Kaip gerai praleista diena atneša palaimintą miegą, taip gerai nugyventas gyvenimas atneša laimingą mirtį.
Leonardo da Vinči
IN MEMORIAM
ŽYMIAM LIETUVOS PSICHOLOGUI
PROFESORIUI SIGITUI KREGŽDEI – 1930 – 2025
Eidamas 95-uosius metus į Amžinybę iškeliavo ilgametis VVPI-VPU-LEU profesorius Sigitas Kregždė.
Velionis gimė 1930 m. gruodžio 24 d. Biržų apskrityje Papilio valsčiuje Smaliečiuose. Mokėsi Smaliečių pradžios, vėliau – Papilio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1950 metais. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) Pedagogikos ir psichologijos fakulteto logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos specialybę, kur jam dėstė iškiliausi to meto Lietuvos profesoriai: Alfonsas Gučas, Vytautas Maknys, Magdalena Karčiauskienė, Vincas Auryla, Juozas Budzinskis, Antanas Vengris, Algirdas Ambrazas, Petras Mikutaitis ir kiti.
Baigęs studijas institute, S. Kregždė 1954–1957 m. mokėsi Kijevo M. Gorkio valstybinio pedagoginiso instituto aspirantūroje, kur 1959.11.23 d. apgynė kandidatinę (1992 m. nostrifikuota į daktaro) disertaciją „Kaip vidurinės mokyklos V-VII klasių moksleiviai suvokia ir supranta eilėraščius“. 1983.06.07 d. Kijevo valstybiniame universitete S. Kregždė apgynė daktaro (1992 m. nostrifikuota į habilituoto daktaro) disertaciją „Profesinių interesų formavimosi psichologija“. 1959–1979 m. ir 1983–1989 m. S. Kregždė buvo renkamas VVPI Psichologijos katedros vedėju, 1983–2002 m. dirbo Psichologijos didaktikos katedros profesoriaus pareigose. Vėlionis Sigitas Kregždė buvo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos bei kitų Lietuvos draugijų garbės narys, pirmininkas. S. Kregždė pedagoginiame institute (nuo 1992 m. VPU) dėstė įvairius psichologijos kursus: Bendrąją, amžiaus tarpsnių, pedagoginę, asmenybės psichologiją, psichologijos istoriją, profesinio orientavimo psichologiją, tautinį charakterį. Paskaitas (jų priskaičiuojama daugiau kaip 20 tūkst.) skaitė ne tik Pedagoginiame universitete, bet ir dešimtyje kitų aukštųjų mokyklų. Per 5-erius pedagoginio darbo metus pasitaikė visko─ kalbėjo S. Kregždė, ─ „pirmaisiais darbo dešimtmečiais buvau skūpokas studentams, retam kuriam penketą suraitydavau. Vėliau gi, per paskutinį savo darbo trisdešimtmetį, tokiais pat retais tapo mano patenkinami, o juo labiau nepatenkinami vertinimai. Matyt, geriau išmokau mokyti… Nepaisant to, su didele studentų dalimi pavyko užmegzti draugiškus kontaktus. Jie manęs nepamiršta, paskambina, parašo, įvairiomis progomis prisistato, pareikšdami, kad aš jų, tikriausiai, nebeprisimenąs. Dažnai ir nesuklysta. Mano regimoji atmintis prastoka. Be to per pusšimtį metų jų jaunatviški veideliai subrendo, ir jų būta nemažai. (Buvęs mano studentas, studijų skyriaus vedėjas ankstesnio mano jubiliejaus proga pareiškė, kad aš pasirašęs net daugiau kaip 20 000 studentų knygelėse.) Kita kalba, kada buvęs studentas pasisako savo pavardę, kelias savo kurso draugų pavardes, tada dažnai prisiminimai atgyja.”
Savo interviu 2010 m. Viktorijai Liauškaitei, S. Kregždė prisiminė, kad visi jo seneliai, proseneliai mokėjo skaityti. „Mūsų giminės istorija siekia Radvilų laikus, tad niekad nekyla minties, jog tarp mano ainių buvo ir tokių, kurie galėjo nepažinti spausdinto žodžio… ─ sakė pašnekovas. ─ Mano senelis iš mamos pusės Martynas Ajutis prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo reformatų bažnyčios kuratorius, o močiutė Marija Ažunarytė arbata vaišino net Julių Janonį, kada jis grįždavo iš Biržų keturklasės, mat Janonių šeima gyveno mano močiutės pirkioje Melaišiuose. Tą jos „samovarą” (virdulys ─ liet. k.) iki šiol saugoju”, sakė profesorius Jubiliatą labai liūdino pati švietimo sistema: „Širstu ant ne vieno, švietimo ir mokslo ministro, taip pat kitų valdininkų, kurie puola mokytojus, mokyklą, mokymo programas, dėstytojus ir pan., prastai išmanydami. „Metus tik skaičiau paskaitas iš užrašų, o vėliau, visus tuos penkis dešimtmečius, man jų neprireikė”, psichologiją, pedagoginę strategiją, neįsigilindami į lietuvio tautinio charakterio tendencijas, į Lietuvos ekonominės, o juo labiau dvasinės raidos perspektyvas. Užmirštamas pagrindinis dalykas ─ mokinio bei mokytojo ir dėstytojo motyvacija, jos struktūra. Joks profesorius ar mokytojas neišmokys mokinio ar studento, jeigu jis pats to labai nenorės, jeigu mokytojo ar dėstytojo aukščiausia vertybė nebus sukurti besimokančiojo teigiamą motyvaciją. Tik po to seka labai esmingi dedamieji ─ mokymo bazė, atlyginimas, stipendija bei kt., kuriuos reikia mokėti panaudoti formuojant motyvaciją. Dirbtinas, kad ir labai išsivysčiusių šalių švietimo komponentų piršimas, dažnai yra tik žalingas, ypač jeigu juos lydi nepagrįsta savinieka, savos patirties menkinimas ar net egoistiškas siekis turėti naudos iš ES paramos. Dėl to tiek daug švietimo reformos projektų yra niekiniai”, pabrėžė tuomet profesorius.
Kūrybinį prof. S. Kregždės palikimą sudaro dvi monografijos, 7 mokymo priemonės (vadovėlių ir jų skyrių), per 200 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio prestižiniuose mokslo žurnaluose.
„Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį“, taip savo prisiminimuose pasidalijo S. Kregždė 2006 m. „Mokslo Lietuvoje“ apie savo bičiulį ukrainietį iš Kijevo universiteto Anatolijų Nepokupną. Apie jį taip pat profesorius labai plačiai prisiminė alumnui A. Kiveriui, 2024 m. rugsėjo mėn. bendraujant telefonu. Tai buvo bene paskutiniai jo pabendravimai su LEU Alumnų draugijos atstovais.
Dėl prof. Sigito Kregždės netekties LEU Alumnų draugijos Valdybos vardu reiškiame gilią užuojautą sūnui Arūnui ir dukrai Eglei, kitiems šeimos nariams ir artimiesiems, buvusiems studentams ir kolegoms bendradarbiams.
Daugiau apie Profesorių:
https://www.vle.lt/straipsnis/sigitas-kregzde
https://lt.wikipedia.org/wiki/Sigitas_Kreg%C5%BEd%C4%97
https://ref.lt/142-naujienos/1149-sveikiname-lrikd-garbes-pirmininka-sigita-kregzde
Amžimybėn palydėjo evengelikų reformatų kunigas Raimondas Stankevičius. Amžino poilsio atgulė šalia žmonos Onutės Igliaukos miestelio kapinėse, Marijampolės r. sav.
Prisiminkime įvairiapusišką, pilną idėjų ir planų, ilgametį Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau Edukologijos universiteto dėstytoją…
Sigitui Kregždei ( 1930.12.24-2025.03.11) atminti
2025 m. kovo 11 d. mirė Sigitas Kregždė, gerbiamas ir mylimas buvusio Edukologijos universiteto profesorius. Kilęs iš kultūringos, darbščios Biržų krašto giminės, jau kelis šimtmečius dovanojančios Lietuvai aktyvius valstybės statytojus, ištikimus protėvių evangelikų reformatų tikėjimui. Agronomas, finansininkas Petras Kregždė buvo Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio reformos viceministras, I Seimo parlamentaras; mokytojas Kostas – II ir III seimo parlamentaras; Jokūbas – evangelikų reformatų išeivijoje žurnalo „Mūsų sparnai” redaktorius, knygų Lietuvos reformatų raštija (1978)ir Reformacija Lietuvoje (1980) autorius; Kostas Kregždė – (slapyvardis Piršlys) Vabalninko krašto partizanų Vytenio būrio vadas; radio inžinierius Algis Kregždė – po 1991 m. sausio 13 d. vienas iš tų, kurie sovietų kariuomenei užgrobus Lietuvos radiją organizavo alternatyvų radiocentrą.
Sigitas Kregždė 25 metus su pertrauka buvo Lietuvos pedagoginio instituto psichologijos katedros vedėjas, 19 metų jos profesorius, išugdęs ne vieną mokytojų, visuomenės veikėjų kartą. Buvo vienas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos kūrėjų, nuo jos susikūrimo (1992 m.) 12 metų jos pirmininkas, o nuo 2004 iki mirties jos garbės pirmininkas. Šiai visuomeninei organizacijai jis skyrė savo širdį, intelektą, laiką ir jėgas. Į draugijos veiklą jis žvelgė, kaip į vieną iš būdų padėti lietuviams ir Lietuvai įsisąmoninti savo lygiavertiškumą, o į Reformaciją, sukūrusią jo paties protėvių tikėjimą, kaip į tokio sąmonėjimo etapą. Tą savo kultūros, tautos lygiavertiškumo siekį jis pats ir įvardino, būdamas įžvalgiu visuomenės psichologu, ir veikė, kad šis siekis būtų įgyvendintas. Jis buvo įsitikinęs, kad istorija esanti mokytoja tiems, kurie nori mokytis. Deja, mūsų dar laukia kelias ilgas savo lygiavertiškumui įsisąmoninti, nes vergiškumas tebėra gyvas. Profesorius buvo mums visiems pakantumo, gebėjimo tolerantiškai pažvelgti ir į priešiškus veiksmus pavyzdys. O tų priešiškų požiūrių, išankstinių neigiamų nusiteikimų pasitaikė ir pasitaiko gana dažnai. Jis mokė mus visus kantrybės einant sunkiu keliu. Profesorius palaikė įvairias draugijos iniciatyvas, net ir tas, kurios skambėjo kaip svajonės. Profesorius buvo mums ištikimybės pavyzdys. Žinojome, kad visą gyvenimą nuo aspirantūros Kyjive laikų (1954-1957) jis draugavo su iškiliu ukrainiečių kalbininku Anatolijumi Nepokupnu (1932-2006), tyrusiu baltų ir šiaurės slavų kalbų ryšius. S. Kregždės iniciatyva A. Nepokupnas parašė straipsnį apie Martyną Mažvydą. Tai buvo kūrybiška labai kuklių bendraminčių mokslininkų draugystė.
Tebūnie lengva jam Lietuvos žemė ir šviesus atminimas telydi.
Ingė Lukšaitė