2014-ieji, Donelaičio metai, praėjo, bet per juos sunokintu derliumi galėsime džiaugtis dar ilgai. Tai ir naujausi Donelaičio archyvų tyrimai, ir ketinama publikuoti įvykusių konferencijų medžiaga, ir išleistos knygos. Vienas iš tokių fundamentalių darbų − tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Dalios Dilytės monografija „Kristijono Donelaičio pasakėčios”.
Dėkoju, nors manau, kad tokia premija – labiau paskatinimas nei įvertinimas. Tai didelė garbė, tačiau niekas nei iš gavusiųjų, nei iš gausiančiųjų šią premiją negali ir negalės prilygti Martynui Mažvydui, jo žygdarbiui. Palyginus su ano meto gyvenimo ir darbo sąlygomis, mes dabar turime visas galimybes.
Esate žinoma antikinės literatūros tyrėja ir vertėja. Jau gerą dešimtmetį jus yra patraukusi ir lituanistika: 2005 m. pasirodė jūsų knyga „Kristijonas Donelaitis ir Antika”, o 2014-uosius užbaigėte Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista monografija „Kristijono Donelaičio pasakėčios”. Kodėl šįsyk dėmesį skyrėte būtent pasakėčioms?
Į Donelaitį pakrypau atsitiktinai. Kadaise buvau pakviesta pakalbėti apie „Metų” sąsajas su antikine literatūra. Rengdama pranešimą pamačiau, kad čia daug tirtinų dalykų. Taip ir įsitraukiau. Buvau užsimojusi parašyti ir „Metų” komentarus, kadangi ir jų gerų neturime, bet viena nesiryžau, o komandos tam darbui suburti nepavyko. Tad ėmiausi mažesnio darbo – pasakėčių komentarų, bet ir su jais nieko neišėjo. Mat komentaruose reikia aiškinti kiekvieną eilutę ir kiekvieną žodį, nurodant ir siužeto istoriją, ir leksikos, ir metrikos ypatumus, ir semantinius klodus.
Komentarus galima rašyti turint daug tyrimų medžiagos.
Ką jums atskleidė Donelaičio pasakėčių savitumo tyrimas? Ar Donelaičio pasakėčiose daug panašumų su kitų tautų pasakėčių autorių kūryba (Ezopo, Fedro, La Fontaine’o, Lessingo), ar vis dėlto jos labai savitos, originalios?
Iš šešių mums žinomų Donelaičio pasakėčių keturi siužetai ateina iš seniai, o du siužetai („Rudikis jomarkininks” ir „Pasaka apie šūdvabalį”) veikiausiai yra originalūs, bent man nepavyko rasti jų aiškių atitikmenų. Aišku, esama tam tikrų pasikartojančių motyvų – sakykim, „Rudikio jomarkininko” kitiems nuolat kenkiančio padaro įvaizdis – bet negalime teigti, kad tai tas pats siužetas.
Žodžiu, siužetų originalumo aspektu Donelaičio pasakėčios nėra itin originalios. Bet XVIII a. taip ir būdavo rašoma: naudojami ir seni siužetai, ir sukuriama naujų. Šiuo požiūriu Donelaitis yra tipiškas.
Vis dėlto neginčytinai originalus yra jo kalbėjimo būdas, ir tai labai svarbu. Donelaičio pasakėčios yra epinės: veiksmas neskubus, daug detalių, jos dėstomos viena po kitos… ir štai tokių pasakėčių XVIII a. mažai. O dar mažiau, tiksliau iš viso nėra, tuo laikotarpiu hegzametru parašytų pasakėčių. Tad Donelaitis savo meto pasakėčių fone išsiskiria epiškumu.
Kokios Donelaičio pasakėčių sąsajos su žymiausiu poeto kūriniu – poema „Metai”? Kokių atradimų pavyko padaryti aiškinantis pasakėčių parašymo laiką? Gal pavyko užpildyti žiojinčias Donelaičio kūrybinės biografijos spragas?
Pirmiausia mane domino, kada parašytos pasakėčios – ar tai iš tiesų yra, pasak įsigalėjusios hipotezės, ankstyvieji Donelaičio kūriniai? Esą ir leksikos, ir metrikos požiūriu jos neprilygsta „Metams”, yra prastesnės, vertintinos kaip pirmieji poeto plunksnos bandymai. Rūpėjo ir pasakėčių santykis su ligtoline lietuviška raštija.
