„Svarbiausia, ką pavyko parodyti, kad mūsų aistiškasis pradas yra vakarietiškas. Tampa aišku, kodėl ir Pamarys, ir Vysla, ir Mozūrų ežerynas, ir sembai, ir Lietuvos pajūris yra mūsų genetinės žemės. Iš ten mes visi paėjome. Iš ten nuėjome labai toli – į šiaurės rytus, rytus, pietvakarius, pietus ir vakarus“, – teigė akademikas Eugenijus Jovaiša, prieš savaitę pristatęs trečiąją knygą „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“. Ja archeologas siekia atskleisti tikslingai sukonstruotas legendas ir parodyti „ideologijos vėjų“ neišdraskytą istoriją.
Niuansai įdomūs mokslininkams, o skaitytoją reikia užburti procesu
Ne kiekvieno mokslininko renginys sutraukia tokią auditoriją, kuri pripildė didžiąją Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salę. Ar dėl temos, ar Jūsų gebėjimo bendrauti, ją įtaigiai perteikti skirtingo amžiaus ir įvairių veiklos sričių atstovams?
Čia iš tikrųjų yra nemažai jaunų žmonių, mano studentų, įvairių kartų auklėtinių. Čia ir mano įvairūs bendražygiai – tiek Nepriklausomybės, tiek švietėjiškos veiklos kelyje, kai buvau prorektoriumi, rektoriumi ir tris kartus dekanu, – kalba Lietuvos edukologijos universiteto profesorius. – Visa tai palieka ženklą.
Nemanau, kad mano bendravimo stilius yra ypatingas. Jis visą gyvenimą tas pats – būk nuoširdus, toks, koks esi, šnekėkis su savo draugais ir bičiuliais. Tada jie tave priims, koks esi.
Neabejoju, kad dauguma susirenka dėl mano knygų. Jiems įdomu tai, ką aš darau. Iš tikrųjų jaučiu jų stebėjimą, žiūrėjimą, džiaugimąsi. Kūrėjui to reikia. Ar nutapius gerą paveikslą, ar parašius gerą knygą smagu matyti, kaip žmonės tavo kūriniu džiaugiasi. Jeigu knygos ieško, ją skaito, tai yra pats svarbiausias dalykas. Čia, matyt, ir slypi tos gausios auditorijos šaknys.
Aš juk visus čia susirinkusius pažįstu! Per daugelį metų tapome susieti bendro rūpesčio, kad mūsų istorija būtų tausojama, įtvirtinama, įprasminama. Kad ji būtų kaip įmanoma objektyvesnė, kad jos nedarkytų ideologiniai vėjai, kurie iš tiesų drasko daugelį istorijų ir istorijos mokyklų. Yra daug kraštutinumų, švytuoklių.
Kūrėjas yra žmogus, todėl be galo svarbu, kaip jis pasiruošęs, kiek geranoriškas ir stengiasi suprasti tuos žmones ir epochą, apie kurią rašo. Dėl to vieni autoriai skaitomi, o kiti neskaitomi. Vienų mokslininkų trijų eilučių nepajėgia paskaityti, kitų gali daugiau.
Trečiojo leidinio apie mūsų protėvius aisčius pristatymą pradėjote nuo dedikacijos. Knygą skyrėte mirusių kolegų mokslininkų, signatarų Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo atminimui. Būtent pastarąjį vadinate įkvėpėju, nes jis prašė Jūsų rašyti visiems, ne tik mokslininkams, suprantamą knygą apie naujus savo atradimus, kurie aiškina genetinę lietuvių kilmę. Jums svarbu, kad žmonės atrastų šaknis ir galėtų į jas remtis?
Begaliniai svarbu. Tą svarbą matė ir Romualdas Ozolas, ir Algirdas Patackas. Pratarmėje aprašau situaciją, kai sulaukiau R. Ozolo skambučio ir jis mane ragino parašyti trečiąją „Aisčių“ knygą.
Istoriko rašymo kultūra susigulėjusi per eilę šimtmečių, aš esu archeologas. Archeologija yra palyginti jaunas mokslas. Ji kartais yra centimetrinė – radau toje vietoje, pamačiau tą, atkreipiau dėmesį į aną.
Tai pervesti į globalią – procesų, matymų, krypties – kalbą archeologams dažnai yra nepraminti keliai. Dėl to mano knygose yra labai daug iliustracijų. Archeologija neįmanoma be vaizdų. Sužadinti žmonių susidomėjimą ja, nupiešti jiems vaizdinį yra pats pirmiausias dalykas.
Kurį laiką istorija nelabai vertino vizualizacijas. Dabar jau visas pasaulis suprato, kad šito negalime išvengti. Šiandien sulaukiau klausimo iš salės, kada savo aisčių versiją pristatysiu per „History Channel“. Lietuvos mokslų akademijoje susirinkusiai auditorijai šios knygos versiją pristačiau elektroniniu formatu.
Platesnei auditorijai per istorijos kanalą tai padaryti būtina ir mes tai galime. Ko reikia? Visuomenės palaikymo, daugiau valstybės dėmesio tokiems dalykams. Nesiginčysime, kiek jo dabar yra ar nėra, bet svarbiausia, kad jo reikia daugiau – nuolatinio, pastovaus. Tada ir bus rezultatai.
Paminėjote iliustracijas. Jūsų „Aisčių“ serijos knygoms jas, pagal konkrečių pilkapių radinius, sukūrė dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė. Tai yra brangu, nekalbant apie istorinio dokumentinio filmo kūrimą. Kaip sakėte per knygos pristatymą, kiekvienas istorikas kuria savo istoriją. Jūs turite savą mūsų protėvių istorijos versiją, kad ir kiek ja tikėtumėte, be palaikymo savo idėjas skleisti būtų sudėtinga?
Buvau didžiausiai sujaudintas, kai ateina žmogus ir pasako: „Ginai, rašyk savo knygas, dėl finansų nesirūpink, nes mes jas išleisime.“ Kai mane paskatino rašyti knygą vaikams, atsisėdau tai daryti ( per knygos prezentaciją akademikas padėkojo mecenatei Jolantai Blažytei. Į renginį jo pasveikinti atvyko Ramūnas Karbauskis – red. past.).
Dabar kuo daugiau rašau šią populiarią knygą, tokio tipo kaip K. V. Ceramo „Dievai, kapai ir mokslininkai“, tuo didesnį džiaugsmą ir prasmę jaučiu. Rašai populiariai ir daugeliui žmonių, pradedi visiškai kitokius kampus nagrinėti ir visiškai kitokią archeologiją pats pamatai.
Moksle yra kanonų, nustatytų tradicinių ribų, bet kai jas peržengi, tai ir yra pažanga. Tai ir yra tikrasis kūrimo ir tyrinėjimo džiaugsmas. Taigi dar kartą, kai ėmiausi rašyti populiariąją istoriją, peržengiau tą ribą.
Trečiosios knygos pradžioje sakote, kad mokslininkas du rašo ir vieną turi mintyje, daug dalykų nebereikia aiškinti, nes kolegos juos žino ir supranta. Kai savo idėjas perteikiate ne tik plačiajai visuomenei, bet vaikams, dar daugiau dalykų turite atmesti ir palikti tik esmę, patį branduolį?
Taip. Niuansai, detalės įdomios mokslininkams. Jeigu nori užburti skaitytoją, turi parodyti procesą ir kas iš to išėjo. Čia ir yra visas įdomumas, nes turi perpasakoti asmeninius išgyvenimus, kaip ką atradai, kokių pojūčių per sunkius tyrinėjimo momentus patyrei.
„Išsišokėlis“ atskleidžia, kaip legenda paverčiama istoriniu faktu
Lietuvos mokslų akademijoje per trečiosios knygos „Aisčiai“ pristatymą Jums dėkojo už baltų dėmių istorijoje mažinimą, už dėmesio atkreipimą į etninę istoriją. Pats sakėte, kad per daugelį metų tyrinėta senoji istorija, atradimai ir Jus patį nustebino. Kodėl?
Sunku keletu žodžių nusakyti. Pats esmingiausias dalykas – parodyti visumą. Dažnai archeologai tyrinėja kapinyną, daiktą ar jo dalį, tai rašo ir aprašo. Visa yra be galo reikalinga, be to negalima žengti toliau.
Vis dėlto į visa tai reikia žvelgti labai plačiu žvilgsniu, parodyti giminiškų genčių dinamiką, judėjimą laike, judėjimo kryptis ir greitį, naujos kultūros tapsmą ir perėjimą į kitą kultūrą. Štai čia ir yra etninė istorija. Reikia parodyti šaknis, kaip ji augo, kaip plėtėsi, kaip mirė ir kaip iš mirusio žiedo išaugo vėl naujas žiedas.
Archeologija yra begalinis ciklas. Mes randame viena ir tai perimta kito. Arba kartais neperimta, todėl tenka parodyti nutrauktą procesą. Pavyzdžiui, senoji pilkapių kultūra, taukšt, ją užklojo, ji nunyko.
Tuos dalykus pastebėti, analizuoti sudėtinga. Reikia daug informacijos, darytis detalius kultūros žemėlapius. Tai užtrunka daug metų. Šis darbas yra nelengvas, bet tik toks kelias gali ir atvesti prie tokių svarbių išvadų.
Taip žiūrėdamas į gimimą ir tolesnį vystymąsi aš ir užčiuopiau tą galindiškąją lietuvių prigimtį, jos kelionę iš Galindijos, Mazūrų ežeryno į Užnemunę, paskui Rytų Lietuvą. Per Rytų Lietuvą ir jos aukštupius iki Okos aukštupių, paskui grįžimą atgal į savo prigimtines žemes ir ten sukurtą lietuvių pilkapių kultūrą, kuri yra tiesioginiai lietuvių protėviai.
Iš tos vietos Lietuva augo, plėtėsi. Svarbiausia, ką pavyko parodyti, kad mūsų pradas, aistiškasis pradas, yra vakarietiškas. Ir kai rodai, iš kur ta visa kultūra prasidėjo, tampa aišku, kodėl ir Pamarys, ir Vysla, ir Mozūrų ežerynas, ir sembai (viena iš prūsų genčių gyvenusi Sembos pusiasalyje netoli dabartinio Kaliningrado – red. past.), ir Lietuvos pajūris yra mūsų genetinės žemės. Iš ten mes visi paėjome. Iš ten nuėjome labai toli – į šiaurės rytus, rytus, pietvakarius, pietus ir vakarus.
Jums šiandien dėkota ir už tautinio orumo sugrąžinimą. Mokslo pasaulyje tenka susidurti su visuotinai pripažintais autoritetais, kuriais remiamasi ne vieną šimtmetį. Savo knyga apie aisčius, kuri bus išleista ir anglų kalba „The Aestians, Western Balts“, mėginate tuos neteisingai suręstus pamatus išjudinti?
Išėjau iš tradicinio žiūrėjimo, nes negalėjau juo vadovautis. Tyrinėdamas juk matau, kad yra tapatūs reiškiniai, vykstantys visoje baltų kultūroje. Tada pradėjau tyrinėti tikrąsias prigimtis. O kiek turime rašytinių, archeologinių šaltinių!
Ir ką manote? Paaiškėjo, kad nacių metais sukonstruotas modelis – pergalingo gotų arba germanų keliavimo po visą Europą – ir šitam modeliui pritaikyti pajungtos istorija, archeologija, kalbotyra. Štai šitaip yra sukonstruota istorija. Kai kelis dešimtmečius diena iš dienos tai kalama iš vadovėlio į vadovėlį, pasipriešinti tokiai jėgai nėra paprasta, bet įmanoma.
Aš susirašinėju su Herwigu Wolframu, kuris yra pasaulinis autoritetas, devynių gotų istorijos leidimų autorius. Su Michalu Kulikowskiu, kuris yra Pensilavinijos universiteto profesorius, gotų istorijos specialistas numeris vienas pasaulyje. Su kalbininku Jürgenu Udolphu iš Vokietijos. Su Pietro Umberto Dini iš Italijos. Visi jie skaito mano darbus ir jie patys mato, kad daugelyje vietų labai atsargiai reikia kalbėti apie gotų, kai jie yra Šiaurėje, istoriją, nes duomenų tam trūksta.
Negalima vienos tautos istorijos atiduoti kitai. Lygiai kaip negalima, kaip dabar Jūratė Statkutė de Rosales mėgina gotų istoriją paversti baltų istorija. Palaukit, tokią naštą užsikrauti – užmesti baltų istoriją gotams? Nedrįstu to daryti. Gotų istorijos veiksmo vieta yra visiškai kita – Juodoji jūra, nuo čia jie pajuda tolyn. Prie Baltijos jūros jų niekas nematė. Tai tik legenda. Jordanas papasakojo legendą, bet jos labai reikėjo tiems, kurie konstravo šį modelį. Štai ir viskas.
Sau užsibrėžėte tikslą išsklaidyti šią legendą?
Pačios legendos nesklaidau. Pastebiu, kad ji ne taip yra pritaikoma, ne ten, kur ją reikėtų taikyti. Bėda yra ta, kad iš legendos yra padaromas tikras faktas. Nereikia iš legendos daryti jau įvykusio fakto. Tai detaliai išanalizavau pirmoje knygoje „Aisčiai. Kilmė“.
Anglų kalba knygą išleidžiame todėl, kad visi – mano oponentai ir draugai – galėtų ją perskaityti. Taip pat tie, kurie mane laiko išsišokėliu. Labai nuoširdžiai šiandien pasakiau – aš tyrinėju ir medžiaga mane veda. Aš nekuriu modelio ir prie jo nepritaikau savo duomenų, – sakė archeologas, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys, humanitarinių mokslų daktaras E. Jovaiša.
ALFA.LT
E.Jovaišos knygos „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia” pristatymas
