Gegužės pradžioje turėjau progą dalyvauti Vilniaus evangelikų reformatų renginyje – negausiam rateliui buvo pristatytas Lazdijuose gimusio ir Kėdainiuose brendusio Samuelio Boguslavo Chylinskio „Senojo Testamento“ lietuviško vertimo ir olandiško originalo bei Oksforde išleistų knygelių, kuriose Chylinskis rašė apie Biblijos vertimo į lietuvių kalbą būtinumą, faksimilės („Vetus Testamentum Litvanicâ Lingvâ donatum a Samuelo Boguslao Chylinski“; parengė Gina Kavaliūnaitė, išleido Lietuvių kalbos institutas, 2008 m., 912 p.).
Beklausant pranešėjos – šio leidinio sudarytojos, savaime ėmė megztis gijos su anksčiau lrytas.lt pateiktu habil. dr. Dainoros Pociūtės pasakojimu apie reformacijos radimąsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Apie mažai žinomo Biblijos vertėjo į lietuvių kalbą S. B. Chylinskio asmenybę istoriniame – reformacijos idėjų, Lietuvos reformatų bažnyčios raidos – kontekste kalbėjomės su Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja dr. Gina Kavaliūnaite.
***
Iš XVI a. persikeliame į XVII amžių. Regis, kontrreformacija jau atšventusi pergalę. Gal trumpai apibūdintumėte bendrą politinę-kultūrinę Lietuvos situaciją ir Reformatų bažnyčios vietą, praėjus šimtmečiui po A.Kulviečio, Radvilos Juodojo idėjų sklaidos?
Lietuvoje XVI a. pab.-XVII a. pr. buvo reformacijos stabilizavimosi laikotarpis. Kartu ėmė reikštis ir atoslūgio ženklai, pirmiausia – vidinis pačių protestantų susiskaldymas, ypač reformatų nesutarimai su antitrinitoriais. Be to, stiprėjo katalikybės vaidmuo, didikai protestantai ėmė grįžti atgal į katalikybę. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – Radvila Našlaitėlis, pradėjęs masinį atsivertimo į katalikybę procesą.
Kaip XVI a. pab. pasikeitus patrono pažiūroms katalikų bažnyčios virsdavo protestantiškomis, taip XVII a. jos vėl tapdavo katalikiškomis – vienos „neskausmingai“, o dėl kai kurių buvo net bylinėjamasi.
Šiuo laikotarpiu sustiprėjo Lietuvos reformatų dėmesys lietuvių kalbai, pradėta leisti lietuviškus leidinius. Uždarius jų spaustuves Brastoje ir Nesvyžiuje, kurį laiką veikė Kėdainių spaustuvė. Pasirodė pirmosios lietuviškos reformatų knygos – Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“ (1598 m.), Jokūbo Morkūno „Postilė“ (1600 m.), vėliau – ir garsiausias protestantų leidinys – „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (1653 m.).
XVII a. viduryje reformatai iš Vilniaus buvo iškeldinti, imta riboti jų teises, todėl jų centras persikėlė į Kėdainius. Karo su švedais ir maskvėnais išvakarėse 1655 m. Kėdainiuose veikė kalvinistų ir liuteronų bendruomenės, buvo antitrinitorių, be to, čia gyveno stipri škotų, pabėgusių nuo anglikonų persekiojimų, bendruomenė.
Net ir silpnėjanti Lietuvos kalvinistų (reformatų) bažnyčia rūpinosi švietimu. 1625 m. Kėdainiuose įkurta gimnazija. Aukštąjį mokslą reformatai dažniausiai įgydavo užsienyje, nes Vilniaus universitetas tuo metu priklausė jėzuitams. Iš pradžių populiariausias buvo Karaliaučiaus universitetas, vėliau – Vokietijos, Olandijos, Anglijos universitetai. Lietuviškai mokantiems reformatams, vykstantiems studijuoti į užsienį, Martynas Švoba įsteigė specialią stipendiją.
