponentai – anoniminiai jėzuitų autoriai, parengę ir 1590 m. publikavę satyrines teologines tezes. Po 1592 m. Radvano pavardės nebeužtinkame jokiame leidinyje ar kitokiame šaltinyje, tikriausiai poetas mirė tais metais Vilnių ir jo apylinkes siaubusio maro metu.

Kaip anksčiau paminėta, „Radviliados” siužeto pagrindą sudaro vieno talentingiausių visų laikų Lietuvos karvedžių Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas ir svarbesnės pergalės, pasiektos Livonijos karo metais. Livonijos karas prasidėjo 1558 m., Lietuva į jį įstojo vėliau – 1561 m. Tų metų rugpjūčio mėnesį etmono Radvilos Rudojo pulkai puolė ir po kelių savaičių apgulties, rugsėjo mėnesį, užėmė Pervastos tvirtovę dabartinės Estijos teritorijoje. 1562 m. Ivano IV kariuomenė, vedama kunigaikščio Andrejaus Kurbskio, nusiaubė Lietuvos pasienio sritis. Paties Ivano IV vadovaujama Maskvos kariuomenė 1563 m. vasario 15 d. užėmė Polocką, kurį gynė vaivada Stanislovas Davaina ir lietuvių bei lenkų įgula. Beveik visi šie įvykiai apdainuojami 1-oje ir 2-oje giesmėje. Karvedžio gyvenime tikriausiai būna vienas, bet pats svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs pelno nemarią nugalėtojo šlovę. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ulos mūšis, įvykęs 1564 m. sausio 26 d. netoli Čiašnikų (buv. Ivansko kaimo laukuose). Čia nedidelė Lietuvos kariuomenė, maždaug 4 tūkst. vyrų, sumušė tris kartus didesnes karines Maskvos pajėgas. Įvairūs šaltiniai nurodo nuo 8 iki 24 tūkst. kareivių. Mūšio apdainavimas užima beveik visą trečią „Radviliados” giesmę.

Pergalė Ulos mūšyje 12-13 metų atstatė jėgų pusiausvyrą Lietuvos –Maskvos karo frontuose. 1572 m. liepos 7 d. mirė Žygimantas Augustas, bet Ivanas IV tuo metu susilaikė nuo karinių akcijų prieš Lietuvą ir Livoniją. Jo sūnus Fiodoras buvo vienas iš kandidatų į Lenkijos karaliaus sostą. 1575 m. Lenkijos karaliumi išrinktas Steponas Batoras, 1576 m. buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu.

Praradęs visas viltis savo sūnų pasodinti į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio sostą, kitais metais Ivanas IV su kariuomene įsiveržė į Livoniją ir nusiaubė ją iki pat Rygos.

Karalius Batoras nuo pat valdymo pradžios su Radvila Ruduoju aptarinėjo būsimų karo veiksmų rytuose planus. 1978 m. karaliaus rūpesčiu Radvila Rudasis buvo nominuotas Lietuvos didžiuoju etmonu ir dalyvavo visuose Livonijos karo pabaigos įvykiuose: 1979 m. su karaliumi ėmė Polocką, 1980 m. – Didžiuosius Lukus, o 1981 m. dalyvavo Pskovo apgulime. Karui pergalingai pasibaigus, etmonas iš aktyvios valstybinės veiklos pasitraukė. Po kelių metų mirė. 1584 m. Šie įvykiai apdainuoti 4-oje „Radviliados” giesmėje.

Keliamas klausimas, kodėl „Radviliada” – kanoninis literatūros kūrinys?

Atsakymas gali būti subjektyvus, kad ir pagrįstas teorinėmis ir faktinėmis įžvalgomis. Tai literatūros istoriko nuomonė, kuria galima, bet neprivalu pasinaudoti, aiškinantis Radvano vietą Lietuvos literatūros istorijoje. Gairė atsakymui turėtų tapti tinkamas originalumo apibūdinimas. Jį išdėstyti nėra paprasta dėl vienos priežasties – parašytas lotyniškai, bet jo originalumas vertintinas Lietuvos lotyniškosios literatūros kontekste. Į šiųdienę mokyklą jis pateko neseniai, tad jo vietą kanone galėtų sustiprinti šio meto tos pačios tematikos literatūrinio, kultūrinio, visuomeninio gyvenimo įvykiais.

Užduotį vertinti „Radviliados” epą Lietuvos lotyniškosios literatūros kontekste palengvina aplinkybė, kad šiame forume apie lotyniškąjį paveldą kalbėta ne vieno pranešėjo. Jo kontekste „Radviliada” išsiskiria keliais požiūriais: kaip ir daugelis kitų XVI a. 9-ojo dešimtmečio kūrinių, ji yra pirmo mūsų literatūros istorijos literatūrinio sąjūdžio vaisius. Jo pradžią siejame su raštininko Venclovo Agripos 1578 m. laišku Vilniaus vaivadai Radvilai Rudajam.

