Dr. Ina Dagytė Mituzienė
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos veiklos paletėje daug įvairių spalvingų temų. Tarp jų – dėmesys istoriniam paveldui ir šiuolaikinei jo raiškai, kultūros reiškinių ir juos kūrusių/ puoselėjančių žmonių sąveikos refleksijai, sukauptos patirties įveiklinimui jaunosios kartos savimonės ir savivertės ugdymo procese. Šiame tekste – apie tai, kaip sutapus Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus (LMFIM), Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (LRIKD) ir Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos (VMMP), su kuria draugija aktyviai bendradarbiauja jau kelerius metus, tikslams ir vertybėms, gimė ir buvo realizuota reformatoriškos dvasios asmenybės – farmakognosto Eduardo Kanopkos – atminties įveiklinimo idėja.
Kiekvienas žmogus kitame žmoguje turi savą atminties laiką. Tai subjektyvioji atminties dimensija. O kaip verto tęstinės atminties žmogaus asmenybė ir jos darbai suprantami žmonių grupėje, kintančios visuomenės kontekste, kaip jis keliauja ne tik prisiminimo, bet ir veiksmo keliu iš kartos į kartą?
Atsakymo ar jo prielaidų paieška lėmė, kad 2026 m. liepos 16 d. popietę Lietuvos Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje susirinko gausus pulkas žmonių – muziejininkų, farmacijos ir kitų mokslų profesionalų iš vyresnės ir jaunosios kartos, buvusių studentų, artimųjų, mokytojų, visuomenininkų ir kt.
Renginys prasidėjo turininga muziejaus erdvių ir eksponatų apžvalga, ilgoku stabtelėjimu ties dr. Eduardo Kanopkos pastangomis iš Vilniaus į Kauną perkelta ir jo globota įspūdinga vaistingųjų augalų – medikamentinių preparatų žaliavų kolekcija „Materia Medica“. Dažnas ieškojo šiai erdvei tinkančios nors taupios , bet informatyvios žinios raštu apie E. Kanopkos atliktą žygį. Bet čia jau kita tema – tiek vidinėse, tiek išorinėse erdvėse esančių artefaktų autorių ar puoselėtojų pristatymo. Beje, svarbi iškeltų šio straipsnyje klausimų kontekste. Vykusia ekskursija itin domėjosi VMMP mokytojai ir mokiniai, vedini direktoriaus pavaduotojos Vilmos Junevičienės ir ilgamečio šios mokyklos vadovo, dabar istorijos mokytojo-eksperto Eugenijaus Manelio, po renginio teigę, kad tai buvo gyvybingas postūmis dabarties ir ateities darbe su mokiniais – juos skatinant domėtis farmacija ir medicina, jų istorija, tiriamąja veikla, profesiškai orientuojant.
Antroje renginio dalyje, kuri vyko gražiojoje istorinėje muziejaus salėje, LMFIM direktorius ir šio renginio vedėjas dr. Tauras Mekas pristatė dr.doc. E.Kanopkos svarbiausias gyvenimo datas ir darbus. Kalbėjo ir įvairias E.Kanopkos asmenybės puses per faktus ir konkrečias istorijas priminė dr. Julija Rozgaitė Razumienė ( E.Kanopkos pusseserės, vienos iš biochemijos mokslo Lietuvoje pradininkų akademikės Sofijos Kanopkaitės dukra), mokslotyrininkė, LRIKD vicepirmininkė dr. Ina Dagytė, iš JAV į šį renginį atvykusios E. Kanopkos dukra dr. Laima Tarasevičienė Stewart, anūkė dr. Agnė Tarasevičiūtė su dukra, E.Kanopkos proanūke Viktorija, sūnus dr. Arvydas Kanopka, buvusios E.Kanopkos studentės: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Dalė Vėželienė, dr. Irena Vitėnienė, farmacininkė, šio muziejaus darbuotoja Zenona Šimaitienė ir kt.
Tad keliais esminiais šrichais apibendrinkime tai, kas vyko ir įvyko. Visų pirma Įtvirtinkime stačiakampį Eduardo Kanopkos gyvenimo rėmą: – pirmas kampas: gimęs Vilnijos krašte, mokėsi Vilniuje. Mirus J. Basanavičiui, nešė vainiką nuo Vilnijos lietuvių, nemokančių lietuviškai. Išmoko lietuvių kalbą, brangino ir lietuvišką kalbą, ir raštą. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją baigė 1932 , studijavo Vytauto Didžiojo universitete, diplomuotas vaistininkas chemikas nuo 1940 – antras kampas: sukūrė šeimą su gydytoja stomatologe Anele Glinskaite 1947 (duktė Laima 1949, sūnus Arvydas 1954 – trečias kampas: dirbo Farmacijos valdyboje, Vytauto Didžiojo universiteto vaistinėje Kaune, Vaistingųjų augalų skyriuje Vilniuje, Vilniaus valstybiniame universitete, Kauno medicinos institute (dab. LSMU), fabrike “Sanitas”, – ketvirtas kampas: svarbiausi nuveikti darbai – dviejų farmakognozijos katedrų skirtinguose miestuose ir skirtinguose universitetuose įkūrėjas ir puoselėtojas, Lietuvos vaistingųjų augalų žemėlapių sudarytojas, širdies ligoms gydyti palankių augalų tyrėjas, kelių farmacininkų kartų ugdytojas.
