Žymų Archyvai: Paminklas Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams

Paminėtos Martyno Mažvydo mirties metinės

Gegužės 21 dieną, Vilniuje, Reformatų sode, prie statomo paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams jautriai prisimintas  prieš 460 metų, 1563 m. gegužės 21 d., Ragainėje miręs Martynas Mažvydas, vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmo prasti žodžiai“ (1547 m.) ir kitų leidinių parengėjas, evangelikų liuteronų kunigas.

Neformaliame susiėjime, kurį inicijavo Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija, dalyvavo  Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariai, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos moksleiviai ir pedagogai, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčių parapijiečiai.

Draugijos valdybos narė dr. Austė Nakienė priminė Mažvydo nuopelnus lietuvių raštijai, taip pat skaitė poeto Kazio Bradūno eilėraščius, skirtus šiam didžiavyriui. Renginyje taip pat kalbėjo Draugijos valdybos nariai Kęstutis Pulokas, Vytautas Gocentas.

Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos mokiniai kiekvienais metais rašo laiškus Martynui Mažvydui ir kuria akrostichus. Tądien 6 b ir 6 pr klasių moksleiviai pristatė 2005 ir 2023 metų laiškus bei akrostichus su žodžiu Katekizmas (jaunuosius skaitovus parengė lietuvių kalbos mokytoja Gitana Šeštokienė).

Susiėjimą malda baigė ev. reformatų katechetas Holger Lahayne.

Daugiau informacijos

Paminėjo Martyno Mažvydo mirties metines (ve.lt)

Martyno Mažvydo 460 metų mirties metinių minėjimas | Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija (mmazvydas.lt)

© Kęstučio PULOKO nuotr.

MINĖJIMAS. Martyno Mažvydo mirties 460 metų sukaktis buvo prisiminta Vilniuje, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčiose ir prie statomo paminklo reformacijai ir lietuvių raštijos pradininkams Reformatų sode.

Gražiausi Renesanso žiedai – lietuviškos raštijos pradininkai

Buvo Lietuva laisva.
Kunigaikščiai valdė ją.
Ji išaugo, išbujojo,
Kai valdyti josios stojo
Didis vyras, kurs vadinos
Kunigaikštis Gediminas,-
Garbanotas ir taurus,
Tartum uosis, stamantrus.
Gediminas!… Vardas jojo
Tūkstantį kardų atstojo.
Priešai ir pikti kaimynai
Žino ranką Gedimino, –
Kad kaip griausmas ji smagi, –
Kad jam Lietuva brangi!
Te per amžius mus gaivina
Miestas mūsų Gedimino!
Te per amžius jo šviesa
Šviesis Lietuva visa!
Te lietuviui Vilnius bus
Meilės džiaugsmas ir dangus!

Šiais Balio Sruogos poemos „Giesmė apie Gediminą“ (1938 m.) posmais vasario 6 dienos renginį Vilniaus Rotušėje muzikinį literatūrinį pastišą „Reveransas Lietuvos Renesansui“ – atidarė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. Gausiai susirinkusiems dalyviams trumpai pristatęs jau 30 metų veikiančią Draugiją, D. Balčiauskas akcentavo vieną svarbiausių mūsų kultūros raidos paralelių Lietuvos Reformacijos ir lietuvių raštijos procesus, kurie yra neatskiriamai susiję: „Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija jau keletą metų siekia įgyvendinti kilnų sumanymą, Vilniuje, Reformatų sode, pastatyti paminklą Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams. Tokios atminties vietos sukūrimas sostinėje, kurioje savo idėjas pradėjo skelbti Abraomas Kulvietis, pirmąsias evangeliškas pamaldas ėmė organizuoti Mikalojus Radvilas Juodasis, Lietuvos Reformatų bažnyčią brandino Andrius Volanas, yra teisingas ir prasmingas“.

Įspūdingą muzikinę dalį atliko mecosopranas Raimonda Janutėnaitė, bosas/baritonas Nerijus Masevičius ir gitaros virtuozas Arūnas Kelpša. Skambėjo renesanso epochos ispanų, italų, vokiečių kompozitorių opusai balsui, liutniai ir gitarai, kuriuos keitė LDK valdovų, raštininkų ir lietuviškos raštijos pradininkų tekstai skaitomi aktorės Virginijos Kochanskytės. Scenarijus ir režisūra – V. Kochanskytės ir R. Janutėnaitės.

Reformacija ir lietuvių raštijos suklestėjimas

Po muzikinės dalies kalbėjusi Draugijos valdybos narė, Vilniaus universiteto profesorė, habil.dr. Dainora Pociūtė, visų pirma, pabrėžė, kad  istorikai pripažįsta, jog Vilnius ir Lietuva XVI  a. antrojoje pusėje išgyveno savo Aukso amžių. Tiesa, Vilniuje, didžiausiame to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste, metropolyje, kuriame plėtojosi ne tik kasdienis įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimas, bet ir brendo aukštoji kultūra, profesionaliosios muzikos galima buvo išgirsti tik vienoje vietoje – Valdovų rūmuose. Mokslininkė iš istorinės perspektyvos komentavo du svarbiausius XVI a. antrosios pusės reiškinius – Reformaciją ir lietuvių raštijos suklestėjimą, kurie numatomi įamžinti statomu paminklu, ir tai, kodėl abu kartu šie du procesai sudaro vientisą reiškinį. Tai yra Renesanso epochos du svarbūs saitai, liudijantys Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės brandą. Reformacija ir lietuviškos knygos gimimas yra tiesiogiai susiję: Reformacija pagimdė lietuvių raštiją, o pastaroji toliau puoselėjo ir brandino reformacinius procesus ir krikščioniškąją savimonę. Reformacija ir raštijos tautine kalba susiformavimas tik nedaugelyje kitų Europos kraštų, pavyzdžiui Suomijoje, yra taip glaudžiai persipynę. Idėja įsteigti Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų atminties vietą Lietuvos sostinėje yra teisinga ir pagrįsta, nes su Vilniumi susijusios kultūrinės Reformacijos ištakos.

D. Pociūtė akcentavo, kad šiandien iš istorinės perspektyvos Reformaciją turime suvokti ne kaip bažnyčios suskaldymą, o kaip krikščionybės sužydėjimą, įvairių jos aspektų brandą. Iki Reformacijos Lietuvos krikščionybė buvo kultūriškai netvari, dar menkai palietusi žmonių širdis, mažai tesirūpinusi visuomenės švietimu. Reformacija paskatino krikščioniškos savimonės intensyvumą, krikščionybės ir tautinės savimonės sampynas, kūrė kasdienio gyvenimo normas, kurios šiandieną mums yra savaime suprantamos ir natūralios. Reformacija ugdė skaitantį žmogų, žmogų, namuose turintį knygą,  skelbė mokymą apie tai, jog dvasinė išmintis ateina per Dievo žodį, per  Bibliją, kurią reikia kiekvienam skaityti ir pažinti. Martynas Mažvydas mokė, kad žodis yra didelė galia, galinti žmogui atverti išganymą.

Mokslininkė prisiminė ir muzikinėje vakaro dalyje cituotą Mikalojų Radvilą Juodąjį, kuris, nors ir gavęs tik namų, o ne universitetinį išsilavinimą, buvo pirmasis iš Lietuvos didikų ir politikų supratęs, kad krikščionybė gali tapti svarbia jėga edukuojant visuomenę ir kuriant valstybę. M. Radvilos Juodojo pasiryžimas atsiriboti nuo Romos bažnyčios hierarchijos ir eiti nepriklausomu keliu, skelbti žodį ne iš pragaišties, bet iš „Teisybės katedros“, liudijo, jog jis buvo modernus politinis lyderis, nebijojęs naujovių ir valstybės reformų. Šiam didikui remiant buvo sukurta neprikausoma Lietuvos evangelikų bažnyčia, 1557 m. Vilniuje susirinkusi į pirmąjį savo Sinodą.

D.Pociūtė nurodė, jog Lietuvos Reformacijos istorijoje buvo visa eilė svarbių asmenybių, lėmusių kultūrines ir socialines inovacijas. Tačiau Lietuvos Reformacijos ir kultūros draugija atrinko dešimt ryškiausių XVI a. antrosios pusės asmenybių, atstovaujančių abu kraštus, kuriuose plėtojosi lietuviškoji Reformacijos raida: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijoje (Mažojoje Lietvoje). Tad šaltojoje XVI a. antrojosios pusės Šiaurės Europoje, kurią buvo ištikęs „mažasis ledynmetis“, Reformacijos dėka sužydėjo Renesanso kultūra, tarp kurios gražiausių žiedų buvo ir tautinių kultūrų suklestėjimas bei pirmosios lietuviškos knygos.

prof. D.Pociūtė scenoje su muzikinės dalies atlikėjais. Kęstučio Puloko nuotrauka

Tie dešimt asmenybių, kurias pagerbs statomas Vilniuje paminklas, tai: Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis, Baltramiejus Vilentas, Andrius Volanas, Jonas Bretkūnas, Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas.