Iš visų knygų autorių Radvanas tuo metu, t.y. iki Kojelavičiaus Lietuvos istorijos, labiausiai teikė tuometinės Europos lotyniškosios literatūros suformuotą lūkesčių horizontą tiek Lietuvos aukštinimu, tiek ir lietuvių paveikslais. Iš visų XVI a. raštijos paminklų tegalima nurodyti tik dvi knygas, kur šitaip išaukštinta Lietuva – tai Strijkovskio kronika ir „Radviliada”. Pirmoji parašyta lenkų kalba, pasakojimas aprėpia Vidurio ir Rytų Europą.

„Radviliada” sukūrė savitą amžinos, galingos Lietuvos mitą. Priminęs savo skaitytojui lietuvių kilmės iš romėnų legendą, autorius Lietuvos atsiradimą susieja su Europos istorija. „Radviliadoje” Lietuva apdainuojama kaip valstybė, turinti savo praeitį – drąsius ir išmintingus, garbingos kilmės valdovus, kurių veikla sukūrė valdžią. Iš šios valstybės gynėjų giminės iškilę karvedžiai, atliekantys savo pareigas, dabar visų akivaizdoje kuria apvaliąją istoriją. Jų dabartyje kuriama istorija liudija, kad valstybė dar tebeveikia savarankiškai. Kilmingųjų vadų buvimas, savarankiški jų veiksmai ir praeities valdovų garbintojų įtaka buvo suvokti kaip išsaugoti Lietuvos valstybingumo komponentai. Galima pasakyti, kad Radvanas pirmasis nubrėžė apčiuopiamus mitinės Lietuvos kontūrus ir vienoje vietoje įkurdino visus simbolinius imperinės lietuvių ideologijos simbolius: Mindaugą ir pirmąją bei paskutinę Lietuvos karūnas, Vytautą ir Žalgirį, Radvilą ir Ulą.

Kitu „Radviliados” orginalumo dėmeniu S. Narbutas nurodo Radvilos Rudojo paveikslą. Radvila – naujas literatūrinio personažo tipas, pakeitęs Renesanso tipizuotą individą. Toks, pavyzdžiui, yra Vytautas Husoviano „Giesmėje apie stumbrą”. „Radviliados” Radvilą aš jau drįsčiau pavadinti individualizuotu individu. Tėvynės gamtos vaizdai, istorinė tėvynės atmintis, kelios simbolinės valdovų figūros, kuriomis poetas pagrindė poliublijinės Lietuvos piliečio kultūrinę tapatybę, yra svarbus dalykas, jei į jį žvelgsime iš istorinės poetikos, literatūrinių tipų kaitos pozicijų. Literatūrinio herojaus patriotizmas sušildo vaizduojamo asmens vidų ir tampa ryškiausiu individualiu literatūrinio herojaus bruožu. Istorinės Lietuvos vaizdai individualizuoja tiek Radvilos Rudojo išorę, tiek ir išorinį pasaulį.

Lotyniškoje Lietuvos literatūroje Radvano epas žymi ryškius pokyčius – nuo jo ir po jo lietuvių rašytojai tampa dar ir lotyniškosios Europos kūrėjais, o ne tik vartotojais, kaip buvo iki Radvano. Nuo „Radviliados” ir po „Radviliados” pasaulietinėje keliakalbėje literatūroje lotynų kalba tampa įsisavinta kalba originaliajai kūrybai. Tokį vertinimą patvirtintų Lietuvoje XVII – XVIII a. sukurti lietuvių literatūros kūriniai.

Sovietmečiu „Radviliados” recepcija buvo kitokia. Vertimas nebuvo išleistas (vertė B. Kazlauskas), paskelbtos viso labo kelios ištraukos. Visas vertimas išėjo atkūrus Nepriklausomybę, 1997 m. 1997 m. publikacija žymi kultūros, visuomenės laisvėjimą, pastangas atkurti ir praturtinti, pagausinti sovietmečiu gniuždytos tautinės tapatybės pagrindus. Ją lydi kai kurie kiti literatūrinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiai.

Prie Radvilų giminės garsinimo prisidėjo neseni archeologų, istorikų ir antropologų atradimai.