Tad šitaip trumpai, kampuotai, kaip mums šiais laikais ir patinka. Stačiakampio formos yra ir paminklas E. Kanopkos amžinojo poilsio vietoje Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Mokslininkų panteone. Tiesi, paprasta, bet neprasta laikysena buvo būdinga šiam nedidelio ūgio žmogui jo aštuonių dešimtmečių ilgio kelyje.
Keliais sakiniais pagrįsiu savo motyvaciją kalbėti apie dr. E. Kanopką, dalyvauti šio renginio organizavime. Pažinau jį visų pirma kaip savo bendramokslės Laimos tėtį, vėliau pažintis gilėjo per mano pasirinktą mokslinės ir mokslo vadybinės veiklos turinį. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus truko saikingai artimas, bet nuoširdžiai tikras buvimas kartais greta, kartais netoliese. Po jo mirties iš žmonos buvau kuriam laikui gavusi E. Kanopkos dienoraštį. Turėjau garbės ir džiaugsmo susipažinti su jo autentišku žvilgsniu į įvykius. Esu E.Kanopkai skirto eseistinio opuso „Pakalnutė atlape“ autorė. Jis vėliau, kiek pertvarkytas, virto mano knygos „Kuriančios kasdienybės tekstai“ (2003, leidykla „Mokslo aidai) skyriumi kitu pavadinimu „Gyvenimas – ir vaistas, ir nuodas“.
Tad „ne iš piršto“ kuriu tekstą, todėl drįstu atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį į kelis su dr. E.Kanopkos asmenybe ir veikla susijusius dalykus, manyčiau, svarbius ir šiandieninės Lietuvos žmogui.
1. Lietuvos Nepriklausomybė 1990-aisiais atėjo ne vien per dainas ar roko maršus.. ar – jau svarbiau – per žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų faktą ir atminties pavyzdį. Jos – Nepriklausomos Lietuvos – idėją savo nuolatiniu darbu šeimose, mokyklose, universitetuose – veiksmu brandino Lietuvą mylintys žmonės . Tai jie šeimose pasakojo savo vaikams šviesiu ilgesiu nutviekstą Lietuvos istoriją, rengė tradicines šventes, kūrė ateičiai palankią atmosferą. Tai jie mokyklose, universitetuose po raudonu renginio pavadinimu skleidė baltą žinią apie tai, kaip buvo tarpukario Nepriklausomybėje, kaip gali ir turi būti, kad ją atgautume. Toks buvo ir universiteto dėstytojas, farmacininkų ugdytojas E. Kanopka, dėl polinkio į paskaitas įterpti istorijas apie ilgametes vaistinių patirtis, ypač „smetoniniu“ laikotarpiu, labai nemėgtas valdžios. Bet šis nepartinis žmogus sunkiu Lietuvai metu suprato ir nenuleisdamas rankų dirbo – įkūrė ir puoselėjo dvi farmakognozijos katedras, ugdė lietuviškus farmacijos specialistus, giliai suvokdamas, kad mokslo rezultatas globalus, tačiau valstybei tvirtinti ypač reikalingi iš savos tautos atėję jauni profesionalai.
2. E. Kanopka turėjo tvirtą būdą, bet jo atsparumo instrumentai buvo pagarba jo Mokytojams , humoro jausmas ir daina. Jo 80- mečiui skirtame renginyje, kuris vyko sausakimšoje nuo susirinkusiųjų salėje tuometiniame Kauno medicinos institute, 1991 m., jau atgavus Nepriklausomybę, pirmoje eilėje sėdėjo ir aktyvūs partiniai instituto kadrai, nejaukiai laukė, ką pasakys jubiliatas. O jis iš amfiteatrinės auditorijos aukštybių pro gražiausias puokštes glėbiuose laikančių studenčių būrį nužygiavęs iki tribūnos taip pradėjo savo paskaitą : „Dabar aš jums papasakosiu apie savo Mokytojus…. „ Ypač įsiminė epizodas apie jo Mokytoją prof. Liudą Vailionį, kurį studentai maloniai pravardžiuodavo Akele ir kuris ne vieną, tarp jų ir jaunąjį Eduardą, paskatino eiti tyrėjo keliu, o pats Eduardas savo dienoraštyje vėliau parašys: „Kokia laimė yra tyrinėti, pažinti pasaulį ….“
Ilgus metus bendravau su prof. L. Vailionio dukra istorike Danute Vailionyte Narkevičiene, kuri, taip ir nesulaukusi monografijos apie tėvą, parašė ją pati… Universitetui teliko uždėti grifą. Artėja D. Vailionytės šimtmetis… Tai ji buvo III Lietuvos moterų suvažiavimo iniciatorė… Ji aktyviai ir su tradicijos išmanymu vedė atkurtos Lietuvos universitetinių moterų asociacijos Kauno skyrių… Ji per savo darbinės ir šeimos veiklas, šventes siūlas prie siūlo tęsė gyvybingųjų mūsų tradicijų audinį… Su dėkingumu prisimindama savo krikšto mamą Honoratą Ivanauskienę, parašė apie ją nuoširdžią įsimenančią knygą „Honorata“.