Tyrimas mane šiek tiek nuvylė, sujaukė iki tol vyravusią tvarką, pagrįstą minėtąja hipoteze. Pasirodė, kad leksika yra lygiai tokia pati kaip „Metų” – nei prastesnė, nei geresnė. Tapo neaišku, kaip jas datuoti. Dėl eilėdaros – tas pats. Pasakėčių eilėdara – puiki, labai gražiai išlaikytos cezūros, tobulas hegzametras. Tad monografijoje darau išvadą, kad negalėjo būti ypač didelio laiko nuotolio tarp pasakėčių ir „Metų” parašymo arba Donelaitis turėjo nuolatos ką nors rašyti, kas mūsų nepasiekė, tačiau, taip ar kitaip, pasakėčių jokiais būdais negalima laikytis prastesnėmis. Moksliniu požiūriu, deja, mes tiesiog nežinome, nei kada tiksliai parašytos pasakėčios, nei kada „Metai”. Kadangi, kaip visada esti, knieti iškelti hipotezę, tai ir aš ją iškeliu, teigdama, jog yra duomenų, kad vis dėlto kai kurios pasakėčios yra vėlyvieji Donelaičio kūriniai.
Vieną pasakėčią, „Vilks provininks”, sieju su separacijos byla, vykusia nedaug likus iki Donelaičio mirties. Pasakėčios pradžioje vilkas pristatomas kaip girių valdovas. Sykį jis iššoka lyg jau ir ne į savo erdvę – ateina prie upelio ir randa ožkelę, kuriai aiškina, atseit karalius jam liepė valdyti ir daržus, ir sodus, ir esą jis veikia karaliaus įsakymu. Ožkelę vilkas priverčia drebėti. O viename laiške, rašytame valdžiai, kuriame Donelaitis skundžiasi dėl neteisingo žemės matavimo, aprašomas matininkas, šaukiąs: „Drebėkit, menki žmoneliai!” ir veikiąs pro rege – karaliaus vardu. Išvedus tokias paraleles, galima daryti hipotezę, kad pasakėčia „Vilks provininks” parašyta vėliau už „Metus”.
Ką galima pasakyti apie Donelaičio pasakėčių meninę vertę? Žiūrint šiuolaikiškai, pasakėčia – didaktinis kūrinys, kurio paskirtis – ko nors pamokyti, pakritikuoti, o ar galima teigti, kad šie kūrinėliai yra meniškai vertingi?
Be abejo. Manau, kad Donelaičio pasakėčios pralenkia ir Ezopo, ir Fedro, ir daugelio viduramžių autorių. Donelaitis labai gražiai apibūdina savo veikėjus, nusako jų santykius, emocijas, požiūrius. Tai, kad didaktika yra blogai – jau Naujųjų laikų pramanas. Antikoje sukurta tiek puikių didaktinių kūrinių! Niekas nelaikė didaktikos trūkumu, priešingai, buvo manoma, kad tai – teigiamybė, jei ji apvilkta tam tikru drabužiu. Šiais laikais apskritai niekas nemėgsta būti mokomas, ir didaktikos liko nebent bažnyčioje, per pamokslus, nors ir ten dabar mokoma labai nedrąsiai.
O kaip dėl pasakėčių ilgio? Ar Donelaičio pasakėčios ilgiu nepranoksta daugelio kitų autorių pasakėčių?
Antikos autorių pasakėčias pranoksta, nors Fedro pasakėčių esama ilgų. Bet tarp XVIII a. sukurtųjų esama ir labai ilgų, dukart ilgesnių už Donelaičio. Reikalavimas, kad pasakėčia turi būti trumpa, buvo suformuluotas G. E. Lessingo. Jis pats to reikalavimo laikėsi, bet kiti autoriai nelabai paisė.
Kokios užsienio autorių pasakėčios galėjo būti žinomos pačiam Donelaičiui?
Neabejoju, kad jis buvo skaitęs visas antikos autorių pasakėčias, nes būdamas vaikas mokėsi lotyniškoje mokykloje. Pasakėčios visada buvo ir mokyklinė lektūra. Manau, kad Donelaitis dar mokykloje perskaitė daug daugiau, nei dabar perskaito klasikinės filologijos studentai, ir perskaitė antikinėmis kalbomis!
Su amžininkų kūryba, be abejo, irgi buvo susipažinęs. Karaliaučiuje būta nemenko susidomėjimo pasakėčiomis, netgi ėjo periodinis leidinys, į kurį pasakėčias rašė ir Karaliaučiaus universiteto studentai, dėstytojai. XVIII a. – pasakėčios klestėjimo amžius. Vien Prancūzijoje tuomet buvo parašyta per 10 000 pasakėčių.
O kaip moralas? Ar tai būtina pasakėčios dalis? Koks jis Donelaičio pasakėčiose?
Visos Donelaičio pasakėčios turi moralus, dvi – trumpus, dviejų eilučių, o kitos – ilgus.
