Po Vilniaus universiteto skliautais pusę amžiaus sėdintis ir į juos tarsi įaugęs mūsų literatūros klasikas poetas Kristijonas Donelaitis spėjo tapti neatsiejama universiteto gyvenimo dalimi. Tačiau šis paminklas išskirtinis. Skulptūros prototipas niekada nesilankė Vilniuje ir neturi tiesioginio ryšio su seniausia Lietuvos Alma Mater. Turbūt ne vienas yra susimąstęs: kodėl iš universiteto arkados žvelgia būtent K. Donelaitis, o ne kas nors kitas?

Atsukime laiką pusšimčiu metų – nusikelkime į 1964 m. gruodžio pabaigą, kai vyko paminklo K. Donelaičiui atidengimo iškilmės. Jos anuometinėje spaudoje neliko nepastebėtos. Oficiozas „Tiesa“ tam skyrė beveik visą pirmąjį puslapį. Iš aprašymo matyti, kad tai buvo reikšmingas įvykis. Tais metais kaip tik minėtos 250-osios mūsų grožinės literatūros pradininko gimimo metinės.

Iškilmėse kalbėjęs respublikinio jubiliejinio komiteto K. Donelaičio sukakčiai pažymėti pirmininkas akademikas Kostas Korsakas pabrėžė, kad „šio didžiai talentingo poeto pripažinimas Lietuvoje pirmiausia pasigirdo iš senojo Vilniaus universiteto auklėtinių lūpų“. Tai būtų vienas atsakymų į įžangoje keltą klausimą, kodėl pasirinkta būrų dainiaus skulptūra. K. Korsakas toliau kalbėjo: „Tai tik kukli memorialinė skulptūra, tačiau ji gerai pritinka garbingai Vilniaus universiteto tradicijai – įamžinti įžymiųjų vyrų vardus savo rūmų sienose.“

Prorektorius Bronius Sudavičius universiteto rektorato, visuomeninių organizacijų ir viso kolektyvo vardu padėkojo respublikiniam K. Donelaičio jubiliejiniam komitetui, respublikos kultūros ministrui, skulptoriui Konstantinui Bogdanui už didžiojo poeto įamžinimą. Taigi prie šio paminklo atsiradimo prisidėjo nemažai asmenų, tačiau skulptūros iniciatorius (juk turėjo kas nors pasiūlyti šią idėją) kol kas nepaaiškėjo. Iš to, ką prisiminė kalbinti pašnekovai, galima kelti hipotezę, kad tai buvo Jonas Zemvaldas Balkevičius, 1979–1984 m. ėjęs Filologijos fakulteto dekano pareigas. Pirmasis apie tai prasitarė ilgametis šio fakulteto dėstytojas, dar vadinamas universiteto metraštininku, Albinas Kentra.

„Dabar sunku atsekti, kas ką sugalvojo. Nedrįstu sakyti, kad tėtis buvo iniciatorius, bet jis tikrai buvo Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus aktyvistas. Tuomet daug kas buvo sugalvojama kalbantis. Manau, tėtis prie paminklo prisidėjo, tikrai dalyvavo šiame procese“, – patikino J. Balkevičiaus sūnus, mokslininkas, UAB „Eksma“ direktorius dr. Petras Balkevičius. Jis išsitarė ir apie dar vieną iškalbingą detalę: J. Balkevičius su skulptoriumi K. Bogdanu susipažino 1950 m., kai kartu dirbo Kauno mokytojų seminarijoje, ir nuo to laiko liko draugais. „K. Bogdanas buvo vienas iš artimiausių tėčio bičiulių“, – tvirtino dr. P. Balkevičius. Jam antrino skulptoriaus sūnus, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, taip pat Konstantinas. Tuomet, kai tėtis kūrė šį paminklą, jam ėjo treji metai. Tačiau jis patikino skulptūros maketą matydavęs tėvo dirbtuvėse, eidamas žaisti.

Literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė 1964 m. buvo pirmo kurso studentė. Ji dalyvavo paminklo atidengimo ceremonijoje. Profesorės atminty išliko tai, kad J. Balkevičius apie „paminklą ir K. Donelaitį apskritai kalbėjo su džiaugsmu ir meile“, tad ir ji mananti, jog tuometis Filologijos fakulteto dekanas galėjo būti skulptūros sumanytojas.

Knygotyrininkas, bibliofilas, Vilniaus universiteto Senato pirmininkas, Komunikacijos fakulteto profesorius habil. dr. Domas Kaunas sako, kad sunku nustatyti paminklo iniciatorių. „Gal Dailininkų sąjunga, o gal sovietinė Lietuvos vyriausybė? Bet idėja greičiausiai kilo kažkam iš mokslininkų, menininkų, ypač skulptorių“, – samprotavo prof. D. Kaunas.

Vilniaus universiteto archyve saugomi tuomečio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto rektoriaus įsakymai miglos, gaubiančios K. Donelaičio paminklo atsiradimą, neišsklaido. Šiame archyve pavyko aptikti tik tiek, kad 1963 m. rugsėjo 28 d. įsakymu rektorius Jonas Kubilius K. Donelaičio 250 metų gimimo jubiliejui pažymėti universitete patvirtino tokią komisiją: pirmininkas – prorektorius mokymo reikalams B. Sudavičius, pavaduotojas – lietuvių literatūros katedros vedėjas J. Zinkus, nariai – doc. L. Vladimirovas, doc. J. Kazlauskas, prof. B. Pranskus-Žalionis, dėst. K. Žiuraitis, doc. R. Mironas, doc. N. Mitropolskaja, J. Nekrošius (komjaunimas), SMD pirmininkas, „Tarybinio studento“ redaktorius. Komisija iki spalio 15 d. turėjo parengti priemonių planą ir pateikti tvirtinti J. Kubiliui.

LTSR Ministrų Tarybos Valstybinio aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto 1963 m. birželio 29 d. rašte aukštųjų mokyklų rektoriams ir specialiųjų vidurinių mokyklų direktoriams nurodoma, kaip paminėtinos 250-osios K. Donelaičio gimimo metinės. Tuomečiame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete turėjo būti surengtos K. Donelaičiui skirtos studentų ir dėstytojų mokslinės konferencijos, paroda apie K. Donelaitį ir jo epochą, parengti jubiliejiniai straipsniai TSRS respublikų ir užsienio spaudai bei kita su tuo susijusi medžiaga aukštųjų mokyklų daugiatiražiuose laikraščiuose. Apie numatomą paminklą – nė užuominos.

Istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Alfredas Bumblauskas teigia, kad universiteto įpaveldinimo procesas yra neištirta problema: „Ypač klausimas komplikuotas sovietmečiu, kada rektorius J. Kubilius neafišuodamas „lietuvino“ Vilniaus universiteto praeitį. Todėl gausybė sprendimų yra likę, atrodo, telefonų pokalbiuose. Dokumentacijoje spragos didžiulės.“
Nepaisant to, K. Donelaičio paminklas vis dar stovi, nors… jo apskritai galėjo ir nebūti. 1964 m. gruodžio 4 d. meno kritikas Stasys Budrys parašė laišką „Kodėl aš balsuoju prieš K. Bogdano skulptūros „K. Donelaitis“ pastatymą Vilniaus universiteto arkadoje“. Juo kreipėsi į Lietuvos TSR kultūros ministrą, LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėją, LTSR dailininkų sąjungos pirmininką, respublikinio jubiliejinio K. Donelaičio komiteto pirmininką, LTSR valstybinio dailės instituto prorektorių.

„Atskiri draugai, ypač skulptoriai, suprato tuos motyvus, dėl kurių šią skulptūrą statyti negalima. […] Net nestatant „primieravimui“ minėtos skulptūros parinktoje arkoje, kiekvienas profesionalas architektas ar skulptorius teoriškai gali apskaičiuoti, kad ji nelabai pritaps šioje vietoje. […] Tuo būdu šios arkos tūryje K. Donelaičio pastaroji skulptūra atrodys labai menka, maža“, – rašė S. Budrys. Jo teigimu, K. Donelaičio skulptūra turėtų būti kitokio masto ir formų, kurios padėtų išreikšti minėto kūrinio didžiulį turinį – parodyti mūsų literatūros klasiką tvirtai sėdintį Lietuvos žemėje, kūrybos galiūną, kuriam gal kiek ankštoka po universiteto arka.

S. Budrio manymu, K. Bogdano darbas yra labiau kamerinis, muziejinis, o ir eskize gražiai sumanytas, „išeinant iš būdingos lietuvių skulptūros liaudiškos dvasios“. Todėl esą kamerinės (muziejinės) skulptūros perkėlimas į architektūrą pažeidžia elementariausias monumentaliosios-dekoratyvinės dailės taisykles ir yra jokiu būdu neleistinas. „Be to, K. Donelaičio jubiliejiniais pastaraisiais metais visuomeninė jo reikšmė labai iškilo, o K. Bogdano skulptūros trūkumai (vaizdo pilkumas, plastinis neišbaigtumas ir pan.) laikui bėgant vis labiau išryškėjo. Aišku, šis darbas gali likti kaip muziejinis, salių ekspozicijoje, o su laiku gali būti nuimtas ir padėtas į saugyklą. Tačiau šiame stovyje minėta skulptūra jokiu būdu negalima statyti universiteto arkadoje dėl anksčiau minėtų priežasčių. Skulptūros kūrinys, pastatytas architektūroje, neša didžiulį idėjinį krūvį, jis kasdien „kalba“ į tūkstantines mases, todėl negalima nuolaidžiauti jo idėjiniams-meniniams trūkumams, žemai kokybei“, – laiške dėstė meno kritikas S. Budrys. Anot jo, „dabar (1964 m. gruodį – aut. past.) statyti minėtą K. Bogdano skulptūrą yra skubotas ir netikslingas sprendimas“. S. Budrys siūlo K. Donelaitį palikti VU interjere ir geriau būrų dainiaus jubiliejiniams metams sukurti memorialinę lentą ir pritvirtinti ją ant kurios nors universiteto sienos, nes tokio masto kūrinys netinkąs arkadai.

S. Budrio kreipimasis liko šauksmu tyruose. Tiesa, meno kritikas atkreipė dėmesį į skulptūros faktūrą. Galbūt todėl jis siūlė K. Donelaičiui suteikti daugiau monumentalumo – iškalti paminklą iš akmens, nes dabartinis padarytas iš stiklo plastiko. Pastuksenus abejonių nelieka. Kaip „Šiaurės Atėnuose“ rašė fotografė, prozininkė, menininkė Aistė Kisarauskaitė, „kadaise taip iš stiklo pluošto ir epoksidinės dervos gamindavo jachtoms dugnus“. Anuomet buvo populiaru daryti skulptūras iš epoksidinės dervos. Beje, tai ne vienintelis toks skulptūros modelis. „Iš viso išlieti du modeliai: vienas pastatytas čia, o kitas saugomas Lietuvos dailės muziejaus fonduose“, – patikino prof. D. Kaunas. Apie tai buvo užsiminęs ir K. Bogdanas jaunesnysis.

Rašinyje „Stiklo plastikas ir Kristijonas Donelaitis“ („Šiaurės Atėnai“, 2013 m. birželio 28 d.) A. Kisarauskaitė bandė išsiaiškinti, kodėl paminklas ne metalinis. Jos kalbintas skulptorius Mindaugas Navakas mano, kad tai buvo politinis sprendimas: „Donelaitis, kažkoks tautinis lietuvių rašytojas, o ne Leninas ar Marytė Melnikaitė, žodžiu, greičiausiai „nenusipelnė bronzos“. O kadangi epoksidinė derva saulės bijo, patalpino tautos patriarchą į nišą.“

Šiemet, minint 300-ąsias poeto gimimo metines, paminklas bus perlietas ir nuo šiol praeivius žvilgsniu palydės bronzinis K. Donelaitis. Šios idėjos autorius – prof. D. Kaunas. Jis pasakojo, kad prieš šešerius metus Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija pradėjo rengti K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių programą. Mokslininkui buvo pavesta vadovauti programos rengimo darbo grupei.

Paminklo perliejimas kainuos apie 200 tūkst. litų, kuriuos Vyriausybė žada skirti iš struktūrinių fondų. Paminklas bus toks pat, tik išlietas iš bronzos. Bus pasinaudota muziejaus fonduose esančiu modeliu, nes jis mažiausiai nukentėjęs.
Lietuvoje antropologinė rekonstrukcija plėtojama nuo 1965 m. Naudodamas M. Gerasimovo metodą archeologas ir antropologas Vytautas Urbanavičius 1969 m. atkūrė K. Donelaičio portretą pagal rastą kaukolę, nes neišliko darbų, kuriems būtų pozavęs pats dainius. Vilniaus universiteto arkadoje stovintis paminklas sukurtas daug anksčiau, tad vėlgi kyla klausimas: kuo remdamasis K. Bogdanas taip, o ne kitaip pavaizdavo mūsų literatūros klasiką, už kurį 1977 m. gavo LTSR valstybinę premiją?

Rusų prozininkas Jevsejus Ceitlinas dokumentinėje apysakoje „Netilstantis aidas“ rašo: „Susitinkam su K. Bogdanu paskubomis. Jis visada skuba: vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungai, Dailės instituto katedrai. Kartu žiūrime studentų darbų parodą, K. Bogdanas pasakoja apie jaunimą, apie savo kolegas: daugelis iš jų kūrė K. Donelaičio portretą. Jis nebaigia žodžio – prisimena, kaip dvejus metus jį persekiojo poeto paveikslas.

– Kodėl dviese geriau mąstyti? Gal todėl, kad savo mintį kaip žiežirbą iš akmens išskeli iš pašnekovo minties? Tada pas mane dažnai užeidavo profesorius J. Lebedys – žymus filologas, mano mokytojas. Vieną sykį papasakojo: Donelaičio knygose rado ilgų žilų plaukų, kurie pragulėjo tenai beveik du šimtmečius. Man atrodė, kad tai paties poeto plaukai, pastoriai tuomet nešiojo ilgus, beveik iki pečių plaukus. Po to Donelaitį pradėjau įsivaizduoti visai šalia…“

Dr. P. Balkevičius užsiminė, kad tėtis dalyvavo šio paminklo kūrimo procese ir kad su mama užsukdavo į K. Bogdano dirbtuves, kai šis darė skulptūrą. „Kiek žinau, pasodino mamą ir nulipdė rankas. Bogdanas žvaliai lipdydavo skulptūras iš natūros“, – dar vieną detalę atskleidė mokslininkas. K. Bogdanas jaunesnysis negalėjo įvardyti, kas buvo K. Donelaičio veido prototipas, bet, pavyzdžiui, pagal aktoriaus Regimanto Adomaičio veidą skulptorius K. Bogdanas yra sukūręs Martyną Mažvydą.

„Stoviu Vilniaus universiteto kieme. Pro šalį skuba studentai. Visame pasaulyje tokie pat džinsai, stori megztiniai, krepšiai per petį, ilgi, vėjo plaikstomi šalikai.
Tūkstančiai jaunų kojų. Seni akmenys. Ne, K. Donelaitis čia niekada nebuvo, bet jo skulptūra vienoje nišoje labai dera: lyg poetas viską žinotų, kas čia buvo, ir žinotų viską, kas dar bus. Jis sėdi ant suolo: senojoje Lietuvoje tokius darydavo iš medžio. Tiesi laikysena, kietai sučiauptos lūpos, akylas, viską matantis žvilgsnis…“ – rašė J. Ceitlinas.

Jis teisingai pažymėjo, kad paminklo prototipas nei Vilniuje, nei juolab Vilniaus universitete (kaip ir Klaipėdoje, kur pastatytas skulptoriaus Petro Deltuvos sukurtas biustas) nesilankė. Tad tarp universiteto ir K. Donelaičio tiesioginio ryšio nėra. „Juodu sieja universiteto bibliotekoje saugomas vienintelis Lietuvoje poemos „Metai“ pirmojo leidimo egzempliorius“, – teigia buvęs Vilniaus universiteto Senato pirmininkas prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis.
Vilniaus universiteto bibliotekoje yra trys 1818 m. tiražo „Metų“ originalo egzemplioriai. Prof. D. Kaunas papasakojo, kaip jie čia atsidūrė: „Klaipėdos krašto dvarininkas lietuvis Frydrichas Mačiulis turėjo lituanistinę biblioteką. Senatvėje pardavęs dvarą Mickuose, jis išsikėlė į Tilžę, joje ir mirė. „Metai“ ir kitos kelios knygos iš F. Mačiulio palikimo pateko į tilžiečio spaustuvininko, leidėjo, knygų prekybininko, kolekcininko Enzio Jagomasto lituanistinių knygų rinkinį. Už lietuvišką veiklą nacių laikais jis persekiotas. E. Jagomastą norėjo ištremti į kokį nors Vokietijos pakraštį, tačiau jis pasirinko Lietuvą. Čia atvyko su šeima ir biblioteka. Jo šeimą Vilniuje, Paneriuose, sušaudė už lietuvišką veiklą. Biblioteka liko bute. Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojai naktį iš kiemo pusės įlipo į butą, buvusį antrame aukšte, sudėjo knygas į maišus ir išgabeno. Tarp jų ir buvo minėti „Metų“ originalai.“

Ko gero, dabar nišos, kurioje mūsų literatūros patriarchas sėdi ramia, didinga poza, su atversta knyga ant kelių, tuščios nebeįsivaizduotume. Ir visai nesvarbu, kad K. Donelaitį ir Vilniaus universitetą jungia vos vos įžiūrima gija. Esmė juk slypi visai kitur. Knygotyrininko prof. D. Kauno žodžiais tariant, yra daug tokių žmonių, kurie laikomi visos tautos savastimi. „K. Donelaitis simbolizavo mūsų dėmesį literatūrai, jos klasikai, kad tie, kurie literatūrai dėjo pamatą, kurie supažindino pasaulį su lietuvių literatūra, turinčia stiprias šaknis, neliko pamiršti. Toks paminklas savotiškai net ir tiesiogiai nebylodamas priminė apie tautos vienovę, kad Prūsijoje gyvenę lietuviai yra mūsų tautos dalis ir kad mes juos vertiname, laikome savais, rūpinamės jų kūrybos aktualinimu, sklaida“, – vieną skulptūros reikšmių įvardijo Komunikacijos fakulteto profesorius.

Tą liudija kartkartėmis pilką paminklą pagyvinančios gėlės. Sovietmečiu prie jo fotografuotasi, rengtos Poezijos pavasario baigiamosios šventės, jose K. Donelaitis kartu su kitais poetais žvelgdavo į poezijos mėgėjus. Nereikia pamiršti ir slaptažodžio „susitikim prie Donelaičio“! „Per ilgą laiką paminklas tapo Vilniaus universiteto savastimi, susitikimų ir pasimatymų vieta“, – priminė prof. V. B. Pšibilskis. Tai buvo ir absolventų susitikimų pradinė susirinkimo vieta, kuri net ir praėjus keliolikai ar keliasdešimt metų likdavo nepakitusi.

„K. Donelaitis visada buvo matomas, žinojome, kad jis yra kartu su mumis. Gal paminklo reikšmė keičiasi tiek, kiek keičiamės mes patys. Žinoma, nauji dalykai užgožia senesnius. K. Donelaitis kažkada buvo vienintelis poetas. Jis neturėjo „konkurentų“. Dabar turime labai garsių vardų: Justinas Marcinkevičius, Česlavas Milošas“, – samprotavo prof. D. Kaunas.

Darkart trumpam grįžtelkime į paminklo atidengimo iškilmes. Garbė jose kalbėti teko ir IV kurso lietuvių kalbos ir literatūros studentui, dabar lietuvių literatūros kritikui, profesoriui Petrui Bražėnui. Jo teigimu, K. Donelaičio paminklas buvo labai svarbus (anuomet ir tų paminklų ne tiek daug būdavę), nors sovietmečiu daugelis dalykų idealogizuoti, supinti.

„Tiesa“ rašė, kad „nuo šiol poetas su atskleista knyga ant kelių tartum budės dieną naktį ties šia aikšte, kuria kasdien praeina šimtai studijuojančių jaunuolių, kviesdamas juos karštai mylėti savo krašto liaudį, gimtąją literatūrą, mokslą ir pažangą, reikliai ruoštis naujo, komunistinio gyvenimo veržliai statybai“. Pastaroji frazė jau nebeaktuali, bet visa kita atskleidžia skulptūros reikšmę, kuri liko nepakitusi. Tai patvirtina ir šis „Vakarinėse naujienose“ rastas sakinys: „Tarytum simbolizuodamas nemirštančią poeto kūrybą, K. Donelaičio paveikslas visada primins mūsų jaunajai kartai tas gilias lietuvių kultūros tradicijas, kurias lietuvių literatūroje pradėjo Kristijonas Donelaitis daugiau kaip prieš 200 metų.“
Šie metai skirti K. Donelaičiui, apie kurį jau nemažai kalbėta ir dar bus kalbama. Kaip teigė prof. D. Kaunas, svarbiausias paminklas yra K. Donelaičio kūrybos publikavimas, aktualinimas įvairia forma. Galbūt išblėsus metų aidui kalbos apie mūsų literatūros klasiką šiek tiek aprims, tačiau nenutils. Tai byloja ir šie J. Ceitlino dokumentinės apysakos žodžiai: „Vis tas pats amžių ryšys. Šita mintis K. Bogdano skulptūroje išreikšta viena detale: poeto drabužiai sujuosti tautine juosta. Ji leidžiasi žemyn, ant senų akmenų, kuriais skuba studentai.
Anksčiau ar vėliau jie atras K. Donelaitį.“