LRIKD vicepirmininkė, Paminklo statymo komiteto-fondo kanclerė Ina Dagytė-Mituzienė pasidžiaugė, kad paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams konkursas buvo organizuotas drauge su Lietuvos Dailininkų sąjunga (LDS), kuri, konkursui pasibaigus, tapo trišalės Paminklo statymo sutarties partnere. LDS pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė pristatė paminklo autorius, prieš penketą metų laimėjusius konkursą: skulptorę prof. Daliutę Oną Matulaitę ir architektą prof. Jūrą Balkevičių. Jubiliejų pažymėjusiai skulptorei palinkėta sveikatos, o darbą su ekrane besikeičiančiais būsimo Paminklo vaizdais pristatė architektas J. Balkevičius.

Menotyrininkė doc. Ramutė Rachlevičiūtė drauge su renginio turinio kuratore atrinko aukcionui tinkamą darbą, glaudžiai besisiejantį su Renesanso epocha – skulptoriaus Daumanto Kučo mažosios plastikos kūrinį „Žygimantas ir Barbora“. R.Rachlevičiūtė drauge su skulptore Aušra Jasiukevičiūte pravedė ir kūrinio aukcioną. Kūrinį įsigijo vienas iš „Autobrava motors“ įmonės direktorių Jonas Račkauskas už 1700 EUR (skulptoriui atiteko 1000 EUR autorinis honoraras).

menotyrininkė doc. Ramutė Rachlevičiūtė drauge su skulptore Aušra Jasiukevičiūte aukciono metu
Kęstučio Puloko nuotrauka

Vakaro vedančioji dr. I.Dagytė-Mituzienė padėkojo Paminklą parėmusiai (per LRIKD laimėtą projektų konkursą) Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Sauliaus Karoso fondui, taip pat visiems Paminklo rėmėjams. Įteiktos kelios (atsitiktine tvarka parinktos) padėkos labiausiai prisidėjusiems rėmėjams –  Aurelijai Rusteikienei, Eglei Šleinotienei, Vilgelminai Podlipskienei, Juozui Mituzui, Evaldai Jakaitienei.

Renginį filmuota medžiaga įamžino nuoširdus LRIKD draugas ir rėmėjas – Lietuvos lenkų politikas ir visuomenės veikėjas, teisininkas Ryšard Maceikianec. Filmuota medžiaga – You tube kanale.

Renginio partneris: Vilniaus Rotušė

Renginio pagalbininkai: Danguolė Juršienė, Alė, Klovaitė, Irena Ivaškienė, Ingrida ir Vidunas Ramšos, Viktorija Liauškaitė, Aurelija Arlauskienė. Organizuojant renginį talkino A. Kulviečio klasikinės gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai Barbora, Radvilė, Marijus, Kamilė, Saulė, Roberta, lydimi mokytojos Liudmilos Leonavičienės ir M.Mažvydo progimnazijos mokiniai Gabrielė, Tėja, Viltė, Samanta, Roland, Gaja, Luka Liucija drauge su mokytojomis Vilma Junevičiene ir Svetlana Politova. Taip pat nuoširdžiai talkino Salotų baro „Mano Guru“ darbuotojai Ramūnas Jurgelaitis ir Viačeslav Grigorjev.

Nuo 2022 m. gruodžio 1 – renginio „Reveransas Lietuvos Renesansui“ organizavimo Vilniaus Rotušėje pradžios – iki 2023 vasario 20 d. į Paminklo statymui skirtą sąskaitą įplaukė, o taip pat buvo surinkta grynais renginio metu, atskaičius renginio organizavimo išlaidas menininkams ir skulptoriui – 6431 EUR. Nuoširdžiai dėkojame renginio dalyviams, rėmėjams ir pagalbininkams!

Vasario 6 renginiu Vilniaus Rotušėje Paminklo statymo parėmimo procesas nesibaigia – reikalingas tęstinumas, susitelkimas ir lėšos. Kiekvienas darbas sėkmingai baigiamas tada, kai vykdomas apgalvotai, nuosekliai, kompetentingai. To ir palinkėkim Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijai – Paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams iniciatorei, statytojai, taip pat visiems geros valios žmonėms, primindami vienas kitam sąskaitą, į kurią galima pervesti aukas Paminklui (www.reformacija.lt, rubrika Paminklas).

Džiaugiamės, kad paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams kyla kaip tik sostinėje, kuri šiemet švenčia Vilniaus vardo paminėjimo 700-šimtąjį jubiliejų. Prisidėkime visi šia prasminga dovana miestui!

Pagal renginio dalyvių atsiliepimus ir tekstus parengė Eglė Ragelienė, draugijos narė, tinklapio redaktorė

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos 30 metų kelias

Viktorija Liauškaitė

2022 metais Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija (toliau Draugija)  – nekonfesinė, nepolitinė, visuomeninė kultūros ir istorijos organizacija, vienijanti įvairių profesijų, konfesijų ir pažiūrų asmenis, siekiančius tarpusavio supratimo, tolerancijos ir pagarbos kitaip mąstantiems, minėjo savo veiklos 30-metį. Apie tai, kada, kam ir kur kilo mintis įkurti Draugiją; apie jos veiklos tikslus mintimis dalijasi pirmininkas Donatas Balčiauskas, vienbalsiai į šias garbingas pareigas trečiai kadencijai perrinktas XI-ajame Draugijos suvažiavime.  

Ir kokia gi buvo Draugijos pradžia?

1991 metais Biržuose vykusio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo metu jo dalyviams kilo mintis  Reformaciją  šlovinti ne tik protestantiškose bažnyčiose, bet ir Lietuvos visuomenei skleisti Reformacijos sąjūdžio šviesos reikšmę kultūrai, mokslui, švietimui. Jautėme, kad Reformacijos vertybėmis reikia sudominti žmones, kurie galbūt nėra Bažnyčios nariai, kad jie tame audringame  virsmo laikotarpyje norėtų apie Reformaciją ir jos reikšmę daugiau sužinoti ne konfesijos ribose, bet pasaulietinėje organizacijoje.

Būrelis entuziastų susirinkome Biržuose, Radvilų pilyje, pas tuometinį SĖLOS muziejaus direktorių Algimantą Baublį. Pirmajame mūsų iniciatyvinės grupės pasitarime dalyvavo Arūnas Baublys, Aleksandra Balčiauskienė, Jonas Jasiukėnas, Kostas Dagys ir aš.

Grįžęs į Vilnių pakviečiau į svečius  profesorę Ingę Lukšaitę, žymiausią XVI-XVII a. Reformacijos istorinio periodo tyrėją Lietuvoje. Bendravome su gerbiama Inge gal dvi valandas. Išdėsčiau mūsų viziją apie planus įsteigti Draugiją, apie Reformacijos reikšmės sklaidą šiandieninėje visuomenėje,  apie tai, kaip atrodytų pasaulietinė organizacija, propaguojanti Reformacijos vertybes, apie bendradarbiavimą su mokslo pasaulio asmenybėmis, tyrinėjančiomis  Reformacijos paveldą, apie tai, kaip sudominti ne protestantiškų konfesijų žmones domėtis Reformacijos skleidžiama šviesa ir kt. Nepastebimai pralėkė tos kelios nuoširdaus ir dalykiško pokalbio valandos, po kurio profesorė tarė: „Ilgai nedelskit, ir sėkmės būsimai draugijai“.  Mums šie jos žodžiai buvo kaip  „palaiminimas“ ryžtingai imtis tolimesnių veiksmų. Prasidėjo bendraminčių paieška, kurie savo kompetenciją ir brangų laiką galėtų skirti diskusijoms steigiamos draugijos veiklos gairėms ir kuriamų įstatų svarstymui.  Įvyko net 12 steigiamųjų iniciatyvinės grupės pasitarimų Vilniaus mokytojų namuose. Juose mums geranoriškai talkino tuometinis namų direktorius Duanas Timukas, kurio šaknys biržietiškos. Rinkdavomės ir Jaunimo teatre, kur tą galimybę suteikdavo direktorius, irgi biržietis Arvydas Kregždė. Valstybėje, visuomenės sąmonėje, tuomet vyko virsmas: atkurta Nepriklausomybė, žmonės ieško naujų veiklų, netrūko entuziastų iš įvairių konfesijų, mokslo ir meno, kultūros ir verslo bei kitų profesijų atstovų.  Mūsų iniciatyvinės grupės pasitarimuose susirinkdavo iki 40 žmonių. Po šių pasitarimų nutarėme įforminti Draugiją.

1992 metų balandžio 25-oji yra Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos gimimo diena. Neabejoju, kad ir po trisdešimt metų ją aiškiai prisimenate?

