Seimo rūmuose pristatyta grafikos kūrinių paroda „Lietuviškosios istorijos takais“, skirta pirmojo lietuvių literatūros istoriografo bei filologo Gotfrydo Ostermejerio 300-osioms gimimo metinėms paminėti.
Lietuvos dailininkų sąjunga parengė žymių Lietuvos dailininkų – Arvydo Každailio, Alfonso Čepausko, Broniaus Leonavičiaus bei Alfonso Žviliaus – grafikos kūrinių kolekciją, atspindinčią pačios lituanistikos, istorijos svarbą puoselėjant lietuvybę. Eksponuojamų autorių kūryba yra svarbi Lietuvos dailės istorijos dalis, reflektuojanti tiek tautinį identitetą, tiek istorinį kontekstą XX-XXI a. mene.
G. Ostermejeris laikomas vienu iš pirmųjų lietuvių knygotyrininkų. Jis atkreipė dėmesį į lietuvių kalbos, istorijos ypatybes, parašė nemažai svarbių lietuvių lingvistikos veikalų. G. Ostermejeris 56-erius metus gyveno Novostrojeve (Trempuose, Karaliaučiuje), iš jų 48 metus kunigavo bažnyčioje. Šios asmenybės svarba Lietuvos kultūrai paskatino surengti kilnojamųjų parodų ciklą „Lietuviškosios istorijos takais“. Paroda, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu Kaliningrade, jau buvo eksponuota Kaliningrado apskrities istorijos-dailės muziejuje, M. Teniševos dailės mokykloje Černiakovskyje, A. M. Ivanovo istorijos muziejuje Guseve. Parodą atidarė ir sveikinimo žodį tarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas. Parodą pristatė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė. Utenos rajono pedagogai renginio metu atliko literatūrinę kompoziciją pagal Gotfrydo Ostermejerio išverstą iš vokiečių į lietuvių kalbą giesmę „Širdingas pagraudenimas“. Parodos pristatyme dalyvavo visi kolekcijos autoriai – Arvydas Každailis, Alfonsas Čepauskas, Bronius Leonavičius bei Alfonsas Žvilius. Dailininkai pristatė savo kūrinius ir Gotfrydo Ostermejerio vaidmenį jų kūrybai. Paroda Seimo II rūmų parodų galerijoje eksponuojama spalio 25 – lapkričio 7 dienomis. Įėjimas laisvas. Maloniai kviečiame apsilankyti!
Lietuvos žinios
http://mokslolietuva.lt/2016/10/kaip-mazosios-lietuvos-intelektualas-gottfriedas-ostermeyeris-sukritikavo-profesoriu-hansa-erika-thunmanna/
KAIP MAŽOSIOS LIETUVOS INTELEKTUALAS GOTTFRIEDAS OSTERMEYERIS SUKRITIKAVO PROFESORIŲ HANSĄ ERIKĄ THUNMANNĄ
(skirta G. Ostermeyerio 300-osioms gimimo metinėms)
1996 m., minint G. Ostermeyerio (Ostermėjerio) 280-ąsias gimimo metines, Mokslo ir enciklopedijų leidykla išleido jo rinktinius raštus (502 psl.). Spaudai parengė Vilniaus universiteto germanistė Liucija Citavičiūtė, Mažosios Lietuvos senosios lietuvių literatūros tyrėja. Mokslininkė Raštus išvertė iš senosios vokiečių kalbos (tai buvo itin sudėtingas darbas) ir parašė išsamius paaiškinimus (net 38 psl.). Šiame leidinyje yra ir mano straipsnis.
Ir štai 2016 m. minime prūsų ir lietuvių mitologijos tyrėjo, pirmojo religinės lietuvių literatūros istoriko, taip pat jos kūrėjo, poezijos teoretiko ir kritiko, religinių raštų vertėjo, lietuvių raštijos ugdytojo, kunigo 300-ąjį gimtadienį. Kunigas susitikdavo dvejais metais vyresnį Kristijoną Donelaitis, kai jiedu studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete Knypavos saloje Priegliuje, tobulino lietuvių kalbos žinias lietuvių kalbos seminare prie universiteto (L. Citavičiūtė apie šį seminarą yra parašiusi išsamią monografiją). Mano tyrimų tema – G. Ostermeyeris, kaip Prūsos bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos etnogenetikas, etnologas ir istorikas.
XVIII a. – Apšvietos arba Švietimo epocha. Sparčiai vystėsi mokslas, valstybių, tautų, kraštų pažinimas. Vaizdžiai kalbant, nagrinėjama, iš kur prasideda Tėvynė, kur mūsų šaknys. Būtent tuo metu Prūsijos karalystėje (nuo 1701 m.) kilo lituanistinis sąjūdis, vadinamasis prūsiškasis-lietuviškasis patriotizmas, kurį rėmė ne tik vokiečių šviesuomenė, bet kurį laiką ir Prūsijos valdžia. Popiežius ir Vokietijos (Šventosios Romos) imperatorius nenorėjo pripažinti jaunos protestantiškos karalystės karaliaus teisių į katalikiško Vokiečių ordino, valdžiusio vakarinius baltus (prūsus, lietuvius, sūduvius, kuršius), palikimą. Netgi valstybės oficialiojoje ideologijoje imta skelbti, kad prūsai ir lietuvininkai (mažlietuviai) esą autochtonai, čia gyvenę šimtmečius, o katalikai kryžiuočiai – užkariautojai ir vietinių gyventojų žudikai bei pavergėjai. Tautinis šio krašto patriotizmas skatino lietuvių raštijos, švietimo plėtrą.
G. Ostermeyerį veikė ne tik Apšvietos (Švietimo) epocha, bet ir Vokietijoje bei visoje Vakarų Europoje XVIII a. plintantis pažangus Audros ir Veržimosi (vok. Sturm und Drang) literatūrinis sąjūdis, kurio ideologai buvo Johannas Wolfgangas Goethe, Johannas Gottfriedas Herderis, Gottholdas Efraimas Lesingas. Jo dalyviai domėjosi ir lietuvių papročiais, tautosaka bei kalba, ją aukštino ir skatino kitus tyrinėti, skelbė lietuvių liaudies dainas. Jiems svarbiausia buvo tautos dvasinės vertybės. Pavyzdžiui, G. Ostermeyeris 1781–1793 m. stipriai polemizavo su konkurentu, vienu iš pasaulietinės lietuvių poezijos pradininku, vertėju Kristijonu Gotlybu Milkumi (gal Mielkus, nes manoma, kad jis buvo lietuvis), parengusiu ir 1806 m. išleidusiu lietuvišką giesmyną. 1781 m. G. Ostermeyeris taip pat parengė giesmyną, pirmasis parašė svarbų veikalą apie lietuviškų giesmynų istoriją; siekė perdirbti senąsias giesmes, jų kalbą priartinti prie lietuvininkų šnekamosios kalbos. Tam priešinosi konservatyviai nusiteikę kunigai, sukritikavo ir K. G. Milkus. G. Ostermeyeris veikiausiai bendravo ir su lietuviais lietuvių raštijos darbuotojais, Lietuvių kalbos seminaro dėstytojais Pilypu Ruigiu ir jo sūnumi Povilu Frydriku Ruigiu.
G. Ostermeyeris gimė buvusioje Vokiečių ordino valstybės sostinėje Marienburge. Jo tėvai: vokietis amatininkas Baltazaras, motina – lietuvininkė ar prūsė Elžbieta Woytkun (Vaitkutė arba Vaitkūnaitė). Nuo 1744 m. jis dirbo Trempų parapijos mokyklos mokytoju – precentoriumi, o nuo 1752 m. iki mirties 1800 m. – kunigu. Trempai (vok. Trempen, o nuo 1946 m. sovietinės okupacinės administracijos pervardinti į Novostrojevą) priklausė Darkiemio apskričiai, esančiai Mažosios Lietuvos pietuose, netoli ribos su Mozūrija, lietuviškos Nadruvos žemėje. Trempų bažnytkaimis buvo 12 km į vakarus nuo Darkiemio. Į šiaurės rytus nuo Trempų ir Darkiemio buvo Valtarkiemis, kuriame kunigavo net 3 lietuviai šviesuoliai, ir Tolminkiemis. Trempų parapija buvo lietuviška. Iki G. Ostermeyerio joje dirbo keli lietuvių raštijos kūrėjai. Čia kunigavo Martyno Mažvydo pusbrolio sūnus Baltramiejus Vilentas, Johannas Partacijus, mokytojavo vienas pirmųjų lietuvių tautosakos rinkėjų Jokūbas Brodovskis. G. Ostermeyeris sielojosi: „Lietuviai yra pagrindiniai, pirmykščiai krašto gyventojai ir daugelyje vietovių gausiausi. O vis dėlto leidžiama vokiškas pamaldas laikyti pirmiau už lietuviškas. Priežastis bene bus ta, kad jau nuo seno lietuviai buvo laikomi vokiečių tarnais. Esama vietų, kur vokiečių taip maža, kad net nėra prasmės jiems atskirai laikyti vokiškas pamaldas (str. „Ueber die Ostpreussischen Kirchen, in welchen Gottesdienst in Litauischer Sprache gehalten wird. Koenigsberg“, 1795). Apie tai jis rašė XVIII a. pabaigoje, kada jau vyko germanizacijos procesas!
G. Ostermeyerio stipri ir emocinga polemika vyko su garsaus ir seno Vokietijoje Hallės universiteto, kuriame taip pat veikė lietuvių kalbos seminaras, profesoriumi švedu Hansu (Johannesu) Eriku Thunmannu. Šis 1772 m. parašė knygą (išleistą Hallėje) „Kai kurių Šiaurės tautų senovės istorijos tyrinėjimai“ (vok. Untersuchungen über die alte Geschichte einiger Nordischen Völker). Joje nepagrįstai įrodinėjama, kad prūsai ir lietuviai (lietuvininkai) neva nėra Prūsos krašto autochtonai (senbuviai), o esą gotų (germanų pirmtakų), slavų ir finų (šie net nėra europidai, o priklauso mongolidų rasei – aut. pastaba) mišinys. Ką kalbėti apie XVIII a., jei net XX a. pirmoje pusėje kai kurie Vokietijos nacių ideologai ir politikai, pavyzdžiui, Rytų Prūsijos gauleiteris (valdytojas) Erikas Kochas, tvirtino, kad prūsai kilę iš germanų. Dėl to hitlerizmo laikotarpiu buvo vokietinami tik lietuviški vietovardžiai būtent Mažosios Lietuvos lietuviškiausiose apskrityse.
Primenu, kad tarp kitų nuo senovės gyvavo ir baltų (pirmiausia prūsų) germaniškos kilmės teorija. Tačiau G. Ostermeyeris, remdamasis etimologija ir mitologija, moksliškai įrodė, kad Prūsos krašto bei Mažosios Lietuvos vietovardžiai yra prūsiški arba lietuviški. Išvada: pirmieji gyventojai baltai šiame areale gyvena tūkstantmečius ir nesimaišė su kitais etnosais. Dievų ir šventviečių (alkų) vardai yra prūsiški arba lietuviški. Vis tik abejotina, kad Prūsoje, anot G. Ostermeyerio, pirmieji apsigyveno lietuviai – skalviai, nadruviai, sūduviai, jiems priskiriami galindai (Galindijoje ir dalyje Vakarų Sūduvos ilgainiui, jau kryžiuočių laikais, nuo XV a. apsigyveno mazoviečiai iš Vidurio Lenkijos, tapę mozūrais – aut. pastaba). Veikiausiai lietuviai apsigyveno toje pačioje epochoje, kaip ir prūsai.
G. Ostermeyeris visiškai sukritikuoja H. E. Thunmanną, teigusį neva Prūsoje gyventa finų (suomių). Nesąmonė, kad gotai ėmė vadintis aisčiais, tai yra baltais. G. Ostermeyeris su grauduliu rašo: „Tikras juokas pro ašaras. Ir tokiu nusidėjėliu remiamasi kaip įrodymu <…>“ Kitur G. Ostermeyeris šaiposi: „Štai kaip gali nusišnekėti protingas (?) žmogus.“ Dar viena H. E. Thunmanno nesąmonė: „Latvių, kaip ir lietuvių, kalba susidarė iš gotų, slavų ir suomių (vitų) kalbų.“ G. Ostermeyeris sušunka: „To neišneša žmogaus protas!“ Dar vienas ypač klaidingas H. E. Thunmanno teiginys: slavus į Prūsą (iki Vyslos žiočių) atviję iš Azijos įsiveržę chazarai. Ar ne jais grindžiami sovietinių (dabar – rusų) pseudomokslininkų ir propagandistų tvirtinimai, neva kadaise Prūsoje gyvenę senrusiai (pagal Thunmanną – vakariniai slavai lenkai)?
Savo teiginius ir išvadas G. Ostermeyeris išdėstė veikale „Kritiškos pastabos apie senųjų prūsų religijos istoriją“ (vok. Kritischer Beitrag zur altpreußischen Religionsgeschichte), išleistoje 1775 m. Marienverderyje netoli Marienburgo. Labai svarbu, kaip šis provincijos šviesuolis, remdamasis etnosų ir tautų etnogenezės samprata, sukritikuoja garsaus universiteto katedros vedėjo profesoriaus H. E. Thunmanno stereotipus, nurodydamas pastarojo minčių prieštaravimus, nenuoseklumą, alogizmus ir išryškindamas nepagrįstus teiginius.
G. Ostermeyeris pranašesnis už savo priešininką tuo, kad vos ne 60 metų gyveno ir dirbo Mažojoje Lietuvoje tarp lietuvininkų, kalbėjo lietuviškai, gilinosi į lietuvininkų tipą, mąstymo būdą, suvokė mažlietuvių ir didlietuvių tautinį tapatumą. Tvirtino, kad jų kalba esanti ta pati, artima latvių kalbai. G. Ostermeyerio nuopelnas, kad jis išsamiai iškėlė prūsų ir lietuvių kilmės (nuo XVI a. būta teorijų, kad pastarieji yra kilę iš romėnų, graikų ar herulų, gotų ir kt. – aut. pastaba) problemą ir moksliškai ją ištyrė bei pagrindė. Jis kategoriškai paneigė, kad Prūsoje gyveno finai ir slavai.
Remdamasis moksliniais metodais – lyginamąja kalbotyra, onomastika, etnologija, geografijos ir istorijos šaltiniais, G. Ostermeyeris padarė išvadą, kad gyventojai šiek tiek vienaip kalbėjo nuo Vyslos iki Alnos upės (prūsai), kitaip – nuo Alnos iki Didžiosios Lietuvos pasienio čia gyvenę lietuvėjantys nadruviai ir skalviai, sudarę Mažosios Lietuvos lietuvininkų pradžią ir branduolį. Tarp prūsų ir vakarinių lietuvių tėra tik tarmių skirtumų, tačiau tai yra viena tauta.
Svarbi G. Ostermeyerio mintis, kad daugelio Europos tautų kalbos yra panašios, ypač tos, kurios kilo iš vienos „motinos“ – indoeuropiečių prokalbės (indoeuropiečiams priklauso ir baltų, germanų, iranėnų, slavų kalbos – aut. pastaba). Klausytis ir mokytis lietuvių kalbos reikia, anot jo, iš Mažosios Lietuvos kaimiečių (tai XIX a. darė garsus indoeuropeistas ir baltistas vokietis Augustas Schleicheris – aut. pastaba).
Nenuostabu, kad ir G. Ostermeyeris kai kur klysta (juk dar tik XVIII a.): esą tik sembai kalbėję prūsiškai, kiti Prūsos gyventojai – lietuviškai, o Kuršių nerijos gyventojai – kuršiškai. Panašiai XX a. antroje pusėje manė ir garsus Rusijos sovietinis etnologas prof. akad. P. Kušneris-Knyševas.
G. Ostermeyeris, įskaudintas H. E. Thunmanno ir ypač jo knygų leidėjo Antono Friedricho Büschingo, Berlyno evangelikų konsistorijos vyriausiojo tarėjo, užsipuolimų ir įžeidinėjimų, 1780 m., t. y. po penkerių metų, Karaliaučiuje išleido savo didesnį veikalą – „Mintys apie senuosius Prūsos krašto gyventojus (vok. Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preussen). Jame dar argumentuočiau gynė prūsų ir lietuvininkų autochtoniškumą, tautinį savitumą ir kultūrines teises, smerkė Prūsijos karalystės vykdomą vietos gyventojų germanizavimą, krašto kolonizavimą vokiečiais ir sunkią baudžiavą. Taip G. Ostermeyeris tapo pasipriešinimo Mažosios Lietuvos germanizacijai simboliu.
Dar stipriau gynė lietuvybę ir lietuvių kalbą jo sūnus – mokytojas kunigas Siegfriedas Ostermeyeris periodinėje spaudoje ir savo knygoje „Ar patartina išstumti lietuvių kalbą ir sulieti lietuvininkus su vokiečiais?“, išleistoje vokiečių kalba 1817 m. Siegfriedas Ostermeyeris kėlė lietuvių kalbos svarbą Europos mokslui, kalbotyrai, švietimui, auklėjimui, dorovei, gyrė lietuvius už darbštumą ir kilnumą. Tai buvo atkirtis Prūsijos valdžios propagandai, neva lietuvių, lenkų, mozūrų, sorbų ir kitų tautelių kalbos sudaro kliūtį mokslo ir švietimo pažangai.
