http://www.mazoji-lietuva.lt/viso-gyvenimo-sukis-viska-lietuvai/
Sulaukęs 95-erių išėjo bene paskutinis santarietis Kurtas Vėlius
Atsisveikinome su Mažosios Lietuvos išeivijos mažlietuvių veikėju, Čikagos lietuvių liuteronų „Tėviškės“ parapijos vienu steigėjų, Lietuvos liuteronų bažnyčios Konsistorijos garbės nariu, verslininku Kurtu Vėliumi (*1920 03 08 Stankiškiuose, Kintų seniūnijoje, Šilutės apskrityje – †2015 03 04 Čikagoje, palaidotas JAV Lietuvių tautinėse kapinėse).
Kurtas Vėlius nuo 14 metų buvo Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ narys, nuo šešiolikos – „Santaros“ Stankiškių skyriaus pirmininkas. Sportininkas, net porą kartų laimėjęs Šilutės apskrities 1500 metrų bėgimo varžybose. Vadovavosi santariečių priesakais: „Stiprink savo kūną, protą ir valią; būk drausmingas, tvarkingas ir švarus.“ O svarbiausias jų šūkis – „Viską Lietuvai!“ – tapo Kurto Vėliaus viso gyvenimo šūkiu,
Prie „Santaros“ ištakų buvo Vydūnas, Adomas Brakas, Jonas Aušra, Ieva Simonaitytė, kai praėjusio amžiaus pradžioje įsigalėjo tautinis sąjūdis, siekęs tautos susijungimo į vieną valstybę. Vėliau, kai nuo 4 dešimtmečio vidurio svarbiausias santariečių uždavinys buvo suartėti su Didžiosios Lietuvos jaunalietuviais, prie jos vairo stojo Martynas Gelžinis, Fricas Šlenteris, Jurgis Reisgys ir kiti.
Hitlerinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą Kurtas Vėlius dėl lietuviškos veiklos 1939 m. nacių buvo suimtas ir kalintas. Paleistas į laisvę priėmė Lietuvos pilietybę ir išvyko į Kauną. Čia dirbo geležinkelio stoties pašte ir mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Atėjus bolševikams, pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Tiuringijoje, vežiojo ir krovė pašto siuntinius. Frontui artėjant pas jį iš Rusnės atvyko motina Anė Plėvytė-Vėlienė, iš Šiaulių – brolis Alfredas (diplomuotas pedagogas, studijavęs teologiją ir kalbas Ciuricho ir Vytauto Didžiojo universitetuose). Visi trys patraukė toliau į Vakarus. Penkeri metai Hanau pabėgėlių, vadinamoje dipukų stovykloje (Displaced Person Camp). 1949 m. su broliu išvyko į Čikagą. „Brolis Čikagoje iš pradžių dirbo šlavėju, nors turėjo dvi profesijas ir kalbėjo angliškai, – vėliau prisimins K. Vėlius, – Aš irgi dirbau įvairų darbą, kol gavau braižytojo vietą.“ Motinai dar dvejus metus nedavė leidimo dėl sveikatos.
Baigęs nekilnojamojo turto prekybos mokyklą, pradėjo savo verslą. Buvo Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos Čikagoje vienas steigėjų ir vadovų. Mažlietuviai kas sekmadienį susitinka savo parapijos bažnyčioje, bet susieina ir dar keletą kartų per metus. Mini Sausio 15-ąją – Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės dieną, labai iškilmingai, drauge su visais lietuviais, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Prieš Gavėnią surengia Šiupinio šventę, kokią klaipėdiškiai rengdavo iki Antrojo pasaulinio karo. Į Šiupinį susirinkdavo 200 ir daugiau žmonių, vėliau – šimtas ar bent pusšimtis. Velionis man yra pasakojęs, kaip jis, senos bažnyčios salėje pasikeisdamas su mokytoju Martynu Purvinu, lipo ant plytos ir ilgu samčiu, kaip irklu, maišė šiupinį didžiuliame katile, kad košė – pupelės, pupos, žirniai, kanapės, bulvės, morkos – neprisviltų. Šiupinio maišytojas – viena garbingiausių pareigų. Į jo lėkštę įspraudžiama pati įspūdingiausia kiaulės uodega ar kojos –privalomas šventės patiekalo ingredientas. Rengiamos loterijos. Pelnas – Lietuvos laisvinimui, dabar – lavinimui, lietuvybės palaikymui. Draugija remia Karaliaučiaus lietuvių moksleivius ir mokytojus, folkloro ansamblius, moksleivių poilsio stovyklas, kitus tautinius renginius.
Lietuvoje K. Vėlius labiau žinomas kaip Mažosios Lietuvos fondo (MLF) vienas pirmųjų vadovų, mecenatas. MLF Lietuvoje išleido dešimtis knygų apie Mažosios Lietuvos istoriją, etnografiją, kalbą, dvasinę kultūrą ir politinius siekius, padėjo išleisti Vydūno raštus, sutvarkyti Bitėnų-Rambyno memorialines kapines, pastatyti paminklą Priekulėje Ievai Simonaitytei ir Šilutėje – 1923 metų Klaipėdos krašto sukilėliams pagerbti. Suteiktos Vydūno premijos Domui Kaunui, Danutei Petrauskaitei, Albertui Juškai, Audronei Kaukienei, Martynui ir Marijai Purvinams; Liudviko Martyno Rėzos – Klaipėdos universiteto magistrantams. Svarbiausias 2000 –2009 metais MLF remtas leidinys – keturtomė Mažosios Lietuvos enciklopedija, kurios pagrindu 2014 metais išleistas Mažosios Lietuvos žinynas anglų kalba. Šį Žinyną ketinama išleisti dar lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis.
Velionis Kurtas Vėlius asmeniškai pasirūpino, kad Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus, Klaipėdos universitetų mokslinės, Istorijos instituto bibliotekos turėtų mažlietuvių išeivijos leidinius ir periodikos rnkinius. Jis padėjo sukaupti Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centro biblioteką, padovanojo kompiuterinės technikos. Be to, jis kuravo Mikelio Kūjaus fondą, remiantį teologijos studentus.
Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą dažnai lankėsi uostamiestyje ir sostinėje, dalyvavo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimuose, prisidėjo prie pamario evangelikų liuteronų bažnyčių restauravimo, Palangos bažnyčios statybos.
Vėliai – sena lietuvių giminė, gyvenusi anapus Nemuno Rūkštynkrantėje – prie Gilijos ir Skirvytės upių. Prieš keliolika metų dar nebuvo užverstas cementinis šulinys – vienintelis Vėlių tėviškės ženklas. Seneliai Jonas ir Elskė Vėliai turėjo tris sūnus ir dvi dukteris, vertėsi medienos apdirbimu, laikė namus ir parduotuvę Rusnėje. Dabar kaimo teritoriją nuo Rusnės skiria valstybės siena. Sakydavo, jei atgautų Vėlių tėviškę, atkurtų lietuvininkų sodybą, tokį Mažosios Lietuvos bičiulių centrą, propaguojantį tai, kas siejo ir sieja lietuvius visada ir visur.
Tėvas Mikas Vėlius (1886 09 29–1942 11 06, nukankintas nacių) giedojo Rusnės bažnyčios chore ir grojo triūba. Vedė Stankiškių laukininko Dovo Plėvės ir Ėvės Puplesytės dukterį Anę (1887–1984). Rusnės ir Kintų parapijų lietuvininkai turėjo vieną bendrą surinkimą, tad vedybos tarp surinkimininkų nebuvo retos. Per Pirmąjį pasaulinį karą sužeistas, tapo invalidu. Abu tėvai buvo susipratę lietuviai. Dalyvavo Martyno Anyso 1919 metais įsteigtos lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikloje. Mama prisimindavo Vydūną, kuris, jai lankant Stankiškių liaudies mokyklą, kartais atvažiuodavo iš Kintų pavaduoti jų mokytojo.
Pats Kurtas Vėlius šeimos nesukūrė. Rėmė brolio kunigo Alfredo šeimą, labai mylėjo jo vaikus ir anūkus. Sudarė sąlygas broliui išversti į lietuvių kalbą Bibliją, kurios išėjo trys leidimai. Pirmasis leidimas Brokfielde (Ilinojaus valstija, JAV) 1988 metais. Pats išleido autobiografinę knygą „Dvyliktoji diena“, Kaunas, 2002.
Vytautas Kaltenis