Reformatų sukauptą teorinį įdirbį sunaikino XVII a. viduryje vykę karai su švedais ir maskvėnais. Po karo kilusi labai stipri demografinė, ekonominė, religinė krizė pasibaigė visuotine katalikybės pergale. Sankcijos reformatams sustiprėjo, nustojo galiojęs principas „cuius regio eius religio“, kai dvarininkui perėjus į Reformatų bažnyčią, reformatais tapdavo ir visi jam priklausantys valstiečiai.
Kalbant apie reformacijos idėjų plitimą LDK XVI amžiuje, greta intelektualų buvo minimi nemažą vaidmenį suvaidinę didikai, pirmiausia – Radvila Juodasis, taip pat nuošalyje nelikę valdovai – Žygimantas Augustas, jo motina Bona Sforca. Įdomu, ar XVII amžiuje, valdant Vazoms, aukštieji sluoksniai suvaidino reikšmingesnį vaidmenį reformacijos istorijoje?
Lietuvos-Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza buvo uolus katalikas, protegavęs savąją konfesiją ir stengęsis, kad reformatai neužimtų aukštesnių pareigų. Jo valdymo pabaigoje senate buvo likę vos pora nekatalikų.
Reformatai, žinoma, siekė didikų palaikymo. Labiausiai jo sulaukė iš Biržų-Dubingių Radvilų atšakos. Svarbiausias jų globėjas buvo Jonušas Radvila.
Judėjimui Lietuvoje silpstant, ieškota paramos užsienyje. Pavyzdžiui, Samuelis Bitneris, rūpinęsis Naujojo Testamento leidimu (pradėtas rengti 1682 m., išspausdintas 1701 m.), palaikė ryšius ir su Rusijos caru Petru I, ir su Prūsijos karaliumi Friedrichu I, šiam net siūlė pirkti Biržų krašto žemes ir taip apsaugoti protestantišką konfesiją. Už tai jis buvo kaltinamas valstybės išdavimu. Paramos ieškota ir Anglijoje bei kitose šalyse.
Taigi priartėjome prie Samuelio Boguslavo Chylinskio. Ar jis gimė reformatų šeimoje? Kokia socialinė, kalbinė aplinka jį supo vaikystėje?
Taip, S. B. Chylinksis apie 1632 metus gimė reformatų pamokslininko šeimoje. Jo motina buvo Minvydaitė. Daugelis Minvydų giminės atstovų rūpinosi lietuvybe, ir Samuelis Boguslavas lietuvių kalbą mokėjo nuo mažens. Jis gimė Šventežeryje, netoli Lazdijų, bet šeima netrukus persikėlė į Kėdainius. Tėvas tapo lietuviškos Reformatų bažnyčios pamokslininku, o Samuelis mokėsi Kėdainių gimnazijoje.
Ar jo kelią į mokslus palengvino Martyno Švobos stipendija?
Taip, Chylinskiui buvo paskirta M. Švobos stipendija, ir prieš pat karą – 1654 m. – jis išvyko studijuoti teologijos į Franekerio akademiją Olandijoje. Po dvejų metų, baigęs studijas, susiruošė grįžti į Lietuvą, bet pasiekęs Lenkiją, gavo žinią apie prasidėjusius karus – Lietuvos reformatų bažnyčios sinodas liepė jam grįžti atgal į Olandiją ir verstis savo lėšomis.
Jau nebegaudamas paramos iš Lietuvos, Chylinskis iki 1657 m. toliau studijavo Franekeryje. Per savo mokytoją, buvusį Komenskio mokinį Michaelį Arnoldą, jis užmezgė ryšius su Europoje žinomų intelektualų – Jano Amoso Komenskio, Johno Dury ir Samuelio Hartlibo būreliu. J.Dury paragintas, Chylinskis išvyko į Angliją, ten ėmė versti Šventąjį Raštą.
Mums turbūt keistokai skamba, kad Biblija išversta iš olandų kalbos. Natūraliau atrodytų vertimas iš M. Luterio vokiškojo vertimo. Ar olandiškos Biblijos pasirinkimas tebuvo atsitiktinumas?
Chylinskiui studijuojant Olandijoje, nepaprastai išpopuliarėjo vadinamoji „Statenbijbel“ – pats garsiausias Biblijos vertimas į olandų kalbą. Pirmasis leidimas išėjo 1637 m., o per du dešimtmečius jis buvo pakartotas beveik 200 kartų.
1657 m., kai Chylinskis išvyko iš Olandijos, išėjo oficialus pataisytas leidimas. Biblijos vertimui Dordrechto sinodo sprendimu buvo sudariusi vertėjų grupę: 10 vertėjų vertė Senąjį Testamentą ir 10 – Naująjį, kiekvienas versdavo savarankiškai, po to visi susirinkę analizuodavo vertimą, jei neprieidavo prie vieningos nuomonės, paraštėse surašydavo komentarus. Būtent dėl šių pastabų – kalbinių ir teologinių komentarų, nuorodų ir kt. – „Statenbijbel“ garsi visame pasaulyje, be to, neretai į kitas kalbas buvo verčiamos vien tik pastabos.
Chylinskio laikais jos jau buvo išverstos į anglų kalbą. Savo angliškai ir lotyniškai išleistoje knygelėje Chylinskis nurodė ketinąs išversti ir garsiąsias olandiškas pastabas. Pati „Statenbijbel“ versta į daugelį kalbų: vokiečių, prancūzų, rusų.
Ji buvo iš Olandijos kilusios JAV prezidento T.Roosevelto šeimos Biblija. Būtent ant šios Biblijos padėjęs ranką, jis davė prezidento priesaiką. „Statenbijbel“ kalba sudarė olandų bendrinės kalbos pamatą. Anglijoje panašų vaidmenį atliko vadinamoji karaliaus Jokūbo Biblija.
Taigi, Chylinskis lygiavosi į geriausius savo meto Biblijos vertimus. Jei jo vertimas būtų išspausdintas iki galo, mūsų kultūrai jis būtų buvęs ne mažiau reikšmingas.
O kuo galima paaiškinti tokį išskirtinį Anglijos aukštųjų sluoksnių – tiek intelektualų, tiek ir didikų, paties karaliaus – dėmesį bei palankumą Chylinkio veiklai – Biblijos vertimui į turbūt nelabai žinomą lietuvių kalbą?
Matyt, Chylinskis atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Oksfordo universiteto profesoriai ir prie jų prisijungę laisvi mokslininkai, pirmiausia – žinomas fizikas ir chemikas Robertas Boyle’as rūpinosi Biblijos vertimais į nacionalines kalbas.
Iš pradžių šis anglų intelektualų ratelis, kuriam priklausė Oksfordo geometrijos profesorius Johnas Wallisas, architektas Christopheris Wrenas, kiti žymūs to meto žmonės, rinkdavosi būtent Boyle’o arba jo sesers namuose. Susirinkusieji diskutuodavo įvairiais mokslo klausimais.
Yra išlikę du Chylinskio laiškai Boyle’ui: viename Chylinskis dėkoja už paramą verčiant Bibliją, kitame laiške liūdnai pasakoja apie Biblijos spausdinimui kilusius sunkumus. Iš laiškų galime spręsti, kad Boyle’as lydėjo Chylinskį nuo jo veiklos Anglijoje pradžios.
Ar Boyle’o iniciatyva Anglijos karalius paskelbė rinkliavą Biblijos vertimui į lietuvių kalbą?
Nežinia, ar tai asmeninė Boyle’o iniciatyva. Du minėti Europos intelektualų būreliai – Hartlibo, Komenskio ir Dury bei Boyle’oo, Walliso ir Wilkinso – palaikė ryšius. Galbūt bendra iniciatyva buvo kreiptasi į Londono merą, o šis savo ruožtu kreipėsi į Anglijos karalių Karolį II, prašydamas skelbti rinkliavą lietuviškos Biblijos leidimui.
Karalius išleido įsaką, skelbiantį rinkliavas lietuviškai Biblijai spausdinti ir sugriautoms bažnyčioms atstatyti. Įdomu tai, kad buvo pabrėžta, jog ši rinkliava negali būti precendentas kitoms panašaus pobūdžio rinkliavoms. Viskas vyko sklandžiai iki tol, kai į Angliją ieškoti paramos karo metu nuniokotoms Lietuvos reformatų bažnyčioms atvyko sinodo įgaliotas pasiuntinys Jonas Kristupas Krainskis, vėliau suvaidinęs negerą vaidmenį.
Bet gal Krainskis neturėjo blogų sumanymų, gal jam iš tiesų labai rūpėjo atstatyti bažnyčias, ir tiesiog persikirto jų su Chylinskiu keliai? Ar blogam vaidmeniui jis ir buvo pasiryžęs?
Apie blogą Krainskio vaidmenį kalbame turėdami galvoje jo veiklos pasekmes. Galbūt jis atvyko su gerais ketinimais, reikia nepamiršti, kokia situacija Lietuvoje buvo po karo – ir sugriovimai, ir prasiautęs maras… Šiaip ar taip, Anglijoje Krainskis rado jau gerai parengtą dirvą.
Apie Krainskio veiklą iki šiol daugiausia buvo sprendžiama iš jo paties ataskaitos Vilniaus provinciniam sinodui. Joje Krainskis prisipažįsta stengęsis išvengti lietuviškos Biblijos spausdinimo, labai negražiai atsiliepia apie Chylinskį.
Praėjusią vasarą Londono karališkosios mokslo draugijos archyve radau 1661 m. parašytą Oksfordo profesoriaus J.Walliso laišką Boyle’ui. Šiame laiške aprašyta visa Chylinskio Biblijos vertimo ir spausdinimo istorija. Wallisas rašė surinkęs ir apibendrinęs visą prieinamą medžiagą.
Krainskio vaidmuo čia įvertintas vienaprasmiškai – Krainskis, siekdamas kontroliuoti rinkliavas, įtikinėjo, kad Biblijos spausdinimas – tai Lietuvos reformatų sumanymas, bet vėliau ėmė teigti, esą Biblijos spausdinti visai nereikia, lėšos turi būti renkamos tik bažnyčioms. Akivaizdu, kad Krainskis kalbėjo tai, kas jam buvo naudingiau.
Iš šio laiško taip pat matyti, kad Krainskis įtikino Chylinskį išvykti į Lietuvą pristatyti sinodui savąjį Biblijos vertimą. Lietuvoje Chylinskis buvo sutiktas labai palankiai. Per tą laiką, kol Anglijoje nebuvo vertėjo, Krainskis galutinai užvaldė Biblijos spausdinimui renkamas lėšas. Sugrįžęs Chylinskis rado dramatišką situaciją – Krainskis atsisakė mokėti spaustuvininkui už skolon atspausdintus Senojo Testamento lankus, o šis, žinoma, reiškė pretenzijas Chylinskiui.
Tarp Krainskio ir Chylinskio kilo aštrus konfliktas, pastarasis net žadėjo skųstis karaliui. Galų gale Krainskis pergudravo Biblijos vertėją, kuris, matyt, buvo pernelyg patiklus ir nepakankamai praktiškas.
Nebėra abejonių, kad Biblija nebuvo baigta spausdinti tik dėl kryptingų Krainskio pastangų ir intrigų. Beje, minėtos rinkliavos, kaip matyti iš vėliau Lietuvos reformatų rašyto laiško karaliaus Slaptajai tarybai, Lietuvos bažnyčių taip ir nepasiekė.
Chylinskio Biblijos vertimo likimas man primena vieną vaikystės pasaką, kurioje mergina turi atvykti nei raita, nei pėsčia, nei nuoga, nei apsirengusi ir t. t. Ši Biblija, man regis, nei išspausdinta, nei neišspausdinta. Tad ar galime traktuoti, kad tai pirmoji spausdinta lietuviška Biblija? Knygos pavidalo juk ji neįgavo?