2004 m. Dubingiuose atrasti garsiųjų šių giminės narių palaikai. Vėliau jie buvo identifikuoti, o 2009 m. Lietuvai minint vardo 1000-metį iškilmingai perlaidoti ten pat vietoje, Šv. Dvasios bažnyčioje įrengtame mauzoliejuje. Visuomenė Radvilas sutiko palankiai, tai liudija atsiliepimų bei straipsnių gausa. Pernai Radvanas pateko ir į Lietuvos mokyklas.

Didieji vakarų rašytojai griauna visas vertybes – tiek mūsų, tiek ir savo. Jeigu mes sektume vakarų kanono autoriais, norėdami suformuoti savas socialines, moralines ar politines vertybes, tai taip taptume savanaudiškumo ir išnaudojimo monstrais. Skaityti patarnaujant kuriai nors ideologijai reiškia neskaityti iš viso. Estetinės galios recepcija išmoko mus susikalbėti su savimi pačiais ir moko save pačius pakęsti. Skaitydami tokius kūrinius kaip „Radviliada”, mes įveikiame vienatvę ne tik psichologine prasme – esame vieniši, kai būname individualistai arba egoistai, kai savo veiksmus ribojame savimi pačiais, savo biologiniais ar kitais žmogiškais poreikiais. Bendruomeniškumas, visuomeniškumas yra alternatyvos individualizmui ar egoizmui, kurias, kaip ir kiti autoriai, mums siūlo Jonas Radvanas.

Kas aktualu mokyklai iš LDK istorijos?

Šį klausimą kelia istorikas Dr. Zigmantas Kiaupa, pats prisipažinęs, kad mokykloje lankęsis labai seniai, tik ją baigdamas. Dažniausiai kalbama apie įžymius politikos, kultūros veikėjus, didvyrius jaunesniojo amžiaus tarpsnio mokiniams – 5-okams – 8-okams. Iš mokyklos pats atsimena Leonidą, Žaną D’Ark ir Aleksandrą Nevskį. Anot jo, reikalingi ne tik didvyriai, bet ir darbininkai. Didvyriai nieko nesukurs.

Pateikia tokią XVI a. asmenybę kaip Merkelis Petkevičius, kultūros erdvių vidutinio lygio veikėją. Jo parengtas ir atspausdintas lietuvių-lenkų katekizmas. Katekizmas – populiarus, ne kartą perleistas. Jis buvo žemės ūkio pavieto raštininkas. Aktyviai supirkinėjo žemes, didino savo turtą, kurį vėliau išdalino vaikams. Sugebėjo gauti mokesčių atpirkėjo pareigybę. Derino dabartinio verslininko darbą su kultūriniu darbu.

Kontroversiškos asmenybės pavyzdys – Ignotas Masalskis, vyskupas, šviesi asmenybė, edukacinės komisijos pirmininkas. Kaltinamas, kad grobė edukacinės komisijos turtus. Kai 1775 m. Respublikos Seimas priėmė padūmės mokesčių įstatymus – vienoks įstatymas buvo taikomas Lietuvai, kitoks – Lenkijai. Įstatymai skirtingi. Tame įstatyme matome Ignoto Masalskio ranką. Pavyzdžiui, lengvatos skyrime – jeigu klebonas išlaiko parapijinę mokyklą, jis atleidžiamas nuo padūmės mokesčio ir už savo kleboniją, ir už mokyklą. Neturtingiems bajorams (plikbajoriams be valdinių) mokestis sumažinamas trečdaliu, kad galėtų leisti savo vaikus į mokslą. Vadinasi, jis rūpinosi Lietuvos švietimu.

Kas aktualu dabar? Pastaruoju metu priešpriešinama LDK ir modernioji lietuvių tauta. Dabartinė Lietuvos valstybė ir 1918 m. Respublika yra modernios tautos produktas, ir ji su LDK nieko bendro negali turėti.

Čia reikia ne lyginti, bet įžvelgti tęstinumą.

: Kadras iš spektaklio „Prabangos” pagal J. Savickio noveles

LDK – etninis pradas, lietuviai su lietuvių kalba. LDK yra gyva. Sulenkėjimo, surusinėjimo laikotarpiu ji visą laiką egzistuoja, yra ryšys tarp luomų. Jeigu ir raštija buvo lenkiška, nereiškia, kad nemokėjo lietuvių kalbos. Daugybė požymių rodo, kad bajorija, bent jau lietuviškose žemėse, kalbėjo ir susikalbėjo gimtąja kalba. Yra užrašyta lietuviškų priesaikų. Valstiečiai, dvaro pareigūnai jas užrašė teismuose. Valstiečiai kalbėjo lietuviškai, o raštininkai, jų kolegos suprato, ką ir lietuviškai užrašė.

