Vilnius, 2026 vasario 3
Per veiksmą pažinti ir pamilti „Kėdainiai – Lietuvos kultūros sostinė 2026“ atidarymo renginio kūrėjai, organizatoriai, dalyviai,
speigingą sausio 31-osios vakarą visų mūsų, mačiusių šį įvykį, širdis ir protus sušildė ir įkvėpė išties kultūros sostinės formato vertas renginys. Tai buvo pagrįstai įspūdidinga, nes pažėrė ne atskirų fragmentų spiečių, o sukūrė platų ir gilų paveikslą – nuo Kėdainių pavadinimo, paties miesto atsiradimo, per šviesius ar grėsmingus įvykius, vienas prie kito besiglaudžiančius kaip istorinio grindinio akmenys– iki šių dienų. Į savo vietas stojo visa, kas ne tik Kėdainiams, bet ir visai Lietuvai svarbiausia – dėmesys pastangai, išsilavinimui ir darbui, paskata amatams, atvirumas geranoriškoms iniciatyvoms, meilė savo kraštui. Ir visa tai – nebojant ne sykį miestą niokojusių gaisrų, karų ir epidemijų.
Kas labiausiai krito į širdį, jaudino šiame renginyje, kėlė vertingą nepasipūtėliško pasididžiavimo bangą? Tai žinojimą turtinantis, emocijas harmonizuojantis tekstas, sakomas ramiu, įtikinančiu balsu. Glaudi teksto sąsaja su Nevėžio pakrantėje besirutuliojančiu veiksmu, kuriame taupiai tilpo pristatomų įvykių vizualika – valtis, judantys ratai, šviečiantys akmenys. Ir visa tai – gausiai į vyksmą įtrauktų kėdainiečių rankose. Vakaro tamsoje šviesos užteko. Pirotechnikos efektai tarnavo renginio idėjai. Dalyvių veiduose vis nušvisdavo nesumeluota džiugi nuotaika.
Per tai, kad tai buvo nuoširdi daugelio kėdainiečių šventė, ji tapo ir Lietuvos švente. Stebino režisierių, šviesos efektų kūrėjų gebėjimas apvaldyti tokį didelį plotą. Atrodė, kad renginyje dalyvauja ir namai, ir žmonės, ir dangus, ir upė. Net gulbės – pasirinkusios būti čia, o ne joms paruoštose vietose – ramiai lingavo savo kaklais, o jų šešėliai atsispindėjo dar neužšalusioje Nevėžio properšoje.
Tad buvo puiku. Mums, rašantiems šį laišką – liudijimą, labai reikia būtent tokių kultūros renginių – savų, tikrų, profesionalių rankų ir protų kuriamų, turinčių gausų būrį pasekėjų, palaikytojų, kurie per tai auga ir dvasiškai turtėja, tampa ne tik laisvalaikio, o giluminės kultūros dalimi.
Šį kartą nuoširdžiai dėkingi buvome LRT, tiesiogiai rodžiusiai šį renginį plačiai auditorijai. Ji garbingai atliko savo kaip visuomeninio transliuotojo (o kartu ir visos žiniasklaidos) pareigą – pateikė vertą apmąstymo ir išjautimo įvykį, nebruko savo paslaugiųjų žurnalistų nuomonių. Žinia, tai atitiko klasikinę žiniasklaidos veikimo formulę – žiniasklaida imasi atsakomybės, siūlydama vartotojui apie ką galvoti, bet nenurodo, ką galvoti.
Tad dar kartą dėkojame renginio kūrėjams už šviesų ir įkvepiantį kultūros impulsą mūsų galvoms, linkime sėkmingų ir įspūdingų visų metų puikiame Vidurio Lietuvos mieste. Šiuo laišku liudijimu mes ne tik dėkojame, bet ir nuoširdžiai atsiliepiame į jūsų parodytą veiksmą – dalinimusi įspūdžiais tarpusavyje, skleisdami žinią kuo plačiau, kas ir turi vykti sveikoje komunikacijoje. Ir nuoširdžiai laukiame kitų Kėdainių – Lietuvos kultūros sostinės 2026 renginių, ruošiamės žygiams į Kėdainius.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos vardu –
Dr. Ina Dagytė Mituzienė, pirmininko pavaduotoja