Mes sakome, kad ši Biblija spausdinta, nes ji buvo spaudinama, tačiau galutinio knygos pavidalo ji neįgijo. Buvo išleisti atskiri lankai, vėliau jie įrišti. Senojo Testamento buvo išspausdinda 416 puslapių (iki 40 psalmės) – be viršelio, antraštinio lapo.
Kaip vėliau paaiškėjo, Chylinskis išvertė visą Bibliją – ir Senąjį, ir Naująjį Testamentus. Jis kone paraidžiui perteikė olandišką šaltinį, kuris, savo ruožtu, yra labai artimas hebrajiškam ir graikiškam originalui. Chylinskis iš olandiškos Biblijos perėmė nemažai hebrajiškų konstrukcijų, nebūdingų nei olandų, nei lietuvių kalbai. Bet, kita vertus, Chylinskio kalba niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų XVII a. autorių lietuvių kalbos, juo labiau negalime jos laikyti prastesne.
Ar patys vertimo rankraščiai žinomi?
Yra atrastas Naujojo Testamento rankraštis – 1932 m. jį Britų muziejaus bibliotekoje surado lenkų mokslininkas Stanislavas Kotas. Muziejus šį nežinomą rankraštį buvo įsigijęs už nedidelę sumą iš vieno Londono archyvaro. Kotas atpažino, kad tai – Chylinskio Biblijos vertimo dalis.
Po karo šį rankraštį publikavo lenkai, nes pagal Britų muziejaus tradiciją, rankraštį identifikavusi šalis turi teisę pirmoji jį publikuoti. Taigi, yra išlikusi didžioji Chylinskio vertimo dalis: beveik pusė spausdinto Senojo Testamento ir visas Naujojo Testamento rankraštis. Originalai saugomi Britų muziejaus bibliotekoje.
Koks tolimesnis Biblijos vertėjo likimas? Ar jis liko Anglijoje, ar grįžo į Lietuvą?
Į Lietuvą Chylinskis nebegrįžo, bet, matyt, labai to troško. Išlikęs neadresuotas jo laiškas, kuriame prašoma paramos kelionei į Lietuvą. Iki šiol manyta, kad jis mirė 1668 m., bet praėjusią vasarą Boyle’o archyve radau Londono St. Giles ir Cripplegate parapijos raštą karaliaus Slaptajai tarybai, kuriuo prašoma padengti išlaidas Chylinskio gydytojui, slaugėms bei laidotuvėms, iš viso 19 svarų. Šis dokumentas savotiškai paguodžia – iki šiol teigta, kad Biblijos vertėjas mirė skurde, visų užmirštas ir vienišas, o pasirodo, šalia buvo ir gydytojas, ir slaugės. Dokumente nurodyta tiksli vertėjo mirties data: 1666 m. liepos 5 d.
Ar Chylinskio išspausdinta Senojo Testamento dalis „funkcionuoja“ mokslo pasaulyje, įrišti egzemplioriai yra žinomi?
Ilgą laiką apie Chylinskio Bibliją beveik nieko nebuvo žinoma. Skurdžios žinios buvo apipintos gandais. Pats faktas, kad tokia Biblija 1660 m. Londone spausdinta, buvo užfiksuotas daugelyje Europos enciklopedijų.
XVII–XIX amžiais Europoje buvo populiarūs vadinamieji poliglotai – daugiakalbiai puošnūs leidiniai, kuriuos spaustuvės leisdavo reklaminiais tikslais. Dažniausiai tai būdavo įvairiomis kalbomis užrašyti poteriai. Chylinskio į lietuvių kalbą išversta malda Tėve mūsų pateko į beveik 20 tokių knygų. Greta nurodyta, kad tekstas paimtas iš 1660 m. Londone spausdintos lietuviškos Biblijos.
Manyčiau, kad šiam leidiniui Chylinskis pateikė rankraštinį „Tėve mūsų“ tekstą, nes jis imtas iš Naujojo Testamento, kuris nebuvo išspausdintas. Tik XIX a. pabaigoje Adalbertas Bezzenbergeris paragino mokslininkus ieškoti šios bibliografinės retenybės – Chylinskio versto Senojo Tetamento.
Netrukus vienas po kito rasti trys egzemplioriai – Berlyne, Londone ir Vilniuje (jie nevienodos apimties). Berlyno egzempliorius dingo per Antrąjį pasaulinį karą, prieš porą metų Vilniaus universitete radau jo kopiją. Apie Vilniaus egzempliorių, vėliau išgabentą į Peterburgą, nieko nebežinoma nuo Spalio revoliucijos laikų. Išlikęs vienintelis Britų bibliotekoje saugomas Londono egzempliorius – tai nedidelio formato knygelė. Negalima sakyti, kad ir šie Chylinskio Biblijos egzemplioriai būtų „funkcionavę“ – ligi šiol jie buvo neprieinami.
O kas jus paskatino tirti Chylinskio Bibliją? Besiklausydama pasakojimo reformatų renginyje prisiminiau D. Pociūtę – jai italų įtaka LDK reformacijai atsivėrė sumanius išmokti italų kalbą, o jūs išmokote olandų.
Iš tiesų, pirmiau išmokau olandų kalbą, o tada likimas atvedė prie Chylinskio. Gyvenime daug tokių dėsningų atsitiktinumų. Buvau nutarusi išmokti olandų kalbą, 1994 m. atsiradus pirmoms galimybėms išvažiuoti į užsienį dalyvavau Antverpeno universiteto vasaros kursuose.
Apie Chylinskio Bibliją žinojau, jaučiau, kad ji gali būti versta iš olandų kalbos – lenkų mokslininkai buvo išsakę tokias prielaidas. Studijų metu neturėjau daug laiko sėdėti bibliotekose ir ten ieškoti literatūros apie olandiškos Biblijos vertimą ir spausdinimą, teko į biblioteką bėgti iš paskaitų. Nebuvo labai sunku surasti vieną reikšmingiausių vertimų, po to tarsi savaime atsirado sąsajos, akivaizdūs įrodymai, kad Chylinskis tikrai vertė iš „Statenbijbel“.
Tad pristatykite ir savo parengtą leidinį – jame ne tik Chylinskio Biblijos faksimilės?
Šioje knygoje – lietuviškas Biblijos tekstas (Londono egzempliorius, papildytas Berlyno egzemplioriaus kopijos dalimi), olandiškos Biblijos dalis (tiek, kiek turime išlikusio Senojo Testamento vertimo), be to, įdėtos abiejų Chylinskio išspausdintų knygelių apie Biblijos vertimo būtinumą faksimilės – anglų ir lotynų kalbomis (angliškos knygelės žinomi trys egzemplioriai, vienintelis lotyniškas saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje): viskas, ką Chylinskis buvo išspausdinęs.
Knygos pradžioje – įvadas, kuriame aptariu Chylinskio Biblijos vertimo ir spausdinimo istoriją, šio vertimo šaltinius, jo tyrimus. Įvadas išspausdintas ir anglų kalba.
Ypatingą vertę knygai suteikia specialiai jai sukurti Šarūno Leonavičiaus vario raižiniai. Beje, šių metų Knygų mugėje Šarūnas už šią knygą pelnė diplomą.
Manau, šis leidinys pasirodė pačiu laiku – juk kitais metais švęsime Chylinskio Biblijos spausdinimo 350-metį.
Ar šeima nesijaučia nuskriausta per jūsų darbus?
Stengiuosi atskirti darbą ir šeimos gyvenimą – į namus darbo nesinešu. Dukros dar mažos, bet vyras man tikrai daug padeda. Savo vyrui Axeliui Holvoetui esu labai dėkinga, iš jo labai daug išmokau. Mokėdamas daug kalbų, jis padėjo perskaityti lotyniškai, lenkiškai ir „makaronine“ kalba rašytus XVII a. dokumentus, palyginti Chylinskio vertimą su graikišku ir hebrajišku originalais.
Astrida Petraitytė, Vilnius