Etninio ryšio tarp miestelėnų, miestiečių ir bajorų būta. Tuo pačiu nepaneigiamas dalykas, kad didėjant valstybei, plečiantis teritorijai, augant kultūrinei sandarai, atsiranda kiti ryšiai.

Po Lietuvos krikšto į Lietuvos politinę areną įleisti tik katalikai. Paskui ėmė lygintis teisės. Žygimantas Augustas juos galutinai sulygino. Bajorai tapo lietuviškų žemių subjektai. Mąsto lietuviškomis politinėmis kategorijomis, tik ne lietuvių kalba.

Tą dalyką matome ne tik mes, bet ir lenkų istorikai. Kai kurie dabar rašo apie Lietuvos politinės erdvės lituanizaciją XVIII a. Jie mato, kad vis dažniau nei anksčiau, XVII a., Lietuvos politiniai reikalai aukštinami vis dažniau. Mokykliniuose teatruose statomi spektakliai iš Lietuvos istorijos su istorinėmis asmenybėmis.

Per XIX a. paskutinius dešimtmečius išleista keliolika elementorių lietuvių kalba. Pirmasis buvo bendras lietuvių-lenkų, o paskui tik lietuviški elementoriai. Vis dėlto tie elementoriai skirti tik valstiečiams.

Žemaičių bajorai taip myli lietuvių kalbą, kad tik gerai privaišinti prakalba lenkiškai.

Pakilimas įvyko 1724 m. Sukilimo vadovybė pirmą kartą Lietuvos istorijoje į tautą kreipėsi lietuvių kalba. Lietuvių kalba buvo parašyti valstiečiams skirti atsišaukimai.

LDK tęstinumas – sudėtingas dalykas, jį sunku suvokti. Anot dr. Z. Kiaupos, jis matąs tris lietuvybės pavidalus, gyvuojančius vienu metu: 1. etninė lietuvybė (kalbinis ryšys tarp luomų, lietuvių kalbos funkcionavimas), 2. politinė lietuvybė (etniniai rusėnai, baltarusiai įsilieja su lenkų kalba. Lietuvos bajorai daugiau ar mažiau išlaikė lietuvių kalbą, bet apie baltarusius bajorus to neįmanoma pasakyti, 3.už LDK, už Lietuvos valstybės ribų gyvuojanti Mažosios Lietuvos lietuvybė (kitur ir valstiečiai, ir bajorija dalyvauja, o M. Lietuvoje – tik valstiečiai ir nedidelis sluoksnis įvairių etninės kilmės kunigų. Daugelis kunigų vokiečių kilmės, bet sulietuvėję.) Skirtingos tos lietuvybės, bet jos visą laiką santykiavo tarpusavyje.

: Forumo dalyviai Minaičių kaime, Radviliškio raj. prie partizanų vadų bunkerio

O kas vyksta mokykloje? Iš mokyklų programos dingo LDK po Liublino unijos, iš tiesų tai – nesusipratimas. LDK juk liko, visą laiką egzistavo. Po Liublino unijos atsirado sudėtinė valstybė, bet kas ATR (Abiejų Tautų Respublikoje) bendra? Vadovas ir seimas (kai kalbame apie valstybės sandarą). O kultūra – kas kita, tai yra skirtinga. Kariuomenės skirtingos – Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės buvo atskiros. Priedo išlieka valstybių sienos, tarp Lietuvos ir Lenkijos atsiranda net ne administracinė siena, o valstybinė. Pasakyta, kad svetima kariuomenė negali kirsti sienos, ir lietuviai, kada jiems nepatinka, atsisako eiti į pagalbą lenkams, todėl, kad nėra leidimo Lietuvos kariuomenei kirsti Lenkijos sienos. Iždas – atskiras, niekada nebuvo bendro respublikos iždo. Teisė: Lietuvos statutas visuomet egzistavo, lenkai – spurdėjo, bandė savo statutus kurti. Pavyzdžiui, Zamolskio statutas nepraėjo. Seime (bendrame) buvo priimami įstatymai skirti visai valstybei, bet didelė dalis įstatymų buvo atskiri Lenkijai ir Lietuvai. Lenkijos įstatymas neveikė Lietuvos, nors buvo priimtas jungtiniame seime. Išlieka LDK, jos nereikia skandinti Abiejų Tautų Respublikoje. Buvome jos sudėtine dalimi, bet su savo politine organizacija.

Straipsnis parengtas remiantis forumo dalyvių pranešimais

Parengė Rūta SUCHODOLSKYTĖ

Rūtos Suchodolskytės nuotr.

Voruta.lt

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

www.reformacija.lt

Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės – apie ką lituanistai ir istorikai šnekėjosi su XVI amžiaus protėviais

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą