Liepos 10-ąją galėtume minėti Jeano Calvino 500-ąsias gimimo metines. Sakau „galėtume“, nes iki šiol jokių būsimojo jubiliejaus ženklų neteko nei regėti, nei girdėti net iš mūsiškės Evangelikų reformatų (t. y. kalvinistų) bažnyčios.
J. Calvino, gimusio 1509 m. liepos 10 d. Nuajone, Prancūzijoje, vardas ir veikla dabar siejami su Šveicarija. 1536 m. Bazelyje išleidęs „Krikščionių tikėjimo mokymą“ – pagrindinius savosios reformuotos krikščionybės (būsimojo kalvinizmo) postulatus, J. Calvinas nuo 1541 m. iki mirties (1564 m. gegužės 27 d.) gyveno Ženevoje, vėliau jo dėka tapusia protestantizmo centru.
Nenuostabu, kad būtent Ženevoje pirmiausia ir paminėtas šis reikšmingas Evangelikų reformatų bažnyčios įkūrėjo ir ideologo jubiliejus. Gegužės 24-27 d. čia surengtas įspūdingas – pranešimų įvairove ir dalyvių gausa – kongresas.
Lietuvai jame atstovavo Vilniaus universiteto doc. habil. dr. Dainora Pociūtė, 2008 m. išleidusi reikšmingą monografiją „Maištininkų katedros“, kurioje – evangelizmo idėjų radimosi LDK XVI a. kontekste – nekart nuskamba ir J. Calvino pavardė. Tad D. Pociūtę paprašėme pasidalinti šio kongreso įspūdžiais ir apmąstymais.
***
Ar Lietuvai su jos dominuojančia katalikiška tradicija prasminga minėti J.Calvino jubiliejų, aptarti jo idėjų, veiklos reikšmę?
J. Calviną verta prisiminti visai krikščioniškai Europai – kultūrinė jo įtaka jaučiama net ir katalikiškomis likusiose šalyse. O kalbėdami apie Lietuvą turime prisiminti, kad LDK reformacijos metu kalvinizmas iš visų konfesijų yra padaręs pačią ryškiausią įtaką. Svarbi yra ne tik jubiliejinis J. Calvino paminėjimas, bet ir jo idėjų, įtakos refleksija.
Pats J. Calvinas Lietuvoje niekada nesilankė, nors Mikalojus Radvila Juodasis iš pradžių jį kvietė, tačiau sukliudė vėliau tarp jų kilusi trintis dėl antitrinitorizmo. J. Calvinas retai ir išvažiuodavo iš Ženevos, buvo silpnos sveikatos. Šiaip ar taip, dabar jubiliejaus proga turime progą atsigręžti ir į LDK vykusius evangelizmo procesus.
Taigi Ženevoje šia proga vyko kongresas . Ar tai buvo labiau teologinis, ar mokslinis renginys? Kas jo organizatoriai, kas – dalyviai?
Kongresas (konferencija), kuris vadinosi „Calvinas ir jo įtaka: 1509-2009“ buvo mokslinis, jį organizavo Ženevos universiteto Reformacijos istorijos institutas. Tai vienas iš pagrindinių kalvinizmo tyrimo centrų Europoje.
Stengtasi J. Calviną aptarti įvairiais aspektais – ne tik jo teologiją, bet ir politinę mintį, socialinės reformos nuostatas, jo įtaką ne tik Šveicarijai, bet ir visam pasauliui. Į konferenciją atvyko patys žymiausi reformacijos tyrinėtojai iš viso pasaulio. Tačiau dominavo didžiųjų, turtingųjų šalių atstovai – konferencijos organizatoriai dabar nebedengia išlaidų, o Ženeva yra vienas iš brangiausių Europos miestų.
Aš buvau pakviesta asmeniškai, džiaugiuosi, kad mano kelionę parėmė Vilniaus universitetas. Vis dėlto apmaudu, kad Rytų Europai buvo mažiausiai atstovaujama – buvau kone vienintelė, dar sutikau du vengrus, kurių vienas – iš Rumunijos. Nebuvo nei lenkų, nei čekų.
Žinoma, gausiai atstovauta Šveicarijai, daug dalyvių buvo iš JAV, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Olandijos. Pastarojoje kalvinizmas itin įsitvirtino kaip savita kultūros ir religijos forma. Kongrese intensyviai – nuo ryto iki vakaro – dirbta tris dienas.
Ar kongreso metu išryškėjo kokios nors naujos tendencijos vertinant J. Calviną ir jo mokymą? Ar nesigirdėjo „atgailos“ balsų (prisimenu tragišką M. Serveto atvejį, jūsų aptartą monografijoje „Maištininkų katedros“)?
J. Calvinui skirtą kongresą organizavo žmonės, visą gyvenimą pašventę jo tyrimams, tad suprantama, kad jie J. Calvino atžvilgiu nėra nusiteikę kritiškai.
Kokias tendencijas pastebėjau? Specialiai ėjau į sekciją, skirtą J. Calvino ir Migelio Serveto santykiams. Kaip žinoma, J. Calvinas, dar būdamas gyvas, daugelyje šalių buvo pasmerktas už tai, kad 1553 m. veikė kartu su katalikų inkvizicija Vienoje suimant M. Servetą – nors šis jam naiviai buvo atsiuntęs įvertinti savo veikalą („Christianismi Restitutio“), leidusį J. Calvinui įsitikinti Serveto „eretiškumu“.
Taigi M. Servetą eretiku pripažino ir mirties nuosprendį paskelbė abi bažnyčios – ir katalikai, ir reformuota Šveicarijos bažnyčia. Žiaurią bausmę – sudeginant ant lėtos ugnies – Ženevoje įvykdė kalvinistai. Ši istorija laikoma J. Calvino gyvenimo dėme. Tai vienintelis toks žiaurus jo nuosprendis, nors ir vėliau jis persekiojo „eretikus“.
Pagirtina, kad tokia sekcija kongrese iš viso suorganizuota, nors daugelis į ją žvelgė skeptiškai, teigdami, kad nieko naujo šioje istorijoje pasakyti nebeįmanoma. Joje pranešimus perskaitė pora ispanų ir viena nepriklausoma tyrinėtoja iš Šveicarijos. Nebuvo bandyta J. Calvino nei išteisinti, nei jį visiškai pasmerkti, labiau analizuotos priežastys, kodėl taip įvyko.
Ieškota ir psichologinių motyvų – J. Calvinas ir M. Servetas buvo seni pažįstami. Vėliau J. Calvino rašytuose laiškuose ir darbuose mėginta įžvelgti sąžinės graužaties, gailėjimosi motyvų. Vis dėlto tokių įrodymų nedaug terasta.
Manau, J. Calvinas jautėsi teisus – jo vėlesniuose laiškuose, aptariant vieną ar kitą į antitrinitorizmą linkusį „eretiką“, nekart apgailėta, kad su juo nepasielgta taip, kaip su M. Servetu. J. Calvinas ne tik ištikimai gynė savąją doktriną, jis ja absoliučiai tikėjo, ja degė.
Jis nebuvo veidmainis, ir nemanau, kad pasižymėjo kokiu nors fanatišku žiaurumu, tačiau jis buvo vienas iš reformacijos tėvų, tvirtai įtikėjęs savo krikščioniška misija. Pranešimuose atskleisti ir M. Serveto asmenybės ypatumai – šis ispanas buvęs labai nesukalbamas, arogantiškas, negirdintis kitų, dažnai įžeidinėjo J. Calviną.
Bandžiau Ženevoje surasti vietą, kur M. Servetas sudegintas – buvo įdomu, kaip ši istorija šiame mieste įprasminta. Paskutinę dieną, paklausinėjusi žmonių, tyrinėjusių M. Serveto gyvenimą, važiavau jos ieškoti. Skirtingai nei įsivaizdavau, M. Servetas buvo sudegintas ne tuometėse miesto ribose, bet užmiestyje.
Dabar tai jau kalvotas Ženevos pakraštys, universiteto klinikų komplekso teritorija. Servetas buvo sudegintas ant kalvos, todėl aš iškart prisiminiau mūsų antitrinitorius – štai Kasparo Bekešo neleista palaidoti kapinėse. Šis vengrų didikas iš Transilvanijos palaidotas ant kalvos, tad dabar turime Bekešo kalną. Net ir A.Kulvietis palaidotas ant kalvos – taip „eretikai“ būdavo tarsi ištremiami iš kapinių, iš miesto centrų į kalvas.
Man buvo keista, kad ženeviečiai, pavyzdžiui, gretimai klinikose dirbantys žmonės, kurių teiravausi, nelabai žinojo, nei kas tas M. Servetas, nei kad jis čia sudegintas. Taigi trumpa istorine atmintimi pasižymi ne tik lietuviai. Galiausiai radau M. Serveto atminimui pastatytą akmenį – ant jo nieko konkretaus apie egzekuciją neparašyta – matyt, tai labiau simbolinis susitaikymo ir atgailos ženklas.
Tikrasis paminklas M. Servetui stovi Prancūzijos teritorijoje, kuri prasideda vos išvažiavus iš Ženevos – mat, prancūzai ir italai buvo pirmieji, pasmerkę šį J. Calvino aktą dar XVI a. M. Serveto klausimas tebėra aktualus, bet jis, žinoma, netapo svarbiausiu šioje konferencijoje.
Dar įdomus kongrese išryškėjęs J. Calvino tyrinėjimų darbas – vis dar nepralenktu išlikęs Maxo Weberio prieš daugiau nei šimtmetį parašytas veikalas „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“. M. Weberio kategorijos nepaseno, jomis tebesiremia daugelis mokslininkų. Net diskusija buvo kilusi – kaip čia yra, kad per šimtą metų niekur toliau nenuėjome. Vienas mokslininkas net įsikarščiavo: reikia kažką daryti, nes mes kalbame XIX a. pabaigos kategorijomis.
Vis dėlto, visų nuostabai, teliko konstatuoti, kad M. Weberis tebėra aktualus. Žinoma, per tą laiką ištyrinėta daug naujų detalių – J. Calvino gyvenimas, kasdienis Kalvinistų bažnyčios funkcionavimas. Pats M. Weberis nesigilino į detales, neanalizavo ir J. Calvino doktrinos, jis apibendrintai išanalizavo kalvinizmo įtaką ir padarė išvadas: kalvinizmas paskatino ekonominį valstybių šuolį, pilietinės demokratijos vystimąsi, miestų kultūros klestėjimą.
Tad kokius pagrindinius J. Calvino mokymo postulatus nurodytumėte? Kokia kalvinizmo esmė?
Populiariai vadinamas kalvinizmas nėra vien J. Calvino mokymo rezultatas. Reformatų bažnyčios mokymą stipriai paveikė ir Henrikas Bulingeris, ir Ulrichas Cvinglis, ir kiti Šveicarijos teologai. J.Calvinas reikšmingai apibendrino ir išgrynino daugelio reformacijos teologų mintis (nuteisinimo, predestinacijos, sakramentų klausimus), bet taip pat konferencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad jis išsiskyrė didele pagarba ankstyvosios Bažnyčios tėvams, tarsi iš naujo aktualizavo jų mokymą.
J. Calvino fenomenas, sakyčiau, labiausiai išryškėjo naudojantis kai kuriais jo teologiniais postulatais kasdieniame ir socialiniame gyvenime. Kalvinizmas sukūrė labai savitą disciplinuotą kasdienės religinės elgsenos modelį.
Įdomu, kaip apibūdintumėte J. Calvino asmenybę, jo „kasdienį“ gyvenimą?
Nesu pernelyg gilinusis į jo asmenybę, kasdienį gyvenimą, apie tai yra parašyta ne viena studija. Bet Ženevoje aplankiau Reformacijos muziejų, kuriame kaip tik buvo surengta paroda J. Calvino 500 metų jubiliejaus proga. Joje virtualiai demonstruojama J. Calvino diena, jis vaizdžiai parodytas: smulkaus sudėjimo, tamsus, turėjęs stiprią charizmą, misionierišką užmojį, tik silpnos sveikatos, besilaikantis griežtos disciplinos ir dietos, dažnai lovoje ir rašydavęs.
Galima buvo pamatyti J. Calviną pietaujantį su bendraminčiu H. Bulingeriu, dar kažkuo, rašantį savo pagrindinį veikalą „Krikščionybės mokymo pagrindai“. Reikia apgailestauti, kad šio veikalo lietuvių kalba neturime – jis jau „egzistuoja“ daugelyje šalių, turėtume ir mes apie tai pamąstyti.
Gal čia akmenukas į mūsiškių reformatų daržą?
Iš dalies ir į jų, bet mūsų reformatų bendruomenė nedidelė, tad ir pajėgos menkos. Tai, šiaip ar taip, turi būti mokslinis projektas – ir veikalą išversti, ir komentarus parašyti. Veikalas „Institutio christianismi religionis“ buvo parašytas dviem kalbomis – prancūzų ir lotynų.
Kadangi jau verstas į įvairias kalbas, parengta daug tekstologinių leidimų, tai nebūtų tokia neįmanoma užduotis imtis ir jo lietuviškojo varianto. Juk mes neretai kalbame apie kalvinizmo įtaką Lietuvai, apie J. Calvino recepciją, bet jo raštų – išleistų XIX a. ir dabar Ženevos universitete leidžiamų pakartotinai – neturime nė vienoje bibliotekoje. Ketinu nueiti į biblioteką ir rekomenduoti naujai leidžiamus J. Calvino raštus užsakyti.
Kongrese taip pat skaitėte pranešimą?
Taip, buvau paprašyta perskaityti pranešimą apie J. Calvino indėlį į Lietuvos reformacijos istoriją. Mano pranešimas vadinosi „Calvinas ir pirmasis Lietuvos protestantizmo šimtmetis“. Aptariau J. Calvino ryšius su lietuviais – nuo jų užsimezgimo iki jo mirties bei paskesnę jo idėjų recepciją.
J. Calvinas 1549 m. pradėjo bendrauti su Žygimantu Augustu, pats parodęs iniciatyvą. Pirmasis jis parašė laišką ir karaliui, ir Radvilai Juodajam, su jais daugiausia ir susirašinėjo. Sužinojęs, kad Lietuvoje yra reformacijai palankių žmonių, norėjo šį procesą kreipti sau pageidautina linkme.
Pranešime pabandžiau įvertinti, kaip jam tai sekėsi: J. Calvinui nepavyko savosios doktrinos įtvirtinti Lietuvoje kaip pagrindinės konfesijos. Radvila Juodasis – aktyviausiai reiškęsis kaip reformacijos gerbėjas – laikėsi nepriklausomos pozicijos. Beje, ir kongrese kalbantis su kitų šalių mokslininkais, išryškėjo įdomus faktas, kad kalvinizmu ankstyvasis reformacijos laikotarpis dažniausiai vadinamas nepagrįstai – tuomet buvo kuriamos įvairios reformuotos bažnyčios, kiekvienoje šalyje siekta įtvirtinti savą alternatyvios tradicinei krikščioniškai bažnyčios formą.
Savo monografijoje aš taip pat rašiau: Radvila Juodasis jokio „kalvinizmo“ nesiekė įtvirtinti, jis norėjo sukurti alternatyvią reformuotos bažnyčios strategiją. Taip, jis su J. Calvinu konsultavosi, bet visai nematė būtinybės juo sekti doktriniškai nuosekliai. J. Calvino ir Radvilos Juodojo santykius sukomplikavo – tai ir yra mums įdomiausia istorija – tarp jų kilusi diskusija Trejybės klausimais.
Radvila, nebūdamas teologas, drąsiai leidosi į šiuos svarstymus, ir tai J. Calviną stipriai supykdė. Gyvenimo pabaigoje jis parašė pora labai piktų laiškų lietuviams – Radvilai Juodajam ir pačiai Lietuvių evangelikų bažnyčiai: jie esą pernelyg naivūs, jei mano galį taip neatsakingai spręsti Trejybės klausimus. J. Calvinas mirė 1564 m., matyt, nepasiekęs Lietuvoje pageidautų rezultatų.
Pranešime aptariau ir reformacijos Lietuvoje po J. Calvino mirties etapą – jau Andriui Volanui tapus idėjiniu reformuotos bažnyčios vadu. A. Volanas, nors ir mokęsis liuteroniškuose universitetuose, buvo ryškus J. Calvino teologijos šalininkas, tad tapo šveicariškosios doktrinos pritaikytoju Lietuvoje.
O trečias etapas, man pačiai pasirodęs įdomus, skiriamas pirmąkart Lietuvoje išleidus J. Calvino veikalą lenkų kalba. Tai nutiko tik XVII a. Iki to laiko J. Calvino užsienyje spausdinti lotyniškieji veikalai Lietuvą taip pat buvo pasiekę – juos turėjo ir Radvila Juodasis, ir Žygimantas Augustas, ir A.Volanas, bet darbai nebuvo verčiami.
XVII a. Kristupo Radvilos aplinkos žmonės stengėsi į lenkų kalbą išversti „Krikščionybės mokymo pagrindus“. Buvo išversti penki šios didelės knygos skyriai, išleisti 1626 m Liubčioje, čia spaustuvės leidėju buvo Petras Blastus Kmita. Tai pirmasis žinomas J. Calvino veikalo leidimas Lietuvoje.
XVII a. kalvinizmas Lietuvoje smarkiai išpopuliarėjo, prigijo ir patys „kalvinizmo“, „kalvinisto“, „Kalvinistų bažnyčios“ įvardijimai, buvo perimti kai kurie J. Calvino teologiniai terminai. Taigi kalvinizmo, kaip doktrinos, recepcija Lietuvoje, palyginti, vėlyva. Bet pačios reformuotos bažnyčios fenomenas tuo ir įdomus, kad jis palaipsniui plėtojasi, juk tokia idėja jos pradininkų Lietuvoje ir buvo skelbiama: tai Bažnyčia, kuri visada reformuojasi.
O pats J. Calvinas, būdamas tarsi M. Lutherio pasekėju, ar sąmoningai „atsiskyrė“ nuo jo, kūrė savą Bažnyčią?
Matyt, taip. J. Calvinas save laikė nepriklausomu teologiniu mąstytoju. Toks buvo ir M. Lutheris, laikomas reformacijos pradininku, ryškiu jos judintoju. Bet J. Calvino mokymas buvo socialiai orientuotas. Jei M. Lutherio ir nebūtų buvę, J. Calvinas, manau, savo, kaip religinio mąstytojo, poziciją būtų išreiškęs. Jis laikytinas tolygiu M. Lutheriui teologijos ir Bažnyčios reformuotoju.
Astrida Petraitytė, Vilnius