Danieliaus Kleino 400 metų sukakčiai

Šiemet*, išskyrus tūkstantmečio nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo dokumentuose jubiliejų, nebuvo kitos žymesnės datos, nei Mažojoje Lietuvoje gyvenusio ir dirbusio lietuvių raštijos atstovo Danieliaus Kleino gimimo 400 metų sukaktis. Lietuvių literatūros enciklopedijoje (p. 237) Leonas Gineitis, įžymus mūsų raštijos istorijos tyrėjas, D. Kleiną yra taip įvertinęs: „Organizaciniais užmojais, kūrybiškumu, literatūrinės kalbos ugdymu, eilėdaros reforma (D. Kleinas) lietuvių literatūros istorijoje atliko etapinį vaidmenį.“

Ką reiškia etapinis vaidmuo? Tai nurodymas, kad šis asmuo baigė vieną reikšmingą ir pradėjo naują, ne mažiau reikšmingą, aukštesnį raidos etapą. Tuo metu, XVII amžiuje, žinome daugiau lietuvių raštijos darbininkų, bet kito tokio etapinį vaidmenį atlikusio asmens, išskyrus Konstantiną Sirvydą D. Lietuvoje, vargu ar kas šalia D. Kleino galėtų įvardyti. Tik XVIII amžiuje vėl naują etapą pradėjo Kristijonas Donelaitis, savo talentu, besiribojančiu su genialumu, sukūręs novatorišką Metų poemą.

Mūsų dienų D. Kleino etapinę reikšmę lietuvių tautai liudija, pavyzdžiui, 2008 m. spalio 16–17 d. Kaliningrade įvykusi tarptautinė mokslinė konferencija Lingvistinės minties raida XVI–XXI amžiuje, kuri buvo iš esmės skirta D. Kleino gramatikos Grammatica Litvanika 355 metų sukakčiai paminėti. Ją organizavo Rusijos valstybinis Imanuelio Kanto universitetas Kaliningrade ir vilniškis Lietuvių kalbos institutas. Konferencijoje net aštuoni pranešimai, kurių autoriai atvykėliai iš Lietuvos, buvo susiję su D. Kleino asmenybe ir darbais. Konferencijos apžvalga išspausdinta: Žavinta Sidabraitė. Tarptautinė mokslo konferencija Lingvistinės minties raida XVI–XXI amžiuje // Archivum Lithuanicum, 10, 2008, p. 371–378.

Po ne visų metų, 2009 m. birželio 25 d., Vilniuje vyko konferencija, skirta jo gimimo 400-osioms metinėms – Danielius Kleinas ir jo epocha. Jos rengėja buvo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra. Ši konferencija dar ryškiau parodė, kad D. Kleinas ir jo darbai iš tikrųjų yra didelio tarptautinio būrio mokslininkų tyrimo objektas. Šioje konferencijoje dominavo ne lietuviai, bet svečiai, dirbantys užsienio universitetuose. Parmos universitetą reprezentavo prof. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), Pizos universitetą – prof. Pietras U. Dinis (Pietro Umberto Dini). Iš Vokietijos atvyko Lianė Klein (Greifsvaldo universitetas), Akselis E. Valteris (Osnabriuko universitetas) ir Eglė Bukantytė, derinanti savo darbą dviejuose universitetuose – Vokietijoje Erlangeno-Niurnbergo universitete su darbu Klaipėdos universitete. Iš Čekijos atvyko Ilja Lemeškinas (Prahos universitetas).

Pasibaigus konferencijos posėdžiams, po pietų, įvyko antrasis renginys, liudijantis tarptautinį dėmseį D. Kleino darbams: Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje buvo pristatytos minėto italo Gvido Mikelinio dvi knygos: D. Kleino Naujos giesmių knygos. Tekstai ir jų šaltiniai ir Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Abi jos išleistos 2009 metais.

Pridėjus šiuos tyrinėjimus prie ankstesniųjų, galima įsivaizduoti, kad per kelis amžius susikaupė gausi literatūra, skirta D. Kleinui, jo darbams ir gyvenamajai epochai. Vien susipažinti su ta literatūra reikėtų skirti nemaža laiko, didelio atsidėjimo. Tad šios dienos pranešimą tenka smarkiai apriboti: be kelių D. Kleino gyvenimo aplinkybių, turėsime tenkintis viena kita pastaba apie jo gramatiką.

Kad ir daug sukaupta medžiagos, vis dėlto D. Kleino gyvenimui nušviesti jos stokojame. Kiekvienas naujas, deja, retas atradimas archyvuose yra aukso vertės. Štai abiejose konferencijose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Liucija Citavičiūtė skaitė pranešimą apie neseniai Vokietijoje rastą D. Kleino laišką Prūsijos kunigaikščiui kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui, rašytą Tilžėje 1659 m. birželio 19 d. Tai bene vienintelis autentiškas jo autografas. Šis dokumentas nušviečia kurias ne kurias sudėtingas M. Lietuvos lietuviškų knygų XVII a. viduryje leidybos aplinkybes. Gal ilgainiui, kai bus, sakykim, švenčiama D. Kleino gimimo 500 m. sukaktis, bus per tą laiką atsiradę daugiau svarbių dokumentų, tada mūsų palikuonys galės jas tiksliau nusakyti.

Šiaip ar taip, D Kleinas vis dėlto yra laimingesnis už savo pirmtakus Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, Mikalojų Daukšą ir daugelį kitų, kurių net gimimo datos ir vietos tik spėjamos. Mums žinoma, kad D. Kleinas yra gimęs 1609 m. gegužės 30 d. Tilžėje. Čionai po ankstyvos tėvo Baltazaro, kunigavusio Kraupiškio bažnyčioje (25 km į pietus nuo Ragainės), mirties buvo atsikėlusi jaunoji motina. Nepriklausomosios Lietuvos laikais kažkas svarstė, ar Kleino būta lietuvio, ar vokiečio. Atsižvelgiant dar į motinos mergautinę pavardę Schoenwald, manytina, kad šeima buvo vokiška. Tačiau Kraupiško lietuviška aplinka (iki 1709 m. maro čia gyventa vienų lietuvių, o 1848 m. – dar 50 proc.), Kleinai buvo priversti mokėti lietuviškai. Tėvas Baltazaras, jos nemokėdamas, nebūtų gavęs nė kunigo vietos lietuviškoje parapijoje. Taip pat ir Tilžėje tada plačiai kalbėta lietuviškai. Todėl visai natūralu, kad Danielius Kleinas, augdamas tarp lietuvių, taip gerai išmoko lietuviškai, jog lietuvių kalba jam pasidarė kaip gimtoji ir 44-aisiais savo amžiaus metais galėjo išleisti jos gramatiką.

Apskritai reikia pasakyti, kad XVI–XVII amžiais, kai dar lietuvių kalba nebuvo vertinama kalbininkų dėl jos senumo, daug vokiečių dvasininkų nuoširdžiai rūpinosi lietuviškos religinės literatūros rengimu ir leidimu. Tas rūpestis nebuvo tik geros širdies skatinimas – tai būta bendros nuostatos, neatskiriamos nuo protestantų bažnyčių siekimo diegti liaudžiai sąmoningą savo mokymo suvokimą. Katalikų bažnyčia, jei ne per daug klystu, daugiau paisė apeigų formos. Todėl atkakliai buvo ginamos apeigose lotynų kalba, kurios dauguma žmonių nesuprato. Protestantams suaugęs žmogus turėjo religines apeigas atlikti suvokdamas jų prasmę. Tam tikslui reikėjo vartoti dalyviams jų mokamą kalbą. Apie reikalą aiškinti religines tiesas tikintiesiems suprantama kalba plačiai yra kalbėjęs apaštalas Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams. Laiško 14 skyriuje šis reikalas aiškinamas gana sudėtingai ir vingriai. Cituoju skyriaus 10–12 eilutes: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti“ (Šventasis raštas. – 1998, p. 1800). Toliau, 18–19 eilutėse, apaštalas daro išvadą: „Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis (visokiomis. – A. P.) daugiau už jus visus, vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“ (t. y. nesuprantamomis bendruomenei. – A. P.).

Lietuviškas vertimas pernelyg griežtai laikosi trumpasakio originalo, todėl kyla reikalas papildyti jį pažyminiais. Rusiškame vertime pasakyta pilniau ir aiškiau: „Blagadariu Boga mojego: ja bolee vsech vas govoriu jazykami; 19 No v cerkvi chočiu lučše piatj slov skazatj umom moim, čtob i drugich nastavitj, neželi tmu slov na neznakomom jazyke“ (Biblija. Knigi Sviaščennogo Pisanija Vetchogo i Novogo Zaveta. – Perepečatano s Sinodaljnogo iznadija. – (1989). – P. 215; išskirta leidinyje).

Šį bendrą apaštalo Pauliaus principą reformacijos pradininkas Martynas Liuteris pakėlė į naują lygį, nurodydamas, kad ir suprantamoji kalba negali būti bet kokia, bet tokia, kokia kalba liaudis, paprasti žmonės, kaip jis sakė, „pasiklausus namų motinos, vaikų gatvėse, paprasto vyriškio turguje (…) ir jiems į burną žiūrint, kaip jie kalba“ (vokiškas tekstas: … müsse man „die Mutter im Hause, die Kinder auf der Gasse, den gemeinen Mann auf dem Markt… fragen und denselbigen auf das Maul sehen, wie sie reden“ (Die deutsche Sprache. I Band. – Leipzig, 1969. – S. 234).

Galiausiai reikalavimas kalbėti adresatui jo kalba apėmė ne tik Prūsijos kunigaikštystės (vėliau karalystės) bažnytines sferas, bet ir pasaulietinę administraciją. Štai turime nuo 1589 m. išleistų Prūsijos valdžios gromatų, pagraudenimų ir apsakymų lietuviams valstiečiams rinkinį (Vilnius, 1960), kuriame sudėti 107 administracijos dokumentai lietuvių kalba. Jų būta daugiau ir ankstesnių. Įsakai tada Prūsijoje leisti ir lenkų kalba. Tuo tarpu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios gyventojai kalbėjo keliomis kalbomis, tokia praktika nesusiformavo.

Taigi XVI–XVII amžiais Prūsijos kunigaikštystėje dvasininkas privalėjo aptarnauti savo parapijiečius jų vartojama kalba: kas jos nemokėdavo, turėdavo šiaip ar taip išmokti. Žinoma, D. Kleinui buvo kur kas lengviau, negu, pavyzdžiui, žymiojo traktato Principium primarium in lingua Lithvanica (Pagrindinis lietuvių kalbos principas, 1706) autoriui Mykolui Merlinui (Mörlin), gimusiam Vokietijoje, Oberslebene. Bet ilgainiui ir šis, pagyvenęs M. Lietuvoje ir kurį laiką Kaune, išmoko lietuvių kalbą gerai, net ją pamėgo.

Reikia manyti, kad D. Kleinas, mokydamasis Tilžės provincinėje mokykloje, neprarado ryšio su lietuvių kalba. Tolesnis jo mokslas ir gyvenimas literatūroje aptariamas labai bendrai: 1623 m. liepos 3 d. jis įsimatrikuliavęs Karaliaučiaus universitete, bet 1627 m. tai atlikęs antru kartu. Dabar studijos tęsėsi su pertraukomis devynerius metus. Ką jis veikė tomis pertraukomis, nežinome. Studijas baigė 1636 m. spalio 20 d. (o gal ir 2 d.) magistro laipsniu. 1637 m. Kleinas ordinuojamas kunigu ir gauna paskyrimą į gimtąjį miestą. Čia kitais metais vedė, kaip Vaclovas Biržiška rašo, Oną Klemaitę. Su ja susilaukė sūnaus ir penkių dukrų. Po jos mirties netrukus vedė antrą žmoną – Oną Kaseburgaitę (Anna Casseburg), su kuria turėjo dar vieną dukterį. Tilžėje pragyveno iki mirties 1666 m. lapkričio 22 d.

Studijos universitete D. Kleinui davė ne tik teologinį, bet ir gerą lingvistinį pasiruošimą. Tad pradėdamas kunigauti jis, be vokiečių ir lietuvių kalbų, pakankamai gerai buvo išmokęs lotynų, senosios graikų ir hebrajų kalbų, taip pat buvo susipažinęs su lenkų, prancūzų ir čekų kalbomis. Kalbų mokėjimas, pažintis su jų gramatikomis ir žodynais jam labai pravertė, kai ryžosi šalia parapijos kunigo pareigų atsidėti dar lietuvių kalbos studijoms. Suderinti abi sritis, be to, turint didelę šeimą, nebuvo lengva. Vaclovas Biržiška Aleksandryne netgi išsitarė, kad dėl literatūrinių darbų „kiek apleisdavo ir savo parapijos reikalus“. Tuo Tarpu Gotfridas Ostermejeris po šimto keturiasdešimt metų išleistoje Pirmojoje lietuvių giesmynų istorijoje (1793) jį apibūdino labai patikliai: „Mokytas, pamaldus ir labai atsidėjęs lietuvių parapijos reikalams, bet per visą savo amžių daug vargo matęs žmogus, kurio stropumas ir sąžiningumas susilaukė nedėkingumo, kuris vargiai gali rasti sau lygų ir jo pavyduoliams bei persekiotojams darys amžiną gėdą“ (cit. iš T. Buchienė, J. Palionis. Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos // Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai. – Vilnius, 1957. – P. 12). Nesiimkime spręsti, kas iš šių autorių teisus. Mums ne taip jau ir svarbu, kai turime prieš akis D. Kleino darbus, kurių vertė nekelia jokių abejonių. Galima tik stebėtis, kad jų autorius, atsidūręs nykiame Prūsijos kunigaikštystės pakraštyje, sugebėjo išplėtoti savo kūrybinius pradus ir „atlikti etapinį vaidmenį“.

Per palyginti ne tokį ilgą gyvenimą (mirė sulaukęs 57 metų), įveikdamas neabejotinai gausius sunkumus, jis parašė penkias dideles knygas, iš kurių mus pasiekė keturios: 1653 metais išleido pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką Grammatica Litvanica. Po metų išėjo jos vokiška santrauka lotyniška antrašte Compendium Litvanico–Germanicum, kuri liudija, jog ir valstybės tarnautojai jautė reikalą mokytis lietuvių kalbos. 1666 metais išleistos sujungtos į vieną leidinį dvi knygos – Naujos giesmju knygos ir Naujos, labai privalingos ir dušoms naudingos maldu knygelės. Pirmoji turėjo 486, o antroji – 164 puslapius.

Ilgai nežinota, kas nutiko D. Kleino rengtam vokiečių–lietuvių kalbos žodynui. Iš minėto 1659 m. rašyto kunigaikščiui laiško sužinome, jog žodyno rankraštis 1656 metais sudegęs. 1658 metais, pasibaigus kažkokiam teismui, D. Kleinas mėginęs jį atkurti, bet, skubėdamas rengti giesmyną, darbą atidėjo. Giesmyno pratarmėje jis supažindina su savo planuojamais darbais: „toliau reikia rengti – katekizmą, Evangeliją ir apaštalų laiškus, vėliau imtis ž o d y n o (išretinta autoriaus), postilės ir galop Senojo ir Naujojo Testamento“ (I. Citavičiūtės pranešimas konferencijoje, p. 9). Sprendžiant iš išvardijamų darbų eilės, D. Kleinui žodynas bus rodęsis tada ne toks skubus. Deja, po kelių mėnesių viskas nutrūko…

Iš visų D. Kleino darbų iki paskutinių laikų lituanistų dėmesį labiausiai traukė jo gramatika. Iš tikrųjų to dėmesio ji įvairiais atžvilgiais ir verta. Įdomios jos pasirodymo aplinkybės, svarbu buvo apibūdinti jos turinį, magėjo įvertinti poveikį amžininkų raštams ir vėlesnėms lietuvių kalbos gramatikoms.

Visų pirma man į akis krinta faktas, kad D. Kleino gramatika, kaip sakyta, nutraukė dvidešimt aštuonerius metus užsitęsusią lietuviškų knygų leidimo Mažojoje Lietuvoje pertrauką. Kas tai – atsitiktinumas, objektyvios kliūtys ar sąmoningas trukdymas? Ko gero, labiausiai tikėtina trečioji galimybė. Atkreiptina į tai, kad paskutinėje iki šios nelemtos pertraukos išleistoje knygoje Jono Rėzos Psaltere Dovydo išspausdintos dvi Kristupo Sapūno ir viena paties J. Rėzos epigramos. Jose piktai atsiliepiama apie pavyduolius, įvardijamus antikos graikų dievo Momo vardu: „Momai, šunie įkyrus, kam knygelę šią kandžioji skaudžiai / šuns dantimis…?“ – klausia K. Sapūnas. Matyt, tada būta tam tikros įtakingos grupės, kuri dėl kažkokių tikslų puldavo parengas leisti lietuviškas knygas. Gal dėl šios grupės priešiškumo, nesitikėdamas įveikti jos kliaučių, kaip tik K. Sapūnas nė nemėgino pateikti savo apie 1643 m. parašytos lietuvių kalbos gramatikos. Po tokios piktos epigramos visiškai neliko jam vilties laimėti prieš šią grupę.

Apie tiesioginį trukdymą išleisti ir D. Kleino gramatiką taip pat turime duomenų. Jos Prakalboje skaitytojui su sveikinimu D. Kleinas, padėkojęs grupei kunigų už pagalbą, rašė neįvardydamas asmenų: „Tačiau pikta linkinčių pavydo ir šmeižto išvengti negalime. Yra tokių, kurie, pasisavinę cenzoriaus lazdelę, neapgalvotai sprendžia apie mūsų darbus (…). Bet peikiantieji ir kandieji turi prigimtą norą žemais nuodais įgelti aukštą dalyką. Tokie jau yra tie žmonės, jog niekuomet nesijaučia tokie laimingi, kada jie gali įžeisti nusipelniusį gerą vardą. Pavyduoli, ką darai!“ – sušunka D. Kleinas (cit. iš: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, p. 410).

Iš 1659 m. D. Kleino laiško sužinome, kad atkaklūs jo darbų priešai buvo Melchioras Švoba, kunigavęs Valtarkiemyje, iš Vokietijos kilęs, bet po studijų Karaliaučiuje dirbęs Balėtuose, Gumbinėje ir pagaliau Nybudžiuose Vilhelmas Jonas Liudemanas (Ludemann) ir Gumbinės kunigas Jonas Forhofas (Johann Vorhoff), miręs 1672 m. Kiek pirmieji du galėjo tada, prieš 1653 m., būti oponentai D. Kleino gramatikai, kyla abejonių: jų būta pernelyg jaunų. M. Švoba gimęs apie 1624, o V. J. Liudemanas – apie 1628 metus. Tuo labiau juodu negalėjo būti priešininkai 1625 m. išleistai knygai Psalteras Dovydo. Matyt, priešiškumas lietuviškai knygai buvo tęstinis reiškinys, kurį plėtojo kur kas pajėgesnės to meto Mažosios Lietuvos dvasinio gyvenimo figūros.

Šiaip ar taip, D. Kleinui pavyko atremti klastingų priešų atakas. Čia jam talkininkavo šeši gramatikos prakalboje išvardyti „dideli lietuvių kalbos žinovai“: minėtas didžiųjų Rudupėnų kunigas Kristupas (Kristoforas) Sapūnas, Katnavos kunigas Johanas Kleinas, Ragainės kunigas Johanas Hurtelijus, Žilių kunigas Frydrichas Pretorijus, Klaipėdos kunigas Johanas Lėmanas ir Verdainės (dabar Šilutės miesto dalis) kunigas Vilhelmas Martinijus. Iš jų dar kartą norėtųsi išskirti K. Sapūną (ne veltui jis įrašytas pirmasis), jo nesavanaudiškumą. Turėdamas parašytą gramatiką, bet suvokęs, kad ji menkesnė už D. Kleino veikalą, kukliai ją nutylėjo ir stengėsi, kad jaunesniojo konfratro darbas išeitų greičiau ir geresnis. K. Sapūno gramatiką savo vardu 1673 m. išleido Teofilis Gotlibas Šulcas.

Prie D. Kleino pergalės prieš „pavyduolius“ tikriausiai daug prisidėjo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, jau tada išgarsėjusio visoje Vokietijoje poeto Simono Dacho palankus atsiliepimas apie gramatiką ir jos autorių. Vilniuje vykusioje D. Kleino konferencijoje iš Osnabriuko universiteto atvykęs svečias Akselis E. Valteris S. Dachą savo pranešime apibūdino taip: „Dachas priklauso žymiausiems ir iki šiol garsiausiems XVII a. vokiečių literatūros poetams“ (žr. Programą, p. 31). S. Dachas savo nuomonę išreiškė, kaip tada buvo įprasta, eiliuota dedikacija Apie labai gerbiamo, mokyto ir t .t. magistro Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatiką, išspausdintą po paties D. Kleino dedikacijos kunigaikščiui Fridrichui Vilhelmui ir prakalbos.

Po S. Dacho gražaus lietuvių kalbos įvertinimo ėjo antrasis atsiliepimas-dedikacija, parašyta Tilžės elektorinės mokyklos rektoriaus magistro Kasparo Devicijaus. Kad būtų laiko, vertėtų ją visą perskaityti kaip pavyzdį to laiko retorinės kalbos. Tenkinamės pirmaisiais dviem sakiniais: „Mūsų mylimas Kleinai, Febo papuošale, savo puikiu darbu tu mokysi lietuvius kalbėti, nes tu išmintingai sutvarkei gramatikos dėsnius. Ta kalba gulėjo amžių dulkėse ir būtų likusi nežinoma, jei tu nebūtum toks prityręs gramatikos kūrėjas“ (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, p. 415).

XVII–XVIII amžiais tokios pristatomosios dedikacijos buvo tam tikra reklama autoriui ir jo kūriniui, o kartu ir garantija skaitytojui, kad ši knyga tikrai verta jo dėmesio. S. Dacho ir K. Devicijaus dedikacijos, be viso šito, apskritai palankiai nuteikė Prūsijos valdžią dėl lietuvių kalbos ir ja leidžiamų knygų.

Su savo oponentais netiesiogiai, neįvardydamas jų vardais pavardėmis, polemizuoja savo prakalboje ir pats D. Kleinas. Plačiausiai atsakoma į du priekaištus dėl galimybės parašyti lietuvių kalbos gramatiką. Visų pirma – priekaištas „lietuviškos gramatikos su tikromis taisyklėmis nesą galima parašyti.“ Mat „ši kalba esanti sumaišyta ir netvarkinga“, „jos vartosena nepastovi“, o „tarmės įvairios“ (p. 414). Remdamasis kitų kalbų – lotynų, vokiečių, lenkų – pavyzdžiu, jis įrodinėja, kad lietuvių kalba minėtais bruožais nesiskiria nuo jų. Kaip ir šiose, lietuvių kalboje esą skolintų žodžių, bet „tiems žodžiams, tiek iš graikų, tiek iš lenkų kalbų, jie (t. y. lietuviai) suteikė savo pilietines teises ir pritaikė juos savo kaitymui bei taisyklėms.“

Gana plačiai apibūdinamas lietuvių kalbos tarminis įvairavimas, bet ir šiuo atžvilgiu ji nesiskirianti nuo kitų kalbų. Čia išryškėja labai įdomus ir svarbus D. Kleino požiūris – teikimas iš visų tarmių pasirinkti vieną ir ją išdailinti. Jam geriausia ir tinkamiausia rodosi esanti kauniečių tarmė. Mes nuo seno ją vadinome suvalkiečių tarme, t. y. toji šnekta, kuri XIX a. pabaigoje tapo dabartinės mūsų bendrinės kalbos pagrindu ir buvo galutinai įteisinta 1901 metų Petro Kriaušaičio (t. y. Jono Jablonskio) Lietuviškos kalbos gramatikoje.

Taigi praėjo beveik 250 metų, kol D. Kleino gramatikos įžvalgi idėja buvo įkūnyta pirmojoje bendrinės kalbos gramatikoje. D. Kleinas griežtai atmeta ir antrą motyvą, kuriuo prieštaraujama reikalui rašyti lietuvių kalbos gramatiką: kalbos esą galima išmokti iš praktikos. Mūsų kalbininkas su tokia galimybe sutinka, bet, turėdamas prieš akis kitas kalbas, sako: „Kodėl ir mums neišdailinti šios kalbos, kurią daugelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyklėmis, kad nuvalytume tą purvą, kuriuo taip ilgai ji buvo aptaškyta, ir ji džiugintų mus visu savo blizgėjimu“ (p. 408).

Po mūsų apžvelgtų įvadinių dalykų eina tikrasis gramatikos mokslas. Šiai knygos daliai, apimančiai 11 puslapių, duota atskira antraštė – Grammatices Litvanicae (Lietuvių gramatikai). Išsamiai ją apžvelgti būtų čia neįmanoma. Turėkime galvoje, kad D. Kleino kalbos mokslas, išdėstytas šioje dalyje, atspindi ano meto kalbotyros lygį, kuris gerokai skiriasi nuo mūsų dienų. Pavyzdžiui, padala Grammatices Litvanicae skiriama į dvi dalis: Apie etimologiją ir Apie sintaksę. Mums terminas etimologija reiškia kalbotyros šaką, tiriančią žodžių kilmę ir jų giminystę su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais. D. Kleinas šį terminą taip apibūdina: „Etimologija, aiškindama atskirų garsų prigimtį, apima: 1) pirmųjų elementų pažinimą, skyriai I ir II, 2) pačių garsų apibrėžimą arba žodžių, paimtų atskirai, ne sakinyje, ištarimą (…)“ (p. 417). Taigi jam etimologija – tai mokslas, kuris nagrinėja mūsų vadinamus fonetikos, susietos su rašyba, ir morfologijos dalykus.

Tad trumpai žvilgterėkime, kaip 1653 m. gramatikoje aiškinami kurie ne kurie fonetikos ir rašybos dalykai. D. Kleinas sako, kad raidžių, tų pirmųjų elementų, „lietuvių kalboje priskaitoma paprastai 22“. Tačiau iš tikrųjų sąraše jų kur kas daugiau – net 37. Mat jo viena raide laikomos kelios tos pačios raidės atmainos, turinčios kokių pridėtinių elementų ar sudarytos iš kelių raidžių derinio. Pavyzdžiui, vieną raidę a sudaro keturi jos variantai: á (su akūtu), a (be diakritinio ženklo), . (su tašku) ir a (vietoj dabartinės nosinės skersinė šakelė). Analogiškai vieną raidę e sudaro keturios atmainos: é, e, ė ir e. Raidė i jungia tris variantus: i, y ir i. Taip pat viena raide eina trys variantai c, ć ir cz arba s, É ir ſz. Paaiškinimuose D. Kleinas nurodo, kad tie variantai tariami skirtingai. Dėl pavyzdžio paimkime paprastesnį atvejį – aiškinimą, kaip reikia tarti c variantus: viena c tariama kaip vokiečių z ar lotynų c žodžiuose cervus, cedo. Taigi taip pat ji tariama lietuviškuose žodžiuose Traice, macis, lencugas, Ciesorus. Variantas ć tariamas visų pirma tuose žodžiuose, kur t pakeičiama ć: paćios iš pati, tarnaićiu – iš tarnaite, taip pat II linksniuotės vardininkuose su galūnėmis ia: baźnićia, winićia, ulićia. O cz rašoma ten, kur tariam kiečiau, visiškai kaip vokiečių tsch, pavyzdžiui, czartas (velnias), sunczu, czonai. Netgi šių trijų variantų apibūdinimui dar reikėtų daugiau komentarų, tad ką jau kalbėti apie visų raidžių ir jų variantų analizę. Tad, nesileisdami į gilumas, trumpai pažvelkime į dalykus, kurie šių dienų gramatikose priskiriami morfologijai.

Gramatikoje kalbama apie penkias kaitomųjų žodžių rūšis (dabar sakytume – apie kalbos dalis): daiktavardį, būdvardį, skaitvardį, įvardį ir veiksmažodį. Kadangi labai daug vietos, net atskiras skyrius (XXI, p. 504–505), duota dalyviui, verta atkreipti dėmesį į jo įvertinimą. D. Kleinas sako: „Lietuvių kalba labai mėgsta dalyvius, jų turi daugiau negu lotynų, tuo atžvilgiu būdama turtingesnė, turi ir daugiau dalyvių laikų, nes veikiamosios rūšies yra keturi laikai: esamasis laikas, imperfektas, perfektas ir būsimasis laikas, kuris yra dvejopas: pirmasis ir antrasis“. Čia įdomiausia, kad D. Kleinas dalyviu (veik. r. imperfektas) laiko pusdalyvį su formantu -damas, -dama, bet nemini būtojo dažninio ir vadinamojo reikiamybės dalyvio (žinodavęs, žinotinas). Gramatikoje nekalbama nė apie padalyvio kategoriją: mūsų padalyviai vadinami bendratimis. Jų esančios kelios rūšys: esamojo laiko (vadinti), imperfektas (vadinant), perfektas ir pliuskvamperfektas (vadinus) ir būsimojo laiko (vadįsiant) (p. 447).

Apibūdindamas linksniavimą, D. Kleinas kalba apie šešis linksnius. Mūsų terminais tariant, yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, šauksmininkas, bet nėra įnagininko ir vietininko: šie du pastarieji sudaro vieną bendrą linksnį – abliatyvą, kuris esąs dvejopas – įnagio ir vietos (p. 434). Sutampa linksniuočių skaičius: gramatikoje sakoma, kad jų lietuvių kalboje, kaip ir graikų kalboje, esančios penkios: keturios lygiaskiemenės ir viena nelygiaskiemenė. Tačiau neskiriamos daiktavardžių ir būdvardžių linksniuotės: jos sujungtos. Todėl antrajai linksniuotei priklausą žodžiai su galūnėmis -a (duona) ir -i (teisi). Trečiajai linksniuotei priklausą žodžiai su galūnėmis -ė (giesmė, didė) ir -is (ausis). Ketvirtoji sutampa su mūsų ketvirtąja (sūnus), bet jai priklauso ir būdvardžiai su galūne -us (gražus). Įdomu, kad žodis vaisius (gramatikoje rašoma be suminkštinimo vaisus) linksniuojamas kaip sūnus. Penktoji linksniuotė apima mūsų penktosios linksniuotės daiktavardžius. Tarp jų pateikiami kaip gyvi žodžiai žmuo, jentė (brolienė), jenters. Prie penktosios linksniuotės pridėti vyr. giminės dalyviai kalbąs, kalbėjęs, kalbėsiąs, nors kiti linksniai skiriasi nuo V linksniuotės daiktavardžių.

Daug galėtume kalbėti apie veiksmažodį, kuris aptariamas gana išsamiai. Gramatikoje apibūdinami taip pat prieveiksmiai, prielinksniai, jungtukas ir jaustukas. Antroji dalis Apie sintaksę daugiausia nagrinėja šiandien vadinamų žodžių junginių atvejus.

Praėjus metams nuo lotyniškosios lietuvių kalbos gramatikos, D. Kleinas, kaip sakyta, išleido Karaliaučiuje jos vokišką santrauką lotynišku pavadinimu Compendium Litvanico-Germanicum. Veikalo apimtis – šeši puslapiai „Pratarmės“ (jie žymimi romėniškais skaitmenimis) ir 114 puslapių pačios gramatikos. Šis kompendiumas skiriamas „tiems, kurie nėra ėję aukštųjų mokslų, bet su lietuviais bendrauja arba juos valdo ir teisia“ (p. 532), kitaip sakant, vokiečiams valdininkams Mažojoje Lietuvoje.

Šie du D. Kleino gramatiniai darbai pradėjo tikrąjį lietuvių kalbos gramatikos mokslą – fonetinės, morfologinės ir sintaksinės sistemos aprašymą. O visa, kas pradeda kurią žmogaus veiklos sritį, visada susilaukia palikuonių pagarbos. Lietuvių kalbos gramatikos pradininko šlovė lydi ir Danielių Kleiną. Šiandien apie jį ir jo darbus įstengta pakalbėti labai paviršutiniškai. Norintiems su jais giliau susipažinti galime pasiūlyti gausią literatūrą. Be minėtų rašinių, galėčiau rekomenduoti prof. Jono Palionio ir akad. Zigmo Zinkevičiaus darbus, o ypač naujausią, 2006 m. išleistą Aldonos Paulauskienės analitinę studiją Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, kurios didžioji dalis skirta abiem D. Kleino veikalams.

Arnoldas Piročkinas

 

* Paskaita skaityta 2009 m. lapkričio 26 d. Lietuvos reformacijos istorijos ir Kultūros draugijos susirinkime

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/2444

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/2495

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.