Kai kurie Apšvietos autoriai jau rašė pasakėčias ir be moralų, galbūt manydami, kad skaitytojas pats suvokia moralą ir jam aiškinti nereikia. Pavyzdžiui, yra Lessingo pasakėčia apie didžiulę nakties audrą, su šaknimis išvertusią galingą medį. Lapė, ryte išlindusi iš olos, pasakė: „Aš net negalvojau, kad jis toks didingas!” Tekstas tuo baigiamas, pačiam skaitytojui paliekant suprasti, kad ne visi žmonės yra pripažįstami, kol jie gyvi, o jų didybė suvokiama tik jiems mirus. Donelaitis dar aiškiai pasako: reikia gyventi dorai, reikia žinoti savo vietą pasaulyje.
Dar įdomu, kad XIX a., kai Rėza išvertė Ezopą, jis įdėjo tik dviejų Ezopo pasakėčių moralus! Kitų pasakėčių moralų neišvertė. XIX a. jie jau atrodė nebereikalingi.
Ištyrinėjote Donelaičio pasakėčių eilėdarą. Kokių dar nenudirbtų lietuvių eilėtyros darbų esama?
Donelaičio eilėdaros žymiausias tyrėjas buvo Aleksas Girdenis. Jis padarė revoliuciją: įrodė, kad Donelaičio hegzametras turi antikinį „pamušalą” – ilgųjų ir trumpųjų skiemenų lygmenį. Vadinu jį „pamušalu”, nes vis dėlto vyrauja kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų lygmuo. Iki Girdenio visi kaip vienas tvirtino, kad Donelaitis naudoja vien tik naujovišką – kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų – hegzametrą, kuris atsirado XVIII a. Vokietijoje.
Monografijoje parodžiau, kad ir pasakėčios turi tą senąjį antikinį ilgųjų ir trumpųjų skiemenų pagrindą, jis dažniausiai atsiskleidžia rašant spondėjais. Antikoje, tiek graikų, tiek romėnų literatūrose, visa eilėdara buvo grįsta ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, nebuvo kreipiama dėmesio į natūralų žodžio kirtį. Juk dainuojant ir dabar kartais natūralaus kirčio nesilaikoma, o antikoje didžioji dalis poezijos buvo dainuojama.
Apšvietos Vokietijoje vyko ginčai, kuriuo hegzametru rašyti. Manau, Donelaitis buvo originalus, radęs savotišką kompromisą. Tad pasakėčiose, kaip ir „Metuose”, matyti tas kvantitatyvinis pagrindas, toji ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita.
Dar neatliktų lietuvių hegzametro tyrimų, be abejo, esama. Kalbininkas Franzas Brenderis XX a. pr. parašė straipsnį apie lietuvių hegzametrą, bet jo nepakanka. Reikėtų ištirti raidą, aprėpti visus lietuviškai hegzametru rašiusius autorius. Pavyzdžiui, Šmulkščio-Paparonio poemos „Pasakų atošvaistos” hegzametras yra homeriškas, o Donelaičio – vergiliškas, tačiau tai tik mano išorinis žvilgsnis, reikėtų patyrinėti.
Pasakėčia – didaktinės literatūros žanras, klestėjęs antikoje, vėliau – Apšvietos epochos literatūroje. Ar matote kokių nors perspektyvų šiam žanrui atgimti šiuolaikinėje literatūroje? Kokių antikinių vertybių sugrįžimo viliatės?
Dabar klesti tokia žanrų mišrainė, kad sunku ką nors atpažinti. Bet jeigu tikėtume, kad pasaulio raida yra spiralės formos, galėtume laukti pasakėčios sugrįžimo. Nors, žinoma, bet kuris „sugrįžimas” yra ne tiesiog pakartojimas, o ir kai kas naujo. Beje, šiais laikais kartais net ilgimasi didaktikos. Pavyzdžiui, mano išversti Senekos „Laiškai Lucilijui” – viena didaktika, o žmonės taip mielai tą knygą skaito! Žmogus kartais nori, kad jam tiesiai šviesiai pasakytų, kas yra dora, o kas – nedora, kas – gerai, o kas – blogai, kad vis dėlto balta ir juoda nėra taip sumišę, kaip šiais laikais stengiamasi įteigti. Dabar sakoma: „Žiūrovas atsirinks.” Bet žiūrovas neatsirinks, šitą žinojo dar Platonas, iš savo „Valstybės” išvijęs menininkus, nes jie, jo nuomone, gadina moralę. Žmonėse vis dėlto glūdi mimesis, pamėgdžiojimo instinktas, kurį pabrėžė ir Platonas, ir Aristotelis – jeigu televizorius rodo žudynes, tai jos vyks ir gatvėje. Daug kas suplakama, tampa nebeaišku, nesilaikoma saiko. Būtų neblogai, jei sugrįžtų saiko vertybė.
Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė