Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia šiemet Reformacijos dieną bendromis pamaldomis švęsti kvietė į Šilutę. 499-osioms Reformacijos metinėms skirtos pamaldos spalio 29 d. laikytos Šilutės Martyno Liuterio ev. liuteronų bažnyčioje, kuri šiemet mini 90-ies metų jubiliejų. Nors tikroji Reformacijos pradžios data laikoma spalio 31-oji – Visų Šventųjų šventės išvakarės, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia bendras Reformacijos dienos pamaldas tradiciškai rengia artimiausią šeštadienį, kai daugeliui tikinčiųjų patogiau susirinkti. Šių metų Reformacijos šventės pamaldos, pasak vyskupo M. Sabučio, buvo tarsi įžanga į kitąmet planuojamą plačiai paminėti Reformacijos 500 metų jubiliejų.
Pamaldos vyko atsinaujinusioje ir pasipuošusioje Šilutės bažnyčioje. Du mėnesius bažnyčioje darbavosi UAB „Stamela“ darbuotojai, kurie naujai perdažė vidaus sienas ir kolonas.
Šventinių pamaldų liturgijai vadovavo vysk. Mindaugas Sabutis ir kunigai Mindaugas Dikšaitis, Ričardas Dokšas, Liudvikas Fetingis, Mindaugas Kairys, Virginijus Kelertas, Gediminas Kleinas, Vaidas Klesevičius, Juozas Mišeikis, dr. Darius Petkūnas, Romas Pukys, Karolis Skausmenis, Remigijus Šemeklis, Saulius Varanavičius, Mindaugas Žilinskis.
Apmąstytas Evangelijos tekstas – Luko 19,1-10. Giedojo jungtinis Šilutės (vad. Valteris Matulis) ir Pagėgių (vad. Evelina Norkienė) parapijų choras kartu su Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choru (vad. V. Matulis). Iškilmingos pamaldos su Šventa Vakariene truko beveik dvi valandas. Visose pamaldose dalyvavęs Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis sveikinimo žodyje pabrėžė Reformacijos svarbą lietuvių kultūrai ir kalbai.
Parapija sulaukė ir keleto svečių iš Vokietijos Saksonijos žemės: Gert Birn, Ilona Werner, Hilmar Köhler, Falk ir Ilona Schmidt. Jie apsistojo bendrijos „Heide“ namuose. Svečių kelionės tikslas – palaikyti ryšius su vietiniais vokiečių kilmės žmonėmis, o skurstančiuosius pagal galimybes paremti labdara. Atsargos karininkas Gert Birn taip pat priklauso draugijai, kuri rūpinasi per II pasaulinį karą žuvusių vokiečių karių kapais.
Po pamaldų visi buvo pakviesti pabendrauti ir pasivaišinti restorane „Gilija“. Šventės reportažą parengė TV laidos „Kelias“ kūrybinė grupė.
Šventinėse pamaldose minėtas ir Šilutės bažnyčios 90-metis. 1910 m. balandžio 6 d. ekonomikos tarėjas dvarininkas dr. Hugo Šojus (Hugo Scheu) raštu kreipėsi į Rytprūsių provincijos konsistoriją, kad Šilokarčemoje būtų įsteigta nauja parapija. Šilokarčemos (vok. Heydekrug) parapija įkurta 1913 metais. Prūsijos evangelikų Bažnyčios Karaliaučiaus konsistorija parapiją suformavo nuo Verdainės parapijos, įsteigtos dar XVI a. viduryje, atskyrusi Šilokarčemos, Žibų, Aukštumalės, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų, Šyšgirių, Traksėdžių, Bismarko kolonijos (Žalgirių) bei Šilokarčemos dvaro gyventojus. Naujajai bažnyčiai ir klebonijai statyti Šilokarčemoje žemę dovanojo dvarininkas H. Šojus.
1915 m. buvo baigta klebonijos statyba. Joje apsigyveno konsistorijos parapijai paskirtas kunigas Teodoras Eikė (Theodor Eicke) iš Karaliaučiaus. Prieš tapdamas Šilokarčemos parapijos klebonu, kun. T. Eikė kurį laiką tarnavo Verdainės bažnyčios antruoju kunigu. Dar statant kleboniją, buvo supirktos medžiagos ir bažnyčios statybai, tačiau prasidėjus I pasauliniam karui mintį apie bažnyčios statybą teko atidėti. Vokietijai paskelbus kapituliaciją, pinigai nuvertėjo. Parapija buvo priversta parduoti seniau supirktas medžiagas ir laukti geresnių laikų.
1922 m. buvo įsigyti trys varpai (sveriantys 1300, 620 ir 350 kg), išlieti „Schilligs&Lattermann“ firmos Apoldoje. Skambėdami jie išgauna F, A ir G tonus. Varpuose įrašyta: „Aš dideliame liūdesyje sustiprinu tikėjimą“ (Ich stärke den Glauben in schwerem Leid); „Artimo meile buvau aš pašventintas“ (Der Nächstenliebe bin ich geweiht); „Aš skelbiu geresnių laikų viltį“ (Ich künde Hoffnung auf bessere Zeit).
Nors nuo 1923 m. Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos dalimi, tačiau evangelikų bažnyčia ir toliau palaikė glaudžius ryšius su konsistorija Karaliaučiuje. Konsistorija pritarė, kad visoje Prūsijoje būtų renkamos lėšos Šilokarčemos bažnyčios statybai.
Bažnyčią suprojektavo architektas Kurtas Gutknechtas (Kurt Gutknecht). Pamatus išpylė ir sienas statė Klaipėdos krašte garsi Richtmeierio firma. Bažnyčią statė geriausi Klaipėdos, Tilžės ir Šilutės meistrai.
Vidaus apipavidalinimui buvo pasamdytas Karaliaučiaus meno akademijos profesorius Richardas Pfeiferis (Richard Pfeiffer). Pagrindinio įėjimo vitražo sumanymas pagal prof. R. Pfeiferio brėžinius buvo įgyvendintas Karaliaučiaus vitražininko Emilio Kriugerio (Emil Krüger). Bažnyčioje buvo sumontuoti 13 registrų Elbingo firmos „Wittek“ vargonai. Prie vargonų stovėjo Dievą Psalmių žodžiais šlovinančio karaliaus Dovydo skulptūra su arfa rankose (šiuo metu skulptūra yra Ramučiuose).
Šilokarčemos bažnyčia baigta statyti 1926 m. Pašventinimo pamaldos įvyko per dr. Martyno Liuterio gimtadienį – lapkričio 10 d. Nuo to laiko bažnyčia vadinama Martyno Liuterio vardu (Martin-Luther-Kirche).
Pro pagrindinį įėjimą pirmiausia patenkama į mirusiųjų atminimo patalpą, kurioje prisimenamos I pasaulinio karo aukos, su įrašu: „Palaiminti yra tie, kurių vardai bus įrašyti į gyvenimo knygą“. Pilkos ir juodos spalvų atspalvius maišant su balta, freskos primena apie krikščionių viltį, kuri teikia vilties net tamsybėse.
Įėjus į bažnyčią, altoriuje mėlyname fone krinta į akis didžiulis krucifiksas. Altorių su krucifiksu supančioje freskoje pavaizduotos svarbiausios Vakarų krikščionybę veikusios asmenybės – iš viso apie 120 asmenų. Prof. Richardas Pfeiferis įkvėpimo sėmėsi laiško Hebrajams žodžiuose. Čia mokoma, kad esame „apsupti šitokio debesies liudytojų“ (Hbr. 12,1), todėl turime (a) nusimesti visas kliūtis ir nuodėmės pinkles; (b) ištvermingai siekti tikslo; (c) visados žvelgti į mūsų tikėjimo vadovą Jėzų Kristų. Kiekvieno freskoje pavaizduoto asmens gyvenimo istorija yra pamokanti ir įkvepianti meilės darbams.
Kunigas Theodoras Eicke Šilutės parapijoje tarnavo beveik 30 metų – iki 1942 m. Į jo vietą buvo paskirtas kun. Ernstas Daudertas, čia tarnavęs iki 1944 m. rudens. Kun. T. Eikė mirė Berlyne 1955 metais, sulaukęs 74 metų amžiaus.
Dalis senųjų Šilutės gyventojų tuoj po karo sugrįžo. Tačiau ne vienam teko karčiai nusivilti, radus savo namus išplėštus, sudegintus ar užimtus naujakurių. Teko pakovoti ir dėl savo bažnyčių. Po karo Klaipėdos krašte nebelikus kunigų, išlikusius evangelikus sutelkti ir pamaldas bažnyčiose atgaivinti stengėsi sakytojai. Dalis sakytojų ir kantorių vėliau buvo įšventinti diakonais ar kunigais, nes religinei veiklai buvo reikalingas „kulto tarnautojo pažymėjimas“, kurį galėjo gauti tik diakonai ir kunigai.
Šilutės parapija naujai įregistruota tik 1948 m. rugpjūčio 27 d. Ji neteko žemės ir visų jai priklausiusių pastatų. Verdainės bažnyčia nukentėjo dar labiau: 1950 m. ji buvo priverstinai uždaryta, netrukus joje įrengtas linų fabrikas. Apie 1960 m. kilus gaisrui, Verdainės bažnyčios pastatas sudegė. Ilgą laiką vietinė valdžia reikalavo, kad būtų uždaryta ir antroji – M. Liuterio bažnyčia, tačiau centrinė valdžia tokio leidimo nedavė.
1958–1960 m. nemaža dalis vietinių gyventojų emigravo į Vokietiją, o su jais ir nuolatinis parapijos kun. Martynas Klumbys. Parapijos dvasiniu gyvenimu ėmėsi rūpintis kunigai iš aplinkinių parapijų: Jurgis Gavėnia, Mikas Preikšaitis, Jonas Okas, Ernstas Roga… Iki pat nepriklausomybės atgavimo Šilutės parapija nebeturėjo nuolatinio vietoje gyvenančio kunigo. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo parapiją aptarnavo mieste įsikūrę kunigai Ernstas Roga ir Ridas Tamulis. Vėliau čia įvairiu metu vėl tarnavo atvykstantys kunigai Frank Erichsmeier, Mindaugas Dikšaitis, Jonas Liorančas ir kt. Nuo 2002 m. parapijos klebonas – kun. Remigijus Šemeklis. Šiuo metu parapija vienija apie 430 tikinčiųjų.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.10-11
Nuotraukos Irenos Šemeklienės
Šventinių pamaldų akimirkos
Gieda jungtinis choras
Prie bažnyčios po šventinių pamaldų
Šilutiškių svečiai iš Vokietijos
Pamaldų dalyvius sveikina Šilutės meras