Okupacinės administracijos nurodymu nugriauta, po Antrojo
pasaulinio karo užvaldžius šią Mažosios Lietuvos dalį. Archyvinė nuotrauka
Kaip rašo G. Ostermeyerio „Rinktinių raštų“ sudarytoja, tyrėja ir leidėja L. Citavičiūtė savo apžvalgoje, G. Ostermeyeris įrodinėjo, kad lietuvių kalba esanti ne tik skaisti jaunamartė, neužteršta svetimybėmis, bet ir visų slavų kalbų pramotė. Gryna esanti ir lietuvių tauta, čia gyvenanti nuo neatmenamų laikų. Teoriją, kad slavai kilę iš prabaltų, o slavų kalbos – iš lietuvių kalbos prokalbės, naujausiais tyrinėjimais įrodė garsūs pasaulyje XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios rusų indoeuropeistai baltistai – Vladimiras Toporovas, Olegas Trubačiovas, ukrainiečių – Anatolijus Nepokupnas. L. Citavičiūtė pažymi, kad G. Ostermeyeris knygą užbaigė, kupinas jėgų ir jausdamasis visiškai nugalėjęs savo oponentą. Jo knygos buvo skaitomos ne tik Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, bet ir Vokietijoje. Jo dėka vokiečių mokslininkai ėmė kitaip traktuoti lietuvininkų kilmę, jų giminystės ir kaimynystės ryšius su gretimomis tautomis. Formavosi jų neigiamas požiūris į lietuvininkų ir prūsų germanizavimą, sunkią baudžiavą.
G. Ostermeyeris įrodinėjo vitų, vidivarų, gotų, getų, trakų, frygų, sarmatų ir kitų Europos etnosų, tautų bei tautelių kilmę, gyvenamą teritoriją, giminystės ryšius. Galima sakyti, kad jis pirmasis tai darė, remdamasis tos epochos moksliniais pagrindais. Tačiau G. Ostermeyerio nuopelnai dar nepakankamai įvertinti, nes jis iškėlė baltus, o ne germanus. Be to, jis dirbo nuošalioje Prūsijos karalystės provincijoje.
G. Ostermeyeris parašė daug straipsnių į to meto besikuriančią vokiečių periodiką: apie Prūsos krašto vietovardžius, XVIII a. lietuvininkus, vakarinių baltų dievus Perkūną, Pikulį ir Patrimpą, savo parapijos Trempų istoriją, lietuviškas bažnyčias Prūsijoje arba tas, kuriose pamokslai buvo sakomi ir lietuvių kalba, parapinių mokyklų (jų Mažojoje Lietuvoje buvo nemažai, dalyje jų dar ir XVIII a. dalykai dėstyti lietuvių kalba – aut. pastaba) mokytojus.
Kaip pažymi vienas žymiausių šių laikų baltų tautosakininkas, mitologas prof. Norbertas Vėlius, vykstant germanizacijai, G. Ostermeyeris padėjo lietuviams išlaikyti gimtąją kalbą, papročius, senąją baltišką pasaulėjautą. Jo veikalai stimuliavo tolesnius kitų mokslininkų tyrimus. Juo rėmėsi, jo teiginius ir išvadas citavo Johannas Voigtas, Wilhelmas Mannhardtas, Teodoras Narbutas, Jonas Basanavičius, Zenonas Slaviūnas, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas ir kiti mokslininkai.
G. Ostermeyerio tyrimų išvados ir įžvalgos patvirtintos įvairių sričių mūsų epochos mokslininkų. Trempų (dabar pervardintų į Novostrojevo) bažnyčia, deja, po 1945 m. atsikėlusių sovietinių kolonistų buvo nugriauta. Prieš keliolika metų (tada dar stovėjo klebonija) matėme tik bažnyčios akmenų pamatus, o dabar gal ir jų neliko. Bažnyčios vietą žymi tik išlikę seni medžiai. Autorius yra istorikas, buvęs ilgametis Mokslo ir enciklopedijų leidyklos darbuotojas