Balandžio 9-ąją, Dalios vardo dieną, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotojos dr.Inos Dagytės Mituzienės pakviesti, susirinkome ant netoli Medininkų esančio Aukštojo, prie šviesaus atminimo skulptorės prof. Dalios Matulaitės 2012 metais sukurto „Baltų saulės rato – ugnies aukuro”. Aukurą, kaip ir pirmąjį kartą atidarymo metu, uždegė D.Matulaitės mokinys skulptorius Daumantas Kučas. Jam veiksmu ir žodžiu talkino skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė.
Prisiminėme neseniai Anapilin iškeliavusią menininkę ir nuo aukščiausios kalvos Lietuvai pasiuntėme žinią-raginimą susitelkti ir auka – pagal galimybes – prisidėti prie paskutinio skulptorės darbo – Paminklo Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams – baigiamojo etapo. Žinia, jis statomas Vilniaus širdyje, Reformatų sode. Daugiau apie paminklą ( taip pat ir QR kodus keturiomis kalbomis), aukojimo tvarką virtualiai – https://reformacija.lt/…/paminklas-reformacijos…/ Džiaugiamės, kad sąšaukos metu grynaisiais paminklui paaukota 200 eurų.
“Dalia visuomet siekdavo maksimumo savo darbuose. Kuomet drauge kūrėme visą šį kompleksą, Dalia tik nusišypsojo ir iš karto nepasakė to, ką paskui pamatėme – netelpame į darbų sąmatą. Bet skulptorė sugebėjo įrodyti – šito reikia, nes čia mūsų valstybingumo ašis, verta meninio įprasminimo. Dalia Matulaitė kūrė „Baltų saulės ratą“, remdamasi giliomis žiniomis, patirtimi. Stovėdami čia, matydami, parodome, jog suprantame jos darbus, mokame jais naudotis ir vertinti, – sakė drauge kūręs šį „Baltų saulės ratą“ architektas Alvydas Mituzas.
Sąšaukon atvykusios Dalios džiaugėsi tokiu įsimintinu vardadieniu (Dalia Bardauskienė, Dalia Kutraitė Giedraitienė, Ingridos ir Vidūno Ramšų bičiulė Dalia). Danguolė Juršienė perskaitė šia sąšauka besidžiaugiančios Dalios Cidzikaitės sveikinimą, pasisakė ir visos dalyvavusios Dalios. Prisimintos buvo ir kitos Lietuvai svarbios Dalios – Dalia Radvilaitė, Dalia Grinkevičiūtė, Dalia Mataitienė, Dalia Tekorienė, Dalia Ibelhauptaitė, Dalia Saukaitytė, Dalia Urnevičiūtė, Dalia Staponkutė…
J.Basanavičiaus premijos laureatas, Ožkabalių ąžuolyno iniciatorius, inžinierius Vitalijus Stepulis ir jo žmona architektė Vitalija Stepulienė atvežė liepaitę iš savo namų kiemo, kurią visi ir pasodinome. Pasodinę apėjome rateliu, minėdami Dalios vardą ir linkėdami liepai augti išlakiai.
Apibendrindama Dalių sąšaukos prasmę ir turinį, dr. Ina Dagytė Mituzienė pabrėžė: „Svarbu, kad mes per jubiliejus, sukaktis, šventes susiburtume ne tik prie vaišių stalo, bet ir prie bendro dvasinio stalo. Šiandien mums labai to trūksta. Džiugu, kad šią balandžio 9-ąją taip gausiai ir vieningai susirinkome prisiminti mūsų iškilią skulptorę Dalią Matulaitę“ ir dar kartą priminė Dalios Matulaitės ugnies aukuro idėjos gilaus suvokimo svarbą ir pačios skulptorės mintis: „ …žvelgiant nuo kalno Aukštojo – aukščiausias kalnas – karūnuotas kalnas – ir kad lietuviai žinią siųsdavo ugnimi. Ilgai ieškojau tinkamų žodžių ir aptikau juos Kazio Bradūno eilėse, skirtose karaliaus Mindaugo vainikavimui. Juos papasakojau tekste, kuris skaitomas, einant ratu aplink ugnį – „Už ką meldeisi vainikavimo valandą? Kurie Dievai laikė tave sūnumi ar dukra savo? Girdžiu skambėjimą varpų už savo gentį, už savo kraštą“.
Nors buvo šaltoka, ilgai nesiskirstėme. Lipome į Aukštojo bokštą, gėrėjomės iš čia atsiveriančiais vaizdais, o kai kas gal ir pagalvojo apie tai, už ką meldėsi savo sėkmės valandą ar mintyse suformulavo prie degančio aukuro nuskambėjusį altruistinio įsipareigojimo sau šaukinį. Aišku, buvo ir vaišės. O kaip gi be tų suneštinių skanėstų, tarpusavio pasikalbėjimų.
Atsisveikinome. Visos Lietuvos Dalios ir jų gerbėjai susitinkame po metų toje pačioje vietoje.
Aurelijos Arlauskienės nuotraukos