Tėvų pastogėje
Biržų evangelikų reformatų kapinėse stovi ąžuolinis paminklas, bylojantis, kad čia palaidotas Biržų evangelikų reformatų mokyklos mokytojas, lietuvių kalbininkas Kazimieras Kristupas Daukša (1796–1865). Jis – Biržuose gimusio poeto, 1863-ųjų metų sukilėlio ir Sibiro tremtinio Edvardo Jokūbo Daukšos tėvas. Daug metų, tikriausiai remiantis Vaclovo Biržiškos „Aleksandryne“ paskelbtais duomenimis, buvo tvirtinama, kad Kazimieras Daukša gimęs Pabiržės apylinkėse esančiame Naciūnų kaime. Tokią gimimo vietą nurodo ir kalbininkas Antanas Smetona straipsnyje apie Kazimierą Kristupą Daukšą ir jo gramatiką.
Prisimenu, beveik prieš trisdešimt metų Regina Mikšytė ir tautodailininkas bei kraštotyrininkas Leonas Juozonis mane kalbino sukurti stogastulpį Naciūnų kaime gimusiems Daukšoms. Kiek vėliau, 1984 metais, rašytame laiške L. Juozonis nupieštoje schemoje pažymėjo vietą, kur tarp Biržų ir Pabiržės, Naciūnų kaime, seniau stovėjusi Daukšų sodyba. Tačiau biržiečiui kraštotyrininkui Jonui Dagiliui išsiaiškinus, kad senosiose Semeniškių kapinėse būta akmeninių paminklų su Daukšų pavardėmis, įsitvirtino kitokia nuomonė: Kazimiero Daukšos gimimo vieta – arčiau Papilio esančiuose Neciūnuose.
Kazimieras Daukša Sinodo lėšomis 1819–1824 metais mokėsi Kėdainių apskrities mokykloje. Vėliau keletą metų joje mokytojavo. 1930 metais jis jau yra Biržų evangelikų reformatų parapijinės triklasės mokyklos mokytojas ir bažnyčios vargonininkas.
1844 metais rašytoje savo darbo ataskaitoje, atskleidžiančioje jo pedagogines pažiūras, rašo, kad „mokinių stropumas labiausiai priklauso nuo mokytojo priežiūros. (…) Mokinių padorumas tai kaip liaunumas jauno medelio, kuris palinkti į visas puses ir visaip pakrypti gali“.
Jautrų ir kartu reiklų mokytoją iš pašaukimo, R. Mikšytės žodžiais, neapdiržusį nuo gyvenimo negandų ir kuklios algelės, vertino ne tik mokinių tėvai. 1849 metais Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo suvažiavime jis „už gerą darbą ir pastangas“ buvo paskatintas 15 sidabro rublių.
Iš mokytojo K. Daukšos rašytų raportų matyti, kad Biržų reformatų parapijinėje trijų skyrių mokykloje mokydavosi iki 50 įvairių socialinių sluoksnių (miestiečių, bajorų, kaimiečių ir laisvų) berniukų ir mergaičių. Pirmajame skyriuje vaikus mokydavo skaityti spausdintą lietuvių, lenkų ir rusų kalbų tekstą. Antrame ir trečiame skyriuose mokiniai mokėsi net vokiečių ir prancūzų kalbų bei ruošdavosi stojimui į apskrities mokyklą Kėdainiuose.
Šioje mokykloje mokėsi visi šeši (pirmai žmonai Friderikai Bergrin mirus liko našlaičiai Adomas, Edvardas, Vladislovas, Emilija, o į namus atėjus pamotei, gimė dar du broliai) Kazimiero Daukšos vaikai. Jis jų iš kitų neišskyręs, jų nelepinęs, buvęs net reiklesnis negu kitiems mokiniams.
Kazimieras Kristupas Daukša buvęs ne tik puikus pedagogas, bet ir lietuvių kalbos gramatikos („Trumpa kalbomokslė liežuvio lietuviško“) bei lietuvių-lenkų kalbų žodyno autorius. Gramatikos išliko tik sūnaus Edvardo Jokūbo nurašyti lietuviškas ir lenkiškas rankraštiniai nuorašai, o 1836–1844 metais rašyto apie 11000 žodžių turinčio lietuvių-lenkų kalbų žodyno trys ketvirtadaliai rankraščio išliko Poznanės universiteto bibliotekoje.
Būsimasis poetas Edvardas Jokūbas Daukša pirmąsias meilės Lietuvai, patriotizmo pamokas patyrė tėvų namuose. Čia nuo mažens vaikams buvo skiepijamos dvasinės vertybės. Jau vėliau eilėraštyje „Pokalbis su tėvu apie vaikystę ir senus laikus, ir apie lietuvybę“ jis rašys, kad nėra brangesnio dalyko pasaulyje be artimųjų ir Dievo už gimtinės slenkstį, nes „auksas viena niekystė, garbė – cigaro dūmai, o šlovė – kelio dulkės, kurios pravažiavus norom nenorom vėl ant vieškelio nusėda“. Skaitykite toliau