Būtų puiku, jei savo atminties strategijose ir veiksmuose bent po truputį mokytumės minėti mūsų iškillius žmones ne po vieną, o atsižvelgdami į anksčiau ir šalia gyvenusiųjų sąsajas, jų palikuonių istorijas – kurdami integruotus gyvus įsimenančius pasakojimus, ritualus.
3. Ir pabaigai apie E. Kanopkos ugdytą jaunimą – studentus ir nuosavus palikuonis. Docentas E. Kanopka, rinkdamasis jaunimo ugdymo instrumentarijų, suvokė buvimo su jais įvairiose gyvenimo situacijose prasmę. Ir nuosekliai vykdė savo programą- natūraliai, be nereikalingo didaktikos perviršio, su šypsena, empatijos žavesiu. Tai vyko paskaitose, laboratorinių darbų metu, o ypač vaistingųjų augalų plotų tyrinėjimo ekspedicijose, kurias lydėjo „kilnojamoji“ knygų biblioteka jo automobilyje, gamtinės medžiagos pavyzdžių rinkimas ir aptarimas, pasakojimai ir dainos prie laužo ir , aišku pievose, miške surinktų vaistažolių arbatų virimas, ragavimas. Buvę studentai šias dienas, o ypač vakarus, prisimena su jauduliu.
Dukra Laima ir sūnus Arvydas, nors abu iš to paties medžio šaknų, skirtingo temperamento, laikysenos, pomėgių. Bet juos vienija tėvo įdiegta meilė gamtai ir tiriamajai veiklai, pasirinkto tikslo siekimo užmojis. Jie abu – mokslų daktarai, savo gyvenimą pašventę gyvybės mokslų problematikos gvildenimui, inovatyvių postūmių paieškai ir rezultatų įgyvendinimui.
Dar giliu sovietmečiu E. Kanopka mėgo artimų žmonių rate priminti, kad dukrai parinko tokį kraitį, kokio joks okupantas negalėtų atimti – ji tapo bilingve – vienodai gerai kalbėjo, skaitė, rašė lietuviškai ir angliškai. Ne vienas tuo stebėjosi, nesuprato motyvų. O gyvenimas parodė, kad toks „kraitis“ nenuėjo veltui. Kai į Lietuvą, tuometinį Biochemijos mokslinio tyrimo institutą, atvyko pirmieji šios srities Jungtinių Amerikos valstijų mokslininkai, ji buvo bene vienintelė, galėjusi laisvai su jais komunikuoti. Netrukus buvo jų pakviesta į konferenciją, vėliau stažuotę Kolorado universitete. Ten ir liko darbuotis, su tam tikromis „europinėmis variacijomis“. Tapo tarptautiniu mastu pripažinta mokslininkė.
Amerikoje studijas baigė ir jos duktė Agnė, kaip ir mama, išsiskirianti savarankiškumu, kryptingu veikimu, reformatoriškų veiksmų poreikiu. Kaip ir dr. Eduardas Kanopka. Obuoliai fiziškai toli nuriedėjo nuo obels, tačiau rūšies genetinis kodas išliko. Įspūdinga, kad Agnė savo dalykines kompetencijas intensyviai kaupė, tobulino 19 metų įvairiose JAV universitetuose, tyrimo centruose. Pradėjusi kaip vaikų onkologė, šiandien ji dirba galingoje amerikietiškoje kompanijoje kraujo vėžio gydymui skirtų vaistų tobulinimo srityje. Prasmingos doc. Eduardo Kanopkos dukters ir anūkės ambicijos. Puikus pavyzdys visiems, kurie žymiai mažiau nuveikę “perdega“ ar savo profesinį kelią atsainiai peradresuoja „likimui“. Jos garbingai įsirašė į užsienyje per savo aukštas kompetencijas ir rezultatus į ne tik žinomų, bet ir globaliai pripažintų lietuvių būrį.
Ir paskutinis šio teksto epizodas tebūnie skirtas E. Kanopkos proanūkei šešiametei Viktorijai, kuri Los Andžele jau baigė pirmąją klasę prancūzakalbėje mokykloje, nors jos gimtoji kalba – anglų, o Tėvynėje šiais metais prabilo ir lietuviškai – ne veltui prabėgo laikas lietuvių mokyklėlėje. Tuo įsitikinti galėjo ir E. Kanopkos atminčiai skirto renginio dalyviai. Žinia, Viktorija moka parodyti valią veikti – močiutės gimtadienyje visiems priminė, kad jau laikas sudainuoti „Su gimimo diena“ ir pirmoji uždainavo. Viktorija Sky – teiki vilčių savo mergaitiškai šilta, bet valinga laikysena. Tikėkim ir veikim, kad mūsų organizuojami atminties renginiai, veiksmai prisideda prie jaunosios kartos prasmingo įveiklinimo.