Tikrai taip. Steigiamasis suvažiavimas įvyko pilnutėlėje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje. Dalyvavo daug  akademinės bendruomenės narių, tarp jų ir profesorius Levas Vladimirovas, žymus lietuvių knygotyrininkas ir bibliotekininkas, dvi kadencijas ėjęs Jungtinių Tautų Organizacijos D. Hameršeldo bibliotekos Niujorke direktoriaus pareigas. Jis entuziastingai palaikė mūsų idėją steigti Draugiją, savo sveikinimo kalboje pakvietė: „ Jūs naudokitės manimi, kol turiu jėgų“. Neilgai trukus po suvažiavimo L.Vladimirovo pastangomis surengta didelė Reformacijos laikotarpio leistų knygų paroda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Taip Reformacija išėjo į pasaulietinę sceną, nes iki tol nei tokių pasaulietinių organizacijų, nei tokių parodų nebuvo.

Prisiminkite, paminėkite žymiausius darbus, kuriuos per tris savo veiklos dešimtmečius nuveikė Draugija.

Suskaičiavau, kad per tuos 30 metų įvyko daugiau kaip 300 Draugijos renginių, vienaip ar kitaip susijusių su Reformacija. Tai paskaitos, disputai, konferencijos, minėjimai, knygų leidyba, koncertai, ekskursijos. Taigi ši solidi veikla liudija apie gyvybingą Draugijos veiklą. Esu dėkingas profesoriui Sigitui Kregždei, pirmajam ir ilgamečiam Draugijos pirmininkui, kurio psichologijos profesoriaus gebėjimai ir filosofiškas požiūris į Draugijos keliamas užduotis, sutelkdavo mus ir mūsų rėmėjus bendrai kūrybinei veiklai. Susiklostė nuoširdus bendradabiavimas su Vilniaus universiteto, buvusio Pedagoginio uiversiteto, Klaipėdos universiteto profesūra, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkais, pritariančiais ir dalyvaujančiais Draugijos veikloje:  prof. I.Lukšaite, prof. D.Pociūte-Abukevičiene, prof. D.Karveliu, prof. A.Prašmantaite, prof. R.Žaromskiu, prof. D.Kirveliu, prof. A.Ragausku, prof. R.Ragauskiene, dr. S.Narbutu, dr. A. Baubliu, dr. L.Citavičiūte, dr. O.Aleknavičiene. Puikiai bendradarbiavome su šviesaus atminimo profesoriais A.Piročkinu, A.Tyla. Pirmuosius penkerius metus Draugijos renginiuose aktyviai dalyvavo ir prof. A.Bumblauskas. Visi paminėti mokslininkai neatlygintinai dalinosi savo profesinėmis žiniomis renginių metu, taip skleisdami Reformacijos žinią.  

Draugija rengė tiek šviečiamojo pobūdžio paskaitas, tiek ir naujausių tyrinėjimų pristatymus. Įvyko susitikimų su protestantiškąjį paveldą tyrinėjančiais mokslo žmonėmis, svečiais iš lietuviškosios išeivijos, Draugijai savo veikla ar dvasia artimų Lietuvos bei užsienio visuomeninių organizacijų atstovais. Kasmet spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje Draugija ypatingu viešu susirinkimu pažymi Reformacijos dieną, daugelį metų buvusią išimtinai bažnytinę protestantiškų bendruomenių šventę. Ji minima atmenant Reformacijos pradžią Europoje – 1517 m. spalio 31 d., kai Martynas Liuteris Vokietijoje paskelbė 95-ias tezes. Minėjimo metu, kasmet vis kitose miesto salėse (Bonifratrų bažnyčioje, Menininkų rūmuose – dabar Prezidentūra, Vilniaus rotušėje, Rašytojų sąjungos namuose, pastaruosius dešimt metų – Mokslų akademijos salėje) skamba ir muzikos kūriniai. Reformacijos dienos minėjimuose dalyvavo vargonininkė N.Dainienė, solistai R.Maciūtė, I.Matulionytė, J.Malikonis, pianistės B.Šernaitė, V.Daugirdienė, reformatų choras „Giesmė“, ansamblis iš Nidos „Giedružė“

Į visus renginius kviečiami ne tik draugijos nariai, bet ir sostinės, Lietuvos visuomenė. Draugijos veiklą aktyviausiai plėtoja skyrius Vilniuje.  Įsteigti skyriai Kaune, Biržuose, Kėdainiuose, taip pat turime rėmėjų Tauragėje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Draugijos veikla susidomėjo Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga (pirmininkas K.Fedaravičius), užsimezgė abipusiai partnerystės ryšiai. Nuoširdus bendravimas vyko su Vokietijoje veikiančiu LIONS klubo Šlezvigo Holšteino skyriumi – kasmet Lietuvą aplankydavę jų atstovai skaitydavo pranešimus, rinko ir teikė paramą Draugijos veiklai, leidiniams rengti ir leisti. Dalykiniai ir bičiuliški ryšiai palaikomi su Biržų krašto išeiviais, susibūrusiais „Krivulės“ klube, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Kėdainių krašto muziejumi, Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga bei atskiromis JAV ir Kanados lietuvių organizacijomis ir kai kuriais Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Švedijos mokslininkais, tyrinėjančiais Lietuvos reformacijos istoriją.  Gaila, Draugijos veiklą atspindėjęs leidinys „Amžių vėjai“ iškeliavus Amžinybėn redaktoriui V.Trečiokui, dienos šviesos nebeišvydo.

Pirmoji Draugijos tarptautinė mokslinė konferencija „Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis“ (1993) surengta Vilniaus universiteto centrinių rūmų Teatro salėje. Konferencijos medžiaga (27 prelegentai)  išleista atskira knyga (Vilnius, 1994). Vėliau buvo surengtos dar dvi lokalinės konferencijos: „Papilio mokyklai 400 metų“ (Papilyje 1996) ir „Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvių kultūros paminklas“ (kartu su Kėdainių krašto muziejumi 1998). Šių konferencijų metu skaityti pranešimai taip pat išleisti atskiromis knygomis (Kėdainiai, 2001 ir Biržai, 2002). 2002 m. lapkričio 8 d. Draugija Vilniaus universitete surengė  antrąją tarptautinę mokslinę konferenciją „Reforma ir reformacija“, skirtą Draugijos įkūrimo ir veiklos 10-mečiui. Po penkerių metų (2007 m. spalio 27 d.) ten pat įvyko trečioji tarptautinė konferencija „Reformacija – pilietinė visuomenė – valstybė“, skirta Draugijos 15 metų sukakčiai bei Reformacijos 490 metinėms paminėti.

2017 metų spalio 26 dieną, švenčiant Reformacijos 500-ąjį jubiliejų, LDK valdovų rūmuose surengta ketvirtoji tarptautinė mokslinė konferencija „Reformacija Lietuvoje ir jos poveikis kultūros atsinaujinimui“.

1995 m. spalio 31 d. Draugija ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia įkūrė  Reformacijos istorijos muziejų – taip materializavosi dar pačioje Draugijos kūrimosi pradžioje gimusi mintis įkurti protestantiškąjį paveldą kaupiantį, eksponuojantį muziejų. Jai tada pritarė ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia, tuometinis jos vyskupas Jonas Kalvanas. Reformacijos istorijos muziejus jau sukaupė apie 1000 vnt. eksponatų, iš jų apie 100 vnt. yra pagrindiniame muziejaus fonde. Šio muziejaus direktorius yra Draugijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Gocentas. Apgailestauju, jog iki šiol muziejus neturi savų patalpų, nors jų paieškos trunka jau ne vieną dešimtmetį.

2021 m. liepos 14 dieną atidarytas Reformatų sodas – jauki erdvė  Vilniaus širdy, ilgus dešimtmečius buvusi apleista, neprižiūrima. Pasidalinkite savo prisiminimais apie šią istorinę vietą.

Sovietmečiu, apie 1983 metus, eidamas Pylimo gatve (tuomet Komjaunimo g.), pamačiau kaip  ekskavatoriais kasama buvusių reformatų kapinių teritorija, kaip verčiamos žemės kartu su senų palaidojimų (XVI-XIX a.) mūsų protėvių kaulais. Sukrėstas tokio vandališko proceso, nuskubėjau į šalia esančią Kultūros ministeriją. Pravėręs kabineto antrame aukšte duris, pamačiau prie lango stovinčius du tarnautojus, stebinčius naikinamą reformatų istorinio paveldo erdvę. Paklausiau, ar jie žino, kas vyksta čia, šalia Kultūros ministerijos. Jie atsakė: „Viską žinom, bet nieko negalim padaryti“.  

Skveras buvo suformuotas paskutinį sovietmečio dešimtmetį, buvusių reformatų kapinių ir buvusių reformatų Bažnyčiai priklausiusių pastatų vietoje. Sovietmečiu reformatų bažnyčia virto kino teatru „Kronika“. Paminklo „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“ statybos 1983 m. šiame skvere galutinai suniokojo beveik 500 metų istorines kapines. Buvo nugriauta ir vertinga, neblogai išsilaikiusi baroko stiliaus Šreterių šeimos koplytėlė. Skvere matomiausioje vietoje stovėjęs sovietinis paminklas vėliau perkeltas į Grūto parką.

Įdomi yra nuo 1996 metų Reformatų sode esančio akmens su užrašu: „Čia, buvusiose kapinėse, bus pastatytas paminklas XVI a. Lietuvos reformacijos pradininkams“ istorija, kurią bene geriausiai žinote jūs. Papasakokite prašom. 

1994 m. suvažiavime Draugija priėmė nutarimą buvusių reformatų kapinių vietą pažymėti bent lauko rieduliu su įrašu, kad čia bus pastatytas paminklas Reformacijos pradininkams.  Kreipėmės į Kultūros ministeriją dėl leidimo ir finansinės paramos. Šią mūsų idėją ministerija įvertino palankiai ir skyrė 3 tūkst. litų.

Gavus leidimą ir pritarimą prasidėjo tinkamo paminklinio akmens paieškos. Ieškojo ir draugai, ir pažįstami, ir  kolegos, ir artimieji. Kartą žmona Lilijana pasakė, jog vaizdinguose Karoliniškių pušynuose ji mačiusi dideles akmenų sankaupas. Patikrinau. Iš tiesų, po kelių žvalgytuvių pavyko rasti puikią ledyno atridentą dovaną. Užsakiau sunkvežimį, kraną-keltuvą ir mes su kolega Vytautu Gocentu atvykome  į tą pamiškę paimti ir išsivežti akmenėlio. Buvo ankstyvas 1995 m. pavasaris, žiemos įšalas nenorėjo paleisti į laisvę mūsų pasirinkto akmens. Teko gerokai pavargti. Trūkinėjo storiausi metaliniai lynai, krano galiniai ratai iš karto pakildavo, kai tik bandydavom pakelti prišalusį akmenį. Ilgai plūkėmės, o akmenėlis – nė krust. Net tris kartus važiavau į namus piltis karšto vandens į didelę metalinę talpą. Nes tiek kartų  reikėjo pilti karštą vandenį ant akmens, kol pavyko jį atplėšti nuo įšalusio grunto ir išvežti į paminklų dirbtuves „Labradoras“. Neilgai trukus 1996 m. gegužės 5 d. akmenėlį iškilmingai atidengėme Reformatų skvere. Reformacijos dieną, Mirusiųjų minėjimo ir kitomis progomis prie jo uždegame žvakutę, padedame gėlių, pagerbiame savo protėvių atminimą.

Kai buvo rengiamas Reformatų sodo rekonstrukcijos projektas, prašiau architektės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnienės, kad būtų išsaugotas šis akmenėlis – pagarbos praeičiai žymuo. Jis ir dabar kukliai glaudžiasi šalia statomo paminklo, primindamas būsimo paminklo genezę.  

Šiuo metu vienas pagrindinių Draugijos veiklos tikslų – paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams Vilniuje, Reformatų sode, statyba. Visuomeninei organizacijai šiais neramiais laikais statyti paminklą yra didžiulis iššūkis.

Jau trisdešimt metų, taigi nuo Draugijos įkūrimo, paminklas yra mūsų siekiamybė. 2017 metais, minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, Draugija kreipėsi į Seimą, kad spalio 31-oji – Reformacijos diena, būtų įtraukta į Atmintinų dienų sarašą. Seimo posėdyje toks nutarimas buvo priimtas. Iki šio nutarimo tik Draugijos bičiulis, valdybos Garbės  narys  Vaclovas Juodpusis kasmet leisdavo Muzikinį kalendorių, kuriame spalio 31-oji būdavo pažymėta Reformacijos diena.

Įsimintinas ir pasiruošimas jubiliejiniams Reformacijos metams: kreipėmės į Seimą, prašydami 2017-uosius paskelbti Reformacijos metais, pateikėme eilę pasiūlymų, ką norėtume nuveikti per juos. Tarp pasiūlymų buvo ir paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams statyba Vilniuje. Buvome išgirsti – Vyriausybė per Kultūros ministeriją Draugijai skyrė 17 tūkst. eurų paminklo  konkurso reikalams.  2017 m. per Lietuvos dailininkų sąjungą įvyko paminklo kūrimo konkursas, prie kurio Draugija taip pat prisidėjo finansiškai (skyrė premijas pirmą, antrą ir trečią vietas laimėjusiems skulptoriams). Konkurso komisija nugalėtojais pripažino skulptorę prof. D. Matulaitę ir architektą prof. J.Balkevičių. Pasirašius sutartį su kūrėjais, prasidėjo paminklo kūrimo darbas, kuris tęsiasi iki šiol (pinigine išraiška paminklas pastatytas 57 proc. ). Draugijos indėlis yra apie 100 tūkst. Eur., o apie 130 tūkst Eur. yra Vilniaus miesto savivaldybės lėšos. Su savivaldybe sutarta, kad ji atliks Paminklo statybos darbų „nulinį ciklą“ (pamatų konstrukcija, inžinerinė įranga ir aikštelė apie paminklą), o Draugijos indėlis – viršutinė paminklo dalis. Paminklą gamina ir jo statybos darbus vykdo Švedijos –Lietuvos bendra akmens apdirbimo įmonė „Žybartuva“. Dabartinė pasaulinė atmosfera (karas Ukrainoje, Covid 19 pandemija) pristabdė aukų rinkimą. Tačiau rankų nenuleidžiame – 2023 m. vasario 6 d. Vilniaus rotušėje rengiamas paramos paminklo statybai vakaras – muzikinis literatūrinis pastišas su šiuolaikiniais Lietuvos Renesanso įprasminimo akcentais „Reveransas Lietuvos Renesansui“. Šio renginio koncepciją ir tekstą apie jį parengė Draugijos pirmininko pavaduotoja ir Paminklo statymo komiteto-fondo kanclerė dr. Ina Dagytė Mituzienė ir prof. Dainora Pociūtė Abukevičienė (plačiau apie šį renginį Muzikinis literatūrinis pastišas – REVERANSAS LIETUVOS RENESANSUI | Susitikime Rotušėje! (vilniausrotuse.lt)

Visuomeninei organizacijai šiais neramiais laikais rinkti lėšas paminklui išties sunku. Nes dar, deja, ne visi suvokia, kad kuriamas ir statomas paminklas – tai duoklė dvasiniam mūsų Tautos paveldui, pagarba mūsų praeičiai, pamoka ateičiai, pagarba ir atmintis lietuvų kalbos rašto kūrėjams.  Jeigu ne jie, tai kažin kokia kalba mes šiandien kalbėtume ir rašytume?

Kviečiame neabejingus mūsų istorijai, paveldui bei lietuvių kalbai dalyvauti kuriant ir statant mums visiems brangų monumentą. Visa informacija apie paminklą, lėšų aukojimą jo statybai rasite čia: https://reformacija.lt/wordpress/parama/paminklas-reformacijos-pradininkams/

Grupelė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos XI suvažiavimo, įvykusio 2022 m. lapkričio 12 d., dalyvių (pirmininkas D.Balčiauskas šeštas iš kairės) prie statomo paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams Vilniuje, Reformatų sode

Iš Vilniaus miesto istorijos: Reformatų sodas

Šių metų paskutiniame Lietuvos istorijos žurnale „Voruta“, be kita ko, išspausdintas labai išsamus Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narės, habil.dr. Aldonos Prašmantaitės straipsnis „Iš Vilniaus miesto istorijos: Reformatų sodas“. Jame skaitytojas ras įdomių istorinių faktų apie šią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo erdvę Vilniaus mieste, apie jos niokojimus ir niekinimus. Taip pat apie čia, Reformatų sode, iškilsiantį didingą paminklą, kuriuo bus pagerbti dešimt iškilių istorinių veikėjų – Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkų.    

Ateityje prakalbės ir paminklas Reformatų sode

Vilniuje, Reformatų sode, statomas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams bus dar vienas iš „kalbančiųjų“ sostinės objektų. Kitaip tariant, miestelėnai ir svečiai informaciją apie patį paminklą, apie juo įamžinamas istorines asmenybes turės galimybę išklausyti lietuvių, lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis. „Tai – Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (toliau Draugijos) projektas „QR kodo statomam paminklui Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams sukūrimas“, kurį dalinai finansavo Kultūros ministerija, – teigė viena iš projekto sumanytojų, Draugijos valdybos narė, žurnalistė Aurelija Arlauskienė. – Už skirtas valstybės biudžeto lėšas (3400 Eur) projekto vykdymo laikotarpiu, t.y nuo liepos pradžios iki gruodžio pabaigos, atlikti visi sutartyje numatyti įsipareigojimai“. Taigi paminklo QR kodas parengtas, tačiau, kada ir kur bus tvirtinama atitinkama lentelė, kviečianti išklausyti kalbantį paminklą, yra ateities klausimas. „Dėl to bus tariamasi, visų pirma, su paminklo autoriais – skulptore profesore Daliute Matulaite ir architektu profesoriumi Jūru Balkevičiumi, kitais specialistais, – pabrėžė A.Arlauskienė. – QR kodas įgalintų supažindinti plačiąją visuomenę su statomu paminklu, galėtų būti panaudojamas mokyklinio ugdymo procese (pvz. istorijos pamokai lietuvių raštijos susiformavimo tema). Galėtų tapti svarbiu įrankiu kultūros paslaugų plėtrai Vilniaus mieste“.

Aurelija Alauskienė