Mažosios Lietuvos metraštininke tituluojamos Ievos Simonaitytės (1897 01 23 Vanaguose – 1978 08 27 Vilniuje) atminimas šiemet įamžintas Lenkijoje. Istorinių Rytprūsių Varmijos ir Mozūrijos vaivadijos Unguros (lenk. Vengoževo (Węgorzewo), vok. Angerburgo) mieste rugsėjo 11 d. įvyko rašytojos atminimo lentelių atidengimo iškilmės.
Šventėje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė, kultūros atašė Rasa Rimickaitė, garbės konsulė Olštyne Urszula Lech, Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis, Unguros burmistras Krzysztof Piwowarczyk, pavieto tarybos seniūnė Halina Faj, kiti vietos valdžios, vaivadijos kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų bei žiniasklaidos atstovai, taip pat Unguros J.A. Helwingo licėjaus vyresniųjų klasių moksleiviai.
L. Zakarevičienė pabrėžė, kad viena iškiliausių Lietuvos rašytojų jau seniai rašė apie Ungurą, todėl šis miestelis yra lietuvių literatūros faktas. Todėl džiugu, pabrėžė Ambasadorė, kad dabar ir I. Simonaitytė tapo Unguros miestelio faktu. Burmistras, dėkodamas lietuviams už lietuviškojo paveldo puoselėjimą, pasidžiaugė, kad šis itin nelengvo likimo Lenkijos miestas, kuriame po Antrojo pasaulinio karo neliko beveik nė vieno namo ir nė vieno senojo miesto gyventojo, pagaliau susigrąžina savo praeitį ir atminimą apie kadaise čia gyvenusius, dirbusius ir viešėjusius įvairių tautybių žmones.
I. Simonaitytės atminimą įamžinančios keturios lentelės, kuriose eksponuojamos lietuvių rašytojos nuotraukos, lietuvių ir lenkų kalbomis spausdinami jos prisiminimų apie tuometinį Angerburgą fragmentai, stovi greta pagrindinės Unguros Grunwaldzka (liet. Žalgirio) gatvės esančiame skvere, kur kadaise būta pagrindinės miesto aikštės.
I. Simonaitytė Unguroje, kuri tuo metu buvo vienas žymiausių Rytų Prūsijoje ir visoje Europoje ortopedinių bei kitų ligų gydymo centrų, gyveno 1912-1914 metais. Būdama penkerių I. Simonaitytė susirgo kojos kaulo tuberkulioze. Gimtųjų Vanagų parapijos kunigo Emilio Rudolfo Bleiweiso ir Rytų Prūsijos generalinio superintendento kun. Karlo Johanno Christiano Brauno rūpesčiu Ieva gydėsi Unguros luošųjų vaikų Bethesdos ligoninėje, veikusioje nuo 1880-ųjų iki 1944 metų. I. Simonaitytė visą gyvenimą savo geradarius prisiminė su ypatingu prielankumu. Todėl trumpa informacija apie juos taip pat yra pateikiama I.Simonaitytės atminimą įamžinančiose lentelėse.
Įamžinimo projektą rėmė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijos bei Vengoževo miesto savivaldybė.
Unguroje buvo gimęs vienas iš Tilžės Akto (1918 11 30) signatarų Valteris Didžys (1896-1977), kurio palaikai, pargabenti iš tolimosios Australijos, šių metų rugsėjo 7 d. atgulė Bitėnų kapinaitėse.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr.10-11